Blusturgių gėrybės - sezonas atidaromas!

Nežinau kaip jūs, bet aš jau prieš gerą mėnesį atidariau blusturgių sezoną. Kodėl nerašiau? Todėl, kad ne visuomet grįšti iš jų praturtėjęs gėrybių, todėl jungiu visus įspūdžius į vieną reportažą.

Kažkas iš skaitytojų nuolat teiravosi, ar jau veikia Dituvos sendaikčių turgus. Taip, jis jau veikia, nors manau, jis net ir ne sezono metu nebūna uždarytas.

Nors sendaikčių ten dar buvo mažoka. Dauguma prekeivių siūlė tai, ką mačiau dar pernai. O dviejų ilgų darbastalių su daugybe indų, vazų ir taurelių iš viso nebuvo. Apmaudu.

Vienok... ant vieno stalo buvo parduodamos... kūno dalys!... Nenuostabu, kai pardavinėjamos galvos, bet čia... jergau, tai buvo kažkas, ką nešioja nebent Lopezų Dženiferė:

Vienas užpakalis buvo juodas, o kitas - bėžinis!!! Aš neklausiau, koks tai dydis ir kieno gamybos, nes bijojau išgirsti tą nuvalkiotą pasakaitę: čia labai geras, pasilikau sau, bet mano pasirodo vienu dydžiu didesnis...


Dievaži, gal aš per retai vaikštau po specializuotas parduotuves, bet... o gal vis dėlto vertėjo pasimatuot? Na, į darbą, ar į sodą.

Be poros skudurėlių Dituvoje daugiau neradau nieko. Užtat sustojau trumpam pasigėrėti prie Vilhelmo kanalo:


O Rietavo sendaikčių turguje radau vieną mielą indelį - jame ketinu laikyti cinamono lazdeles. Žr. apatinėje lentynoje, pavadinimu "Briedis šiaurėje":


Užsukom į Rietavo dvaro parką, kuriame jau skleidėsi pirmieji pumpurai:


O Kunigaikščių alėjoje kelmais kelmais žėlė ožkabarzdžiai. Parkas - didžiulis. Rekomenduotina pasivaikčioti ypač praleidus valandą kitą dulkėtame Rietavo turguje.


O vakar mane maloniai nustebino Mokytojų namų kiemelio blusturgis. Išėjau iš jo ne tuščiomis, ir dar nuo kai kurių pirkinių vos susiturėjau, taigi vertinkit:

Ryžių degtinės butelaitis į mano baltai-mėlyną kolekciją. Prekeivė sakė, kad čia vietnamiečių, nors jokių kilmės sertifikatų ant jo nerasta. Įdomūs motyvai: vienoje pusėje - kokosų vagys:

kitoje - kirpėjų dienos Silmačiuose (siūlyti variantus). Bet kuriuo atveju, tikrai rankų darbas, o ir piešiniai - originalūs. Dar neturėjau nieko rytietiško balto-mėlyno. Dabar turiu.

Ši segė, kurią nuskyniau vos įžengusi į kiemelį, verta pačios Madlenos Olbrait NATO viršūnių susitikime! Labai tiks į dekoletė, einant į milongą:

Bet tai dar ne viskas.

Niekada netikėjau, kad blusturgyje galiu rasti tai, ką išties kolekcionuoju jau gal 10 metų: tai buvo pats tikriausias vinilinis tango!

Taip, turiu jų nemažai ir mano kolekcijoje yra vokiečių, slovakų, rusų tango... bet tai buvo PATS TIKRIAUSIAS ARGENTINIETIŠKAS TANGO SINGLAS - C. Castillo "Organito de la tarde"!!!

Kitoje pusėje - lenkiškas tango, kurio irgi neturėjau savo kuklioje senovinių vinilinių tango kolekcijoje. Deja, šioje pusėje labiau girdimi treškėjimai nei muzika, ir vis dėlto man šis radinys - vienas pačių nerealiausių!

Kaip skamba "Organito de la tarde", galite maždaug įsivaizduoti iš šio įrašo. Sakau "maždaug" todėl, kad maniškėje plokštelėje tango atlieka visai kitas orkestras.

Kaip skambės tango - priklauso ne nuo kompozitoriaus, o nuo... jį atliekančio orkestro. Todėl tas pats kūrinys skirtingų muzikantų rankose suskamba visai naujai.

