Kalėdinės švedų tradicijos

Kai daugiau nei prieš dešimtį metų lankiausi Bornholmo saloje, mane nustebino ne tik langai be užuolaidų, pro kuriuos galėjai pamatyti ir pilną sriubos lėkštę ir... miegamąjį, bet ir tai, kaip salos gyventojai dekoruoja savo palanges.

Akivaizdu, kad tai buvo skirta praeivio akiai. Kiekviena palangė buvo tarsi miniatiūrinė vitrina, reprezentuojanti to namo gyventojų charakterį, pomėgius, skonį ir būdą.

Dažniausiai čia buvo laikomos vazelės, žvakidės, gražūs šviestuvai, skulptūrėlės ar net miniatiūriniai servizai, iš kurių, įtariu niekas negeria kavos, nes jie - dekoratyviniai. Labai dažnai tai būdavo relikvijos, perduodamos iš kartos kartą, o kartais - ir menkaverčiai, bet mieli niekučiai iš vietinių "džyskų".

Suomijoje, mačiau kaip žmonės kovoja su visa ryjančia tamsos galybe ir atvirame lange tiesiog pastato į viršų nukreiptus labai stiprius šviestuvus: esantys viduje - mėgaujasi nuo lango sklindančia šilta šviesa, o esantys lauke, neįtikėtina, tačiau mato tik nepaprastai ryškią "šviesos užuolaidą": dėl šviesos stiprumo įžvelgti, kas dedasi viduje - neįmanoma.

Matyt, panašios šviesos tradicijos egzistuoja visoje Skandinavijoje.

Daivulė iš mano kelionių lepina visus kiosko skaitytojus įdomiais fotoreportažais iš Skandinavijos. Šį kartą - apie įdomią Švedijos tradiciją languose deginti žvakeles

Daivulė:

"Kai Stokholmo diena patampa tokia trumpa ir pilka, kad jos net nebepastebi, staiga įvyksta stebuklas. Į kovą su tamsa pakyla šimtai ir tūkstančiai švieselių languose.

Tai viena iš tų keistų tradicijų, kurių šaknų net patys miestelėnai negali paaiškinti. Tačiau yra žmonių, kurie žino visus atsakymus. Taigi, viskas labai paprasta (kaip visada).

Švedijos žemė yra labai uolėta. Tiksliau, tarp uolų sunku atrasti žemės, kurioje galima būtų ką nors auginti. Žemdirbiai kūrėsi šalia tų derlingųjų lopinėlių, apie jokius kaimus ar kolektyvinius ūkius net kalbos negalėjo būti. Net ir šiais laikais Švedija yra retai apgyvendinta šalis, o tais laikais... Taigi, vienišas keliautojas galėdavo nukeliauti mylių mylias nepastebėdamas jokio trobesio patamsyje. Nors ir būdami labai uždaro būdo (kas atsiskyrėliškai gyvendamas toks nebūtų?) švedai palikdavo nakčiai lange žiburį, suteikdami šansą klajūnui surasti užuovėją.


Šią istoriją išgirdau dar vasarą ir neįsivaizdavau, kaip jaukiai ši tradicija atrodo vėlų rudenį. Tad sendaikčių turguje užtikusi šias žvakides (25 kronos kiekviena), prisijungiau prie klajūnų gelbėjimo akcijos.

Gal kas užklys ir pas mane?"

Kalėdos Stokholmo blusų turguje

Daivulė iš mano kelionių matyt vienintelė Lietuvoje, kuri netgi žiemą lankosi blusturgyje Stokholme. Šiandien skaitykite jos reportažą apie nacionalinius Švedijos blusturgio ypatumus tiesiai iš Stokholmo! Dėmesio, skaitytojai - įrašo pabaigoje rasite klausimą, į kurį reikia sugalvoti atsakymą. Viktorinoje gali dalyvauti visi, netgi anoniminiai komentuotojai!

Daivulė:

"Net nežvilgtelėjus į kalendorių, mūsų turgelyje pastebėsi artėjančias Kalėdas.



Kokios šventės be tradicinių žuvies patiekalų? Be švediškos pūdytos silkės, kuri savo kvapu nurungia net stipriausia prancūzišką sūrį? (Gal todėl jos nėra ir Kalėdinėje mugėje už poros kvartalų?)





Apsilankymai turguje tampa svarbiu darbu, nes jau pats laikas ieškoti dovanų giminėms ir draugams.


