Mykonos: kuriozai ir mielos detalės

Tęsiu pasakojimą apie Mykonus. Ši dalis skirta mažoms smulkmenoms ir kuriozinėms detalėms, kurios verčia stebėtis ir žavėtis momentais, prie kurių, regis, niekada nepriprastume, ir kurie taip būdingi Graikijai, kaip pvz. lipdukas virš autobuso vairuotojo kėdės - "Macedonia is GREECE".

Mykonų gatvelės labai siauros. O tos, kur platesnės, visos užkimštos nuomojamų motopirdų miškais. Parkuoti ne vietoje aišku draudžiama. Bet žinot, kas bus už tai? Niekas tavo automobilio nenutemps, ne! Kas gi čia tąsysis, jeigu gatvės plotis 90 cm? Policija tiesiog nusirinks automobilio numerius, jeigu jis bus priparkuotas ne vietoje!!!

Pratęsiant kuriozų temą - čia mano topai:

Namai Mykonuose be numerių. Kam jie - o jeigu užpultų piratai? Vienok prie mažyčių langelių galima rasti numeraciją... vandens skaitiklių, kurie visi kažkodėl užlaikomi gatvėje, kai kurie netgi neuždengti langinių. Štai kaip čia žymimi namų ūkiai.
"Autobusas eina kas pusvalandį" - toks arba panašus užrašas, dažniausiai net neapsaugotas stiklo, blunka autobusų stotyse nuo saulės ir vėjo. Saloje gyvena 5000 gyventojų. Užtat autobusų stotys yra trys! Uostai - du. Vienas iš jų - turi kruizinį terminalą. O jūs manėt čia žvejų gyvenvietė?!


Skersgatviai:

Namas "vienas ant vienas ant vienas". Be komentarų, nes jo architektūrinė forma daugiau nei tobula, kad jį komentuotum.


Lauko durys su užraktu (kaip ir daugelis durų Mykonuose - dekoruotos džiovintų gėlių vainiku):

Pašto dėžutė uoste - turbūt geresnės simbolikos nacionaliam paštui nerastum:

Saulėje džiovinti oktopusai (jie gi - aštuonkojai). Baboulo taverna iš tiesų juos siūlo savo meniu. Dar įdomiau, kad einant pro šalį po kelių dienų tų oktopusų balbatuojančių saulėje ir vėjyje - NEBEBUVO! Jie ką, rimtai juos nukabina ir klientams sukarpo??? Čia - ne marketingas???


Netoli tavernos dieną naktį budėjo ši antis. Tik sutariam, jeigu čia kokia nors žaliakaklė siaurasnapė plačiapelekė raiboji žąsis iš raudonosios knygos, tai prašom pataisyti mane išnašose, gerai?

Platys Gialos pliaže sutiktas krabas Dimitris gargaliuodamas leido burbulus, vartė juodas akis ir piktai mosikavo savo žnyplėmis, lyg iš sodininko-mėgėjo norėtum atimti jo paskutinius sekatorius:

Kalbant apie gyvūnus - čia jų rojus. Nu gal tik prieš balandžius imamamasi tokių iešmų:


O šiaip čia katės, katės kur dairais. Niekas jų neskriaudžia, neerzina, neveja lauk. Todėl gyvūnai ramūs, jaukūs, neagresyvūs. Guli tau skersai kelio parduotuvėje ir vis viena visi apeis juos pagarbiai, nes gyvūnėliai (kad ir benamiai) vėsinasi ant marmurinių grindų!

Šita gulėjo paslika ant vaistinės slenksčio, vėliau parimo ant saugumo vartelių, kartoju - vaistinėje!!!

Dieną jos visos pučia į ūsą kokiame nors viešame šešėlyje, pasidėjusios po galva akmenėlį,

arba laižo letenas, žvilgčiodamos į geltonąją kanarėlę.

Daugelis salos gyventojų lauke laiko pakabinę narvelius su paukšteliais. Bet naktį įneša juos vidun.

Rečiau pamatysi kokį šunelį, ramiai apžiūrinėjantį praeivius.