Viskas, užsivedžiau. Noriu šokti. Vėl!

Triumfalinė Vaivos segė

Regis blusturgių radiniai įdomūs visiems. Nemažiau nei anuomet, kai grįžus iš užsienio, į kurį išleisdavo tik su vizom, namiškiai (ir ne tik jie!) nekantriai klausdavo:
- Rodyk, ką pirkai?
- Už kiek?
- Dar turi?
- Kiek už jį nori?
Ir visa tai prasidėdavo dar autobuse...

Jei turite įdomų ar kuriozinį radinį iš sendaikčių lobynų - siųskite savo reportažą, pasakojimą ar etiudą ir leiskite mums pabūti tais kelionės bendrakeleiviais, kuriems įdomu absoliučiai viskas, kas slepiasi jūsų kelioniniame krepšyje!

Šiandien apie savo blusturgio radinį parašė mano draugė ir rankdarbių sektantė Vaiva iš Vaivos namai namučiai.

Vaiva:

"Mika, pameni, kai nuvažiavome ant Taurakalnio ir ieškojome dėžučių dekupažui ;-)
Aišku, radome tik vieną kitą dalyką, ir tai, kažin ar vertą dėmesio, bet tada tu nusipirkai žalvarinius virtuvės įrankius (aš net nežinočiau, ką su jais gaminti), tada berods dėklą akiniams? Kadangi daugiau nebeprisiminiau, ką pirkai, radau kioske reportažą :-)

Tai va. O tada priėjome prie bobučių, kurios turėjo visokių niekų. Varčiau varčiau aš visokias seges, nes, pasirodo, aš turiu joms silpnybę, ir kaip tau batai, taip man segės yra matyt kartais tik dėl to, kad jos gražios.

Kuo baigiau? A, tai va, paėmiau tą segę, varčiau varčiau, o tada ir sakai, imk, tikrai graži. Ir paėmiau...

Pragulėjo ji pas mane beveik metus nepajudinta. Ir vieną dieną, kai ėjau į "Triumfo arkos" filmavimą, supratau, kad tai vieta, kur galiu ją įsisegti. Pati nesitikėjau, bet pažįstami iš tiesų gyrė. ir mačiau, kad nuoširdžiai. Kitą dieną, gal iš inercijos, o gal dėl to, kad buvau išgirta, nuėjau įsisegusi ją į darbą. ir vėl pagyros ir klausimai, iš kur, ar tik ne iš močiutės kraičio skrynios? Na taip, iš močiutės, tik ne iš mano, deja...

Žodžiu, dėkinga esu už tai, kad tada pastūmėjai ją įsigyti. Pati gal ir nebūčiau išdrįsusi..."

____
Pamenu, gerai pamenu mūsų pirmąsias "ekspedicijas" į blusturgius, į "senius" ir į "vernisažus". Ir tą sekmadienį pamenu (o gal tai buvo šeštadienis?), ir tas sušalusias babytes irgi.
Keista, bet nuo to karto ant Tauro kalno taip ir nebuvau.
Gal reiktų ten kada darkart nukakti?
Kankam, kada, Vaiva?

Fotorobotai

Žinodama mano keistą įprotį rinkti kavinėse nepanaudotus cukriukus, mano draugė Medula iš kiekvienos kelionės kaskart parveža naujų rinkinukų.

Dažniausiai juos tik paimu ir paguldau prie likusios kolekcijos. Bet šįkart išsitraukiau cukriukus ir pajutau sėlinantį šiurpą, tūnantį pagaugą:

Nežinau, gal tai vietinio menininko laimėtas viešųjų pirkimų konceptas? O gal koks nors saugios kaiminystės projektas, bet tie veidukai man tokie makabriški pasirodė...

Kaip visai ne prie kavos tokie... Kaip kokie fotorobotai. "Jų ieško policija. Asmenis, mačiusius kažką panašaus arba atpažinusius šiuose paveiksluose save, skambinti telefonais ir t.t."

Čia pavaizduoti trys tipažai:
Nekilnojamojo turto agentas (?), kuris įėjo į pastatą, bet niekas nematė, kaip jis išėjo...
Plačiai iš siaubo atmerktos mergaitės akys...
Kaimynė iš gretimo namo, kuri viską matė, bet nutylėjo, nes jos niekas neklausė...

Ką manot jūs? Ką reiškia tie veidai? Ir kodėl jie ant cukriukų? O gal aš žiūriu per daug detektyvų?