Bet kaip kažkas čia jau rašė, nuperki kažką tarsi kitam dovanų, o vėliau taip gaila pasidaro skirtis... Gerai, kad potencialus dovanos gavėjas nežino, ko neteko, nes labai nuliūstų... Liktų išsižiojęs...

Taigi, renkamės dovanas. Mamai - braškių pyragas:




Draugėms - vazelės:



O kam tiktų šie batukai? Snie-guo-le! Snie-guo-le!!!

Cilindras - dėdulei iš Anglijos, o lempa studentei iš viešosios bibliotekos.

Grafinas – naminio vyno mėgėjui.

Žaisliukai - mažiesiems.




O jums dovanoju mįslę.

Kas tai per dėžė? Jei nuotraukose gerai nesimato, tai paaiškinu - viduje yra kapoklė ant paaukštinimo, dugnas su skylutėmis, o iš šono išsitraukia stalčiukas...

Kas pirmas atspės, tas tikrai sulauks Kalėdų Senio. Mika, girdėjau ir pas tave jis tikrai tikrai užsuks, kažką baltai mėlyno atneš už gerus darbus ir tą džiaugsmą, kurį teiki aplinkiniams.

Na, o kol jūs spėliojate, teskamba muzika:

Tiesa, savęs irgi nenuskriaudžiau. Įsigijau dar vieną grožį, kurio kilmę bandysiu išsiaiškinti!"

Lėkštė su klaustuku

Kaip ir žadėjo, Daivulė iš mano kelionių atsiuntė dar vieną reportažą iš Stokholmo! Pirmąjį jos reportažą galėjote perskaityti konkursinėje "Mano naftalininės vasaros" dalyje. (Regis, kioskas turi narių-korespondetų! Iš užsienio?! Kurie praneša iš įvykio vietos!!!)

Daivulė:
"Mano domėjimasis sendaikčių turgumis nesibaigė kartu su konkursu. Tai jau tapo ritualu, kai tik savaitgaliui lieku Stokholme. O jei ne, tai kažkaip ir liūdna patampa.
Štai vieną tokį sekmadienį suradau savo lobį:

Gal net nebūčiau taip labai įsižiūrėjusi į šią baltai mėlyną lėkštelę, bet šalia stovėjęs senukas pradėjo girti ją, patarė pažiūrėti ar yra kitoje pusėje raidė W...

Spėjimui pasitvirtinus, jis dar karščiau ėmėsi aiškinti kažką, deja švediškai, ir aš tesugebėjau suprasti, kad tai labai garsaus danų menininko darbas. Na, jei jau tai yra lobis, tai pirkti reikėtų. O kokia gi kaina? Pamenu, kažkurį kartą buvau nusižiūrėjusi mažą Kalėdinę lėkštelę, bet pardavėjas užsiprašė 1500 kronų... Tipo, tai labai garsios manufaktūros darbas. Šįkart man pasisekė, nes lobio kaina tik 50 kronų.

Nors smalsumas kankino, kas tas garsusis menininkas, kasdieniai darbai kuriam laikui nustūmė į šalį paieškas. Kol pagaliau išaušo diena, kai prisėdau pagooglinti to paslaptingojo W. Ir štai rezultatai iš šaltinio:

"Bjorn Wiinblad (1918 – 2006)
Bjorn Wiinblad gimė 1918 m. spalio 20d. Kopenhagoje ir čia studijavo Karališkojoje menų akademijoje. Su keramika dirbti jis pradėjo Lars Syberg studijoje, o savo studiją atidarė 1952 m. Jo bendradarbiavimas su Nymolle porceliano fabriku prasidėjo 1946 m., o 1976 m., kai kompanijai grėsė uždarymas, jis ją nusipirko. Bendrovė tęsė jo darbų gamybą iki uždarymo 1990aisiais. Jo bendradarbiavimas su Rosenthal Porzellan AG prasidėjo 1956 m. Jiems W. kūrė keramikos, stiklo, sidabro ir baldų dizainą. Jo darbai eksponuojami visame pasaulyje, pelnė daug medalių ir kitų apdovanojimų. Bjorn Wiinblad darbai pagrįsti muzika ir gyvenimo džiaugsmu."

