Svarbiausia - apiforminimas!

- mėgdavo kartoti mūsų algebros mokytoja, kalbėdama apie abitūros egzaminų lapo išvaizdą, nuo kurio priklausė gal 60 proc. egzamino sėkmės. O kadangi ji sirgo chroniška sloga, tas žodis mums nuolat skambėdavo kaip "A-BI-BUOR-BI-DI-BAS".

Kalbant apiforminimo kategorijomis, šiemet turėjau garbės apiforminti parduotuvės vitriną Kalėdoms!

Kas nežinojot, per Kalėdas snieguolė pliekia kastanjetėmis ir sako olė!

Balerinos - dažniausiai rožinės spalvos, nors būna visokių.



Šitas daiktas vadinasi tutu. Tik tarti reikia ne "tūtū", o taip elegantiškai, prancūziškai: "tiūtiū". Kirčiuojam paskutinį skiemenį.

Flamenco ir per Kalėdas flamenco!

Kaip ir tango!

O prie šito eksponato pirkėjai praleido daugiausiai laiko. Teko du pagaminti on the request.


Projekto sąmata 64 litai: 24 gėlė, visa kita - saldainiai, kurių turėtų užtekti iki Trijų Karalių.

Xo xo xo? Kalėda!

Sidabrinės pačiūžos

Jeigu vaikystėje skaitėte "Dėdės Tomo trobelę" ir "Penkiolikos metų kapitoną", tai greičiausiai skaitėte ir "Sidabrines pačiūžas". Ir kodėl mes neturime neturime tokių žiemą užšąlančių kanalų - čiuožtum ir čiuožtum, kaip tie olandai anuomet, pvz. prieš šimtus metų (žr. pav. viršuje) ir dabar (žr. foto apačioje).

Mano inspirado - sidabrinės pačiūžos. Šį motyvą naudojau kalėdinių atvirukų gamybai.

Tik pas mus pačiūžos su geležtėm. Bet jei nėra sniego - tiks ir ratukinės.

Ratukų irgi visokių turim. Metalinių-sidabrinių, bet raudonų, nes Kalėdos.

Kai kurios, ratukinės patiunintos. Svarbiausia, kad raišteliai būtų priderinti.

Ir dar būtų gerai, kad dviejų vienodų nebūtų, prašom. Ei, ten viena kalėdinė kojinė apsimeta pačiūža?!

O gal... užskaitom?


Paveikslas viršuje: Hendrick Avercamp (1585-1634)
Nuotrauka po juo iš: http://www.illinoistocht.com

Adventinis šurmulys

Tradiciškai prieš Kalėdas - rankdarbių sektos susitikimas prie (karšto) vyno taurės, po kurio

paprastai turime apčiuopiamų kalėdinių rezultatų.


Rekomendacija prieškalėdiniam rankdarbiavimui: kad ir kiek priemonių pasiimsi, vis viena kažko truks. Pvz. adatos karoliukų siuvinėjimui arba sąvaržėlės. O didžiausios dalies inventoriaus vis viena neprireiks. Bet kai kas spėjo užbaigti savo darbelius:


O kai kas galėjo pateikti tik tarpinius rezultatus:

Ei!!!! Sausainius, sausainius pamiršai! Mes reikalaujam tarpinių rezultatų su imbieriniais sausainiais!!!

Turiu, turiu, štai jie:
Va taip va ir gyvenam. Su briedžio galvom ir imbieriniais sausainiais. Valio!

Kas buvo maišelyje

Nors ir negalėjau dalyvauti mugėje, mane per aplinkui pasiekė didžiulis maišas su lauktuvėmis iš jos ir... iš tolimojo užjūrio!

Bet apie viską - iš eilės.

Visų pirma - etiketė, verta nosies rietimo į viršų! Laikiau maišą neatrišus ir nekišau ten nagučių iki pat Kūčių. Na, gerai, gerai, prisipažįstu - iš dalies ir dėl to, kad ir kiti tą etiketę skaitytų... O kai atrišau, iš maišo pabiro, pažiro...