Ir vėl durys - puoštos džiovintų gėlių puokštele:

Niekada neatsibos tokia paprasta, miela, rustikalinė Graikijos estetika, nes ji asocijuojasi su geru oru, geru maistu, lėtu ir natūraliu gyvenimo būdu - be konservantų ir be kompiuterių.

Kalbant apie maistą - Mykonos - kažkokia raudonėlio tėvynė. Niekur kitur nemačiau tiek daug raudonėlio, ir niekur kitur neteko pajusti tokio intensyvaus jo skonio (nugnybau gatvėj kuokštą ir paragavau - skonis buvo svaiginamo stiprumo, grynas eterinis aliejus, tačiau neatgrasus, o maloniai sodrus - nors imk ir varyk iš jo oreganinę).

Jis auginamas visur, kur tik įmanoma pastatyti vazonėlį - ant palangių, ant laiptų, balkonuose, gatvėje priešais namą, abipus staktos, - visur, kur tik telpa!


Šiaip, raudonėlis didesnėj pagarboj negu bazilikas, kuris sutinkamas čia 10:1. O tas irgi "kelmais kelmais želia" ir užauga iki pusės metro! Tada jis apsmaigstomas pagaliukais ir parišamas ... kaip koks pomidoras! Štai kokie želdiniai Mykonuose.

Bet raudonėlis... Jo vazonėliais puošiamos net prašmatniausios tavernos. Jei ant staliuko bus tik stiklinė vazelė, joje mirks ne rugiagėlė, ne rožė, bet... raudonėlio šakelė!

Spavotai dažytos skardinės nuo graikiško alyvuogių aliejaus, kuriose auga pasirinktinai palergonijos, svogūnai su krapais arba... raudonėlis - dar viena romantiška Graikijos detalė, sutinkama kiekviename kaime.

Galima skardinių ir nedažyti, šitos buvo nuo kažkokios farmacevtikos, bet vis viena atrodė romantiškai.

Ir pabaigai - mažytis lopinėlis "graikiško kilimo", išdėlioto iš jūros akmenėlių.


Akmenėliai įmūryti pasukti šonu. Tiesiog žavinga!

Ką veikti sekmadienį

Jeigu sekmadienį nesu kelyje Klaipėda -Vilnius, vėlyvam sekmadienio rytui turiu idealų planą. Štai jau pora mėnesių jo laikausi ir jis manęs dar nė karto nenuvylė!

1. Mokytojų namų kiemelyje vykstantis sendaikčių turgus, kitaip - blusturgis. Jauki aplinka, centras, o labiausiai man ten patinka žmonės ir visa atmosfera, kurią jie sukuria: čia galima rasti tai, ką nešiojai 1989-aisiais arba knygą, iš kurios mokeisi fizikos 9-oje klasėje. Gali kaip pardavėjas sudalyvauti ir pats (kas kartą pagalvoju apie savo palėpės aukso lobyną). Čia parduodami ne tik nereikalingi daiktai, bet ir rankdarbiai.

Visus pardavėjus galima suskirstyti į kelias grupes:

a. jaunos merginos, parduodančios vintažą, už tą pačią kainą teikiančios ir stilisto konsultaciją. Jums parinks ne tik šarovarus, bet ir asmeninį stilių.

b. tėvai, prekiaujantys kartu su vaikais (šita grupė žavingiausia: teko matyti jauną šeimą, pasisodinusią ant kelių vaikus ir skaitančius jiems "grybų karus" - knygas, kurias jie tuo pačiu metu ir pardavinėjo! O tokie patys jauni tėveliai su savo kleckais jas godžiai pirko!

c. babytės, pardavinėjančios parfiūmus a la originali kopija - jų greitai neliko.

e. profsąjungų turgelio rudimentai.

Dažniausiai nieko neperku, bet įspūdžių būna labai smagių ir labai daug! Turgelis turi savo blogą, kurį mėgstu pavartyti. Ir nors lankausi turgelyje, visuomet peržiūriu nuotraukas jo bloge. Ir ką jūs manot? Aš suprantu, kiek daug dalykų aš tą dieną nepastebėjau! Šitas turgelis yra, sakyčiau, geriausias vasaros projektas, jeigu kalbame apie Vilnių, kaip kultūros sostinę.

