2009 m. spalio 18 d., sekmadienis

Kartą balkone

Liepos rytą paskutinį,
Rytą baisų, rytą rūstų,
Du drugeliai sidabriniai
Skrido bombarduot kopūstų.

Gyvasis klasikas Juozas Erlickas. "Kopūsto dalia".


Šitas eilėraštis privertė mane kitaip pažvelgti į liepos rytą paskutinį. Nusprendžiau, kad du drugeliai sidabriniai labai papuoštų balkoną ir galbūt liepos rytas jame truktų ištisus metus? Išpjausčiau trafaretą ir patupdžiau laumžirgius čia:


čia:

Ir čia (ei, kieno ten varstotas?):

Ir dar čia irgi. Man regis, kad čia jau reikia remonto. Bet kol kas juk galima sakyti kad tai "puikus vienkompomenčio sutrūkinėjimas". O kas ten žino?


Geros savaitės!

2008 m. rugsėjo 20 d., šeštadienis

Mokytojo knyga

Aš gi sakiau, kad tie krintantys lapai nieko gera nežada... Kur tas globalinis atšilimas? Oras vėsta, šildymas brangsta, lietus pila kaip iš dušo, o tu bandai važiuoti į Turkiją ir taip atitolinti jausmą, kad vasara visgi baigės!?


Kaip ten bežiūrėtum, ruduo - mokslo metų pradžia net ir nebesimokantiems. Pirmąją savaitę ji dar nėra tokia skausminga, nes naujos žiugždančios ir čiaužančios kanc. prekės apgavikiškai suponuoja "naujo etapo pradžią", kai pasižadama mokytis dėl savęs, o ne dėl aukštojo išsilavinimo, bet vėliausiai rugsėjo 20 d. supranti, kad viskas liko po senovei ir nieko gero iš to nebus.


Štai kad ir mokytojo knyga: taip ir įsivaizduoju, kaip kaukšėdamos kulniukais į mokytojų kambarį skuba specialistės metodininkės, ir visos - tokiom vienodom knygom nešinos, kaip kokios Chaoso agentės ar auksinės pakopos Oh-tai-flame kosmetikos platintojos. Neįdomu. Pasenę! Tavam pageltusiam pageltusiam delne.

Gerai, kad turime draugę, kuri, būdama taikomųjų menų magistrė iš pašaukimo, pasiūlė ... išmėginti trafaretus.

Aš prisipažinsiu, kad didele meile trafaretams niekad neliepsnojau. Gal net priešingai. Semantinė trafaretų konotacija buvo tokia galinga, kad šviesos greičiu nublokšdavo į laimingos vaikystės metus, kai darželyje reikėdavo gerti karštą pieną su plutele, ir ant balto popieriaus padėjus sustirusį klevo lapo lavoną, aptaškyti viską aplinkui, nepamirštant nei savęs, nei auklytės.


Bet netyčia internete pamačiau kažką gražaus, ir mano skepsis sumažėjo.



Paėmiau panašiausią servetėlės motyvą.


Jį pafotošposinus ir išdidinus, gavau paveikslėlį, kurį teliko tik išpjaustyti permatomoje plėvelėje:



Nuotraukoje: pjaustomas motyvas, medicininis skalpelis ir vyno taurė.

Mokytojo knygą aptraukėme lino audiniu. Visgi, nenutolkime nuo savo šaknų:

Nuotraukoje šalia trafareto: Tuštėjanti vyno taurė , medicininis skalpelis, ir pleistru apvynioti bebaimės mokytojos pirštai...

Paskutinis žingsnis - uždėjus trafaretą - jį pereiti tekstilės dažų sluoksniu.

Voilà! Štai ir mokytojo knyga! Su tokia knyga ne tik į pedagogų suvažiavimą, bet ir memorialinį Strazdelio namą-muziejų galima eiti, - niekas nepasakys, iš kokios mokyklos tamsta mokytoja esate!


Ačiū kūrybinės studijos komandai* (išvardinta pasirodymo scenose tvarka):
mokytojai, kuri moko vaikus lietuvių kalbos;
mokytojai, kuri pamokė trafaretų mokslo ir meno,
nemokamų patalpų sponsorei- rėmėjai;
ryšių ir susisiekimo specialistui, be kurio palaikymo ši kūrybinė studija nebūtų įvykus.
*Vardai redakcijai žinomi

Blog Widget by LinkWithin