Pimp ma shoebag

Pasiilgau rankdarbių. Todėl vienai pažįstamai Tanguerai pažadėjau papimpinti šokių batų krepšį jos naujiesiems "Caumme if Faut".

Štai taip atrodė šokių batams dedikuotas krepšys , kol jis dar buvo parduotuvėje:

Bet mano užsakovė turėjo ir vieną prašymą - įsiūti krepšyje mažytę kišenėlę pinigams - kai eini į milongą, daugiau nieko nereikia - tik poros tango batų ir... kelių litų(eurų) susimokėti už įėjimą. Pasipudruoti nosį laiko vis viena nebus, todėl visas tas gėris, kuris paprastai kasdien nešiojamas moterų rankinėse visą savaitę milongoje nebetenka prasmės.

Truputį pasirausiau nėrinių skrynutėje, ir suradau štai tokių gėrybių:


Po valandos baksnojimo adata (visai atpratau naudotis elementariausiais įrankiais), atsirado kažkas panašaus tarp seno kirpimo mokyklinės uniformos su kalnieriukais ir Šatrijos Raganos "Sename dvare":


Tos pačios stilistikos mini kišenė pinigams įsidėti - užsakovės pageidavimas:

Štai toks komplektas.

Tango Damai.

Labai petkevičaitėbitiškas.

Autleto gėrybė

Na... neatsilaikiau aš šitam pupuliui, kai pamačiau jį viename autlete:



Outlet'ai - sparčiai plintanti mada Vilniuje. Iš principo tai tos pačios humanos, siūlančios atrinktą prekių asortimentą principu "tai, ką blogus rašančios mergaitės laiko vintažu, tik šiek tiek brangiau nei humanoj šalimais už kampo".

Jose valdo tvarka ir kasos aparatas, dėl ko jos turi ambicijų vieną dieną vadintis "butiku". Prekių mažiau, jos perrinktos, atrinktos, sukabintos ant pakabų ir dėl to... šiose parduotuvėse rečiau sutinkamas - tas nenusakomas siurprizo ir netikėtumo jausmas, kai iš didelės suverstos skarmalų krūvos tu išžvejoji tokį rūbelį, dėl kurio aikteltų visos tos ponios iš priešpaskutino puslapio atvarto, kartu su jų vyrais verslininkais ir prodiuseriais... ak, - kas nors kartą buvo Dituvos ar panašiame lupatyne, supranta, apie ką aš čia.

Bet šita rankinė nepadarytų gėdos jokiam rankiniam bagažui! Kai skrisiu pirmąja klase KLM, įsimesiu ten porą namukų su džinu!



Nuotraukose: mano paskutinis pirkinys. Į sveikatą!

Segė

Tai buvo broškė su vienu iškritusiu dančiu:


Įstačiau karūnėlę, tada ir plombą. Nušlifavau:

Ir ją nudekupažinau:

Ji man puikiai tiks prie suknelės:


Ir prie apyrankės irgi.

Liko tik batai ir auskarai. O tada galima bus pereiti ir prie aprangos.

Apyrankė

Taip, juokitės iš manęs, juokitės, kad aš svajoju apie balto porceliano, išpiešto mėlynais motyvais, suknutę. Tegu ir kinišką, tegu, bet būtinai - mėlyną, baltą... Kai kas tai jau laiko apsėdimu, bet negaliu kol kas jaustis kitaip, nors tu ką.

Už 3 (tris) litus nusipirkau vienoje maisto prekių parduotuvėje apyrankę. Gal būtų ji visai nieko, jeigu ne ta tigro kailį imituojanti raudonu flomasteriu išpiešta puošyba:

Ir dar galvoju - jei ši plastmasinė apyrankė būtų be jokio dekoro (visgi kiniškų rankų darbas?), ji greičiausiai kainuotų ne tris, o šimtą dvidešimt litų? Ir būtų parduodama fišinebelnoj parduotuvėj su žiovaujančiom pardavėjom, o ne C kategorijos mažmeninės prekybos tinkle?

Bet jos kaina buvo juokingai dėkinga pasigaminti papuošalą, kuris man tiktų prie minėtos suknelės?

Ak!

Nuotrauka iš:

čia.

