Autleto gėrybė

Na... neatsilaikiau aš šitam pupuliui, kai pamačiau jį viename autlete:



Outlet'ai - sparčiai plintanti mada Vilniuje. Iš principo tai tos pačios humanos, siūlančios atrinktą prekių asortimentą principu "tai, ką blogus rašančios mergaitės laiko vintažu, tik šiek tiek brangiau nei humanoj šalimais už kampo".

Jose valdo tvarka ir kasos aparatas, dėl ko jos turi ambicijų vieną dieną vadintis "butiku". Prekių mažiau, jos perrinktos, atrinktos, sukabintos ant pakabų ir dėl to... šiose parduotuvėse rečiau sutinkamas - tas nenusakomas siurprizo ir netikėtumo jausmas, kai iš didelės suverstos skarmalų krūvos tu išžvejoji tokį rūbelį, dėl kurio aikteltų visos tos ponios iš priešpaskutino puslapio atvarto, kartu su jų vyrais verslininkais ir prodiuseriais... ak, - kas nors kartą buvo Dituvos ar panašiame lupatyne, supranta, apie ką aš čia.

Bet šita rankinė nepadarytų gėdos jokiam rankiniam bagažui! Kai skrisiu pirmąja klase KLM, įsimesiu ten porą namukų su džinu!



Nuotraukose: mano paskutinis pirkinys. Į sveikatą!

Kas buvo maišelyje

Nors ir negalėjau dalyvauti mugėje, mane per aplinkui pasiekė didžiulis maišas su lauktuvėmis iš jos ir... iš tolimojo užjūrio!

Bet apie viską - iš eilės.

Visų pirma - etiketė, verta nosies rietimo į viršų! Laikiau maišą neatrišus ir nekišau ten nagučių iki pat Kūčių. Na, gerai, gerai, prisipažįstu - iš dalies ir dėl to, kad ir kiti tą etiketę skaitytų... O kai atrišau, iš maišo pabiro, pažiro...

Visai nenuodinga musmirė, miškinė nuo kristinos magic iš bukčiom dienoraščio:

Valdorfo mokyklos vaikų pieštas atvirukas su palinksėjimais nuo mugės organizatorės Gintės iš Kokono:

O čia jau prasideda nervų galūnėlių kutenimas. Mano virtuvė šviesos pagreičiu artėja prie savo baltai mėlynos svajonės ...

Čia dovanų nuo Karinos iš Geros nuotaikos užrašų.

Kol surasiu šiam puodeliui geriausią vietą interjere, tai ir sutems iš ryto, todėl greitai greitai nutraukiau, kad turėčiau dabar kuo pasigirti. Eksponatas vertas Rijksmuziejaus Amsterdame. Galima laikyti praktiškai viską: čiobrelius, druską ar net karvalolą. Ant kabliukų galima kabinti daugybę naudingų dalykų: kryžiuku siuvinėtą puodkėlę, rezginėlę į ekoturgų ar raktą nuo spintelės, kuriame padėtas šokoladas. Ne, šitas daiktas pernelyg audrina vaizduotę, gal geriau aš pereisiu prie kito eksponato...


O beje, Karina per mugę pelnė metų pardavėjos titulą! Tai ji mugėje pardavinėjo negalėjusių dalyvauti produkciją - tarp jų ir mano dėžikes bei medžiotojo rinkinukus!

Bet čia kalėdiniai stebuklai dar nesibaigia. Etatinė kiosko korespondentė iš įvykio vietos Švedijoje - Daivulė iš Mano kelionių - jau gerą pusmetį specialiai kioskui siuntusi reportažus iš blusturgio Stokholme, į kurį po šitų reportažų panoro nuvykti patikrinti ten daiktų padėtį ne vienas tūlas lietuvis, per antras, trečias rankas man perdavė žiugždantį ryšulėlį. O ten - jau ko nesitikėjau tai nesitikėjau -

vienas seniai pažįstamas eksponatas, tik kitu gyvenamosios vietos registracijos numeriu. Negaliu patikėti - ten ką, blusturgiuose IRGI tokius namelius pardavinėja?

(Tiems, kas nesekė priešistorės apie namukus, skaityti nuo pradžių: Ką veikti sekmadienį, Du namukai susitiko ir Dar daugiau namukų).

Skirtingai nuo mano turimo egzemplioriaus, čia - tikras originalas, o ne kokia nors azijinis erzacas.

Tai aiškiai matyti iš darbų kokybės, kruopčiai atliktų smulkių detalių ir aišku, sertifikatui prilygstančių žymų.