P.S. Medula, kaip visuomet ačiū!

Dar daugiau namukų

arba grandininė reakcija į "namukus".
Šiandien gavau laišką nuo Loretos iš Allthebeautifulthings.

"Šiuos namukus aptikau savo sesers Daivos namuose.

Mėginau išsiklausinėti, iš kur jie ir sužinojau, kad sesės vyras (suomis) apie 1990 metus dirbo Amsterdame Finnair atstovybės vadovu ir gavo namukus dovanų kaip KLM klientas.

Vienas namukas (su viskiu) dar užplombuotas, o kiti namukai - druskinė, peleninė ir žvakidė.

Pasirodo, buvo ketinimų išmesti juos kaip nereikalingą šlamštą, bet dabar, įtariu, tokių ketinimų bus atsisakyta:)

Gal čia ne visai į temą apie radinius blusturgiuose, bet turbūt jums, turinčioms tokių namelių, įdomu ir į kitus pasižiūrėti?"

Net nežinojau, kad yra namukų-druskinių ar namukų-pipirinių, kuriems byra iš kamino! Tikiuosi, kad jie suras naujus namučius, o gal įkvėps dabartinius jų šeimininkus kolekcijos pradžiai?

Ko tikrai nesitikėjau - kad kas nors iš mano bloginių kaimynų pas save ar savo giminaičius turi šių mielų daikčiukų! Fantastiškas jausmas.

Loreta, labai ačiū už įdomų reportažą!

Du namukai susitiko

... arba pasakojimas apie tai, ko tik gali rasti sendaikčių turguje! Beveik kaip blogosferoje!

Džiaugiuosi, kad jums patiko idealaus sekmadienio ryto scenarijus! Iš jo supratau, kad su skaitytojais turiu daug bendrų persikryžiuojančių maršrutų, ir kad su dauguma jų galiu susitikti sekmadienį Mokytojų namų kiemelyje vykstančiame blusturgyje! Ne mažiau įdomūs buvo ir originalūs pirmadieninių nuotaikų antibiotikai - apie tai skaitykite komentaruose.

Tuose komentaruose sutikau pažįstamų sielų. Viena jų - Gin Cherry iš Cherry Boutique, parašė:

"Mika, aš turiu lygiai tokį patį namuką :) Maniškis numeris 59 :) Net nežinodama įsigijau rubukuose, bet žiūriu pas tave atkimštas ir yra kamštukas, o maniškis su skysčiu viduje ir "užvaškuotas" ar tai "užplombuotas" :) Viduje beje yra įpiltas džinas :) Ne, ne džinas pildantis norus, o gėrimas :D Savąjį beje pirkau berods už 2 litus irgi :)" Ir atsiuntė savo namuko nuotraukų:

Labai įdomu:
Mes abi turime panašius namukus.
Mes abi juos įsigijome sendaikčių turgeliuose.
Mes abi juos pirkome už du litu (nors turint omeniu kad Gin Cherry namukas su turiniu, aš ryškiai permokėjau).
Ir mes abi perkam tokius gražius mielus nereikalingus daiktus???

Tada pradėjau tyrimą.
Pasirodo, kad šiuos namukus "pastatė" Karališkosios Nyderlandų oro linijos - KLM. Kiekvienas svečias, skrendantis verslo ar karališkąja klase, gaudavo dovanų... po tokį vieną mažą mielą namuką, pilną olandiško džino Dutch Genever (35 % alk.). Konkurentai užsipuolė KLM, neva ji papirkinėjanti savo keleivius dovanomis, į ką KLM atsakė: "leiskite mums patiems spręsti, kaip pilstyti gėrimus. Kur pasakyta, kad jie turi būti patiekiami taurėse?" Nuo 1952 metų kompanija kasmet išleidžia po vieną naują egzempliorių, todėl šiuo metu skaičiuojama 88 skirtingi kolekcijos vienetai, o šį rudenį, spalį pasirodys ir 89-asis namas.

Namukai - realių gyvenamųjų namų kopijos, turintys gyvą ar jau nugriautą savo prototipą. Štai šį, priklausantį Gin Cherry, pažymėtą 59-uoju numeriu iš tikrųjų galima rasti adresu: Amsterdam, Herengracht 163, Het Vat, before 1632.