Kada eiti: galima ir ryte, nors turgelis kviečia ne anksčiau 12-os - tuo metu jau būna susirinkę dauguma prekiautojų.

2. Antroji stotelė - ekologinis turgelis, kas antrą sekmadienį vykstantis Café de Paris. Dėmesio, nuo šiol jis vyks kitoje kavinėje - "Mano Guru", tačiau ji irgi netoli blusturgio, taigi trajektorija labai nenukentės. Čia perku ožkos sūrio. Ir kiaušinių. Po įvairių gurmaniškų eksperimentų nutariau pirkti tik produktus, kurie nesukelia problemų (apie tai - kitą kartą).

3. Jeigu staiga pradeda lyti, geriausia perbėgti gatvę su maišu virš galvos ir aplankyti priešais esančioje Vilniaus paveikslų galerijoje vykstančią parodą - juk šiaip turbūt niekada neprisiruoštum? Šiuo metu ten vyksta Vilniaus prieškario fotografijų paroda.

4. Grįžtant atgal užsukti į kepyklėlę ir nusipirkti joje alyvuogėmis nusmaigstytų ciabatų ir focaccijų. Perku daugiau, nes kol nueinu iki mašinos, nuvalgau po pusę kepalo stebint lenkų turistams, kurie tuo metu būriuojasi šalimais ant sumos.

Štai toks mano neįpareigojantis planas lietingam tingiam ir vėlyvam sekmadienio rytui.

Bet grįžtant prie blusturgio, noriu jums parodyti vieną savo pirkinį, kuriam neatsispyriau. Už 2 litus (ai, kažkaip ne fasonas buvo derėtis) aš įsigijau štai tokį butelaitį su kamšteliu:

Visiškas originalas, kaip skelbia spaudas jo nugaroje, jis iš Delfto. Čia man aišku vėl sukilo prisiminimai iš tos šalies, kur viskas, kas tik yra iš keramikos, yra baltos ir mėlynos spalvos - taigi, iš Olandijos.

Ten tokių namukų knibždėte knibžda. Įdomiausia, kad jie visi kone 1,5 metro pločio, ir ilgi kaip unguriai, su galiniais kiemais priedo. Ne dėl grožio - dėl mokesčių. Anuomet nekilnojamasis turtas buvo apmokestinamas pagal fasado plotį. Todėl gyventojai greitai suprato, ką reikia daryti su tokiais įstatymais. Rezultatas - abipus kiekvieno Amsterdamo kanalo stovi eilės siauručių namukų kaip iš kokios pasakų knygos.

Namo fasadas dažniausiai dar ir pasviręs į priekį. Ne todėl, kad kanalas paplovė, o todėl, kad su skriemuliu viršuje galima būtų užkelti į palėpę pvz. fizharmoniją, nepažeidžiant pastato. Be to, viršuje laimima naudingo ploto, kurio ten ir taip nėra per daug.

Mano naujasis eksponatas yra baltas ir mėlynas.

Ir yra multifunkcinis. Jį galima naudoti ir dėl grožio.

Be to, jis puikiai įsipaišo į mano prieskonių lentyną!

Grįžus prie namo prisiskyniau pievų gėlių. Kokios ten pievos... tiesiog nenušienauti savaldybės viduriai. Tos pievų gėlės... su byrančiais žiedlapiais... nuostabios!

Klausimas jums: jeigu neatostogaujate ir liekate Vilniuje/mieste ne prie jūros, ką veikiate lietingais savaitgalio rytmečiais? Ar turite idealų planą? Ką darote, kad negalvotumėte apie pirmadienį ir kuo ilgiau pratęstumėte savaitgalio nuotaiką? Ar suradote pirmadieniui antikūnių, t.y. priešnuodžių? Gal turite kokį ritualą (vudu ir pan.) tam reikalui? Pasidalinkite!