Kaip ir priklauso, jis turi KLM ir BOLS logotipus bei originalų namo numerį - 60. Ei, GinCherry, taviškis regis 59? Tiesa, džinas iš butelio jau "paleistas", bet... kartais džinas nenutuokia, kad butelis, kuriame jis uždarytas laikomas, būna vertingesnis...

Ką gi, mano prieskonių lentyna darosi panaši į vieną tų Amsterdamo gatvių šalia kanalų, kuriuose supasi baržos ir laivai...

Mane... netgi truputį užsupa, kai žiūriu į šitą vaizdelį. Štai taip:

Epilogas. Man tai trūksta žodžių, nors paprastai jaučiu jų perteklių. Labai labai ačiū visoms už dovanas, palinksėjimus, kaspinėlius ant jų, reportažus iš karštų blusturgių, pardavimų skatinimus per mugę ir baltai mėlynos svajonės užsukimą! Neįtikėtina, kad šių mergaičių net nepažįstu - epizodiškai esu mačius tik Gintę. Va čia ir yra Kalėdų stebuklas.
Jūs taip nemanot?

Dar daugiau namukų

arba grandininė reakcija į "namukus".
Šiandien gavau laišką nuo Loretos iš Allthebeautifulthings.

"Šiuos namukus aptikau savo sesers Daivos namuose.

Mėginau išsiklausinėti, iš kur jie ir sužinojau, kad sesės vyras (suomis) apie 1990 metus dirbo Amsterdame Finnair atstovybės vadovu ir gavo namukus dovanų kaip KLM klientas.

Vienas namukas (su viskiu) dar užplombuotas, o kiti namukai - druskinė, peleninė ir žvakidė.

Pasirodo, buvo ketinimų išmesti juos kaip nereikalingą šlamštą, bet dabar, įtariu, tokių ketinimų bus atsisakyta:)

Gal čia ne visai į temą apie radinius blusturgiuose, bet turbūt jums, turinčioms tokių namelių, įdomu ir į kitus pasižiūrėti?"

Net nežinojau, kad yra namukų-druskinių ar namukų-pipirinių, kuriems byra iš kamino! Tikiuosi, kad jie suras naujus namučius, o gal įkvėps dabartinius jų šeimininkus kolekcijos pradžiai?

Ko tikrai nesitikėjau - kad kas nors iš mano bloginių kaimynų pas save ar savo giminaičius turi šių mielų daikčiukų! Fantastiškas jausmas.

Loreta, labai ačiū už įdomų reportažą!

Du namukai susitiko

... arba pasakojimas apie tai, ko tik gali rasti sendaikčių turguje! Beveik kaip blogosferoje!

Džiaugiuosi, kad jums patiko idealaus sekmadienio ryto scenarijus! Iš jo supratau, kad su skaitytojais turiu daug bendrų persikryžiuojančių maršrutų, ir kad su dauguma jų galiu susitikti sekmadienį Mokytojų namų kiemelyje vykstančiame blusturgyje! Ne mažiau įdomūs buvo ir originalūs pirmadieninių nuotaikų antibiotikai - apie tai skaitykite komentaruose.

Tuose komentaruose sutikau pažįstamų sielų. Viena jų - Gin Cherry iš Cherry Boutique, parašė:

"Mika, aš turiu lygiai tokį patį namuką :) Maniškis numeris 59 :) Net nežinodama įsigijau rubukuose, bet žiūriu pas tave atkimštas ir yra kamštukas, o maniškis su skysčiu viduje ir "užvaškuotas" ar tai "užplombuotas" :) Viduje beje yra įpiltas džinas :) Ne, ne džinas pildantis norus, o gėrimas :D Savąjį beje pirkau berods už 2 litus irgi :)" Ir atsiuntė savo namuko nuotraukų:

Labai įdomu:
Mes abi turime panašius namukus.
Mes abi juos įsigijome sendaikčių turgeliuose.
Mes abi juos pirkome už du litu (nors turint omeniu kad Gin Cherry namukas su turiniu, aš ryškiai permokėjau).
Ir mes abi perkam tokius gražius mielus nereikalingus daiktus???