Dituvos lupatynas

Na gerai, moterys ir mergaitės, jums pageidaujant atidarau savo spintas ir rodau, ką radau Dituvos lupatyne.

Apie Dituvos soduose veikiantį baraklyną jau rašiau, todėl šįkart - tik trumpas intro apie drapanų rojų. Turguje dominuoja padėvėtų drabužių prekyba. Iš viso apie 50 (bent jau man taip pasirodė) prekeivių, kiekvienas su savo stendu. Matuojamasi čia pat, vietoje, įėjus į kvadratinį stendą, kurį sudaro ant pakabų sukabinti drabužiai. Kol vieni tuos drabužius traukia ir apžiūrinėja, tu jiems tiesiai prieš nosį nusirenginėji ir persirenginėji! Nežinau, kaip primatavimas vyksta žiemą ar rudenį pliaupiant lietui, bet vasarą reikia rengtis "lengvai". (Dėl minėtų priežasčių, staniką vilktis visgi reiktų.)

Prekės daugiausiai iš Anglijos. Vyraujantys brandai - Atmosphere, Marks & Spencer, SU ir kt. Yra įdomių batų, kai kurie visai nenudrengti, kai kurie - nudrengti, bet pas mus vis dar būtų madingi. Taigi, dilema išlieka.

Iš Dituvos lupatyno parsivežiau keletą gerų variantų įvairioms progoms:

1. Į darbą. Lininiai marškinėliai ilgomis rankovėmis ir visiškai nauja medvilninė palaidinė:

2. Į sodą. Tikro šilko palaidinė kiniškais motyvais. Su dirželiu nugaroje. Nenauja, bet kolorito nepraradusi.

3. Į prezidentūrą. Suknelė a la Grybauskaitė. Visiškai naujas gaminys! Pardavėja kalbėjo kažką iš serijos "pasilikau sau, bet man per ilga". Ir rankinukas lūpdažiui, su kutosiukais!

4. Į priėmimą prezidentūroje. Kadangi esu tango fyfa, mėgstu visokius blizgalus. Tai, kas netinka į darbą ir į sodą, puikiai tinka į milongą. Namie supratau, kad šokti tango ši suknelė būtų per trumpa - pakėlus ranką, ji nenatūraliai pakimba ore. Nepaisant to, manau kad tai - puikus radinys. Nauja, nukainota nuo 85 Eur, o svarbiausia, kad jos sudėtis - 100 proc. linas su metalizuotu siūlu. Šampano visiems! O gal - kokteilio?

Ne iš karto suvokiau, kad Dituvoje visos kainos truputį suapvalintos, ir kad čia - turgus, kur galima derėtis. Nors teko išgirsti ir tokį pokalbį:
- Kiek šitas?
- Dešimt.
- O šitas?
- Irgi dešimt.
- O abudu???
- Dvidešimt!
- Penkiolika?!
- Dvidešimt!

Tik dabar pagalvojau, kad būdama Rietavo sendaiktyne, niekada nežiūrėdavau drabužių. O dabar manyčiau, kad gal ir verta į juos užmesti akį?..

Kolekcija: batai

Sakoma, kad trijų porų batų vyrui yra daugiau nei pakankama. Su moterimis yra kitaip.

Niekada neperku madingų batų. Tik tokius, apie kuriuos nepasakysi, iš kurių metų kelintos kolekcijos jie kilę. Batus mėgstu visokius. Jų moteriai reikia. Bet labai nemėgstu jų išmesti. Todėl kartais - juos dar ir papimpinu. Tada su jais atsisveikinti dar sunkiau.

Bet kai sumaniau visus batus iš jų gimtųjų dėžučių iškeldinti į kelias dideles dėžes ir taip atsikratyti nereikalingo kartono, apstulbau, pamačiusi tokį batų daugiabutį:

Mane guodžia tik tai, kad Kerė batų turi daug daugiau. Be to - ji juos perka. O aš - juos kaupiu.

Kiek batų porų turite jūs (galima apvalinti)? Kur juos saugote? Ar lengvai atsisveikinate su "pavargusiais"? Kada perkate batus - per išpardavimą ar sezono pradžioje? Ir svarbiausias klausimas: KAIP MANOTE JŪS, KIEK BATŲ REIKIA MOTERIAI?

