Mano komoda persirengė

Tai buvo paprasta laminuota fanieruota komoda. Ideali dekupažui, todėl iki šiol stebiuosi, kad man pavyko jos nenudekupažinti po pirmųjų kursų, kaip tai daro visi pradedantieji.

Panaudotos medžiagos - kuklios: dovanų popierius, kurį radau palėpėj: tas, šviesusis nekainavo nieko, nes gavau jį dovanų. Tamsusis kainavo išdidų litą.

Popierius kažkuo primena medžiagą, kurią, prieš siuvant norisi vartyti, glostyti, liesti.

Šia "medžiaga" aptraukiau stalčių fasadus. Koks jausmas dekupažinti ištisą stalčių? Panašu į didelių kalėdinių dovanų pakavimą.

Pasiėmiau abi lentas po pažasčia ir patraukiau į statybinių medžiagų parduotuvę - aksesuarų.
- Stop, ką čia nešat?, - klausia apsauginis.
- Tai... stalčiai čia... vienas, ir kitas...
Dėl visa pikto dėdė uždėjo antspaudą, kad tetos kasoje leistų man juos ir išsinešti.

Radau dvi rankenėles. Man patiko, kad radau skirtingas:

Dabar stalčiukai atrodo šitaip va ir va kaip:

Tarpinis variantas, nes tarpuose tarp dekupažintų:

Ir dar vienas.

Mano komoda dabar atrodo taip:

Jeigu man atsibos šitas dekoras po dviejų savaičių? Tada tuos stalčius perdažysiu!

Rakdarbio savikaina: 1 lt dovanų popierius ir 5 lt rankenėlės. Klijų ir lako neskaičiuoju, nes jo turėjau savo rankdarbių kraitelėje.

Komodos su herbariumais

Retai tenka išvysti dekupažintą baldą, kuris patiktų - visokios gėlytės, drugeliai, angeliukai įdomiai atrodo tik pirmąją savaitę. Vėliau nusibosta. Be to, dažniausiai tai būna per maži motyvai tokiai "dėžutei" kaip baldas. Žodžiu, visuma retai būna verta ilgalaikio pasigėrėjimo.

Bet internete radau labai įdomių pavyzdžių - komodos, dekoruotos herbariumų paveikslėliais! Iš pavyzdžių gausos darau išvadą, kad tai - naujas trendas.

Šaltinis: poppytalk

Ši idėja man pasirodė labai šviežia. Tereikia tik popieriaus lakštų su augalų motyvais ir puikios komodos papuoš jūsų namus!

Šaltinis: Apartmenttherapy
Labai gražu. Gaila tik, kad mes neturime tokio gražaus popieriaus Lietuvoje. Bet tikiu, kad viena kita darbšti dekupažininkė sumaniai pasinaudos šia idėja!

Dekupažinau ir aš savo komodą. Bet apie tai - kitą kartą!

Kėdė su vėjeliu

"Iš veido - visi žmonės atrodo vienodi" - susimąstė... taburetė.

Liūdnas ir monotoniškas taburetės gyvenimas, kai pagalvoji. Reta iš jų padaro karjerą, atsidurdama Palangos gintaro muziejuje ar kokio garsaus plunksnagraužio memorialiniame bute.
Štai tada ji tampa centriniu objektu, prie kurio šliejasi visa ekspozicija.

Juk niekas nesako: štai šitas užuolaidas atitraukdavo Mocartas, kai norėdavo pasižiūrėti ar pas jį ateina Saljieris.
Sako: ant šitos kėdės sėdėdamas Biliūnas parašė "Brisiaus galą".

Ar pastebėjote, kad kėdė kažkodėl daug įdomesnė, nei stalas? Ar rašiklis. Ar stalinė lempa, kurią kas vakarą uždegdavo ir užgesindavo Oskaras Vaildas.

Kėdė asmeniškesnė. Svarbesnė. Įdomesnė.

Taip ir matai, kaip savo kėdėje pasilenkęs (o gal - atsilošęs?) Enšteinas rašo formulę, su mc kvadratu - gale.
Staiga nutveri save nesąmoningai planuojant: o juk man jau seniai reikėjo kažko panašaus!

Kol ponia iš praeitos istorijos su staliuku renkasi kėdutes (o ji labai neskuba, labai), aš pasimokiau dekupažinti ant kitos kėdės. Maža ką. Ar koks žmogus užeitų, ar ką...