Visai nenuodinga musmirė, miškinė nuo kristinos magic iš bukčiom dienoraščio:

Valdorfo mokyklos vaikų pieštas atvirukas su palinksėjimais nuo mugės organizatorės Gintės iš Kokono:

O čia jau prasideda nervų galūnėlių kutenimas. Mano virtuvė šviesos pagreičiu artėja prie savo baltai mėlynos svajonės ...

Čia dovanų nuo Karinos iš Geros nuotaikos užrašų.

Kol surasiu šiam puodeliui geriausią vietą interjere, tai ir sutems iš ryto, todėl greitai greitai nutraukiau, kad turėčiau dabar kuo pasigirti. Eksponatas vertas Rijksmuziejaus Amsterdame. Galima laikyti praktiškai viską: čiobrelius, druską ar net karvalolą. Ant kabliukų galima kabinti daugybę naudingų dalykų: kryžiuku siuvinėtą puodkėlę, rezginėlę į ekoturgų ar raktą nuo spintelės, kuriame padėtas šokoladas. Ne, šitas daiktas pernelyg audrina vaizduotę, gal geriau aš pereisiu prie kito eksponato...


O beje, Karina per mugę pelnė metų pardavėjos titulą! Tai ji mugėje pardavinėjo negalėjusių dalyvauti produkciją - tarp jų ir mano dėžikes bei medžiotojo rinkinukus!

Bet čia kalėdiniai stebuklai dar nesibaigia. Etatinė kiosko korespondentė iš įvykio vietos Švedijoje - Daivulė iš Mano kelionių - jau gerą pusmetį specialiai kioskui siuntusi reportažus iš blusturgio Stokholme, į kurį po šitų reportažų panoro nuvykti patikrinti ten daiktų padėtį ne vienas tūlas lietuvis, per antras, trečias rankas man perdavė žiugždantį ryšulėlį. O ten - jau ko nesitikėjau tai nesitikėjau -

vienas seniai pažįstamas eksponatas, tik kitu gyvenamosios vietos registracijos numeriu. Negaliu patikėti - ten ką, blusturgiuose IRGI tokius namelius pardavinėja?

(Tiems, kas nesekė priešistorės apie namukus, skaityti nuo pradžių: Ką veikti sekmadienį, Du namukai susitiko ir Dar daugiau namukų).

Skirtingai nuo mano turimo egzemplioriaus, čia - tikras originalas, o ne kokia nors azijinis erzacas.

Tai aiškiai matyti iš darbų kokybės, kruopčiai atliktų smulkių detalių ir aišku, sertifikatui prilygstančių žymų.

Kaip ir priklauso, jis turi KLM ir BOLS logotipus bei originalų namo numerį - 60. Ei, GinCherry, taviškis regis 59? Tiesa, džinas iš butelio jau "paleistas", bet... kartais džinas nenutuokia, kad butelis, kuriame jis uždarytas laikomas, būna vertingesnis...

Ką gi, mano prieskonių lentyna darosi panaši į vieną tų Amsterdamo gatvių šalia kanalų, kuriuose supasi baržos ir laivai...

Mane... netgi truputį užsupa, kai žiūriu į šitą vaizdelį. Štai taip:

Epilogas. Man tai trūksta žodžių, nors paprastai jaučiu jų perteklių. Labai labai ačiū visoms už dovanas, palinksėjimus, kaspinėlius ant jų, reportažus iš karštų blusturgių, pardavimų skatinimus per mugę ir baltai mėlynos svajonės užsukimą! Neįtikėtina, kad šių mergaičių net nepažįstu - epizodiškai esu mačius tik Gintę. Va čia ir yra Kalėdų stebuklas.
Jūs taip nemanot?

Apie dovanas, arba kodėl reikia mokytis kalbų

Vieną prieškalėdinę dieną man paskambino draugė:
- Galima, aš tave padovanosiu Kalėdoms?
- He?????
- Galima, aš perku tave, kad padovanočiau Kalėdoms?
- Čia dabar kaip: man reikės iššokti iš torto su žvakutėmis, apsirengus tik soliariumo skrudėsiais ir kutosiukais, ir papūtus lūpas dainuoti "happy birthday Mr. President", ar pigesnis variantas: mane suvynios į kilimą, perriš kaspinu ir paridens po egle? - iškart prieš akis stojo tik du galimi šio klausimo sprendimo variantai.

