Mykonos: Lenos namas

Keletą dienų ėjome į pagrindinėje gatvėje tokiomis keistomis darbo valandomis dirbantį namą-muziejų, kuris visada būdavo uždarytas, kol vieną dieną radome duris į "Lenos namą" atviras. Tai - tradicinis Mykonų miestelėnų namas, išsaugotas toks, koks jis buvo dar amžiaus pradžioje.

Lena - paskutinė šio namo paveldėtoja, neturėjusi palikuonių, pageidavo, kad šis namas būtų išsaugotas toks, koks jis buvo. Ir dabar namą-muziejų prižiūri šeimos draugė.

Tradicinis Mykonų namas turėjo "salla" - didelę svetainę su prabangiais baldais ir kitomis interjero puošmenomis. Turint omeny, kad Mykonuose nėra medienos, o namas apstatytas baldais, galime teigti, kad čia gyveno tikrai pasiturinti šeima. Jūs tik pažiūrėkite į tą kėdę kampe - ji stačiai kaip iš modernaus skandinaviško dizaino muziejaus!

Lenos tėvas - jo portretas kaba svetainės viduryje buvo notaras, užsiėmęs medienos prekyba. Laivai nuplaukdavę iki Rusijos, prekyba vyko ir su Odesa, ir sprendžiant iš namo interjero - labai sėkmingai!

Baldai, kuriuos jūs matote - išskyrus vieną sofą visi pagaminti ir atvežti iš Prancūzijos, Anglijos, Italijos. Paveikslai "pagal užsakymą" nutapyti ir parplukdyti iš Europos.

Visas "Lenos namas" - vos trys kambariai: svetainė, tėvų miegamasis ir Lenos miegamasis.

Užtat daiktai - ne surinkti iš įvairių apylinkių, bet visada čia buvę ir tarnavę realiems žmonėms.

Net jeigu prieš 100 metų Mykonos buvo kaimas su uostu (pardon, dviem uostais), kuriame galbūt gyveno vos 3000 žmonių, tai šitas kaimas matė tikrai daug daugiau prabangos, negu bet koks to meto lietuviškas gubernijos didmiestis.

Ši lova "su medalionais" nepadarytų sarmatos jokiam Verkių muziejui.

Dailūs nėriniai puošia lovos patalynę.

Čia Lenos I-padas... Anksčiau kompiuterių nebūdavo...

Užtat kiek grožio sukurdavo žmogaus rankos!

Siuvamoji - neabejotainai miestelėnų prabangos rodiklis.

Gaila gaila, bet didesnė (ir įtariu įdomesnė) likusioji namo dalis, kurioje buvo virtuvė ir kiti kambariai, suradus kažkokią spragą įstatyme buvo užimti... marinistinio muziejaus.

Nors jų durys šalia ir visuomet atviros darbo metu, ten nėjom. Lyg būtume žinoję - tiesiog nesinorėjo. Kažkodėl nepatiko ten dirbančio personalo veidai - tokie, visai nemuzeologiniai, - greičiau karbiuratoriniai.

Mūsų poelgį sužinojusi "Lenos namo" prievaizdė plojo katučių ir sakė "brrrravo, brrrravo!". Nors tiek palinksminom senutę.

Beje, vietiniai labai dažnai vartoja šį žodį susižavėjimui reikšti, lyg būtų italai operoje, persisvėrę per ložės balkonus ir mėtantys rožes artistams. Sako tai netaupydami vienas kitam, vaikams ir tėvams, kai giria, kai patenkinti, kai laimingi. "Bravo! Bravo!!!" - aidi baltų gatvelių labirintuose dieną vakarą...