Pavyzdžiui, Gintarė Volungevičiūtė?
Juk negėda būtų pasiūlyti atsisėsti?

Nuotraukose apačioje: kėdė su vėjeliu.

"Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis"

... vadinasi vienas P. Greenaway'jaus filmas. Perfrazuojant galėčiau savo reportažą apie staliuko restauravimą pavadinti

Staliukas, vagis, jo žmona ir jų pigmentai

Bet apie viską iš pradžių. Uošviai atidavė seną staliuką, kuris jau kurį laiką nerado sau stilistinės vietos naujame blokiniame bute. Tiesiog, kaip sakoma, netiko prie sekcijos. Nes gi lietuviui viskas turi tikti prie sekcijos. Kur tu laikai savo medalius, paklausė žurnalistas vieno olimpinio krepšininko. Ant sekcijos, - sako tas!

Neklauskite, kiek laiko buvo praleista prie jo šveitimo - galų gale, niekam tai juk ir neįdomu. Įdomiausia tai, kas vyko aplink jį. Man pasisekė, kad draugė, gyvenanti senamiestyje dosniai užleido savo vidinio kiemo dalį mano kūrybiniams eksperimentams. Kol mūsų vyrai žvejojo mazutuotus eršketus Molėtų tarpupyje, mes maišėm dažus, vietoj to, kad maišytumėm jiems puodus su karštu srėbalu.

Viskas ėjosi gan sklandžiai, gal netgi pernelyg sklandžiai - koncepciją radome greičiau nei tikėjausi ir darbas ėjosi kaip iš pypkės. Vidinio kiemelio gyventojai irgi buvo užsiėmę savo darbais - kas degino laužą iš ką tik nukirstų krūmo šakų (???) ir kepė ant jo šašlyką(???), kas plovė mašiną su kempine ir Fairy, kas šiaip slampinėjo: "ach kakoj čiūdnyj stolik" aikčiojo kaimynė iš kairės. O kaimynė iš dešinės atsinešė kėdę, prisėdo ir pradėjo pasakoti savo nuomininkių istorijas su jų ginekologiniais medžiais: pas ją gyveno 5 merginos ir visos apsiženyjo!!! O viena pas ją gyvendama, netgi lauktis pradėjo. Ne nuoma, o tikra vaisingumo klinika!


Kokie mieli žmonės, pagalvojau. Visai neagresyvūs. Nesugadinti globalizacijos susvetimėjimo. Visi matosi gyvena čia nuo seniausiai, vieni kitus pažįsta jau ir netgi spėję atsibosti vienas kitam, čia turbūt netgi saugiau nei kokiame x mikrorajone (nenoriu įžeisti niekieno jausmų). Štai ką reiškia "Saugi kaiminystė -2008"!

Kai baigėsi purškalas, prie mūsų priėjo vienas dėdulė, iki tol kaip koks Don Kichotas nesėkmingai kovojęs su parazituojančiu krūmu kiemelyje kirvio pagalba.
(Tas jo kapojimas buvo neregėto šiurpumo: į liauno augalo kamieną, kurį prilaikydavo kaire, vyriškis su kirviu pataikydavo iš kokio ketvirto karto, sėkmingai apkapojęs aplinkui viską, išskyrus savo plaštaką. )


Taigi, išsekus aerozoliui priena prie mūsų tas tipažas ir išsišiepia, rodydamas visus 3 (nemeluoju - TRIS) dantis priekyje. Kosminis piratas, pagalvojau. Tokie atskrenda į mūsų planetą ir išgeria visą kefyrą.

Jis paėmė aerozolį, ir mūsų džiaugsmui išspaudė iš jo visą likusią dūšelę.

- a... girdit... a.... dosit? A... a... kiek dosit? Du lytai? O tai ką aš pyrksiu už du lytai?
- nu, cigarečių nusipirksit.
- a jūs žynot kėk cigarietės kainoja?
- ne nežinau, aš nerūkau, - įjungiau dūrą.

Kitą dieną kosminis piratas mums siūlė geriausią savo lakų dažų kolekciją iš asmenio rūsio. Reserva! Bodegoje jis turėjo parketinio lako, neaiškios paskirties aerozolio, ir jeigu reiktų - laisvai galėtų gauti aliejinių dažų!

Tokios reklamos atakos vargino, toliau dirbom namie. Išnešėm staliuką laukan, tik kai reikėjo jį nulakuoti. Džiūti palikome prieangyje.
Atėjus po 5 min. prieangyje neradome nieko!
NIEKO!
Staliuko ten NEBEBUVO.