O pasirodo, viskas daug paprasčiau: čia buvęs klausimas ar galima būtų padovanoti giminaitei dekupažo pamoką mano kioske. Na, jeigu nereikia į soliariumą, tada aišku, kad galima. Dovanų čekio vertė - vakarienė su drauge ir su vynu. Hm... tik va pamiršau paklausti: čia didmeninė ar mažmeninė kaina?

O kitą istoriją apie kalėdines dovanas man papasakojo viena stebėtoja, nepanorusi prisistatyti pavarde.

Tai nutiko vienoje populiarioje pigių vokiškų prekių parduotuvėje.
Sodo ir laisvalaikio prekių skyriuje du jaunuoliai savo merginoms rinko kalėdines dovanas:
- Gal perkam šitą?, - rodo vienas į angelą.
- Ne, gal geriau šitą - kitas ištraukė iš krūvos kažką panašaus į širdį su sparnais.
- Bet čia kažkas užrašyta, - atkreipė dėmesį pirmasis.
- Tai negi jos skaitys? - logiškai argumentavo antrasis.
Čia neatlaikė stebėtojos nervai, kuri, nujausdama porą šeimyninių dramų neva šiaip sau, praeidama tarė:
- Čia yra dekoracijos... ant kapų!
- Ant kapųųųųųųųųų!, - jaunuoliai metė dekoracijas ir, pasipustę padus, dingo iš parduotuvės.

Ant epitafijos - širdies su angelo sparnais - vokiečių kalba gražiom pasvirusiom raidėm buvo užrašyta: "mano mylimam velioniui vyrui"...

Nuotrauka iš: http://www.metaefficient.com/

Kalėdų rytą rožė sužydo...

...dainuojama lietuvių liaudies dainoje. Dar neseniai per tielį mačiau, kad kai kuriuose Lietuvos miškuose jau sužydo žibutės, ir jeigu pamotė siųstų savo podukrą į mišką, šioji susitvarkytų su užduotimi laiku ir tinkamai.
Vis dėlto teisybę sako liaudies išmintis...
Bet kaip ji galėjo žinoti apie tą atšilimą???

O tuo metu, kitame stalo gale...

...kalbantys briedžiai turėjo bendrijos susirinkimą. Gražių Kalėdų!

Kalėdinės švedų tradicijos

Kai daugiau nei prieš dešimtį metų lankiausi Bornholmo saloje, mane nustebino ne tik langai be užuolaidų, pro kuriuos galėjai pamatyti ir pilną sriubos lėkštę ir... miegamąjį, bet ir tai, kaip salos gyventojai dekoruoja savo palanges.

Akivaizdu, kad tai buvo skirta praeivio akiai. Kiekviena palangė buvo tarsi miniatiūrinė vitrina, reprezentuojanti to namo gyventojų charakterį, pomėgius, skonį ir būdą.

Dažniausiai čia buvo laikomos vazelės, žvakidės, gražūs šviestuvai, skulptūrėlės ar net miniatiūriniai servizai, iš kurių, įtariu niekas negeria kavos, nes jie - dekoratyviniai. Labai dažnai tai būdavo relikvijos, perduodamos iš kartos kartą, o kartais - ir menkaverčiai, bet mieli niekučiai iš vietinių "džyskų".

Suomijoje, mačiau kaip žmonės kovoja su visa ryjančia tamsos galybe ir atvirame lange tiesiog pastato į viršų nukreiptus labai stiprius šviestuvus: esantys viduje - mėgaujasi nuo lango sklindančia šilta šviesa, o esantys lauke, neįtikėtina, tačiau mato tik nepaprastai ryškią "šviesos užuolaidą": dėl šviesos stiprumo įžvelgti, kas dedasi viduje - neįmanoma.

Matyt, panašios šviesos tradicijos egzistuoja visoje Skandinavijoje.

Daivulė iš mano kelionių lepina visus kiosko skaitytojus įdomiais fotoreportažais iš Skandinavijos. Šį kartą - apie įdomią Švedijos tradiciją languose deginti žvakeles

Daivulė:

"Kai Stokholmo diena patampa tokia trumpa ir pilka, kad jos net nebepastebi, staiga įvyksta stebuklas. Į kovą su tamsa pakyla šimtai ir tūkstančiai švieselių languose.

