Triumfalinė Vaivos segė

Regis blusturgių radiniai įdomūs visiems. Nemažiau nei anuomet, kai grįžus iš užsienio, į kurį išleisdavo tik su vizom, namiškiai (ir ne tik jie!) nekantriai klausdavo:
- Rodyk, ką pirkai?
- Už kiek?
- Dar turi?
- Kiek už jį nori?
Ir visa tai prasidėdavo dar autobuse...

Jei turite įdomų ar kuriozinį radinį iš sendaikčių lobynų - siųskite savo reportažą, pasakojimą ar etiudą ir leiskite mums pabūti tais kelionės bendrakeleiviais, kuriems įdomu absoliučiai viskas, kas slepiasi jūsų kelioniniame krepšyje!

Šiandien apie savo blusturgio radinį parašė mano draugė ir rankdarbių sektantė Vaiva iš Vaivos namai namučiai.

Vaiva:

"Mika, pameni, kai nuvažiavome ant Taurakalnio ir ieškojome dėžučių dekupažui ;-)
Aišku, radome tik vieną kitą dalyką, ir tai, kažin ar vertą dėmesio, bet tada tu nusipirkai žalvarinius virtuvės įrankius (aš net nežinočiau, ką su jais gaminti), tada berods dėklą akiniams? Kadangi daugiau nebeprisiminiau, ką pirkai, radau kioske reportažą :-)

Tai va. O tada priėjome prie bobučių, kurios turėjo visokių niekų. Varčiau varčiau aš visokias seges, nes, pasirodo, aš turiu joms silpnybę, ir kaip tau batai, taip man segės yra matyt kartais tik dėl to, kad jos gražios.

Kuo baigiau? A, tai va, paėmiau tą segę, varčiau varčiau, o tada ir sakai, imk, tikrai graži. Ir paėmiau...

Pragulėjo ji pas mane beveik metus nepajudinta. Ir vieną dieną, kai ėjau į "Triumfo arkos" filmavimą, supratau, kad tai vieta, kur galiu ją įsisegti. Pati nesitikėjau, bet pažįstami iš tiesų gyrė. ir mačiau, kad nuoširdžiai. Kitą dieną, gal iš inercijos, o gal dėl to, kad buvau išgirta, nuėjau įsisegusi ją į darbą. ir vėl pagyros ir klausimai, iš kur, ar tik ne iš močiutės kraičio skrynios? Na taip, iš močiutės, tik ne iš mano, deja...

Žodžiu, dėkinga esu už tai, kad tada pastūmėjai ją įsigyti. Pati gal ir nebūčiau išdrįsusi..."

____
Pamenu, gerai pamenu mūsų pirmąsias "ekspedicijas" į blusturgius, į "senius" ir į "vernisažus". Ir tą sekmadienį pamenu (o gal tai buvo šeštadienis?), ir tas sušalusias babytes irgi.
Keista, bet nuo to karto ant Tauro kalno taip ir nebuvau.
Gal reiktų ten kada darkart nukakti?
Kankam, kada, Vaiva?

Reportažas iš sendaikčių turgaus ant Tauro kalno

Skaitytojų pageidavimu tęsiame reportažų ciklą iš populiariausių Vilniaus apskrities sendaikčių turgelių.

Prieš savaitę apsilankėme Kalvarijų turgaus sendaikčių turgelyje , na o praeitą šeštadienį mes su vadybinike Ibn Vaivaj išsiruošėme į muziejinių vertybių parodą-pardavimą ant Profsąjungų kalno.

Netiesa, kad turgelis vyksta nuo 4 iki 7 ryto, - kitaip dirbančiam žmogui jį aplankyti būtų tiesiog neįmanoma. Turgelis vyksta iki ankstyų priešpiečių, tačiau išgirdau ir rekomendaciją, kad geriausias laikas ten eiti yra 9 val. ryto, bo 8 val.- per anksti, vienok 10 val. - jau per vėlu.

Ir iš tiesų, atvykę 9 val. mes pamatėme kažką panašaus į Babiloną iš Senojo testamento: ant didžiulio kalno būriavosi daugybė žmonių su kažkokiais neaiškiais daiktais, lovomis, indais, žvakidėmis ir t.t., bet kurią minutę pasiruošių dingti iš įvykio vietos.

