Lysvę - kartotekai!

"Vis viena, taip niekas nedaro!", - pasakė man batų taisykloje vidurvasarį, kai aš atnešiau ten remontuoti savo žieminius batus.

Na, nedaro tai nedaro. Aš taip darysiu.

Nors tiesą sakant, ir mane tokios pačios mintys vakar aplankė, kai sėdau prie projekto, kurį nešiojau galvoje ilgiau nei metus laiko, ir kuris, tiesą sakant, labiau tinka ankstyvam pavasariui negu rugsėjo pirmajai:

Visiškai ekologinis projektas. Iš serijos "gamyba be atliekų". Pagamintas iš namie rastų nereikalingų daiktų, kurie ir buvo perdirbti. Storą kartono lakštą, atsiradusį suskilus rėmo stiklui

supjausčiau lygiom dalim į 9 stačiakampius. Manau, galima naudoti ir storą popierių ar dar geriau - kartono padėkliukus nuo čekiško alaus. Tie būna gražiai nudailintais kampais, visi vienodi, kartais - apvalūs.

Kiniško maisto lazdelių turbūt rastum kiekvienoje virtuvėje - niekas to maisto namie paprastai negamina, užtat tų lazdelių, lazdelių turi apsčiai! Ai.... dėl manęs tai gali jos būti ir naudotos....

Viską dažom baltai.

Netikėtai radau būdą kaip išdžiovinti nudažytas lazdeles, - kad jos neprikibtų, gražiai nudžiūtų ir kad jų nereikėtų antrą kartą dažyti. Būdas - nepatentuotas, naudokitės į sveikatą!

Dekupažinam herbariumo vertais atvaidais.

Karštuoju ginklu prikalam korteles prie kotelių -

Ir turime visą puokštę informacinių lentelių daržo fanatikui.

Kur naudoti: geriausiai, aišku, pavasarį prismaigstyti ten, kur dar nesudygę. Bet galima ir praktiniais sumetimais antroje pusėje priklijavus etiketę su augalų priežiūros informacija ir palikus savo lysvę laistyti kaimynui senberniui, kuris krapo vulgaris neskiria nuo daržinio dašio, išvažiuoti savaitei atostogų.

Taip, taip, žinau, "kad taip niekas nedaro".
Aš darau.

Tik nepamirškite svogūnėlių

Kažkaip... neatsilaikiau šitam motyvui, kuris pakėlė mano motyvaciją užleistam dekupomėgiui:

O gal čia ta saulė kalta už lango, o gal tik - sudygę svogūnai tamsioje spintelėje? Nežinau. Tik galiu pasakyti, kad viskas dygsta ir primena peržiūrėti savo sodininko inventorių.

Aš dar turėjau tų pliauskų, kurios man liko nuo vieno ekologinio projekto:

Šmoruojam ir dekupuojam, kol gaunam pusgaminį:


Viršų dažiau žalia, o apačią - rožine spalva.

Susukus kabliukus, gavosi štai tokia kabyklėlė sodininko džiaugsmui:

Galima susikabinti morkas ar šiaip naudingus rakandus.

Mama, tau reikia tokios į sodininko namelį?

Kaip indaplovė gamybą be atliekų įtakojo

Dar visai neseniai kiosko folklore konkuruodami dominavo du žanrai: miesto legendos ir pasakaitės iš rūsio. Nuo šiol jame tilps dar ir trečias - indaplovės padavimai!

Šita darbštuolė be vargo norvegus pavers suomiais, o jeigu gražiai su ja elgsies, ji taps puikia interjero atnaujinimo pagalbininke.

Štai kad ir ši žvakidė. Parduotuvėje ji buvo tiurkio spalvos. Ir namie taip pat. Tokia, kaip tas guzikas apačioj. O išplovus indaplovėje - stiklas tapo skaidrus. Gaila, kad nenufotografavau prieš tai, - bet kas gi galėjo žinoti, kad taip atsitiks??? Beje, balta ji man dar labiau patinka.

Kiek liūdniau baigėsi su pjaustymo lentelėmis. Nežinau, kodėl patikėjau viena supermama, kuri pasigyrė, kad lenteles plauna indaplovėje? Aišku, vertėjo pasiteirauti, ar jos iš plastmasės, o gal iš vienalytės ąžuolo pliauskos,

bet aš to nepadariau! Ir mano lentelės po SPA procedūrų atrodė šitaip:

Spaudimui išmesti nepasidaviau. Laikiausi ekologinio principo: pas mus - gamyba be atliekų!!!


Man patiko dailiai nuapvalinti lentelės kampučiai.

Jie ir padiktavo idėją.

Liko tik įsukti kabliukus.

Ir jie buvo įsukti:

Šią kabyklėlę pritaisiau prieskonių lentynos apačioje:

Ant jos sukabinau prieskonius, kuriems neužteko dėžučių ir stiklainiukų. Be to, jie tokie "nestandartiniai", suvenyriniai - kartą suvartojus, Lietuvoj tokių neįsigysi.

Juk prakirpus tokį maišelį sudėtinga jį sandėliuoti taip, kad ir prieskoniai matytųsi, ir jie iš maišelio neišbyrėtų. Štai čia mano prieskonių izobilė:

Nuotraukoje: prieskonių kabykla.