Dituva grįžta!

Taigi, regis liko dar pora valandų iki duoto pažado įvykdymo.

Prieš keletą savaičių teko būti Klaipėdoje. Visiškai neplanuojant, betgi visiškai ir absoliučiai neplanuojant, kažkur apie 14.30, važiuojat greitkeliu Klaipėda-Dreverna pavyko užsukti į "jau turėsiantį būti visai užsidariusį" Dituvos sendaiktyną.

Ir iš tiesų, dauguma prekiautojų jau rinkosi ir tvarkėsi savo daiktus. Įdomiausi radiniai aišku ten, kur jų mažiausiai tikiesi! O.... vargeli.... Gal būčiau ir daugiau pasirinkusi, betgi reikia ir kitiems pirkėjams palikti.

Radiniai ir kainos palyginimui - jums prieš akis. Kainos nurodytos su PVM.
Bet tai - dar ne geriausia naujiena. Pati geriausia naujiena yra tai, kad vasarą Dituvos sendaikčių turgus sugrįžta į savo pradinę ir pačią nuostabiausią lokaciją - ant pievutės! Ten, kur pavargus galėjai nusnūsti truputį: Valio Dituvai! Laukiu vasaros ir kelionių į Klaipėdą!

Indrės lauktuvės iš Rietavo

Kiosko skaitytoja atsiuntė reportažą iš jos kelionės į Rietavo turgų ir naudingos informacijos vykstantiems senienų ieškoti prie jūros. Ačiū Indrei, o mes skaitom jos reportažą:

"Šį sekmadienį nusprendėme pirmąsyk aplankyti Rietavo turgų. Radome ne iš karto, važiavome nuo Palangos, pasukome ne ten, po to suklaidino vienas ženklas. Grįžome, pasiklausėme, dar pasiklausėme, ir radom :) Daug mašinų judėjo panašia kryptimi ir pamatėm didžiuuulį turgų. Oras buvo žvarbus, viskas pašalę, tai turguje ne vaikščiojom, o slidinėjom.

Movėm tiesiai į sendaikčių pusę. Ir ten po truputį viską apėjom :) Kažkaip pasirodė niekučių nelabai daug, daugiau stambių niekalų, buities rakandų, be abejo baldų, dviračių, slidzių, indų ir kitokių senienų.

Prisegu pirkinius: trys plokštelės - dvi “Pink Floyd” ir "Prince", bei įdomi dėžutė-spintelė, kurią tik užmačius pagalvojau, kad labai tiks dovanų mamai, kuri turi (ir vis ją pildo) mažų ąsotelių kolecija :) Tai va galės susidėti į šitą spintukę.

Plokštelės kainavo po 15 Lt, pardavėjas labai nenorejo derėtis, nuleido porą litų nuo bendros sumos :) Spintutė kainavo 20 Lt, be derybų pirkau :)


INDRĖ KLAUSIA: gal kas iš skaitytojų žino, kam tokia spintelė galėjo būti naudojama pirmame jos gyvenime? Pamiršau pasiklausti pardavejo...

INDRĖ PATARIA VAŽIUOJANTIEMS Į PALANGĄ:
Beje, Palangos tiltas remontuojamas ir uždarytas, jūra smagiai užšąlus. Beveik kiek užmato akis matosi baltas ledas arba jo sangrūdos!

Palangoje yra dvi sendaikčių parduotuvėlės į kurias visada užeinu, kai būnu. Pirmoji yra Basanavičiaus gatvėje, einant jūros link dešinėje, vidury kažkur. O antroji Kretingos g. (jei neklystu), einant link jūros, netoli autobusų stoties.

Basanavičiaus parduotuvėlė kiek didesnė, yra baldų, ir visokių idomesnių rakandų, o Kretingos g. paprastesnė, daugiausia indai ir maži niekučiai, ir kainos mažesnės."

Kas gero Aleksote

Vilma L. labai pradžiugino, atsiųsdama įdomų pasakojimą apie Aleksoto sendaikčių turgų su iliustracijomis. Ačiū, Vilma! O mes klausom:

Kadangi abu su vyru esam sendaikčių fanatikai, tai pakankamai dažnai apsilankom tiek Aleksoto turgelyje ir be abejo vykstančiose Urmo bazėje organizuojamose sendaikčių mugėse "Laiko ratu".

Tačiau aš parašysiu apie Aleksoto turgelį. Čia ypatingai smagu apsilankyti pavasarį, tada atrodo ir prekeviai linkę atnaujinti savo sendaikčiukus. O galima rasti čia nuo šakutės iki valties. Šis turgelis pasižymi tuo, kad jame gausu visko: ir sendaikčių, ir naujų prekių, ir gyvunėlių, ir be abejo, sukčių. Prieš pora metelių nusprendėme su šeima įsigyti šuniuką, kadangi žinojome, kokios veislės norime, galvojome, kad bus paprasta mums jį įsigyti.

Nesame mes profesionalūs šunų augintojai ir mūsų mylimą šuns veislę matėm tik atvirukuose.

