Kas nori atostogų?

Blogeriai šone įprastai įdeda mažą nuorodėlę ar net keletą jų: šiuo metu skaitau ir "Knygos pavadinimas" ties knygos viršelio ikonėle.

O man užsinorėjo blogo šone turėti tai, kas primena vasarą ir atostogas, arba tai, kas iškart sukeltų tokius jausmus.

Taigi, jei kas klaustų kodėl taip yra, žinokite, "šiuo aš metu žiūriu" į Lisa Daria kūrinius:

"shhh - secret garden tour"

early morning. . . "

"borrow teapot"

"hightide"

"turkey in the yard"

Tas arbūzas... mane stačiai varo iš proto.

Lisa Daria blogas

Sraigių valgykla

Kartais galvoju, kad gamtoje vyksta tokie dalykai, kurių joks siurrealistas neįžvelgtų savo kūrybinėse vizijose, net dėl stimuliantų vartojimo.

Kliukva, kuri mus nuolat lepina apybraižomis iš gyvūnijos pasaulio jos namo kieme, atsiuntė mums dar vieną fotoreportažą.

"Pas mane ir vėl stebuklas biologinis įvyko! Nusipirkom arbūzą, kuris neturėjo jokio skonio. Na ir iškeliavo jis tiesiai į kompostą. Kitą dieną ten pat į kompostą vežiau nupjautą žolę. Kai pamačiau arbūzą nepatikėjau savo akim - jis JUDĖJO :-) "

Kur jau ten judėjo, jis, kaip matyti, knibždėte knibždėjo. Jergau, o jis nesiūbavo į šonus?

Čia juk pati tikriausia sraigių diskoteka. Disco stiliumi! Su kliošinėm kelnėm! Ir ausinukais!

Ir kaip jos viena kitą informavo apie tokį skanėstą? Nejaugi užuodė? O gal el. paštu įspėjo?

Visiškai neįtikėtini vaizdeliai. Kažką panašaus mačiau tik "National Geographic" reportažuose apie krabų kelionę iš vieno salos galo į kitą. Bet čia...

Kliukva, kad tu botanikė ir mičiurinė tai mes žinom. Bet ar dabar neatidarysi prancūziško restoranėlio, kur bus tiekiamos šviežios escargot su česnakiniu padažu, "tiesiai iš mūsų vynuogyno"? Jeigu dar pridėtum varlių šlauneles (apžiūrėk kiemo dalį, kur guli laistymo žarna), teliktų pasirūpinti tik šampano rūsiais, hm?

Ir vis dėlto jie kvadratiniai!

Kai žiemą užsimaniau arbūzų, iš bėdos pasigaminau jų kvadratinę kopiją, kuri man visuomet primins sultingą arbūzų mėsą:

Bet pasirodo, kad čia visai ne futūristinis vaizdelis, o tikra realybė. Kaip rašė Agnė, tokius arbūzus japonai augina, kad šaldytuve vietos mažiau užimtų.

Šito tikrai nežinojau. Bet kai pamačiau, kaip tai atrodo, supratau, kad žemės ūkiui dar daug vietos eksperimentams:

Juos augina tokiose kvadratinėse dėžutėse - inkilėliuose, su skylute uodegytei. Užaugęs arbūzas išimamamas, pajamuojamas ir, pakrautas į KVADRATINES dėžes, vežamas į parduotuvę! Matyt, ir benzino transportavimui mažiau išnaudojama?

Kas toliau? Drugelio formos bazilikai ir širdys-burokai Valentino dienai? Turbūt...

Mama, nupirk man arbūzą?

Šita frazė varydavo mano motiną iš proto, kai liepos mėnesį prie parduotuvių pasirodydavo pirmieji kaukazietiškos išvaizdos jaunuoliai, kurie tiesiai iš sunkvežimių parduodavo arbūzus už 10 rublių kilogramas. Dar po mėnesio jie jau kainuodavo 3, vėliau - pusantro rublio. Bet kas galėjo sau leisti pirkti už 30 rublių... arbūzinio vandens žaliame tetrapake?

Bet su tais arbūzais man tikrai kažkas buvo užėję. Galėjau valgyti arbūzus, tik arbūzus ir daugiau nieko. Tiesiog organizmas reikalavo. Ir dar visai neseniai, pamenu, galėdavau suvalgyti tokį futbolo kamuolio dydžio - vienu prisėdimu, - ir prieš pietus. Čia gal sakau inkstai?

Bet staiga arbūzomanija baigėsi. Nežinau kodėl ir kaip, bet TAI praėjo. Todėl kai parduotuvėje pamačiau brazilišką besėklį arbūzą - galvojau, tegu padirba man modeliu.
Štai jis, pupulis:

Netiesa, kad jis besėklis. Sėklos jame buvo. Bet tai nesvarbu. Svarbiausia - inspirado!


Šituos pirkau pas dėdę Filipsą savo dekupažo priešaušryje. Išlaukė pusę metų!
O čia mano arbūzas.
Iš priekio:

Ir iš nugaros:

Vaizdas iš viršaus geresnis:

Kažkur nukrito etiketė...