Tai viena iš tų keistų tradicijų, kurių šaknų net patys miestelėnai negali paaiškinti. Tačiau yra žmonių, kurie žino visus atsakymus. Taigi, viskas labai paprasta (kaip visada).

Švedijos žemė yra labai uolėta. Tiksliau, tarp uolų sunku atrasti žemės, kurioje galima būtų ką nors auginti. Žemdirbiai kūrėsi šalia tų derlingųjų lopinėlių, apie jokius kaimus ar kolektyvinius ūkius net kalbos negalėjo būti. Net ir šiais laikais Švedija yra retai apgyvendinta šalis, o tais laikais... Taigi, vienišas keliautojas galėdavo nukeliauti mylių mylias nepastebėdamas jokio trobesio patamsyje. Nors ir būdami labai uždaro būdo (kas atsiskyrėliškai gyvendamas toks nebūtų?) švedai palikdavo nakčiai lange žiburį, suteikdami šansą klajūnui surasti užuovėją.


Šią istoriją išgirdau dar vasarą ir neįsivaizdavau, kaip jaukiai ši tradicija atrodo vėlų rudenį. Tad sendaikčių turguje užtikusi šias žvakides (25 kronos kiekviena), prisijungiau prie klajūnų gelbėjimo akcijos.

Gal kas užklys ir pas mane?"

Meduolinė joga Advento laikotarpiu

Žvaigždutės, mėnuliukai ir širdutės? Neįdomu, pasenę...


Va jeigu meduoliai veiktų kažką prasmingo - visai kas kita. Kaip kad šitie - kol visa šeima sėdi prie stalo ir kemša kūčių valgius, jie daro jogą! Meduolių lėkštėje - visos populiariausios jogos asanos: vakrasana, trikampis, karys 2, lotosas...

O... gal ir visai prasminga tokių meduolių ant šventinio stalo turėti? Jau lyg ir dėtumei į lėkštę dar vieną šaukštą šaltanosių su mėlynių įdaru, bet... čia pamatai iš gretimos lėkštės į tave žvelgiantį ir pūškuojantį meduolį, sustingusį tiltelio asanoje ir.... ir supranti, kad gal jau užteks to nežmoniško maisto naikinimo tavo traktui?

Jums kurie meduoliai labiausiai patinka? Man šie: šuniukas, žiūrintis žemyn, karys 3 ir svanasana (negyvėlio asana), - pastaroji skamba ypač įpareigojančiai.

Kas toliau?

"Saulės pasveikinimo asanų rinkinys dviems" o gal meduoliai pagal tai chi? O gal meduoliai iš Šaolinio vienuolyno su Džaki Čano siluetu? Pagyvensim, pamatysim.

Kur radau: Apartment Therapy

Dar vienas Leliumai

Gavau laišką iš Medulos, kuri pasigamino eglutę: "Šiandien jau norėjau eglutę utilizuoti. O ten... Vyras sako, greičiau fotografuok ir siųsk..." Jūs tik pažiūrėkit:

Dabar supratau, ką reiškia tie dainos žodžiai: "Kalėdų rytą rožė sužydo"... Gal dar neutilizuok savo eglutės, Medula - pasilik iki Velykų? Juk ir gavėnia - ne už kalnų.

Leliumai! Arba, kaip sako vokiečiai:

O Tannenbaum,

O Tannenbaum,

Wie grün sind deine Blätter.

O tuo metu, kitame miško gale...

Leliumai: kalėda. 7 dalis

"Reikėtų man pasigaminti tokią karūną...", - žiūrėdamas į savo suglaustų pėdų pirštus, užsimanė besimaudantis vonioje karalius...

Nebeprisimenu nei autoriaus, nei knygos pavadinimo, tik tą vieną citatą iš visos knygos. Keista ta knyga man tąkart pasirodė, tik vėliau supratau, kad ten buvo pats tikriausias anglų (ne britų!) humoras. Gal kas žino koks tai autorius, knyga?