Tada pradėjau tyrimą.
Pasirodo, kad šiuos namukus "pastatė" Karališkosios Nyderlandų oro linijos - KLM. Kiekvienas svečias, skrendantis verslo ar karališkąja klase, gaudavo dovanų... po tokį vieną mažą mielą namuką, pilną olandiško džino Dutch Genever (35 % alk.). Konkurentai užsipuolė KLM, neva ji papirkinėjanti savo keleivius dovanomis, į ką KLM atsakė: "leiskite mums patiems spręsti, kaip pilstyti gėrimus. Kur pasakyta, kad jie turi būti patiekiami taurėse?" Nuo 1952 metų kompanija kasmet išleidžia po vieną naują egzempliorių, todėl šiuo metu skaičiuojama 88 skirtingi kolekcijos vienetai, o šį rudenį, spalį pasirodys ir 89-asis namas.

Namukai - realių gyvenamųjų namų kopijos, turintys gyvą ar jau nugriautą savo prototipą. Štai šį, priklausantį Gin Cherry, pažymėtą 59-uoju numeriu iš tikrųjų galima rasti adresu: Amsterdam, Herengracht 163, Het Vat, before 1632.


KLM buvo įkurta 1919 metais. Taigi, 1993 metais bendrovė jau turėjo išleidusi 60 namukų kolekciją - po vieną kasmet, nudžiugindama jų kolekcionierius. O 1994 metais, švęsdama 75-metį bendrovė išsyk pagamino 15 miniatiūrų - taip kolekciją sudarė iš viso 75 egzmplioriai, po vieną kiekvieniems bendrovės metams.



Originalūs namukai turi savo prekės ženklą: ilgą laiką KLM-ui juos gamino Koninklijke Goedewaagen, su užrašu made for KLM by BOLS. Vėliau kompanijos susipyko dėl užsakymų ir pradėjo gaminti namukus atskirai, susitikinėdamos dėl to teismuose. Kalbama, kad vėlesni egzemplioriai pagaminti Singapūre... todėl nebeturi šių užrašų. Ir džino.

Mano turimas egzempliorius, matyt vienas iš tų, kurie jau buvo pasiklydę vertime tarp Delfto, BOLS ir Singapūro: nors ant jo yra spaudas Hand Painted Delfts, bet jis neturi gimimo metrikų - t.y. namo numerio. Neradau jo ir visoje miniatiūrų kolekcijoje.

Tačiau jo pusbrolį spalvotais šonais radau oficialiame KLM tinklapyje.

Susidomėjusieji kolekcijos istoriją gali rasti KLM HOUSES.

Nepaisant pamestų kilmės dokumentų, manyčiau, kad tai - yra puiki istorija, kurią sužinojau, visiškai atsitiktinai nusipirkusi sendaiktį, patikusį iš pirmo žvilgsnio. Nesvarbu, su metrikais jis ar be džino, man jis vis viena labai mielas.

O dar smagiau sužinoti, kad šalia yra tokių namukų savininkų. Todėl nutarėme su Gin Cherry paklausti: gal yra jūsų ir mūsų tarpe daugiau žmonių, turinčių tokių namukų-miniatiūrų?

Jei ne, kas buvo geriausias, kurioziškiausias, mieliausias ir įdomiausias daiktas, kurį įsigijote sendaikčių turguje? Gal jis turi istoriją? Kodėl jis toks ypatingas?

Iš anksto sakau: ačiū už komentarus!

Ką veikti sekmadienį

Jeigu sekmadienį nesu kelyje Klaipėda -Vilnius, vėlyvam sekmadienio rytui turiu idealų planą. Štai jau pora mėnesių jo laikausi ir jis manęs dar nė karto nenuvylė!

1. Mokytojų namų kiemelyje vykstantis sendaikčių turgus, kitaip - blusturgis. Jauki aplinka, centras, o labiausiai man ten patinka žmonės ir visa atmosfera, kurią jie sukuria: čia galima rasti tai, ką nešiojai 1989-aisiais arba knygą, iš kurios mokeisi fizikos 9-oje klasėje. Gali kaip pardavėjas sudalyvauti ir pats (kas kartą pagalvoju apie savo palėpės aukso lobyną). Čia parduodami ne tik nereikalingi daiktai, bet ir rankdarbiai.

Visus pardavėjus galima suskirstyti į kelias grupes:

a. jaunos merginos, parduodančios vintažą, už tą pačią kainą teikiančios ir stilisto konsultaciją. Jums parinks ne tik šarovarus, bet ir asmeninį stilių.

b. tėvai, prekiaujantys kartu su vaikais (šita grupė žavingiausia: teko matyti jauną šeimą, pasisodinusią ant kelių vaikus ir skaitančius jiems "grybų karus" - knygas, kurias jie tuo pačiu metu ir pardavinėjo! O tokie patys jauni tėveliai su savo kleckais jas godžiai pirko!

c. babytės, pardavinėjančios parfiūmus a la originali kopija - jų greitai neliko.

e. profsąjungų turgelio rudimentai.