Auskarai ar blizgės?

Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos dirbtų Airijoje padavėjomis. O jei ne kinų liaudies darbadieniai, Lietuvos dekupažininkės neturėtų žaliavos savo rankdarbiams.

Vienoj drogerinėj radau tokius auskarus. Jūs ką manot - čia auskarai ar blizgės? Ir - ar tokie daiktai (objektai?) tikrai puošia moterį? Nu gal čia tikrai blizgės? Šen blykst, ten blykst - visa piniguota. Spėk, kas? Žuvis.

Jie kainavo ištisus 6 (šešis!) litus. Kiekvienoj ausy - kabo po tris. Įtariu, kad mažametis kinų darbininkas gavo kokius šešis e- centus už darbą, likusius pasiėmė vaizbūnai (vadybininkai, kalbant viduramžių kalba).

Bet ačiū jiems už tai. Pasigaminau nuostabius auskarus Jūros šventei.

Vietoj epilogo. Kažkada girdėjau, kad japonai perka mūsų gintaro gaminius... kaip žaliavą: jie juos supjausto iš naujo, suveria... - mažutėms japonų moterims mūsų gintarinės segės, pas mus dovanojamos a la penkiasdešimtmečių proga per masyvios, per sunkios.

Negali pykt, kaip sakoma, negali...

Nuotraukoje: ir vėl prisimenu Andalūziją, kurioje niekada nebuvau!

Neišmesti gi juk?

Kažkada rašiau apie daiktus, kurie kaupiasi kiekvienuose namuose, jeigu juose nedaromos generalinės peržiūros.

Taip kaupiasi sluoksniais po truputį daiktai, kurie lyg ir nebereikalingi, bet išmesti gaila. Dekupažo požiūriu šie daiktai - dėkingiausia medžiaga, ant kurios galima išbandyti savo eksperimentus.

Tąkart pasirinkau du objektus: basutes ir rankinę. Basutes jau restauražinau, liko tik rankinė. Buvo: natūrali smėlio spalvos cerata:

Tapo: natūralios verstos odos rankinė su rafinuotu piešiniu:

Fashion inside: pasižiūrim, kaip atrodo ant ant modelio. (A, štai kur mano akvavitas kurio taip ilgai ieškojau - ant palangės!)

Man patinka. Dabar bent jau išmesti nebus gaila :))

Moralė: neišmeskite nereikalingų daiktų. Prieš tai bent pasitreniruokite!

Sudie, vasara! Sveikas, rudeny*!

Štai ir tos žadėtosios basutės, kurias buvo gaila palaidoti Kariotiškių pakalnėse.

o viena kolegė (fyfa tokia) pažiūrėjo, pažiūrėjo ir sako: betgi čia... čia gi - PUCCI!!! Ypač, sako, tos gėlės priekyje:


Ką aš žinau. Nesu čiupinėjusi nei Pucci, nei Gucci. Nei Dolčės Vitos, anei Gabbanos. Bet ir man patinka. Tiesiog "Metų Gaminys 2008", o ne atliekų utilizavimas!


Bet kadangi ruduo jau atėjo, atidėsiu juos dar metams.
Kitai vasarai. Puikiai tiks prie krempleno suknelės...
Nes prie kelnių tai nelabai:

* o kaip yra RUDUO šauksmininko linksnyje?

Niekas nenorėjo mirti

Kiekvienuose namuose yra tokių nenaudojamų daiktų, kurie užima visą nematomą naudingą plotą, nepaisant to, jų atsikratyti - nepaprastai sunku!

Juk maža ką - ar į kaimą, ar į sodą, ar ant kapų važiuojant, - labai gerai apsiauti, pasivilkti, įsisipirti... Taip ir stovi tie daiktai, beveik nenaudojami, beveik nereikalingi, beveik nematomi, beveik... neatsikratomi.

Tik pamėginkite kažkam iš artimųjų pasakyti:
- Šita kepurė: nejaugi tu ją tikrai dėvėsi? Juk ji visa aptaškyta dažų!
- Tik nedrįsk jos išmesti! Aišku, kad man jos reikia! Ar remontą darysiu, ar ką - juk reikės kepurės?