Aukcionuose parduodama nemažai jo darbų, tačiau tokios lėkštelės neradau, taigi kol kas išlieka paslaptis, iš kokios ji serijos, kuriais maždaug metais sukurta. Beje, internete matyti firmos ženklai yra kiek kitokie, autoriaus vardas ir pavardė parašyti pilnai, darbai turi ilgesni kodą. Tokio antspaudo, kaip ant manosios, kol kas dar neradau. Gal kas turit idėjų kaip tęsti paieškas?"

---------

mk: lėkštė tikrai stebuklinga. Ir per daug meniška, kad iš jos valgytum Kėdainių blynus! Bet man šiame reportaže įdomūs pasirodė kiti dalykai:
1) kad apsilankymai blusturgiuose tampa savaitgalio ritualu, kuris nepaprastai pakelia nuotaiką (ak, kaip atpažįstama!) ir

2) kad šie apsilankymai skatina domėtis menu, kūrėjais ir istorija. Labai panašiai pasijutau kai sužinojau, kad ne tik aš turiu tokį namuką su džinu, bet ir Cherry iš Cherry Boutique bei Loreta iš Allthebeautifulthings! Buvo nepaprastai įdomu skaityti ir naršyti apie tuos namukus, kurių pasirodo, yra visa kolekcija ir kuri turi savo istoriją. Ką gali žinoti - gal ir po šio reportažo bus įminta tikroji lėkštės mįslė?

Taip kad, Daivule, ne viskas prarasta - palauk, gausim netrukus čia pareiškimą iš kokio nors labai nacionalinio muziejaus su pasiūlymu perpirkti iš Tavęs šitą raritetą. Arba atsilieps koks nors kolekcininkas, kuriam iki pilno komplekto trūko tik šitos lėkštės?

Visiems senkdaikčių mėgėjams - sėkmės medžioklėje ir laukiame jūsų reportažų!

Ačiū Daivule!

Triumfalinė Vaivos segė

Regis blusturgių radiniai įdomūs visiems. Nemažiau nei anuomet, kai grįžus iš užsienio, į kurį išleisdavo tik su vizom, namiškiai (ir ne tik jie!) nekantriai klausdavo:
- Rodyk, ką pirkai?
- Už kiek?
- Dar turi?
- Kiek už jį nori?
Ir visa tai prasidėdavo dar autobuse...

Jei turite įdomų ar kuriozinį radinį iš sendaikčių lobynų - siųskite savo reportažą, pasakojimą ar etiudą ir leiskite mums pabūti tais kelionės bendrakeleiviais, kuriems įdomu absoliučiai viskas, kas slepiasi jūsų kelioniniame krepšyje!

Šiandien apie savo blusturgio radinį parašė mano draugė ir rankdarbių sektantė Vaiva iš Vaivos namai namučiai.

Vaiva:

"Mika, pameni, kai nuvažiavome ant Taurakalnio ir ieškojome dėžučių dekupažui ;-)
Aišku, radome tik vieną kitą dalyką, ir tai, kažin ar vertą dėmesio, bet tada tu nusipirkai žalvarinius virtuvės įrankius (aš net nežinočiau, ką su jais gaminti), tada berods dėklą akiniams? Kadangi daugiau nebeprisiminiau, ką pirkai, radau kioske reportažą :-)

Tai va. O tada priėjome prie bobučių, kurios turėjo visokių niekų. Varčiau varčiau aš visokias seges, nes, pasirodo, aš turiu joms silpnybę, ir kaip tau batai, taip man segės yra matyt kartais tik dėl to, kad jos gražios.

Kuo baigiau? A, tai va, paėmiau tą segę, varčiau varčiau, o tada ir sakai, imk, tikrai graži. Ir paėmiau...

Pragulėjo ji pas mane beveik metus nepajudinta. Ir vieną dieną, kai ėjau į "Triumfo arkos" filmavimą, supratau, kad tai vieta, kur galiu ją įsisegti. Pati nesitikėjau, bet pažįstami iš tiesų gyrė. ir mačiau, kad nuoširdžiai. Kitą dieną, gal iš inercijos, o gal dėl to, kad buvau išgirta, nuėjau įsisegusi ją į darbą. ir vėl pagyros ir klausimai, iš kur, ar tik ne iš močiutės kraičio skrynios? Na taip, iš močiutės, tik ne iš mano, deja...

Žodžiu, dėkinga esu už tai, kad tada pastūmėjai ją įsigyti. Pati gal ir nebūčiau išdrįsusi..."