Nuvykom į turgelį, o ten tokia maloni moteriškė pardavonėja kaip tik tokius šunelius! Aišku mes nustebome, kodėl jie tokie pigūs, bet moteriškė taip gražiai kalbėjo, kad ji tiesiog nori juos parduoti, dar ir nuo tos kainos nuleido šimtelį ir rūbelių šuneliui pridėjo. Grįžome visi laimingi, neilgai buvome tokie... Mūsų šunelis pradėjo augti ir pasirodė jo tikroji „veislė“. Na ką padarysi, toks gyvenimas.


Kita istorija šiek tiek kitokia, apie derybas. Mums turgus ta vieta, kurioje norim derėtis. Visai netyčia vieną šeštadienio rytą tame pačiame turgelyje užtikom pasakiško grožio seną, skirtą interjerui vaikišką vežimėlį. Labai gražus buvo, labai, labai, dar dabar širdy suspaudžia. Bet pardavėjas buvo uj koks nemalonus, nenuleido nei lituko!!!
Išdidumas mums neleido jo pirkti! Šeštadienis liko sugadintas.
O štai čia keletas mūsų pavykusių pirkinių su derybomis:
- Ševrolė - 7 Lt
- Lornetas - 10 Lt
- Laikrodis be gegutės - 15 Lt
- Skustuvas a la Svynis Todas - 18 Lt.

Sumaniusiems apsilankyti Aleksoto sendaikčių turguje Kaune, Vilma pataria:
Atvykimas nesudėtingas: pervažiuoji Aleksoto tiltą ir visada važiuoji tiesiai į kalną, tiesiai... kol dešinėje pamatai Lukoil degalinę, o kairėje - turgų. Tačiau su parkavimu ten sudėtinga, - reikia sukti aplink turgelį ne vieną ratuką, kol randi laisvą vietelę.
Sendaikčių turgelis vyksta šeštadienį rytą, kuo anksčiau nuvyksi, tuo didesnė tikimybė, kad rasi perliukų!

Nuotraukų autorė - Vilma L.

Linkėjimai iš Vienos sendaikčių turgaus

Nebuvau Austrijoje, bet ši šalis man asocijuojasi su štrūdeliu, Eiswein ir muzikos raktais. Todėl buvo labai netikėta, kai gavau siuntinį su linkėjimais iš Vienos sendaikčių turgaus (ir dar per savo gimtadienį). Visiems smalsu, kas buvo siuntinyje:



Aišku, mėlyna-balta ir rusų dailininko reprodukcija-atvirukas. Ei, kam ten patiko olandų Avercampas? Va rusai turi irgi savo averkampą - С.А.Лучишкин (род. 1902) Лыжники. Холст, масло.

Tiesiog nuostabus kūrinys, nerandamas net gūglo platybėse. Gražu kaip Vingio parke:



Rita, labai ačiū už linkėjimus iš Vienos sendaikčių turgaus ir dovanas! Labai nustebino, labai!

Dėmesio, premjera: blusturgis Kaišiadoryse!

Šiandien gavau įdomią žinutę iš Kaišiadorių būsimojo - pirmojo blusturgio organizatorių!

Kadangi šis kioskas dedikuotas sendaikčiams, kurių mums niekad negana ir naujiems blusturgių horizontams, kuriuos mes norime plėsti, viešinu skelbimą ir palaikau vietinę iniciatyvą.

Dabar visi į ekraną:


DĖMESIO!!! Pirmasis Kaišiadoryse Blusturgis!!!

Namuose prisikaupė daug nereikalingų, ar tiesiog pabodusių daiktų?

Svarstote, kam perduoti senų plokštelių kolekciją?

Tempkite viską į blusų turgų – galbūt kažkam šie daiktai taps tikru atradimu!!!

Norinčius prekiauti kviečiame registruotis, o visus kitus – atvykti apsipirkti ar tiesiog pasižvalgyti ir pabendrauti...

Vieta: Giržado mažosios mokyklėlės (Gedimino 38) sporto aikštelė.
Laikas: Rugpjūčio 28 d. 11 – 15 val.

Norintys prekiauti registruokitės el. paštu laura.r@remo.lt
arba telefonu 867603300

Nuotraukoje: Kaišiadorių geležinkelio stoties vandentiekio bokštas.
Ech, mielai nuvykčiau į Kaišiadoris ir paspausčiau organizatorėms abi rankas. Kas galėsite nuvykti - prašau pasidalinkite savo įspūdžiais ir praktiniais komentarais. (Ei, tik nekritikuokite labai, jei nerasite Armani iš praeitų metų kolekcijos su etiketėm už 15 Lt - tai juk pirmasis blusturgis, geriau pasakokit ką gero pamatėte ir išvydote - nuotraukos pageidautinos!)

Čia šiek tiek įdomių faktų apie Kaišiadoris:

"Kaišiadorių vardas savotiškas savo arabiška kilme. Miesto vardas kildinamas iš kilmingo totoriaus, gyvenusio šiose vietose dar XVI amžiuje, vardo Chašaidaras – tai samplaikinis darinys iš dviejų arabiškų vardų Hadži (Chadži) – „piligrimas į Meką“ + Haidar – „liūtas“. Palaipsniui gyvenvietė įgavo Kaišiadorių pavadinimą.

