Adventinis šurmulys

Tradiciškai prieš Kalėdas - rankdarbių sektos susitikimas prie (karšto) vyno taurės, po kurio

paprastai turime apčiuopiamų kalėdinių rezultatų.


Rekomendacija prieškalėdiniam rankdarbiavimui: kad ir kiek priemonių pasiimsi, vis viena kažko truks. Pvz. adatos karoliukų siuvinėjimui arba sąvaržėlės. O didžiausios dalies inventoriaus vis viena neprireiks. Bet kai kas spėjo užbaigti savo darbelius:


O kai kas galėjo pateikti tik tarpinius rezultatus:

Ei!!!! Sausainius, sausainius pamiršai! Mes reikalaujam tarpinių rezultatų su imbieriniais sausainiais!!!

Turiu, turiu, štai jie:
Va taip va ir gyvenam. Su briedžio galvom ir imbieriniais sausainiais. Valio!

Belaukiant Velykų

Mes ir vėl susitikom - beveik iškart po Kalėdų, bet iki Velykų. Randarbių sektos tema - laisva. Tai kas kuo norėjo, tuo ir užsiėmė: kas mezgė, kas siuvinėjo,

kas patarimus nemokamai dalino,

kas akimirką žavingą gaudė ... Ir taip - visą dieną...

Rezultatai džiuginantys: šalikas kaklui ir krepšys skalbiniams. Tokius krepšius - kas nežino - pasirodo galima nusinerti iš vernisaže parduodamo statybinio špagato. Va taip va!

O aš pavarčiau spaudą, ten radau wökischkaj paraszyta: keine Ostern ohne Eier! (Velykos be kiaušinių - ne Velykos, pažod.vert.).

Paskui man pasakė, kad aš ne tik perskaičiau, bet ir supratau viską pažodžiui... Bet jau buvo per vėlu.

Kur tą zuikį dėt, nežinau, gal suvožus knygą naudoti kaip skirtuką? Bet kažkas iš sektančių surado daug gražesnį panaudojimą:

Vaiva, šypsokis!

Nuotrauka atminčiai:

Ta pati nuotrauka, tik iš arčiau:

Ir vėl jos pradeda... Kol prisimerki, nusitaikai, jos jau dainuoja lady Gagos "Papa... papa... razzi"...

Corazon Espinado

O mes susitinkam vis dažiau - gal būt už tai reikia dėkoti atvėsusiam orui ir pailgėjusiems vakarams, o gal čia kaltas noras pasimokyti nebandytų rankdarbių? Kol Kliukva sukiojosi mano virtuvėje kaip ŠEFAS, mes sugalvojom apvelti muilą, kurį radome savo viešbučių kambariuose. Taip. Ir tik nesakykit kad jūs to nedarote?

Po pusvalandžio šlapio vėlimo visgi perėjau prie sauso. Mano dirbiniai - morkvinis kelioninis muilas veltinio kevale ir iš meilės plyštanti zuikio širdis sopulingoji.

Čia tikrai ne morka, čia širdis!!!

Nors galima naudoti kaip adatinę. Tada bus corazón espinado:

Pasiklausykim klasikos:

Susitikome ir susivėlėme

Mes ir vėl susitikome savo "rankdarbių sektos" rėmuose. Kuo nuostabi mūsų rankdarbių sekta? Kad mokome viena kitą rankdarbių ir tų gudrybių, kurias geriausiai išmanome. Tokiu būdu nereikia mokėti už kursus, kuriuose mokytojos žvilgčioja į laikrodį. Ir dar tie susitikimai, kaip pastebėjau, dažnai turi ir tokią pridėtinę vertę - degustaciją. Čia išragaujami naujausi receptai arba eilinį kartą patvirtinamas jų populiarumas. Žodžiu, vieni privalumai!

Nuotraukoje: randarbių sektantės. Šiaip nežinau, kodėl tokia nuotrauka išėjo, realybėje jos visos kiek kitaip atrodo.

Išdykėlės!


Šios sesijos tema - veltinis, dėl kurio aš zyziau beveik metus. Labai norėjau sužinoti, kaip veliama vilna, nes ko paklaustum, visi sakė: "nu visai paprastai, tiesiog imi adatėlę ir baksnoji, kol susidaro forma." Galvoju - juk negali visi žmonės taip susitarę man tyčia nesakyti, KAIP VELTI VILNĄ???