Tą citatą prisiminiau, kai sėdėjau vienoje visuomeninės paskirties įstaigoje, užverčiau galvą į lubas ir ten pamačiau augalinę gipsinę lipdatūrą. Kokia grožybė. Visai kaip cukriniai avinėliai. Tortas "Svajonė" iš cukraus pudros. Balta. Pats tas Kalėdoms. Jau norėjau uždaryti savo leliumai - seriją, bet pamačius tą lipdatūrą, persigalvojau. Šiai kalėdinei idėjai jums reikės:

1. užtaisyto šautuvo
2. pelynų
3. akrilinių dažų

Motyvacija sustiprėjo, kai kieme pamačiau tokias gėles, labai panašias į pelyną. Lapeliai tokie balkšvi, padengti aksominiu pūkeliu. Visžaliai, jeigu nepaisysi jų pilkumo. Prisiskyniau, kol niekas nematė. Turėjau ir alibi: jeigu išlįs kokia pikta moteriškė raudonais plaukais, mėlynu chalatu, violetinėmis lūpomis ir, žvangindama raktais, bandys mane gėdinti, sakysiu, kad čia sėklai reikia ir būtinai pagirsiu jos rūtų darželį. Pastebėjot? Kai kalba pasisuka apie sėklą ir daigus, moterys tampa labai solidarios.

Galų gale gi ne šienapjūtės metas: paėmiau viso labo tris lapelius. Čia gal Liaudanskis žinotų to augalo pavadinimą?

Aišku, nudažiau juos akriliniais baltais dažais - taip jie užsikonservavo, sustingo ir tapo tokie "gipsiniai". Tada imam karštų klijų pistoletą, užtaisom jį ir kliurkt ant žvakės tokią kliurką.

O ant tos kliurkos - po gipsinę šakelę. Dariau pirmą kartą, tai gal per daug kliurktelėjau. Bet kokiu atveju man mano žvakutės patinka!

Savikaina kukli: Žvakės, vogtos gėlės ir ta muškieta. Muškietų yra įvairių - nuo 6,70 Lt iki 150 Lt. Ta, kur už 6,70 Lt patikimi šaltiniai tikino, kad įsijungia net trečią kartą. Aš pirkau už 10 Lt. Prie ginklo buvo pridėtos ir dvi klijų lazdelės, taigi tokiam rakdarbiui nereitų pirkti atskirai viso jų rinkinio (apie 8-12 Lt pakelis).

Aišku, žvakė daugiau dekoratyvinė: nežinia, kaip namai "kvepėtų", jeigu ji degtų.


Bet kur jūs matėte, kad menas būtų praktiškas?!
Leliumai!

Leliumai: kalėda. 6 dalis

Dar viena nesąmonių idėja. Ilgai svarsčiau, ar dėti šią temą, bet nugalėjo ekologija. Tegu, pagalvojau. Aš tik siūlau idėją, o ar jūs ją panaudosite ir kaip - tai jau jūsų fantazijos reikalas.

Siūlau pasigaminti pres papjė (pranc. press papier - popieriaus prispaudiklis, skirtas tam, kad pro atidarytus žiemą langus vėjas įskridęs neišnešiotų notaro pasirašytų popierių po visą rajoną).

Tam reikės:
- Preilos
- baltų akrilinių dažų (įtariu tinka ir guašas)
- raudono guašo

Nuvažiuojam į Preilą ir prisirenkam akmenų. Kiek teko keliauti po Kroatiją, tokių akmenų, kaip Preiloj, - kurie panašūs į suplotą stručio kiaušinį,- neteko matyti.


Nudažom akmenis baltai, o raudonai nupiešiam ką nors. Ir ant akmenų auga medžiai :


O čia man tokia truputį Šiaurės Korėja:

O čia jau Neringa:

O jeigu nemokam piešti, tiesiog imam kaspinėlį nuo eglutės niekam nematant ir perrišam objektą:

Kur dėti? Galima prispausti popierius, kad juos vėjas po ofisą neišnešiotų. Galima prispausti ką tik praimtų servetėlių poką. Galima užrašyti svečio vardą ir panaudoti kaip vardinę kortelę išsodinant svečius. Fantazijos neribojam - KALĖDA!