Kita versija teigia, kad pavadinimas galėjęs kilti nuo žodžių kašė (slavybė, reiškianti „krepšys, pintinė“) + daryti („dirbti, gaminti“), taigi, turėtų reikšti „krepšių gamintojus, dirbėjus“. Pirmasis pavadinimo sandas galėjo būti ir nuo žodžio kaištis („volė, kamštis, kuolelis kam nors užkimšti“ ir pan.), tuomet galėjo reikšti „kaiščių dirbėjas“. Tačiau abiem pastarosioms versijoms pagrįsti trūksta istorinio pagrindo, kadangi prie geležinkelio kuriantis gyvenvietei tokie amatai neturėjo esminės svarbos.

Liaudies etimologija miesto pavadinimą kildina iš XIX amžiaus, kai caro laikais buvo statomas geležinkelis, o gyventojai vis klausdavo kū čia dara? („ką čia daro?“).

1862 m. miestas vadintas lenk. Koszedary, 1905 m. rus. Кошедары, 1906 m. – Kašedarai, 1926 m. – Kaišedorys. Tarpukariu buvo vartojama vienaskaitinė forma (t.y. kilmininkas ne Kaišiadorių, bet Kaišiadorio, Kaišedorio). "

Nuotraukos ir istorinių faktų šaltinis: Vikipedija.

Pradedančio blusinėtojo pradžiamokslis

"Laba diena,

Ar negaletumet pagelbeti pradedantiems blusinetojams? :) Kur ir kada buna turgeliai... Kurie ju pasizymi "numizmatinemis" kainomis, kurie "iperkami"... Kurie "idomesni"... Trumpiucius guideline'us turint butu lengviau orientuotis :)

Dekui :)"

- parašė man vieną dieną Milda.

Niekada nepagalvojau, kad blusturgių dabar yra tiek, kad jiems reikia vadovo ir kad yra poreikis tokiai informacijai!

Bandau sudaryti sąrašą mano dažniausiai lankomų (t.y. mėgstamų) sendaikčių turgelių ir tų, kuriuose bent kartą kitą buvau. Tikiuosi, kad ši informacija bus naudinga tokiems patiems blusinėtojams kaip aš.

Sendaikčių turgeliai - kaip gyvas organizmas. Dviejų vienodų nebūna, jie atsiranda, keičiasi, išnyksta. Labai tikėtina, kad čia parašyta informacija gali būti pasikeitusi, todėl visi, kas matote čia netikslumų ir neatitikčių, drąsiai rašykite paskutinę/naujausią informaciją. Juk ji čia ir skirta mums - tiems, kas nori praleisti laiką ... blusinėjant.

1. Vilnius, Kalvarijų g. turgus. Veikia ir šiokiadieniais, nors gausiausias būna šeštadieniais. Čia tikri žmonės parduoda tikrus (nebūtinai savo) turėtus daiktus. Kas jaučiate nostalgiją tarybmečio pramonei ir buities stilistikai (anuomet žodžio "dizainas" nebuvo), čia gali rasti įdomių unikalių eksponatų. Moterys dažniausiai parduoda vazeles ir servetėles, vyrai - tarybinės santechnikos detales. Pardavime būna kačiukų.

Išvada: šis turgus - visiškai originalus variantas. Kartais prekeiviai būna įdomesni už jų parduodamą asortimentą. Geriausiai į jį eiti be lūkesčių, tuomet tikėtina įdomi patirtis.

Reportažą apie Kalvarijų turgaus ypatybes galite rasti čia.

2. Vilnius, Tauro kalno antikvariatas. Tikrai, rašau antikvariatas, nes čia prekiaujama antikvariniais baldais ir "daiktais nuo 50 litų". Vyksta šeštadieniais, geriausiai čia ateiti nuo 9.00 val. ir geriausiai su stora pinigine, jeigu planuojate įsigyti Liudviko 17-ojo (ar toks buvo išvis?) servantą ar porceliano servizą savo villai. Prekeiviai yra tikri pardavėjai/kolekcininkai ir, - juos reikia suprasti - siekia geriausios pardavimo kainos rinkos sąlygomis. "Imu tris už dviejų kainą" čia nebūna. Jie suvažiuoja su sunkvežimiais ir priekabomis, ir regis, kad jiems visai nesunku su tuo kroviniu grįžti atgal į savo sendaikčių parduotuvę Vilniaus ar Kauno senamiestyje.

Tokio tipo prekyvietėje jūs būtinai pastebėsite didelį stalą nukrautą (žal)variniais puodais, žvakidėmis, samčiais, virduliais ir keptuvėmis, kurie atrodo kaip iš Rembrandt'o paveikslų. Daiktai išties žavingi, bet pradedančiajam blusinėtojui patariu pasivaikščioti po keletą antikvaro parduotuvių senamiestyje. Beveik kiekvienoje jų išvysite tas pačias "antikvarines" prekes. Įdomiausia, kad net tų daiktų kaina skirtingose parduotuvėse - vienoda! Bet, čia turbūt kokia nors "prekių iš Indonezijos ar Tailando" frančizė.