Dažniausiai nieko neperku, bet įspūdžių būna labai smagių ir labai daug! Turgelis turi savo blogą, kurį mėgstu pavartyti. Ir nors lankausi turgelyje, visuomet peržiūriu nuotraukas jo bloge. Ir ką jūs manot? Aš suprantu, kiek daug dalykų aš tą dieną nepastebėjau! Šitas turgelis yra, sakyčiau, geriausias vasaros projektas, jeigu kalbame apie Vilnių, kaip kultūros sostinę.

Kada eiti: galima ir ryte, nors turgelis kviečia ne anksčiau 12-os - tuo metu jau būna susirinkę dauguma prekiautojų.

2. Antroji stotelė - ekologinis turgelis, kas antrą sekmadienį vykstantis Café de Paris. Dėmesio, nuo šiol jis vyks kitoje kavinėje - "Mano Guru", tačiau ji irgi netoli blusturgio, taigi trajektorija labai nenukentės. Čia perku ožkos sūrio. Ir kiaušinių. Po įvairių gurmaniškų eksperimentų nutariau pirkti tik produktus, kurie nesukelia problemų (apie tai - kitą kartą).

3. Jeigu staiga pradeda lyti, geriausia perbėgti gatvę su maišu virš galvos ir aplankyti priešais esančioje Vilniaus paveikslų galerijoje vykstančią parodą - juk šiaip turbūt niekada neprisiruoštum? Šiuo metu ten vyksta Vilniaus prieškario fotografijų paroda.

4. Grįžtant atgal užsukti į kepyklėlę ir nusipirkti joje alyvuogėmis nusmaigstytų ciabatų ir focaccijų. Perku daugiau, nes kol nueinu iki mašinos, nuvalgau po pusę kepalo stebint lenkų turistams, kurie tuo metu būriuojasi šalimais ant sumos.

Štai toks mano neįpareigojantis planas lietingam tingiam ir vėlyvam sekmadienio rytui.

Bet grįžtant prie blusturgio, noriu jums parodyti vieną savo pirkinį, kuriam neatsispyriau. Už 2 litus (ai, kažkaip ne fasonas buvo derėtis) aš įsigijau štai tokį butelaitį su kamšteliu:

Visiškas originalas, kaip skelbia spaudas jo nugaroje, jis iš Delfto. Čia man aišku vėl sukilo prisiminimai iš tos šalies, kur viskas, kas tik yra iš keramikos, yra baltos ir mėlynos spalvos - taigi, iš Olandijos.

Ten tokių namukų knibždėte knibžda. Įdomiausia, kad jie visi kone 1,5 metro pločio, ir ilgi kaip unguriai, su galiniais kiemais priedo. Ne dėl grožio - dėl mokesčių. Anuomet nekilnojamasis turtas buvo apmokestinamas pagal fasado plotį. Todėl gyventojai greitai suprato, ką reikia daryti su tokiais įstatymais. Rezultatas - abipus kiekvieno Amsterdamo kanalo stovi eilės siauručių namukų kaip iš kokios pasakų knygos.

Namo fasadas dažniausiai dar ir pasviręs į priekį. Ne todėl, kad kanalas paplovė, o todėl, kad su skriemuliu viršuje galima būtų užkelti į palėpę pvz. fizharmoniją, nepažeidžiant pastato. Be to, viršuje laimima naudingo ploto, kurio ten ir taip nėra per daug.

Mano naujasis eksponatas yra baltas ir mėlynas.

Ir yra multifunkcinis. Jį galima naudoti ir dėl grožio.

Be to, jis puikiai įsipaišo į mano prieskonių lentyną!

Grįžus prie namo prisiskyniau pievų gėlių. Kokios ten pievos... tiesiog nenušienauti savaldybės viduriai. Tos pievų gėlės... su byrančiais žiedlapiais... nuostabios!

Klausimas jums: jeigu neatostogaujate ir liekate Vilniuje/mieste ne prie jūros, ką veikiate lietingais savaitgalio rytmečiais? Ar turite idealų planą? Ką darote, kad negalvotumėte apie pirmadienį ir kuo ilgiau pratęstumėte savaitgalio nuotaiką? Ar suradote pirmadieniui antikūnių, t.y. priešnuodžių? Gal turite kokį ritualą (vudu ir pan.) tam reikalui? Pasidalinkite!

Nuotraukoje: pasviręs namukas iš Olandijos.