____
Pamenu, gerai pamenu mūsų pirmąsias "ekspedicijas" į blusturgius, į "senius" ir į "vernisažus". Ir tą sekmadienį pamenu (o gal tai buvo šeštadienis?), ir tas sušalusias babytes irgi.
Keista, bet nuo to karto ant Tauro kalno taip ir nebuvau.
Gal reiktų ten kada darkart nukakti?
Kankam, kada, Vaiva?

Dituvos magija

Konkursą "Mano naftalininė vasara" transformavus į skaitytojų reportažų ciklą, tęsiame tradiciją: rodomės ir giriamės, ko ten galima rasti. Jeigu ir jūs lankotės baraklynuose, deratės juose ir randate ten įdomių radinių - fotografuokite juos! O jeigu jūs juos dar ir nusiperkate - siųskite fotografijas su komentarais! Mums viskas įdomu!

Netikiu, kad baraklynai šiuo metu nevyksta ir kad žmonės juose nesilanko. Aišku, gal ir ne taip juose jauku kaip vasarą, o vis dėlto gražių dalykų galima juose rasti nepriklausomai nuo sezono.

Šįkart - mažas fotoreportažas nuo skaitytojos, kuri nepanorėjo skelbti savo vardo. Moteris lankėsi Dituvos sendaikčių turguje ir štai ką ji ten rado:

Kavinukų kolekcija praturtėjo dar vienu kavinuku kavai už 6 litus.


Rėmai, kartu su paveikslėliu siuvinėtu kryželiu - 3 Lt. Galima naudoti tik rėmus.

Krištolo vaza vienišai rožei - 6 Lt. Nuotraukoje - be dekoracijos.

Kviestinių pietų iš šešių karštų, iš kurių yra vienas žuvies patiekalas, stalo įrankių rinkinys vienam asmeniui - 6 Lt.

Mėtų spalvos vazelė lauko gėlėms - 3 Lt.

O čia - topų topas. Paukščiukas - drožtukas.

Įdomu, gal jis kokius garsus leidžia, kai smailinamas pieštukas?

Va dėl ko man patinka baraklynai - juose niekad nežinai ką gali rasti. O kai randi, nenustoji stebėtis. Kaip ten toj dainoj buvo sakoma?

- Čik!
- Čirik.
- Čik?
- Čirik!
- Tik
Ne-
Ap-
Si-
Rik!!!

Jūratės klumpakojis lietuje

Jūratė atsiuntė avalynės radinių iš Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos apžvalgą. Jūratė:

"Tikriausiai visi žino, kas trukdo blogam šokėjui. O ar žinote, koks yra geros šokėjos (čia aš apie save be kruopelytės kuklumo) didžiausias galvos skausmas? Ogi patogūs šokių bateliai, tinkantys prie kostiumo ir šokio charakterio.

Nors nulipau nuo scenos jau senokai, bet manija bateliams liko ir panašu, kad turgelių dėka ji aštrėja. Gal net reikėtų mano rašinėlį pradėti anoniminių klubų dvasia: Sveiki, aš Jūružė. Aš turgelių maniakė...

Na kaip ten bebūtų, revizuojant Žemaitijos turgelius, per šią vasarą susirinkau visai padorią šokių batelių kolekciją.

Pirmuoju pirkiniu pradžiugino Skuodo sendaikčių turgelis. Nuostabūs natūralios auksinės odos, puošti versta oda bateliai tiesiog žiūrėjo į mane. Iš karto įsivaizdavau save su jais šokančią rumbą. Kažkaip buvau giliai įsitikinusi, kad mažesnio miestelio turguje ir kainos turėtų būti mažesnės. Deja, deja...Atkakliai derėjausi, bet kai pardavėja labai gražia žemaitiška šnekta pasakė, kad tų batų „laba gers išlynkiems i aney kainiava 200 eurų“, palūžau ir atidaviau tuos prašytus 24 Lt. Susipakavau rumbos (manau tiks ir kankanui) batelius ir laiminga patraukiau link namų.


Kiti bateliai manau visai tiktų tango vakarėliui (čia jau tikiuosi Mikos komentaro). Tokie nekrentantys į akis, bet kaip sako mano močiutė „pry reikala“. T.y.“prie reikalo“, kažkokiam ypatingai rimtam reikalui, ale tik močiutė tuo reikalu visada įvardindavo laidotuves :( . Na jau ne, geriau jau šoksiu tango.