Profsąjungų rūmų pastate, kuris yra ant Tauro kalno renkasi kolekcininkai. Čia perkami ir parduodami ordinai, monetos ir visokie numizmatiniai raritetai. Vis dėlto verta pasižvalgyti (tiksliau: pasistumdyti) viduje, kad suprastum, kokio tipo prekeiviai čia suvažiuoja. Atatinkamos ir kainos. Kaip viduje - taip ir ant oro. Skardinę dėžutę nuo pastilių jums mielai parduos už 5 litus.

Išvada: komercinis variantas. Turgaus pakraščiuose keletas babyčių parduoda savo bižuteriją. O tai gali būti įdomu.

Reportažą apie Tauro kalno turgaus ypatybes galite rasti čia.

3. Vilnius, Arklių g. skersgatvis. Dirba šeštadieniais ir sekmadieniais, ryte. Savo vertybėm nedaug skiriasi nuo (2) varianto. Kainos numizmatinės. Geriausiai jų išvis neklausti, nes kažkodėl nuotaika pabiura. Ypač kai pats prekybininkas pasako, jog jis perka daiktus sendaikčių turguose ir užsimeta vieną kitą dešimtį ant viršaus. Neskanu.

Nors pradedančiajam blusinėtojui profilaktiškai reikėtų apsilankyti čia apsiuostymui. Paklausti kiek kainuoja vienas kitas daiktas ir palyginti su panašiais daiktais kituose, nekomerciniuose blusturgiuose.

Atvejo analizė čia.

4. Vilnius, Mokytojų namų kiemelis, Vilniaus g. Dirba sekmadienio rytais nuo 12 val. Jis turi savo blogą, į kurį, tiesą sakant, verta užmesti akį, nes kartais tame kiemelyje vyksta renginiai - dainuoja koks nors berniukų choras, ateini apie dvyliktą, o kiemelis dar tuščias...

Bet šitas mano mylimiausias. Jis turi kažkokią aurą ir nuostabią kūrybinę atmosferą! Prekeiviai - žmonės iš pašaukimo ir su pašaukimu, o ne muziejinių reliktų perpardavinėtojai numizmatinėmis kainomis.

Čia gali nusipirkti 1976 m. "Šluotą", organinės chemijos vadovėlį, kelnes galifė, bliūzką dekoltė ir rankų gamybos auskarus. Gali drąsiai eiti su 2 Lt kišenėje. Veikia lauko kavinė, kurioje galima smagiai pasėdėti grojant muzikai (yra DJ) plius dar yra diedukas su armonika prie vartų.


Vienintelis trūkumas - turgelis mažas. (Nors gal jis nebebūtų toks jaukus, jei būtų didesnis?) Pusę jo užima padėvėtų rūbų stilistės-dizainerės ir rankdarbių auksarankės. Toks, sakyčiau, lietuviškas realus etsy variantas.

Išvada: rankdarbiai+vintažas=blusturgis!

5. Kaunas, Aleksotas. Gaila, kad turėjau galimybės jame būti tik vieną kartą. Dirba šeštadieniais nuo nuo ryto. Man patiko, nes kaip ir tikrame sendaikčių turguje prekeiviai - skirtingi, siūlo įvairius senovinius ar šiaip nereikalingus daiktus. Tikras sendaikčių turgus su jam būdingais atributais. Tiesa, sudėtingas reikalas su parkavimu.

Reportažą apie Aleksoto gėrybes parašė Minerva, ir jį galima rasti štai čia.

6. Kaunas, sendaikčių gėrybių mugė. Rudenį Kauno bazės teritorijoje vyksta tokia respublikinio lygmenio sendaikčių mugė, kur suvažiuoja patys įvairiausi prekeiviai (nuo antikvariatų iki paprastų žmonių) ne tik iš Lietuvos. Būna toks kermošius, gyva muzika, bulvės su sosiskom ir troškintais kopūstais iš balagano ir t.t. Visai linksma ir smagu, tik saugokitės tų "a la senovinių- tipo antikvarinių" prekių, kurios aprašytos 2. punkte. Jų čia siūlys tikrai ne vienas.

Išvada: jei nieko nerasite šiame kermošiuje, tai bent apsipirksite Kauno bazėje!

Renginys respublikinis, todėl sekite informaciją - paprastai būna anonsas spaudoje.

Reportažo neturiu.

7. Rietavas, Rietavas! Turbūt vienintelis šio turgaus trūkumas - kad jis taip toli nuo Vilniaus ir kitų didmiesčių... Tai turbūt pats didžiausias blusturgis, kuris tik gali būti Lietuvoje! Skirtingai nuo kitų prekybinių vienetų, Rietavo turgus turi savo wėwėwė. Į jį nukreips ir nuorodos nuo greitkelio, čia nėra problemų su parkavimu, nors jeigu turgus gausus, o jūs skubate, siūlau parkuotis mokamoje (5Lt) aikštelėje - iš jos mašinos išvažiuoja greičiau, nei tos, kurios stovi nemokamoje. Kaip ir bet kuris kitas normalus turgus, kuriame parduodama nuo viščiukų iki svetainės "Uošvė-3"komplektų, jis prasideda anksti ryte, ir apie 12 jau pradeda tuštėti. Taigi, atvykti geriausiai apie 9-10 val.