Pabandėme ir šlapią ir sausą vėlimą. Kiekviena nusivėlė po širdį ir kaip kokia muškietininkė parsinešė ją namo. Kai kas - net su monograma!

Agropramoninis kompleksas dominavo. Viena ryškiausių vakaro temų - žemės ūkis.

Temo. Patekėjus pilnačiai išsikvietėme taksi. Automobilis skrodė juodą miško tamsą net neatsisukdamas.

Savo zuikučiui (taip jį dabar vadinu) parnešiau lauktuvių: širdį (ne kokį buroką) ir zuikio spirą.

Zuikučiui patiko.

Tik, sako, geriau tu man iškepk čirvinių blynų! Atsispyrė ir nuskrido. Mielas. Gerutis.

Mes ir vėl susitikome

PAPILDYTA: 2009.03.31
Vakar turėjome eilinę randarbių būrelio sesiją: kas siuvinėjo, kas siuvo, kas viską stebėjo ir komentavo. Mūsų darbastalis atrodė taip, lyg prie jo būtų dirbusi 20-ies mokinių klasė su sustiprintu dailės ir technologijų kursu:

Rezultatas: skirtukas knygai su bumbuliuku ir kutosiuku (centre) iš In Studija, margučiai ir žalios sniegenos iš Vaivos namučių:

Baltas gėrėlis - Medulos rankų darbo. Nežinau, ar jam duria, ar jis iš smagumo toks prisimerkęs?

O aš užsimaniau braškių... Deja, jos dabar po 1,99 šimtas gramų. Bet juk vis viena norisi??? Pasisiuvau iš Medulos virtuvinio rankšluosčio.
Sakau, kol ateis vasara, gal prinoks?

Ji man primena tris dienas nesiskutusį kaktusą - Tekilą Bum Bum.

Ir dar, visai pamiršau, kad kiekviena dalyvė gavo lauktuvių nuo Ilonos iš Egipto: rūpaus kario, su labai originalia etikete: ji išsiuvinėta koralais, rastais Egipto paplūdimy:

Aš jums sakau, ta sekta - baisiai geras dalykas. Rūpūs kariai!

PAPILDYTA: 2009.03.31: Skaitytojams reikalaujant, įdedu masuotės nuotrauką:


Nuotraukoje iš asmeninio albumo iš kairės į dešinę sėdi: Ilona, Medula, Vaiva, Kliukva.

Atvirukai

Prieš porą metų vienas žurnalas išspausdino mano straipsnį "Tik nesiųsk man atviruko", - po to netgi gavau vienos skaitytojos laišką (laišką voke, rašytą ranka)! Oho, sako man redaktorė, kiti autoriai laiškų nuo savo skaitytojų negauna...

Rašiau apie atvirukus, kuriuos sukuria marketingo skyrius, atspausdina spaustuvė, ir išsiunčia vienos sekretorės - kitoms. Juos skaito tik valytojos, kai koks vienas kitas nukrenta nuo palangės. Tos pašto užtvindymo akcijos gal ir kelia mūsų šalies BVP, bet iš bebrų tikrai atima eilinį medį...

Mūsų rankdarbių klubas, nusprendė šįkart pasigaminti atvirukų, kuriuos nebūtų gėda ne tik išsiųsti, bet ir gauti. Grožis išėjo neišpasakytas.

1. Ši atvirutė keliaus į Airiją. Labai įdomi technika: eglutė pritvirtinta dekoratyvinėmis kniedėmis.

Yra ir zabova: kūčių vakarą iš jos galima traukti šiaudus kaip iš po staltiesės - kas ilgiau gyvens?


2. O čia labai šilta atvirutė: žalias filcas, siuvinėtas raudonais karoliukais, po to priklijuotas ant popieriaus.

3. O čia jau net ne atvirutė, o tikras pop-up'as. Iš reljefinio popieriaus (tapetas?) iškirpome eglutės formos baltą motyvą, po apačia dėjome "pamušalą" - tamsesnės spalvos popierių, kurį iškirpome pagal baltojo motyvo kontūrus.

Perrišome vilnoniu raudonu siūlu, ir visuma sugrojo:

4. Dar vienas pop-up'as bet jau su floating'u. Nuo pirmosios airiškos atvirutės liko štai toks ažūrinis skeletonas. Neišmesti gi juk! Tai aš ją ir pakabinau, taip, ore (dėl to - floatingas:) :

Tiesiog pradūriau skyles šonuose ir pervėriau tą patį vilnonio siūlo likutį:

Neturiu ko slėpti:

Nuotrauka vienas ant keturių:

Iki kito klubo susitikimo sukabinsiu jas virš židinio, kaip Bynas. Ar koks žmogus užeitų, ar kas iš dujų... Skaitiklio tikrinti... Tegu galvoja, kad čia man prisiuntė iš užsienio...