Jeigu Kalvarijų turgaus kontingentas atrodė kaip ką tik atvykęs iš kokių 1939 m. , tai Profsąjungų turgelio dalyviai dvelkė prarastos prabangos nostalgija: jie visi atrodė tarsi ką tik prasiveržę pro užkardą iš bolševikų užgrobtų Žiemos rūmų Piteryje.

Kažkokios bronzinės Ariadnės, žalvarinės žvakidės, staliukai marmuriniais stalviršiais, kasapankos, servantai, ir aišku - stalinės lempos su abažūrais iš negimusio veršiuko odos, išpieštos japoniškais gamtos motyvais.

KŪL. Kažkiek priminė LTV spektaklių scenografiją.

Pardavėjai - išprusę. Turi aukštąjį ir žemąjį baldotyros ir menotyros atlygį ir savo teorinėmis žiniomis sublizga kiekvieno naujo lankytojo akyse. Jeigu gražiai paprašysi, jis tau suras lėkštę ne tik iš trečiojo, bet ir iš ketvirtojo reicho.

- Kas čia?
- Čia devyniolikto amžiaus pradžia, X karalystės Y rūmų Z bajoro palikimas (apie prieškarinę etažerkę)
- O čia?
- O čia karaliaus Liudvigo lova. (daugiau neišgirdau, nes nenorėjau kad jis matytų kaip juokas ima)

Tada mes kažką užkliudėm, kas labai garsiai nudardėjo nuo laiptų žemyn:
- dar dar darrrrrrrrrrrr
- Viskas! Dabar jau sugadinot, turėsti imt!

Tai ir paėmėm, nes bezdėti nebuvo kur:


Šaukštai po pietų vadinasi (nuotr. iš asm. alb.)

Dar gerai, pagalvojau, kad neužkliudžiau kokio žibinto, po kuriuo Bavarijos kunigaikštis fon Noišvanštainas dūsavo skaitydamas laiškus nuo savo sužadėtinės, Austrijos-Vengrijos imperijos kunigaikštytės Marijos Terezijos von Habsburg, prieš jai išvykstant atostogų į vienuolyną kur nors Šveicarijos Alpėse.

KAS TADA????

TAIGI NEIŠSIMOKĖČIAU NET LIZIGU!!!

Bet čia dar ne viskas.
Ten pasirodo turgelis vyksta ir rūmų viduje - tokioje aktų salėje susėdę ant žvejo kėdučių prie savo staliukų numizmatai, kolekcionieriai iš šiaip, tie, kurie su žvakidėmis nesismulkina.
Veikia baras.
Nugirstas pokalbis:
"Ne, ginklais aš neužsiiminėju"...

Bet gi mes čia atvykome dekupažo tikslais:
Ką gi, atradome dvi nuo šalčio sustirusias babytes, kurios pardavinėjo viską, kas dar liko jų namuose.

Mano grobis:

Dėklas nuo akinių (žalias). Dėl jo vyko derybos, prilygstančios Šengeno sutarties pasirašymui. Tada dar dėžutė mėlyna kartoninė nuo Johny Walker (labai prabangi - viduje visiškai neliestas geltono atlaso pamušalas) ir a la sidabrinis penalas (su tušinuku viduje).

- Kiek šaukiat?
- penki, nes pati brangiai pirkau...
- Imkit šešis.
- O jėzau... (babytės akyse sužibo pagarbi nuostaba). Ponia, dar turim koralų...

Ėjau ir galvojau: ką gali žinoti, gal kažkada gyvenime ir aš taip stovėsiu kokiame sendaikčių turguje Saint Germain'e ir pardavinėsiu kokias nors dekupuotas kastanjetes, sukandėjusią kailinę apykaklę ar kažką panašaus iš savo šlovingos jaunystės muziejaus?

Ruduo, Paryžiuj šalta.
Tik dvidešimti sū...

Blyn, ir iš karto susinervinau:
atėjau čia kartoninių dėželių, o dabar va jaučiuosi kaip kokia išsipildymo akcija.

Tfu, kad mane kur!..

Ir nuvažiavom su Vaiva pigmento pirkti.