Čia yra visko labai daug. Dauguma čia apsilankiusių patvirtino ir mano patirtį: kartais turgus būna labai geras, o kartais jame "nieko nėra". Kadangi paskutinius 3 kartus iš paties didžiausio sendaiktyno grįžau tuščiomis, patariu į Rietavą užsukti tik jeigu jis pakeliui - kitaip gali apimti nusivylimas.


Foto: Romas Juška

Dauguma prekiautojų - lietuviai, nors kartais čia atvažiuoja ir latviai. Parduodami realūs sendaikčiai - iš Belgijos, Olandijos, Vokietijos (kitaip sakant daiktai, kurių nebereikės senelių namuose). Ir jeigu Kalvarijų turguje galima pamatyti sovietmečio palikimą, čia jūs susipažinsite su lengvąja Vakarų Europos pramone 1970-1999 m.

Kainos įvairios, ir tai yra labai gerai. Gali ir už 2 lt nusipirkti daiktą, kuris tau bus vertybė. Į Rietavą gali drąsiai eiti ir su 5 litais ir su 50 litų kišenėje. Žmonės čia perka buities rakandus ir išties nemažai sutaupo tokiems namų apyvokos daiktams kaip lėkštės, puodai, fenai, keptuvės, džiovyklės, stalo įrankiai ir t.t., nekalbant apie "Nintendo" ar vaikiškus žaislus.

Numizmatinių antikvarinių pardavėjų čia bus tik keletas. Jei iki šio laiko būsite apsilankę (2) ir (3) turguje, tipažą atpažinsite iš tolo.

Apie Rietavą skaitom čia

8. Dituva, Klaipėdos r. Vyksta trečiadienį, šeštadienį ir sekmadienį 9.00-15.00 val. Patariu važiuoti šeštadienį, nes trečiadienį turgus labai mažas, o sekmadienį dauguma tų pačių prekiautojų suvažiuoja į Rietavą, kur tos pačios prekės 2 lt dar ir pabrangsta.

Kaip rasti: iš Klaipėdos važiuojam Šilutės pl. link ... Šilutės (141 kelias). Privažiuojam Dituvos gyvenvietę, pravažiuojam ją ir už 0,5 km pamatę degalinę pasukam į dešinę. Čia yra nuoroda "Dituvos sodai", o jų mums ir reikia. Pervažiavus geležinkelį prieš mus atsiveria prekybiniai plotai.

Mėgstu šią vietą, nes čia tvyro tokia pati demokratija kaip ir Mokytojų namų kiemelyje. 2/3 ploto užima lupatynas, kurį čia suveža humanos iš Klaipėdos, 1/3 - sendaiktynas, o pakraščiuose galima rasti surudijusių poveržlių, kilmingų šuniukų ir alyvinių obuolių.

Pirmąkart apsilankius patarčiau: visų pirma apeikite visą teritoriją, įvertindami kiek ir ko yra, kad žinotumėte, kokiu greičiu (Lt/val.) judėti. Pirmuosius kartus pernelyg daug laiko praleidau prie pirmųjų pakabų, todėl pabaigoje nebeturėjau nei laiko, nei jėgų.

Jeigu kartu vežatės vyrą, patartina turėti su savimi termosą, sumuštinių ir kompiuterį ar kitos zabovos pasirinktinai, kad jį būtų galima valandai-dviem palikti mašinoje ir įkalbėti čia atvažiuoti dar kartą.

Ką aš galiu pasakyti: mėgstu šią vietą, nes ji man geriausia. Tiesą sakant, geriausi mano pirkiniai buvo iš Dituvos. Kainos įvairios, dažniausiai - realios, prekių - kokių tik nori. Gal tik sendaikčių norėtųsi daugiau?

Ko reikės blusturgių šukuotojui: kuprinės (tuomet galima abiem rankom dirbti renkantis daiktus/drabužius) ir būti apsirengus taip, kad tai nesudarytų nepatogumų matuotis patikusius rūbus, nes matavimosi kabinų kaip ir... nėra. Ir greitai nusiaunamos/apsiaunamos avalynės. Batų yra tiek daug ir įvairių, kad vien mintis apie kas kartą varstomus sportbačius sukelia atmetimo reakciją. Visuomet galvojau, kad dėvėta avalynė - kažkaip nepatrauklu, nehigieniška ir išvis ne man. Bet nuo to karto, kai Dituvoje radau visiškai naujus "Next" batelius už 15 LT, vasarą rankinėje visuomet turiu su savimi ir kojinaitę, kurią naudoju matuojantis batus!

Vienas iš daugelio reportažų apie Dituvą

9. Sužydėjus Dituvai, atsikvošėjo ir Klaipėda. Šią vasarą Klaipėdos senamiestyje pradėjo vykti blusturgelis, kuris turi visas galimybes ir didžiulį potencialą įkvėpti gyvasties apmirusiam Klaipėdos senamiesčiui.