Bateliai nugriebti Dituvoje, už 20 Lt (ir vėl be derybų). Tekstiliniai, su oda aptrauktu kulneliu. Ir man visai negaila, kad nužievinsiu juos per sezoną bevaikščiodama bruke (vertimas: akmenimis grįsta gatvė).

Tame pačiame Dituvos turgelyje sutirpau nuo nuostabaus grožio samanų spalvos, verstos odos batelių, su a la sendinto sidabro sagtimis. Karštligiškai svarsčiau ką su jais šoksiu. Nusprendžiau, kad labiausiai tiks prie mano Klaipėdos krašto tautinio kostiumo (beje taip pat surinkto iš tų turgelių). Ir pvz.: galėsiu taip pasipuošusi eiti atsiimti mandato, kai būsiu seimo narė. Na ir labai santūriai ir išdidžiai sušoksiu kokį Trankverą. Tam šventam reikalui patuštinau piniginę 25 Lt.

(MK: ilgai tylėjau, bet dabar tai jau nebeiškęsiu: Jūrate, aš... hm... kaip čia pasakius... e... irgi matavausi šiuos batelius, prieš porą savaičių Dituvoje! Jie - fantastiški, odiniai, austriški. Turint omeniu, kad Klaipėdos krašte kadaise gausiai gyventa austrų, jie Tau tikrai tiks prie klaipėdietiško kostiumo, nes tik klaipėdiečių kostiumuose naudojamos tokios prabangios medžiagos ! Puikus pasirinkimas!)

Na ir prasidėjus rudeniškiems orams, dar kartą puoliau į Dituvos turgų, tikėdamasi „išpardavimo“ sezono baigimo proga. Greitai, greitai pralėkiau pro jau pažįstamais tapusius pardavėjus ir nieko patrauklaus nematau. Tik atkreipiu dėmesį į kybantį juodą debesį virš galvos. Prekeviai dangstosi prekes. Na va, teks važiuoti namo nieko nepešus ir dar sulytai. Paskutinę akimirką akį patraukia klumpaitės. Deja, ne žemaitiškos, o atkeliavusios iš vikingų kraštų. Kokia kaina? 5 Lt. Nugi tikrai išpardavimas, ar čia besiartinantis lietus įtakoja. Visiškai nauji, raudoni medpadžiai su odinėmis nosimis, išpieštomis gėlytėmis man labiausiai tiks lietingam orui prie raudono skėčio. Nusipirkau juos , ir iš karto apsiaviau. Kaip tik ir lietus prapliupo. Visi susigūžė, o aš aukštai iškeliau nosį ir lengvu Klumpakojo žingsniu taškydama balas patraukiau link automobilio.

Taigi, mano šokių bateliai išrikiuoti. Esu pasirengusi „Naftalininės vasaros“ pabaigtuvų puotai. Maestro, muzika!!!!"

Ačiū, Jūrate!

P.S. paraiškas dar galite siųsti iki rugsėjo 30 d., trečiadienio, 24 val. vakaro ir imtinai!

Kaip Minerva Aleksote tapatybės ieškojo

Dar viena įdomi istorija, kurią atsiuntė sendaikčių turgaus mylėtoja Minerva iš Minervos blog'o:

"Kadangi gyvenu tarp karo ir taikos, tarp mokslo ir kvepalų, galiausiai kyla klausimas, kas iš tiesų yra Minerva? Taip besiblaškydama tapatybės paieškų klystkeliuose nusprendžiau tapatybės paieškoti ir sendaikčių turguje - kad iš mažų detalių surinkčiau savo pasaulio paveikslą. Maža kas - gal ims ir pasiseks. Taip vieną savaitgalio rytą patraukiau į Aleksoto turgų, kur, kiek buvau girdėjusi, ne tik kačiukus bei triušiukus parduoda, bet ir visokių senų lobių, o gal net ir savąją tapatybę galima atrasti.

Pirmoji mano tapatybės detalė buvo žalvarinė didžiaakė pelėda, pirkta iš labai šnekios moteriškaitės, vietoje pelėdos bandžiusios visai neintelektualius varinius povus įsiūlyti. Na, kam man tie povai, jeigu vos pamačius šią išminties paukštę sužibo akys - tobulas nuolat išmėtomų mokslinių popierių prispaudėjas! O ir Minervos paukštis - kas be ko. Taip sumokėjusi 20 Lt laimingai įsigijau pirmąją tapatybės detalę, kuri dabar ištikimai tarnauja kasdieninėje mano veikloje ir piktai spokso, kai darbus "ne į temą" darau.