KLM buvo įkurta 1919 metais. Taigi, 1993 metais bendrovė jau turėjo išleidusi 60 namukų kolekciją - po vieną kasmet, nudžiugindama jų kolekcionierius. O 1994 metais, švęsdama 75-metį bendrovė išsyk pagamino 15 miniatiūrų - taip kolekciją sudarė iš viso 75 egzmplioriai, po vieną kiekvieniems bendrovės metams.



Originalūs namukai turi savo prekės ženklą: ilgą laiką KLM-ui juos gamino Koninklijke Goedewaagen, su užrašu made for KLM by BOLS. Vėliau kompanijos susipyko dėl užsakymų ir pradėjo gaminti namukus atskirai, susitikinėdamos dėl to teismuose. Kalbama, kad vėlesni egzemplioriai pagaminti Singapūre... todėl nebeturi šių užrašų. Ir džino.

Mano turimas egzempliorius, matyt vienas iš tų, kurie jau buvo pasiklydę vertime tarp Delfto, BOLS ir Singapūro: nors ant jo yra spaudas Hand Painted Delfts, bet jis neturi gimimo metrikų - t.y. namo numerio. Neradau jo ir visoje miniatiūrų kolekcijoje.

Tačiau jo pusbrolį spalvotais šonais radau oficialiame KLM tinklapyje.

Susidomėjusieji kolekcijos istoriją gali rasti KLM HOUSES.

Nepaisant pamestų kilmės dokumentų, manyčiau, kad tai - yra puiki istorija, kurią sužinojau, visiškai atsitiktinai nusipirkusi sendaiktį, patikusį iš pirmo žvilgsnio. Nesvarbu, su metrikais jis ar be džino, man jis vis viena labai mielas.

O dar smagiau sužinoti, kad šalia yra tokių namukų savininkų. Todėl nutarėme su Gin Cherry paklausti: gal yra jūsų ir mūsų tarpe daugiau žmonių, turinčių tokių namukų-miniatiūrų?

Jei ne, kas buvo geriausias, kurioziškiausias, mieliausias ir įdomiausias daiktas, kurį įsigijote sendaikčių turguje? Gal jis turi istoriją? Kodėl jis toks ypatingas?

Iš anksto sakau: ačiū už komentarus!

Kolekcija: batai

Sakoma, kad trijų porų batų vyrui yra daugiau nei pakankama. Su moterimis yra kitaip.

Niekada neperku madingų batų. Tik tokius, apie kuriuos nepasakysi, iš kurių metų kelintos kolekcijos jie kilę. Batus mėgstu visokius. Jų moteriai reikia. Bet labai nemėgstu jų išmesti. Todėl kartais - juos dar ir papimpinu. Tada su jais atsisveikinti dar sunkiau.

Bet kai sumaniau visus batus iš jų gimtųjų dėžučių iškeldinti į kelias dideles dėžes ir taip atsikratyti nereikalingo kartono, apstulbau, pamačiusi tokį batų daugiabutį:

Mane guodžia tik tai, kad Kerė batų turi daug daugiau. Be to - ji juos perka. O aš - juos kaupiu.

Kiek batų porų turite jūs (galima apvalinti)? Kur juos saugote? Ar lengvai atsisveikinate su "pavargusiais"? Kada perkate batus - per išpardavimą ar sezono pradžioje? Ir svarbiausias klausimas: KAIP MANOTE JŪS, KIEK BATŲ REIKIA MOTERIAI?

Dar viena kolekcija

Apie ją skaitykite kitame - Tango Balso - kioske.

Konkursas "MANO KOLEKCIJA": balsavimas prasidėjo!

Šiandien prasideda konkurso "Aš ir mano kolekcija" balsavimas. Balsavimo sąlygos:

1. Už patikusią kolekciją balsuojama komentarais - palikite komentarą, kurią kolekciją ir kodėl renkatės. Kriterijai? Juos nustatote jūs, skaitytojai!

2. Užskaitomi tik vardiniai balsai - t.y. "anoniminiai" nesiskaito.

3. Merginos-konkursantės, jūs irgi galite balsuoti, kaip ir visi kiti skaitytojai, atiduodamos VIENĄ savo balsą už savo arba už savo konkurentės paraišką.