Veikia sekmadienį rytais. Pasiūla: labai įvairi: yra ir antikvariatų, ir rankdarbių, ir gėrybių iš močiučių skrynių. Padėvėtais rūbais neprekiaujama, nes tam reikėtų daugiau vietos. Savo atmosfera kol kas labai primena Mokytojų namų blusturgį, ir tikiuosi, kad jis toks ir liks - mažas, mielas ir labai gyvas.

Kainos - demokratinės, kaip ir visa turgelio atmosfera. Trumpai apie jį rašiau čia, ir netrukus žadu įmesti dar vieną reportažą. Žodžiu, turgelis pamaži gali pasidaryti įdomus ir sendaikčių prekeiviams iš Dituvos. Pamatysim!

Išvada: jeigu čia nieko nerasite, tai bent nusipirksite krapų ir bulvių šalimais esančiame senajame turguje!

Štai tokia mano apyžvalga.

Dar keletas universalių patarimų žaliems blusturgių šukuotojams:
1. Ankstyva varna dantis rakinėja. Atvykę anksčiau, turėsite didesnį pasirinkimą.
2. Turėkite grynųjų. Geriausiai - smulkiomis kupiūromis. ("Nu duokit, kokius 15... Tai kad turiu tik 10!" ir t.t.)
3. Turėkite pirkinių maišelį (kai kurie sendaikčiai būna purvini ir dulkėti). Jei planuojate pirkti stalą, vežkitės virvių, kartono ar kitokių pakavimo medžiagų ir įrankių.
4. Man praverčia rakto pakabutis - metras, su juo galiu visuomet pamatuoti ar šitas staliukas tiks patefonui.
5. Apsirenkite patogiai. Kuprinė atlaisvins rankas. Patogi, nevarstoma, lengvai apsiaunama - nusiaunama avalynė matavimosi procesą daro lengvą ir neskausmingą.
6. Derėkitės, bet proto ribose ir... turėkit sąžinės. Jeigu žmogus nori 26 Lt, drąsiai prašykite nuleisti iki 25 Lt, bet nesakykit: paimsiu abu, su pristatymu. Šie žmonės dirba nelengvomis sąlygomis - ne tik vasarą, kai šilta, bet ir kai šalta, lyja... Jums tai - savaitgalio iškyla, o jiems - pragyvenimo šaltinis.
7. Prieš važiuodami, pastudijuokite, kur parkuoti mašiną, kiek tai kainuoja ir t.t.
8. Mašinoje verta turėti higieninių servetėlių - grįžus po turgaus rankos būna ... juodos! O taip kavos norisi.... o sumuštiniai taip skaniai kvepia, o pilvas taip garsiai gurgia...
9. "Kai aš vaikštau blusturgyje, visuomet užsidedu juodus akinius. Ne dėl saulės. Tiesiog, nenoriu, kad prekeivis mano akyse pastebėtų beribį susidomėjimą man patikusiu daiktu ir pakeltų kainą. Visuomet paklausiu kainos šalia esančių daiktų, tada, abejingai - to DAIKTO kainos." - pasakojo viena garsi prancūzų aktorė specialiai sendaikčiams skirtoje laidoje "Tous a la brocante", kurią prieš porą metų transliavo TV5 Monde.
10. Sendaikčių kultūra labai gaji užsienyje. Šiai temai skirta daug tinklapių ir blogų. Vartykite juos, švieskitės, domėkitės daiktais ir jų realiomis (arba ne) kainomis.
11. Skaitykite "Mikos kioską". Ne tik įrašus, bet ir komentarus. Skaitytojai palieka labai vertingų ir praktinių patarimų. Apie Dituvą sužinojau iš vieno skaitytojo komentaro!!!

Ir toliau šukuojam blusturgius!

Tenka pripažinti, kuo toliau, tuo labiau man patinka mokytnamio blusturgis: čia visuomet geri daiktai geromis kainomis iš gerų žmonių. Kažkaip... vietom... net derėtis nepatogu.

Kaklo papuošalas už tik 1 lt. (Ai, daviau du... Nes iš duktės žvilgsnio supratau, kad mama užsiprašė per mažai)

Segė į agrobaltą - 3 litai! Pasigendu tešmens, bet kaip už 3 litus, galiu apsieiti ir be jo.

Nežinantiems - puiki žinia: Vilniaus senamiestyje atsidarė dar vienas sendaikčių turgus - kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį nuo 10 (berods iki 15 val.?) Arklių gatvės skersgatvyje vyksta štai toks dūzgimas:

Prekeiviai iš Lietuvos, o kartais ir iš Latvijos siūlo kažką labai panašaus, ką paprastai galima rasti sendaiktyne ant Tauro kalno (O gal tie prekeiviai iš ten ir yra?). Pasiūla - turtingesnė nei mokytojų namų kiemelyje, bet jau kainos, kainos!...

Palyginimui: ta pati karvė-broškė be spenių čia jau kainavo nei daug nei mažai - 40 litų!...

Čia sendaikčiai parduodami numizmatinėmis kainomis. Ir išvis, prieš perkant ką nors čia, būtinas bent minimalus vaikščiojimo po blusturgius stažas ir išprusimas, kitaip gali permokėti ne vieną šimtą litų.
- Šitam žiedui 170 metų...
Kurgi ne, ir greičiausiai jį nešiojo Napoleno senelė?