Antroji detalė mane surado pati - dairantis senų kvepalų buteliukų akis užkliuvo už varinio "neaiškios paskirties daikto", pasak jauno pardavėjo. Cha, man, kaip ir visiems, gyvenusiems anoje santvarkoje, ir mačiusiems skalbimo mašinas "Ryga" paskirtis yra visai akivaizdi, taigi, mintyse nuskambėjus frazei "aš moteris, o ne skalbimo mašina" tapo akivaizdu - man reikia šios tapatybės detalės! Ir taip už 10 Lt mano namuose apsigyveno modernios moters, turinčios automatinę skalbimo mašiną ir galinčios užsiiminėti moksline veikla, vizija, kažkodėl labai prajuokinusi mano mamą.
Tarp visokio sendaiktiško šlamštelio, kur pardavėjai pardavinėja išmetimui skirtus daiktus, užmačiau perlus. Perlais šiais laikais nieko nenustebinsi, tačiau šie perlai suverti dar ant vaškuotos virvelės, tarpai tarp jų - patys paprasčiausi mazgeliai, o puikiai išsilaikęs užsegimas išsaugojo visas tris žalsvas akutes, kurių spalva atitinka mano smaragdinių auskarų, pirktų už man labai svarbią mokslinę premiją, spalvą. Mano daiktas. Paėmiau į rankas ir supratau, kad nebepaleisiu. Į dėžes suverstą šlamštelį pardavinėjo itin grubi moteriškė, kuri, paklausta apie kainą, numojo ranka - "duok kokį piataką ir užteks". Namuose atsargiai nuvalius perlus nusišypsojau - pardavėja suklydo: už "piataką" aš įsigijau ne neaiškaus amžiaus bižuterinius perlus, o savo tapatybės dalį, dabar lydinčią mane viešo kalbėjimo metu. Viskas, kas šiandien atrodo nauja, yra naujai atrasta sena - bet kuris socialinių mokslų atstovas patvirtins tą patį, taigi, nuvalytieji seni perlai yra mano modernaus pasaulio dalis .

Ir taip, sutupdžiusi visas tris savo tapatybės dalis iš Aleksoto sendaikčių turgaus ant idėjinės skarelės su muškietininkais pamačiau... save. Trūksta tik kvepalų, tačiau apie kvepalų spintą ir jos turinį - jau kita istorija.

Su geriausiais linkėjimais! Minerva"

Reportažas iš Stokholmo sendaikčių turgaus

Šiandien gavau labai gražų laišką iš vienos skaitytojos ir... "paraišką" konkursui. Bet ko labiausiai nesitikėjau, - kad jos pradės plaukti ir iš užsienio!

Daivulė iš mano kelionių atsiuntė konkursui "Mano naftalininė vasara" reportažą iš... Stokholmo sendaikčių turgaus:

Daivulė:
"Jis veikia pačiame miesto centre Kungsgatan gatvėje aikštėje šalia Koncertų namų (Konserthuset) nuo kokios 10 val. (anksčiau dar ne visi prekeiviai išdėlioję savo gėrybes) iki 17 val. sekmadieniais. Kitomis dienomis tai daržovių, vaisių ir gėlių prekyvietė.

Šiandieninis apsilankymas pradžioje atrodė nevaisingas. Viskas primityvu, šimtus kartų matyta, o ir kur aš visa tai dėčiau? Jau buvau apėjusi pusę prekystalių, kai prasidėjo... Tikiuosi, kad ne man vienai užeina tokia karštinė, kai norisi pirkti vos ne viską iš eilės. Mano vaistas tokiais atvejais yra iš karto nepirkti, bet apsukti dar bent vieną ratą po pirmojo susipažinimo. Kita veiksminga priemonė – su savimi turėti nedaug pinigų. Tada reikia rinktis, ko atsisakyti, dėl ko pasiderėti (kuo daugiau nuderėsi, tuo daugiau daiktų galėsi įsigyti – gera motyvacija!) . Štai pirmasis mano taikinys - ji (jis?). Pardavėja sakė, kad tai kėdutė, bet aš su savo kompleksija nedrįsčiau ant jos sėstis. Kaina – 150 kronų (dalinam iš trijų, gausim kainą litais). Sako, ji vokiška, pagaminta 1942 metais. Man tai ne tiek svarbu, nes akys jau blizga. Pamačiusi mano susidomėjimą, pardavėja perkelia kėdutę į garbingesnę vietą ant prekystalio. Aš nueinu, turiu veikti pagal savo išankstinį planą.