4. Balsuojama nuo dabar iki balandžio 3 d. 24 valandos (t.y. brėkštant šeštadienio rytui).

5. Jeigu tam momentui dvi paraiškos surinks vienodą skaičių balsų, laimės ta konkursantė, kuri PIRMOJI sulauks vieno, jos naudai visą balsavimą nulėmusio balso. Bus užskaitomas VIENAS tik VIENAS - pirmasis balsas, pasirodęs po balandžio 3 d. 24 val., kuris vienai iš dviejų (o gal - trijų ar daugiau konkursančių?) bus lemiamas. Visi kiti vėliau pasirodę balsai nebus skaičiuojami. Galioja blogo valandų rodmenys.

6. Konkurso nestebi prazwuoterhouzkūpers, bet jame vis viena negali dalyvauti Kiosko darbuotojai, jų šeimų nariai ir artimieji bei asmenys, kurių sąsajos su konkurso Skelbėju kelia pagrįstų įtarimų dėl tų asmenų vertinimo nešališkumo.

Jungiame mašiną!

1. ATVIRUKAI

Konkursui siunčiu vienos kolekcijos vaizdelį. Istorija tokia - kažkokioje šalyje kažkada pamačiau vieną smagų atviruką. Nusipirkau du vienodus. Vieną panaudojau pagal paskirtį. Kitą pasilikau. Pamačiusi kur nors neperkrautą vaizdais juodai-raudonai-baltą atviruką vis nusipirkdavau. Pamaniau, kad naudosiu pagal paskirtį ir nuotaiką. Bet pagailėdavau. Taip ir susikaupė šis tas, ką išdidžiai galima vadinti kolekcija.


P.S. Tą atviruką, kurį padovanojau (Last night was...), mačiau įrėmintą prie Ex miegamojo lovos. Smagu, kad kitos moterys žino, ko iš jo tikėtis:))

2. EMPIRE STATE BUILDING
iš servetėlių

Neplanavau, bet kažkaip šovė mintis, kad reikia sudalyvauti.
Dekupažininkių nenustebinsiu, o nedekupažuojančios jaučiu nesupras:) Čia visos skirtingos servetėlės. Surinktos per 10 mėnesių. Neskaičiavau, baisiai tingiu :)))

3. ČIA MOLIUSKŲ GYVENTA..

Tuo tarpu, kai visi normalūs žmonės paplūdimyje guli, vartosi nuo šonelio ant šonelio, kilnoja rankas ir kojas, idant viskas gražiai nurustų, aš vaikštau susilenkusi arba kapstau smėlį, tarsi ką labai brangaus būčiau pametusi, ir vis ieškau ieškau... Renku akmenis ir kriaukles. Šįkart pristatysiu kriaukles. Man jos tokios gražios... Renku daugiau nei 5 metus. Jokiu būdu ne "Maximoje" ar "Droge":). Kolekcijoje tik mūsų šeimos surinktos bei draugų rastos ir padovanotos. Yra iš tolimų kraštų: Kroatijos, Prancūzijos, ir iš labai tolimų: draugės rastų Bengalijos įlankoje.

Eksponuoju jas vonioje ir visuose namų gėlių vazonuose (patingėjau nuo jų nurinkti, fotografuodama šią foto). Manau, šią kolekciją pildysiu dar ilgai.

4. PUSĘ KARALYSTĖS UŽ TAKSOFONO KORTELĘ!!!

Keistoka kolekcija, ar ne? Pradėjau jas rinkti gal prieš 8 - 9 metus, nusižiūrėjusi nuo bičiulės vokietės. Nors esu plepi, tačiau tiek kortelių tikrai neprakalbėjau. Rasdavau jų paliktų prie taksofonų, jų kabinų, keisdavausi su minėta bičiule, o vėliau ir pažįstami sužinojo šį mano pomėgį (beje, vieną žmogų užkrėčiau tuo pačiu). Gerus metus intensyviai rinkau korteles. Dabar kolekcija guli dėžutėje, nuo pat pradžių niekur neeksponuota, niekad nesuskaičiuota, nesusisteminta:). Bet kadangi jau dalyvauju konkurse, vakar suskaičiavau - turiu 97 taksofono korteles, gal iš kokių 6 šalių. Kolecijos nebepildau, nes, tiesą sakant, nežinau ar bėra taksofonų:) O jei ir yra, negi atsiranda jais besinaudojančių? Kurį laiką galvoju, ką su šia niekam nematoma, nenaudojama (nors tiesa sakant, vaikai mėgsta pažaisti) ir gal nelabai prasminga kolekcija veikti? Ar verta ją saugoti? Nors, jei matosi nuotraukoje, yra kortelių, kurias galima naudingai pritaikyti : pvz.: instrukcija, kaip užsirišti kaklaraištį arba kortelė su aritmetinės šaknies bei logaritmų savybėmis:)