Bet buvo kur akis paganyti, ypač porceliano mylėtojams:

Arba šitas stalelis...

Porcelianines caraites, ondatras ir geišas galima laikyti ant sekcijos.
Ir vis dėlto aš kai ką pirkau! Pamenu iš vaikystės, mes turėjom gal 4 tokius šaukštelius. Paskui jų su laiku liko 3, tada 2, dabar gal tik 1? 9 litai už emocinį pirkinį - nedaug...

Pabaigai - grobis iš Dituvos. Taip ir nesupratau, sugrąžino prekeivius į pievutę, ar juos vis dar laiko prievartos būdu tame baisiame aptvare. Trečiadienis Dituvoje nėra toks populiarus kaip šeštadienis, bet šita suknutė buvo verta kelionės: 25 litai už visiškai naują suknelę su kaina ant etiketės 50 svarų???

Atleiskit, nelyginau... Baisiai jau karšta...

Kam trukdo sendaikčių turgeliai?

Štai toks kraštovaizdis paprastai pasitikdavo senienų mylėtoją Dituvoje. Buvo:

Yra: Senojoje prekyvietės vietoje galėjai kad ir basas vaikščioti - žolytė, švaru, ekologika! Batus matuotis - vienas smagumas. O pavargus - galėjai nusnūsti truputį: Bet kažkoks vietinis apsukruolis užčiuopęs klondaiką, nutarė, kad prekeiviams čia nepatogu: mažoka tualetų, apsaugos ir reglamentų, todėl paragrafo pagalba suvarė juos į tokį aptvertą rezervatą, kuriame kepina saulė nenaudingą plotą. Saulėje svylanti danga iš asfalto ir dervos atliekų skleidė nemalonų kelių tiesimo kvapą ir nuodijo arčiausiai jos esančius - vaikus. Prekeiviai priversti glaustis arti vienas kito, o pirkėjai - grūstis tarp jų. "Saugokit pinigines" - įspėjo viena prekeivė. Ten kur spūstys - ten ir kišenvagiai, nors tokio įspėjimo ankstesnėje turgavietėje girdėti neteko. Niekas čia nenorėjo užsibūti - nei pirkėjai, nei prekeiviai, kurie tvirtino čia neliksią. Jeigu taip ir toliau viskas vyks, šie prekeiviai netrukus persikels į neseniai atsidariusį Klaipėdos sendaikčių turgelį pačiame senamiestyje, šalia parodų rūmų. O jis, regis, turi potencialą.Kokia išdidi iškaba! Ir dar blynai! Vox populi - kas keliolika minučių skaitomos paskutinės naujienos iš vykstančio turgaus ir kviečiama prisijungti prie ten pat vykstančių renginių! Vienas jų - mankšta, kurią darė ir prekeiviai ir pirkėjai! Muzika, mankšta, blynai su arbata ir sendaikčiai, gera nuotaika - štai ko verta ateiti į Klaipėdos senamiestį sekmadieniais. Iki pasimatymo Klaipėdoje!

P.S. Regis pamiršau padaryti keletą nuotraukų su Klaipėdos sendaikčiais. Bet jų ten tikrai yra, netgi nusipirkau vieną daikčiuką, bet apie jį - kitą kartą :).

Blusturgių gėrybės - sezonas atidaromas!

Nežinau kaip jūs, bet aš jau prieš gerą mėnesį atidariau blusturgių sezoną. Kodėl nerašiau? Todėl, kad ne visuomet grįšti iš jų praturtėjęs gėrybių, todėl jungiu visus įspūdžius į vieną reportažą.

Kažkas iš skaitytojų nuolat teiravosi, ar jau veikia Dituvos sendaikčių turgus. Taip, jis jau veikia, nors manau, jis net ir ne sezono metu nebūna uždarytas.

Nors sendaikčių ten dar buvo mažoka. Dauguma prekeivių siūlė tai, ką mačiau dar pernai. O dviejų ilgų darbastalių su daugybe indų, vazų ir taurelių iš viso nebuvo. Apmaudu.

Vienok... ant vieno stalo buvo parduodamos... kūno dalys!... Nenuostabu, kai pardavinėjamos galvos, bet čia... jergau, tai buvo kažkas, ką nešioja nebent Lopezų Dženiferė:

Vienas užpakalis buvo juodas, o kitas - bėžinis!!! Aš neklausiau, koks tai dydis ir kieno gamybos, nes bijojau išgirsti tą nuvalkiotą pasakaitę: čia labai geras, pasilikau sau, bet mano pasirodo vienu dydžiu didesnis...


Dievaži, gal aš per retai vaikštau po specializuotas parduotuves, bet... o gal vis dėlto vertėjo pasimatuot? Na, į darbą, ar į sodą.