Sekantis dėmesį patraukęs objektas – vazelė (ąsotėlis?), kažkodėl sukėlusi prisiminimus apie mano vaikystės namus. Ar tai septintas/aštuntas dešimtmetis? Man prieš akis iškilo mūsų namuose buvę žali foteliai medinėmis smailėjančiomis kojytėmis ir sofutė. ”Daikto” kaina – 20 kronų. Kyla noras pirkti iškart, juk pigiau grybų! Bet „daiktas“ priklauso tai pačiai pardavėjai kaip ir kėdutė, todėl kol kas ir jį palieku ramybėje – gali praversti vėlesnėse derybose (tai antroji mano iš anksto patvirtinto plano dalis). Keliaujam toliau.

Kažkodėl kai kokie nors daiktai patraukia mano akį, jie būna ant prekystalio poromis. Ką tai galėtų reikšti? Taigi, vėl porelė (paveikslavimuisi suporavau aš). Vynuogėmis dekoruoti padėkliukai (nenusimanau metaluose, bet panašu į sidabrą arba gražiai blizgančią blėką) ir indelis su raižytu metaliniu dangteliu. Bandau greitai sugalvoti, ką vertingo jame laikysiu. Gal namų gamybos prabangų kremą veidui? Gintarėlius iš lietuviško pajūrio? Paimu vieną padėkliuką ir klausiu jo kainos. 20 kronų už visus dvylika, neįtikėtina žinia atsklinda iš pardavėjo lūpų. Ne, ne sidabras turbūt... Bet labai gražu. O indelis? Irgi 20. Net nepatogu derėtis bus. Einu toliau.

Ar matėte kada tokias puikias svarstykles? Nežinau, ką jomis sverčiau (iki 250 g), bet labai gražios. Ir tik 100 kronų.

Nepirkti darosi vis sunkiau, bet sukandusi dantis slenku palei prekystalius. Štai dar keli manęs maldaujantys pasiimti daiktai – ant sienos kabinamos rankinės kavos malimo mašinėlės. Net nežinau, kurią rinkčiausi, ar tą iš kairės už 600 kronų, ar tą kitą – už 500?

Viskas. Apžiūra baigta. Laikas derėtis, nes piniginėje tik 300 kronų. Labai noriu kėdutės, tad pirmiausiai grįžtu prie jos. Beeidama apmąstau derybų variantus – du daiktai už vieno kainą? Derėtis dėl kiekvieno atskirai? Abejingai klausiu šeimininkės, ar ji neatiduotų kėdutės už 100 kronų? Ji iškart sutinka. Aš kažkur suklydau? Neteisingai nusistačiau apatinę derybų ribą? Tokia pritrenkta be derybų nusipirkau ir vazelę. Vis dar buvau priblokšta, kai pasiekiau padėkliukų ir dėžutės pardavėją. Viską susišlaviau ir vėl be derybų. Pasukau link svarstyklių. Tik paskutiniu momentu prisiminiau, kad žadėjau nusipirkti čia pat voveraičių vakarienei . Teks apsieiti be svarstyklių (kol kas). Štai tokia istorija iš Stokholmo sendaikčių turgaus.

EPILOGAS

Namie naujųjų gyventojų laukė draugai. Kėdutė (ir jokia ji/jis ne kėdutė, o staliukas) susidraugavo su žaliuoju foteliu, o ant jos/jo įsitaisė raudonas dubuo (trūksta tik kukurūzų ir gero filmo).

Vazelė/ąsotėlis susirado tokią pat žalią vyresniąją draugę.


O dėžutė įsitaisė ant prisiminimų stalelio šalia tokios pat raižytos iranietiškos vazelės.

Padėkliukai pasislėpė stalčiuje šalia sidabrinių rakandų, ir tenedrįsta kas nors pasakyti, kad jie ne sidabriniai!
Voveraitės buvo sėkmingai suvalgytos su švediškomis bulvėmis (oi kaip toli joms iki lietuviškų!).
Čia pasaka ir baigiasi. Vis dėlto, puikus dalykas tas sendaikčių turgus. Kur jis bebūtų. Dituvoje, Vilniuje ar Stokholme... "

Ačiū Daivulei - paraiškas konkursui prašome siųsti iki rugsėjo 30 d.!