Ir taip - visą laiką. Turint omeniu, kad remonto darbai su varvančiais nuo lubų ant kaktos dažais atliekami kartą per dešimtmetį, šansų ištuštinti kandžių šėryklas - tolygūs globaliniam klimato atvėsimui.

Tai čia tik kepurė. O juk dar yra "remontinių" batų, džinsų, striukų, megztinių ir polo marškinėlių. Jeigu juos visus surūšiavus - galima būtų aprengti visą apdailos darbų brigadą, kartu su vyr. rangovu tame skaičiuje.

Nors remonto darbuose atlieku epizodinį antraplanį moters vaidmenį, mano scenos rekvizitai užima ne ką mažiau vietos.

Niekaip nesuprantu, kaip įsigudrinu per vieną sezoną įsigyti 3 rankines po 60 litų, vietoj to, kad kartą per 3 metus įsigyčiau vieną odinę už 600 litų?
Nuotraukoje: ta rankinė.



Atitarnavusi ne vienerius metus, ir mačiusi Antalijos, Kretos ir Liepojos pliažus ji nė nemato eiti užtarnauto poilsio - daiktas tai nesugedęs, nesuplyšęs - Nie vybrasyvatj ŽE!
Arba šitos basutės, kaip man jos nusibodo:


Prisipažinsiu, kad šiais 12-os proc. infliacijos ir ekologinės revoliucijos laikais vietoj to, kad versčiau nereikalingą šlamštą į konteinerį ant ten pusryčiaujančio katino šlapiais sūriais ūsais, padedu savo vintage šalimais - ir labai džiaugiuosi, kai po kelių minučių jų ten nelieka.

Bet... Man kažkaip pasidarė gaila... visiškai naujai pakaltų paties gryniausio poliuretano pakulnių, kurios, atsiėjusios gerus 27 lt be PVM taip ir liko asfalto nepaliestos.

Tai šįkart prie kontenteinerio dar nieko nepaliksiu. O jūs laukite tęsinio. Apie daiktus, iš kurių niekas nenorėjo mirti.

Komivojažieriaus sakvojažiukas

Kažkur nuo rugpjūčio vidurio supranti, kad kažkas ne taip. Su tavim, su kitais, su aplinka. Kažką panašaus jauti tik dviem atvejais:

1. Kai pastebi pirmąjį savo žilą plauką. Ten.
2. Ir kai ateina sekmadienio popietė. Kažkur apie 16.30 -17.30 pradedi suvokti, kad savaitgalis, prasidėjęs vakar perpiet jau nenumaldomai baigias. Ir nėra jokios jėgos pasaulyje, galinčios laiką pasukti atgal, - kuo toliau nuo to BAISAUS PIRMADIENIO.

Taigi, rugpjūtis pamažėle mums pradeda siųsti ženklus: lyg netyčia pabirę lapai, kurių dar niekas nešluoja, naujos žiemos kolekcijos be nuolaidų, ir tėvai, kaip išprotėję vedantys vaikus kirptis.
Ruduo. Ruduo. Krenta lapai auksiniai...Tavam pageltusiam pageltusiam delne...

Nenoriu:
- į mokyklą
- į pirmadienį
- į rudenį,

Noriu:
kad visada šviestų saulė ir dangus būtų giedras, ir dar kad nebrangtų šildymas.

Kovai su artėjančia rudenine depresija ėmiau ruoštis iš anksto: pagalvojau, kad visai miela bus pilkomis miesto gatvėmis vaikščioti su raudonu skėčiu, žaliais botais ir violetinėm pirštinėm.
O rankoje nešiuosi lagaminėlį:

O jame - servetėlės. Einama bus į servetėlių swapą kur nors senamiesty.
- Multitabs, - mestelėjo mano mama, maišydama puodą virtuvėje.
- Ką?
- Čia kažkoks multitabs pas tave, - paaiškino ji.