5. ŠUKĖS LAIMĘ NEŠA

Norėčiau parodyti savo kol kas kuklią kolekciją, kuri po truputį pasipildo. Ištraukiau ją iš slaptavietės, mat labai saugau nuo... namiškių, kurie į ją kėsinasi. Labai susižavėjau mozaika, svajoju išbandyti, todėl ir atsirado ši kolekcija.

NEKONKURSINĖ, PARODOMOJI DALIS

Kadangi konkurso sąlygos labai griežtos, o konkurse vis viena dalyvauti labai noriu, prisistatau parodomojoje programoje. Taigi, mano namuose yra dvi nesąmoningai susidariusios kolekcijos - panašiai kaip vėjas supusto iš smilčių kopas, taip pas mane užnešė... gerą termometrų gūsį:

Nepatingėjau visus surinkti į vieną krūvą ir suskaičiuoti. Penki. PENKI?!!! Vienas vintažinis. Vienas - elektroninis. Jis, beje, ne toks tikslus nei gyvsidabriniai. Bet penki? Kodėl penki? O kur savaitgaliui???


Ir dar viena svetainės kolekcija: distanciniai valdikliai. Moku naudotis tik viduriniu. Truputį - antru iš dešinės. Kitų bijau. Nemoku. O jei parodo, pamirštu, nes taip retai juos junginėju. Nejaugi jų daugės? Man jau gana!...

O dabar palikite savo komentarą - balsą, kurį atiduodate už aukščiau minėtas keturias kolekcijas.

Ačiū skaitytojams, sėkmės konkursantėms!

Dėmesio konkursas: MANO KOLEKCIJA

Dar taip nėra buvę: kad konkursas gimtų taip greitai, taip spontaniškai ir sulauktų tokio audringo palaikymo. Bet ko čia stebėtis - juk taip ir turi būti: skaitytojai (p)rašo - kioskas dūzgia! Ačiū Rasuolei už idėją:

"...Tad siūlau, Mika, organizuoti Tavo bloge (kadangi jis baisiai populiarus ir čia renkasi daug konkursų mėgėjų) naują konkursą (kadangi turiu tokių keistų dalykų, kuriuos renku:))). Nekantrauju išgirsti Tavo sprendimą:) Todėl kol kas nesakysiu, ką renku:) ..."

Iš tiesų įdomių dalykėlių galima rasti kiekvienuose namuose. Pasigirkim, pasirodykim, pasigrožėkim ir gerai pasilinksminkim!

Aš renku kamščius. Ir skardines nuo pomidorų padažo. Ir ... ai, gal vėliau pasakysiu. O ką renkate jūs? Gal rimiškių lipdukus? O gal firminius rankšluosčius iš viešbučių, kuriuose apsistojate? Poznanės žemėlapius? Tatuiruotes? Antikvarines sagas? Bebrų iškamšas? Šiškas? Aukštojo mokslo diplomus? Mėlynus aukštakulnius su pentinais? Vyriškus antrankius? Vintažinius gorsetus? Karbiuratorius? Vyną? Pasaulinės literatūros aukso fondą (nes lentynoje dar liko 1,20 m)?

Konkurso sąlygos (kas kartą truputį jas modifikuoju, todėl jei ketinate dalyvauti ir/ar balsuoti, perskaitykite iki galo:

KONKURSAS

"MANO KOLEKCIJA"

1. Konkurse gali dalyvauti visi ir visos, net jeigu ir neužsiiminėjate rankdarbiais, bet kažką renkate ar kolekcionuojate. Kolekcijos gali būti kuriamos sąmoningai (nuolat ieškant įdomiausių eksponatų), arba nesąmoningai (kai staiga pastebi, kad nusipirkai dar vieną "Lietuvių-anglų kalbų žodyną). Esmė - pasirodyti ką turite tokio ypatingo pririnkę ir kokią vietą tie daiktai užima jūsų gyvenime.

2. Konkursui galima pateikti vieną arba kelias nuotraukas. Čia svarbu, kad viena nuotrauka reprezentuotų vieną kolekciją. Todėl jeigu norite pristatyti dvi kolekcijas, siųskite dvi nuotraukas ir t.t. Nepamirškite, kad nuotrauka gali būti ir koliažas, susidedantis iš kelių nuotraukų.

