Kai daugiau nei prieš dešimtį metų lankiausi Bornholmo saloje, mane nustebino ne tik langai be užuolaidų, pro kuriuos galėjai pamatyti ir pilną sriubos lėkštę ir... miegamąjį, bet ir tai, kaip salos gyventojai dekoruoja savo palanges.
Akivaizdu, kad tai buvo skirta praeivio akiai. Kiekviena palangė buvo tarsi miniatiūrinė vitrina, reprezentuojanti to namo gyventojų charakterį, pomėgius, skonį ir būdą.
Dažniausiai čia buvo laikomos vazelės, žvakidės, gražūs šviestuvai, skulptūrėlės ar net miniatiūriniai servizai, iš kurių, įtariu niekas negeria kavos, nes jie - dekoratyviniai. Labai dažnai tai būdavo relikvijos, perduodamos iš kartos kartą, o kartais - ir menkaverčiai, bet mieli niekučiai iš vietinių "džyskų".
Suomijoje, mačiau kaip žmonės kovoja su visa ryjančia tamsos galybe ir atvirame lange tiesiog pastato į viršų nukreiptus labai stiprius šviestuvus: esantys viduje - mėgaujasi nuo lango sklindančia šilta šviesa, o esantys lauke, neįtikėtina, tačiau mato tik nepaprastai ryškią "šviesos užuolaidą": dėl šviesos stiprumo įžvelgti, kas dedasi viduje - neįmanoma.
Matyt, panašios šviesos tradicijos egzistuoja visoje Skandinavijoje.
Daivulė iš mano kelionių lepina visus kiosko skaitytojus įdomiais fotoreportažais iš Skandinavijos. Šį kartą - apie įdomią Švedijos tradiciją languose deginti žvakeles
Daivulė:
"Kai Stokholmo diena patampa tokia trumpa ir pilka, kad jos net nebepastebi, staiga įvyksta stebuklas. Į kovą su tamsa pakyla šimtai ir tūkstančiai švieselių languose.
Tai viena iš tų keistų tradicijų, kurių šaknų net patys miestelėnai negali paaiškinti. Tačiau yra žmonių, kurie žino visus atsakymus. Taigi, viskas labai paprasta (kaip visada).
Švedijos žemė yra labai uolėta. Tiksliau, tarp uolų sunku atrasti žemės, kurioje galima būtų ką nors auginti. Žemdirbiai kūrėsi šalia tų derlingųjų lopinėlių, apie jokius kaimus ar kolektyvinius ūkius net kalbos negalėjo būti. Net ir šiais laikais Švedija yra retai apgyvendinta šalis, o tais laikais... Taigi, vienišas keliautojas galėdavo nukeliauti mylių mylias nepastebėdamas jokio trobesio patamsyje. Nors ir būdami labai uždaro būdo (kas atsiskyrėliškai gyvendamas toks nebūtų?) švedai palikdavo nakčiai lange žiburį, suteikdami šansą klajūnui surasti užuovėją.
Šią istoriją išgirdau dar vasarą ir neįsivaizdavau, kaip jaukiai ši tradicija atrodo vėlų rudenį. Tad sendaikčių turguje užtikusi šias žvakides (25 kronos kiekviena), prisijungiau prie klajūnų gelbėjimo akcijos.
Pranešimai