Verschwunden. Verloren. Desaparecido.

Gone!!!

Išėjom į tą stebuklingąjį kiemelį - juk jame nuolat kas nors yra. Ir visi mato viską, o esant reikalui - skundžia. Kaip tyčia jame nieko nebuvo. Tik viename balkone atsirėmę į turėklą kaip du beglobiai, konservų atliekų priputę katinai į mus spoksojo dviese: tas Kosminis Piratas ir jo verta Dulsinėja.
- Nu, greit sakai, kur staliukas?
- Ką?
- Kur staliuką padėjai sakau?
Kosminis Piratas matosi buvęs nuovadoj ne kartą ir jo neverbalika buvo gan įtikinama. Bet štai jo Dulsinėja pati to nenorėdama išsidavė, nes išsiviepė:
- Koks staliukas? A... mes nieko nežinom apie jokį staliuką!
- Aišku!Tai kviečiam policiją ir forminam viską.

Dar nespėjus surinkti "policijos" telefono, kuris turėjo suskambėti kažkur Molėtų tarpupyje, tarpduryje pasigirdo bruzdesys:
- Mergaicies, mergaices.... neskambinkit, vo čia jūsų staliukas, čia, - ir parodė į gretimą laiptinę.
- Alio policija? Tai galit nevažiuoti, atsirado.... aha.... taip, nefiksuokit įvykio... dar šįkart...

Dievaži, jeigu vyktų atranka į "Komisarą Reksą", mano draugė laisvai praeitų kastingo užtvaras.

Kiek mačiau, labai panašiai elgiasi tėvai su savo mažamečiais. Prisėda kavinėj su kokiu trijų metų bambliu ir jeigu jis neklauso, "tėvai skambina į policiją". Ir tiesą sakant, šneka labai panašų tekstą: "alio policija?..." Skirtumas tik toks, kad vienas turi tris metus, kitas - tris dantis.
Per abi eiles.

- Tai pridėjai į kelnes? - mano draugė buvo konkreti kaip mikrorajono majorė, atsakinga už bezprizornikus nepilnamečius.
- Aš? Nieaaaa, aš tik norėjau pamokyti, kad jūs savo daiktus saugotumėt.

O juk jis teisus, pagalvojau. Gavome puikią atsargumo pamoką. Nemokamai.
Staliuką liko tik nupurkšti ir palikti ilsėtis...
Stovėjome jį apsupusios trikampiu žiedu kaip šalia kokio kronprinco, kurį nori pagrobti ekonominiai teroristai, kad paskui galėtų reikalauti išpirkos iš karaliaus.

Mums taip bestovint ir apmąstant pasakėčios moralą, į kiemą įėjo kompanija pagyvenusių žmonių. Įdomi kompanija, pagalvojau, turbūt kokie užsienio lietuviai. Neužsiparinę, atsipalaidavę, laisvai bendraujantys ir ... smalsūs.

- Ką čia turite? - paklausė viena ponia.- Staliuką? Man reikia tokio staliukooooooo! Leonai, pažiūrėk, aš VISADA NORĖJAU TOKIO STALIUKO!!!

Ir, kol Leonas nespėjo susigaudyti:
- Kiek jūs norite už šitą staliuką, mergaitės?

Bandėm kažką vapėti apie bandymų stoties eksperimentus ir kad čia mes šiaip, pasižaidimui, o ponia atsisuko į mane ir tiesiai paklausė:
- Ar jūs meninkė?
Čia norėjau suspindėti sąmojo purslais ir tiksliai atsiminti tą frazę kur ant ŠMC užrašyta, bet paskui supratau, kad jai tai nelabai rūpi, nes ji iškarto natūraliai prisistatė:
- Aš tai menininkė.... - ir t.t. tęsė monologą dama praktikuojantiems meninkams būdingu pasakojimo stiliumi.

Jūs manote, kad ši istorija tuo ir baigėsi?
Anaiptol!
Senoji ponia norėtų prie stalelio ir poros kėdžių.
Atrodo, kad šįkart ne juokais prisižaidėm.
Bus mums dekupažint.
Blemba.

Be komentarų

Visą savaitgalį plušėjau prie vieno staliuko.
Nusikaliau mirtinai, bet užtat stati sfakcija - labai stati. Superinė.
Kol kas įdedu tik nuotrauką:

(Reportažas bus pridedamas. Sekite reklamą).