Be poros skudurėlių Dituvoje daugiau neradau nieko. Užtat sustojau trumpam pasigėrėti prie Vilhelmo kanalo:


O Rietavo sendaikčių turguje radau vieną mielą indelį - jame ketinu laikyti cinamono lazdeles. Žr. apatinėje lentynoje, pavadinimu "Briedis šiaurėje":


Užsukom į Rietavo dvaro parką, kuriame jau skleidėsi pirmieji pumpurai:


O Kunigaikščių alėjoje kelmais kelmais žėlė ožkabarzdžiai. Parkas - didžiulis. Rekomenduotina pasivaikčioti ypač praleidus valandą kitą dulkėtame Rietavo turguje.


O vakar mane maloniai nustebino Mokytojų namų kiemelio blusturgis. Išėjau iš jo ne tuščiomis, ir dar nuo kai kurių pirkinių vos susiturėjau, taigi vertinkit:

Ryžių degtinės butelaitis į mano baltai-mėlyną kolekciją. Prekeivė sakė, kad čia vietnamiečių, nors jokių kilmės sertifikatų ant jo nerasta. Įdomūs motyvai: vienoje pusėje - kokosų vagys:

kitoje - kirpėjų dienos Silmačiuose (siūlyti variantus). Bet kuriuo atveju, tikrai rankų darbas, o ir piešiniai - originalūs. Dar neturėjau nieko rytietiško balto-mėlyno. Dabar turiu.

Ši segė, kurią nuskyniau vos įžengusi į kiemelį, verta pačios Madlenos Olbrait NATO viršūnių susitikime! Labai tiks į dekoletė, einant į milongą:

Bet tai dar ne viskas.

Niekada netikėjau, kad blusturgyje galiu rasti tai, ką išties kolekcionuoju jau gal 10 metų: tai buvo pats tikriausias vinilinis tango!

Taip, turiu jų nemažai ir mano kolekcijoje yra vokiečių, slovakų, rusų tango... bet tai buvo PATS TIKRIAUSIAS ARGENTINIETIŠKAS TANGO SINGLAS - C. Castillo "Organito de la tarde"!!!

Kitoje pusėje - lenkiškas tango, kurio irgi neturėjau savo kuklioje senovinių vinilinių tango kolekcijoje. Deja, šioje pusėje labiau girdimi treškėjimai nei muzika, ir vis dėlto man šis radinys - vienas pačių nerealiausių!

Kaip skamba "Organito de la tarde", galite maždaug įsivaizduoti iš šio įrašo. Sakau "maždaug" todėl, kad maniškėje plokštelėje tango atlieka visai kitas orkestras.

Kaip skambės tango - priklauso ne nuo kompozitoriaus, o nuo... jį atliekančio orkestro. Todėl tas pats kūrinys skirtingų muzikantų rankose suskamba visai naujai.

Viskas, užsivedžiau. Noriu šokti. Vėl!

Kalėdos Stokholmo blusų turguje

Daivulė iš mano kelionių matyt vienintelė Lietuvoje, kuri netgi žiemą lankosi blusturgyje Stokholme. Šiandien skaitykite jos reportažą apie nacionalinius Švedijos blusturgio ypatumus tiesiai iš Stokholmo! Dėmesio, skaitytojai - įrašo pabaigoje rasite klausimą, į kurį reikia sugalvoti atsakymą. Viktorinoje gali dalyvauti visi, netgi anoniminiai komentuotojai!

Daivulė:

"Net nežvilgtelėjus į kalendorių, mūsų turgelyje pastebėsi artėjančias Kalėdas.



Kokios šventės be tradicinių žuvies patiekalų? Be švediškos pūdytos silkės, kuri savo kvapu nurungia net stipriausia prancūzišką sūrį? (Gal todėl jos nėra ir Kalėdinėje mugėje už poros kvartalų?)





Apsilankymai turguje tampa svarbiu darbu, nes jau pats laikas ieškoti dovanų giminėms ir draugams.


Bet kaip kažkas čia jau rašė, nuperki kažką tarsi kitam dovanų, o vėliau taip gaila pasidaro skirtis... Gerai, kad potencialus dovanos gavėjas nežino, ko neteko, nes labai nuliūstų... Liktų išsižiojęs...

Taigi, renkamės dovanas. Mamai - braškių pyragas:




Draugėms - vazelės:



O kam tiktų šie batukai? Snie-guo-le! Snie-guo-le!!!

Cilindras - dėdulei iš Anglijos, o lempa studentei iš viešosios bibliotekos.

Grafinas – naminio vyno mėgėjui.

Žaisliukai - mažiesiems.




O jums dovanoju mįslę.

Kas tai per dėžė? Jei nuotraukose gerai nesimato, tai paaiškinu - viduje yra kapoklė ant paaukštinimo, dugnas su skylutėmis, o iš šono išsitraukia stalčiukas...

Kas pirmas atspės, tas tikrai sulauks Kalėdų Senio. Mika, girdėjau ir pas tave jis tikrai tikrai užsuks, kažką baltai mėlyno atneš už gerus darbus ir tą džiaugsmą, kurį teiki aplinkiniams.

Na, o kol jūs spėliojate, teskamba muzika:

Tiesa, savęs irgi nenuskriaudžiau. Įsigijau dar vieną grožį, kurio kilmę bandysiu išsiaiškinti!"