Nuotraukoje: pasviręs namukas iš Olandijos.

Kaip indaplovė gamybą be atliekų įtakojo

Dar visai neseniai kiosko folklore konkuruodami dominavo du žanrai: miesto legendos ir pasakaitės iš rūsio. Nuo šiol jame tilps dar ir trečias - indaplovės padavimai!

Šita darbštuolė be vargo norvegus pavers suomiais, o jeigu gražiai su ja elgsies, ji taps puikia interjero atnaujinimo pagalbininke.

Štai kad ir ši žvakidė. Parduotuvėje ji buvo tiurkio spalvos. Ir namie taip pat. Tokia, kaip tas guzikas apačioj. O išplovus indaplovėje - stiklas tapo skaidrus. Gaila, kad nenufotografavau prieš tai, - bet kas gi galėjo žinoti, kad taip atsitiks??? Beje, balta ji man dar labiau patinka.

Kiek liūdniau baigėsi su pjaustymo lentelėmis. Nežinau, kodėl patikėjau viena supermama, kuri pasigyrė, kad lenteles plauna indaplovėje? Aišku, vertėjo pasiteirauti, ar jos iš plastmasės, o gal iš vienalytės ąžuolo pliauskos,

bet aš to nepadariau! Ir mano lentelės po SPA procedūrų atrodė šitaip:

Spaudimui išmesti nepasidaviau. Laikiausi ekologinio principo: pas mus - gamyba be atliekų!!!


Man patiko dailiai nuapvalinti lentelės kampučiai.

Jie ir padiktavo idėją.

Liko tik įsukti kabliukus.

Ir jie buvo įsukti:

Šią kabyklėlę pritaisiau prieskonių lentynos apačioje:

Ant jos sukabinau prieskonius, kuriems neužteko dėžučių ir stiklainiukų. Be to, jie tokie "nestandartiniai", suvenyriniai - kartą suvartojus, Lietuvoj tokių neįsigysi.

Juk prakirpus tokį maišelį sudėtinga jį sandėliuoti taip, kad ir prieskoniai matytųsi, ir jie iš maišelio neišbyrėtų. Štai čia mano prieskonių izobilė:

Nuotraukoje: prieskonių kabykla.

Prieskoniai

Ar pastebėjote, kad parduotuvėje visuomet yra pirkti 6 ar 8 prieskonių prabangūs rinkiniai firminėse lentynėlėse, bet beveik neįmanoma nusipirkti tik pačių indelių, be lentynėlės už 120 litų, kurios man visai nereikia, nes atsižvelgiant į mano turimų prieskonių skaičių, man reikėtų galbūt mažiausiai 7 tokių lentynėlių?

Nusipirkčiau ir tuščių, bet standartinių indelių, kad tik visas tas reikalas atrodytų tvarkingai. Bet tuščių indelių niekas nepardavinėja! Tik pilnus! O man tikrai nereikia dar vieno "kiniškų prieskonių mišinio su natrio gliutamatu ir aktyviuoju plutoniu".

Namuose radau tokių dėžučių nuo kiniškos arbatos:

O mano inspirado ir vėl tapo Olandija:

Rezultatas: keletas mėlynai-baltų prieskonių dėžučių (visos skirtingos), pora naujų žvakidžių (tam kartui) ir jūsų jau matytas faberžė for esthetics:

Iš arčiau:

Kaip simboliška, pagalvojau. Baltai-mėlynas porcelianas atkeliavo iš Kinijos, vėliau taip dekoruotą keraminą uoliai pradėjo gaminti olandai, kuri netrukus išpopuliarėjo Portugalijoje.

O mano dėželės beveik nesiskiria nuo olandiško originalo (dabar gailiuosi, kad iš arti nufotografavau tik vieną plytelę):

Klausimas jums: Kiek prieskonių vidutiniškai naudojate? Kur ir kaip laikote prieskonius? Perkate tuos rinkinius su lentynėle ar laikote prieskonius praplėštuose popieriniuose maišeliuose virtuvės stalčiuose? Kaip sprendžiate "dėžutės dilemą"?