Nežinau, ar imčiausi šios iniciatyvos savarankiškai, jei ne mūsų "būrelio" noras susitikus ką nors gražaus nuveikti. Kažkodėl visada galvojau, kad tai labai nuobodu ir sudėtinga - matuoti popierių, lygiai nupjauti, perlenkti, čia žiūrėk kad klijais neišpeckintum...

Bet buvo daug lengviau ir smagiau, nei įsivaizdavau. Gražu, stilinga, šilta ir jauku - tokią atvirutę tikrai norėčiau gauti. Tokią atvirutę malonu ir dovanoti. Reiktų tik kūrybingai supakuoti, - ir jau turite dovanų Kalėdoms!

Labai originalu, (nebrangu!) ir visai, visai paprasta. Pamėginkite:

Mokytojo knyga

Aš gi sakiau, kad tie krintantys lapai nieko gera nežada... Kur tas globalinis atšilimas? Oras vėsta, šildymas brangsta, lietus pila kaip iš dušo, o tu bandai važiuoti į Turkiją ir taip atitolinti jausmą, kad vasara visgi baigės!?

Kaip ten bežiūrėtum, ruduo - mokslo metų pradžia net ir nebesimokantiems. Pirmąją savaitę ji dar nėra tokia skausminga, nes naujos žiugždančios ir čiaužančios kanc. prekės apgavikiškai suponuoja "naujo etapo pradžią", kai pasižadama mokytis dėl savęs, o ne dėl aukštojo išsilavinimo, bet vėliausiai rugsėjo 20 d. supranti, kad viskas liko po senovei ir nieko gero iš to nebus.

Štai kad ir mokytojo knyga: taip ir įsivaizduoju, kaip kaukšėdamos kulniukais į mokytojų kambarį skuba specialistės metodininkės, ir visos - tokiom vienodom knygom nešinos, kaip kokios Chaoso agentės ar auksinės pakopos Oh-tai-flame kosmetikos platintojos. Neįdomu. Pasenę! Tavam pageltusiam pageltusiam delne.

Gerai, kad turime draugę, kuri, būdama taikomųjų menų magistrė iš pašaukimo, pasiūlė ... išmėginti trafaretus.

Aš prisipažinsiu, kad didele meile trafaretams niekad neliepsnojau. Gal net priešingai. Semantinė trafaretų konotacija buvo tokia galinga, kad šviesos greičiu nublokšdavo į laimingos vaikystės metus, kai darželyje reikėdavo gerti karštą pieną su plutele, ir ant balto popieriaus padėjus sustirusį klevo lapo lavoną, aptaškyti viską aplinkui, nepamirštant nei savęs, nei auklytės.

Bet netyčia internete pamačiau kažką gražaus, ir mano skepsis sumažėjo.

Paėmiau panašiausią servetėlės motyvą.

Jį pafotošposinus ir išdidinus, gavau paveikslėlį, kurį teliko tik išpjaustyti permatomoje plėvelėje:

Nuotraukoje: pjaustomas motyvas, medicininis skalpelis ir vyno taurė.

Mokytojo knygą aptraukėme lino audiniu. Visgi, nenutolkime nuo savo šaknų:

Nuotraukoje šalia trafareto: Tuštėjanti vyno taurė , medicininis skalpelis, ir pleistru apvynioti bebaimės mokytojos pirštai...

Paskutinis žingsnis - uždėjus trafaretą - jį pereiti tekstilės dažų sluoksniu.

Voilà! Štai ir mokytojo knyga! Su tokia knyga ne tik į pedagogų suvažiavimą, bet ir memorialinį Strazdelio namą-muziejų galima eiti, - niekas nepasakys, iš kokios mokyklos tamsta mokytoja esate!

Ačiū kūrybinės studijos komandai* (išvardinta pasirodymo scenose tvarka):
mokytojai, kuri moko vaikus lietuvių kalbos;
mokytojai, kuri pamokė trafaretų mokslo ir meno,
nemokamų patalpų sponsorei- rėmėjai;
ryšių ir susisiekimo specialistui, be kurio palaikymo ši kūrybinė studija nebūtų įvykus.
*Vardai redakcijai žinomi