Iš tiesų, žiūrint į nebaigtą gaminį ir aš mačiau kažką panašaus: vaisius, uogas ir vitaminus!
- Taip, na ir ką, - skubiai gelbėjau savo dekupažininkės reputaciją, - čia ... manęs prašė vienas žmogus. Jis dirba farmacijos platintoju, ir platina tabletes iš džiovintų vaisių, čia paskutinis trendas Europoj, nes tai daug sveikiau nei multivitaminai! Be to jis dažnai važinėja po rajonus, jis komivojažierius toks, - fantazijos stygiumi niekad nesiskundžiau.
- A...., - nutęsė mama.- Nu tada gal ir nieko.
Man tai nieko. O jums?

Reportažas iš Kalvarijų sendaikčių turgaus

Kadangi namiejie nebeliko nei vienos gyvos dėžutės nuo ryžių, cukraus ar Svarovskio auskarų, šeštadienį išsiruošiau į sendaikčių turgų Kalvarijų g. Nežinojau ką ten galima rasti ir ko - ne. Bet kolegė, kuri tokiose priemonėse lankosi nuolat, tiksliai nupasakojo kur jo ieškoti. Tik tada dar nesupratau, ko ji ten taip krizeno visa išsišiepusi kaip įpjautas arbūzas...

Tereikia įeiti pro vartus, ir jūs suprasite kad patekote ČIA. Pradžioje jus pasitiks babytės ant kelių laikančios klusniai tupinčius 2 sav. katyčius su užrašu: neglostyti, šalia - ant žolės gulintis kontingentas, parduodantis tai, ko nerastum jokiame padoriame komunaliniame sąvartyne net prieš 20 metų.

Asortimento gylis ir plotis - nenuspėjamas ir neprognozuojamas. Vienu sakiniu tai galima būtų apibūdinti taip: Čia yra VISKO. IR: čia nėra NIEKO. Pas moteris viskas sudėta tvarkingiau, švariau. Moterų specializacija: bižuterija, interjero detalės, avalynė. Vyrų: numizmatika, santechnika, muzika. Įdomu tai, kad Gariūnuose, pvz. viskas dedama į tokias baltas languotas plastikines tašes. O čia - beveik kiekvienas pardavėjas po stalu laiko po 1-4 nusitrynusius rudus kartoninius lagaminus (kuriuos juk galima dekupuoti . Toks jausmas, kad visi šie žmonės kažkokiu mistiniu čarteriniu reisu atvažiavo čia tiesiai iš 1945-1988 metų. Atgal į ateitį. Ekspresu.

Dėžučių dekupažui ten neradau - tiesa, kai kurios moterys turėjo kažką skirta bižuterijos susidėjimui, tačiau nuspėjamų priežasčių kažkaip nedrįsau jų pirkti.

Nepaisant to, įsigijau vertingų, išliekamąją muzeologinę vertę turinčių objektų.
Mano gėrybės atrodo štai taip:





Turgelyje aš įsigijau:
- Broškę 7 lt/vnt., vintage
- Skardinę dėžutę nuo cigarilių 1lt/vnt. - šitą galima bus dekupuoti su laiveliais ar šiaip kokiais art deco motyvais, bet kuo aš labiausiai džiaugiuosi
- Vinilinę plokštelę su tango singlais (po vieną kiekvienoje pusėje) - 10 lt /vnt.* - iš bičo, kuris pardavinėjo plakatą užrašu "Hitleris išvaduotojas"...

(*"Ponia puikiai žynocia kuokias kainas yra, incirniecia po 25 lt kainoja")

Atliktas audiotestas laboratorijoje parodė, kad ji - puikios kokybės!!!




Pasiklausykime...

Man keista, kad užsieniečiai atvažiuoja į Lietuvą ir eina aikčiodami į Akropelį. Niekas, sakau jums joks lunaparkas ir jokia maksima neatstos tokios pramogos kaip Kalvarijų sendaikčių turgelis!!!

Jei turite draugų užsieniečių, būtinai nusiveskite juos ten, nes ta atmosfera yra tiesiog nepakartojama ir unikali. Galbūt (???) kažkas panašaus buvo Kopenhagoje įsikūrusioje bendruomenėje Kristianijoje - bet dabar ji labai urbanizuota ir sukomercinta, sterili ir dirbtinė, todėl visai neįdomi.

Nu bet Kalvarijos....
Čia reikia dar kada ateiti.
Čia kaip koks klojimo teatras.
Nerealu.
Stipru.
Tikra.