3. Kiekviena nuotrauka ir kiekviena kolekcija turi turėti trumpą aprašymą laisva forma, pvz.: kaip gimė kolekcija, kada pradėjai rinkti objektus, kodėl renki ir kaip. Gal atsitiko su tuo rinkimu kokių nors kuriozinių atsitikimų? Kur eksponuoji ir kaip ir t.t...

4. Labai svarbu - parašykite, kaip norite kad jus pristatyčiau. Kai kas mėgsta vadintis tik vardu, o kai kas - ir pavarde. O kai kam labai svarbus yra jo kūrybinis pseudonimas Jei turite blogą, parašykite man jo adresą, tokiu būdu jį pareklamuosime.

5. Visos nuotraukos su jų aprašymais bus eksponuojamos vienoje vietoje - t.y. viename blogo įraše. Laimės ta, kuri gaus daugiausiai skaitytojų balsų - t.y. jų komentarų. Balsuojama bus ne už autorių, kad ir kiek kolekcijų jis būtų pristatęs, bet už atskiras kolekcijų nuotraukas. Todėl tekstas po nuotrauka, kaip matote, yra labai svarbus. Argumentus, už ką balsuoti, pasirenka patys skaitytojai. Skaičiuojami bus tik neanoniminiai balsai.

6. Paraiškas siųsti adresu mikoskioskas@gmail.com iki kovo 29 d. 20 val. (sekmadienį dar lauksiu paskutinių nuotraukų). Pirmadienį - kovo 30 startuojam su balsavimu.

7. Pasilieku sau organizatoriaus teisę dalyvauti nekonkursinėje - parodomojoje programoje :)

REKOMENDACIJA. Mano manymu, kuo paprastesnis konkursas - tuo smagiau jame dalyvauti. Todėl siūlau neįvedinėti (t.y. neprašyti) tokių išimčių, kaip pvz. "o galima dabar mano kačiukas prabalsuos?". Jei eisime šiuo keliu, dalyvavimo sąlygų bus daugiau nei pačių dalyvių, o tai jau - visai nebe fun.

Ir aišku, koks konkursas be prizų! Prizas slepiasi vienoje šių dėžučių:

Visiems - sėkmės, laukiu jūsų paraiškų su nuotraukomis!

Renku kamščius

Miršta ligonis. Susirinkusi aplink jį šeima nori įvykdyti paskutinį jo norą.
- Duokit man prašau arbatos, su dviem šaukšteliais cukraus...
- ???
- Nes kol gyvas buvau, svečiuose visuomet gerdavau su keturiais, o namie - išvis be cukraus...

Kaip ir kiekvienas normalus (?) žmogus aš turiu keistų įpročių. Pavyzdžiui, jeigu geriu kavą kavinėje, visuomet pasiimu cukrų maišeliuose... Nors kavą geriu be cukraus, netgi namie. Kai manęs klausia, kodėl, sakau, kad vis dar prisimenu blokados laikus. O iš tiesų darau tai grynai praktiniais sumetimais: važiuojant į trumpą kelionę daug patogiau pasiimti 8 maišelius cukraus nei 8 šaukštelius cukraus stikliniame indelyje, o dar svoris... Aišku, galima ir nusipirkti to cukraus. Bet... Kam pirkti??? Renku.

Panašiai yra ir su vyno kamščiais. Juos renku jau keletą metų, tik nežinau kodėl. Man kažkodėl labai gaila juos išmesti, nes jie tokie dekoratyvūs. Kažkada mačiau idėją vyninėje - į didelį stiklinį bambalį sumestus kamščius. Neturiu tokios eksponavimo galimybės, bet vistiek gražu. Čia dalis tų, kuriuos spėjau išgelbėti nuo šiukšliadėžės:

Įdomiausia tyrinėti kamščių dekorą: kai kuriuos netgi parsivežu iš atostogų. Pvz. "Santo Wines" visada primins Santorinį. Argi galima išmesti tokį grožį?

Turint omeny, kad kamščiai dabar daromi iš plastmasės ir buteliai vis dažniau sandarinami užsukamais kamšteliais, šie raritetai tuoj turės išliekamąją muzeologinę vertę.

O ką renkate jūs?