Sėdi sau žmogus salione, geri kavą su pyragaičiu, ir staiga - bang!
Taip greitai viskas įvyko, kad net apie gyvenimo prasmę nespėjau pagalvoti.
Žinodama mano keistą įprotį rinkti kavinėse nepanaudotus cukriukus, mano draugė Medula iš kiekvienos kelionės kaskart parveža naujų rinkinukų.
Dažniausiai juos tik paimu ir paguldau prie likusios kolekcijos. Bet šįkart išsitraukiau cukriukus ir pajutau sėlinantį šiurpą, tūnantį pagaugą:
Nežinau, gal tai vietinio menininko laimėtas viešųjų pirkimų konceptas? O gal koks nors saugios kaiminystės projektas, bet tie veidukai man tokie makabriški pasirodė...
Kaip visai ne prie kavos tokie... Kaip kokie fotorobotai. "Jų ieško policija. Asmenis, mačiusius kažką panašaus arba atpažinusius šiuose paveiksluose save, skambinti telefonais ir t.t."
Čia pavaizduoti trys tipažai:
Nekilnojamojo turto agentas (?), kuris įėjo į pastatą, bet niekas nematė, kaip jis išėjo...
Plačiai iš siaubo atmerktos mergaitės akys...
Kaimynė iš gretimo namo, kuri viską matė, bet nutylėjo, nes jos niekas neklausė...
Ką manot jūs? Ką reiškia tie veidai? Ir kodėl jie ant cukriukų? O gal aš žiūriu per daug detektyvų?
P.S. Medula, kaip visuomet ačiū!
į policiją. Pasirodo, kartoniniai žmogeliukai prie lango iš tiesų kelia nerimą saugiai kaiminystei.
Vakar buvau viename vakarėlyje. Jame be solenizantės radau ir žmonių, kurie, pasirodo, skaito "kioską".
Bet aš noriu rašyti ne tiek apie uodegos kėlimą, kiek apie tęsinį, kurį būčiau visai pamiršusi, jei ne šie žmonės.
Daugiausiai komentarų moterų pusėje sulaukė pranešimas apie basutes a la Pucci ir reportažas apie košmarą pušų skersgatvyje.
Jo reziumė: iš namo priešais mane nuolat stebėjo nedraugiška žmogysta:
- O tu išsiaiškinai, kas ten tave stebėjo?, - klausė viešnios.
-Taip, aš išsiaiškinau... Tik pamiršau apie tai parašyti!
Todėl manau geriau vėliau, nei niekad atskleisti šią siaubo skraistę ir galbūt apsaugoti jūsų trapų vidinį pasaulį nuo panašių nemalonumų.
Tai buvo vienas iš tų variantų, kuriuos savo komentaruose minėjo Medula, cituoju:
"Jeigu neatmojo ranka kai mojavai ir stypso 24 ar panašiai valandų per parą... nusiramink, tai ne žmogus, o tik maketas. T.y. galimybės:
1) ten įkurta nelegali siuvykla ir prie lango pristumtas manekenas.
2) žmonės ... sugalvojo primontuoti žmogaus siluetą ir šviesą paliko, kad vakare matytųsi šviesą įjungus. Dieną niekas dėmėsio neatkreipia, o vakare vis saugiau. Ir išvažiavo į kaimą...
3) krūtas bernas nusipirko krūtą tačką ir nervuojasi vis, kad kas nebrūkšteltų pro šoną, tai seka...
Matai, paaiškinimų gali būti krūva. Ir nebūtinai kviesti policiją ;)Jie dabar krizės metu benzino nebeturi..."
Bet... tai iš tiesų buvo kartoninins manekenas!
Dėmesį atkreipiau tik tada, kai pamačiau, kad jis nuolat stypso vis ta pačia povyza: ranka sexy atsirėmęs į klubą. Labai natūraliai jis atrodė, ir netgi kraupiai, ypač naktį. Bet iš tikrųjų - tai tik iškamša, kuri, - jeigu jos stypsojimo dėka iš tiesų nebuvo apvogtas nei vienas automobilis aikštelėje apačioje, - išties atliko kilnų apsauginio darbą!
Miegokit saldžiai. Mus saugo kartotiniai žmogeliukai! Nemokamai, t.y. - be pinigų!
Jau kuris laikas mane stebi žmogysta iš gretimo namo.
Pradžioje buvo fun, dabar - visai ne.
Pamėginau susidraugauti su juo - pamojau ranka.
Nieko neatsakė.
Užtraukiau užuolaidas jam demonstratyviai prieš nosį - bet tamsoj gi negyvensi?
Tada užrašiau didelėm raidėm plakatą: "Nestovėk po strėle. Dirbk!"
Galvoju, jeigu jis vuajeristas, turėtų turėti žiūronus.
Bet kad jis ten stypso priešais langus ir naktį - visai nejuokinga (Žr. nuotraukoj viršuje).
Ką daryti?
Eiti į tą pastatą aiškintis?
O gal kaip nors gražiuoju?
Dar girdėjau, kad tokiais atvejais galima skambinti į policiją ir sakyti: "Čia toks tipas, labai panašus į tą, kurio jūs per TV ieškote". Sako, kad tokiais atvejais policija atvažiuoja labai greitai.
Nes labai nejauku. Labai.
Šią istoriją man papasakojo Kliukva (pavardės prašė neskelbti). Parašyk apie tai į savo kioską, sako ji. O čia TA istorija.
Kartą sukinėjausi siūlų ir sagų parduotuvėje. Girdžiu pokalbį. Pirkėja:
- Duokite man prašau sagų.
- Tikslas?
- Numezgiau meškutį, tai reikia akyčių.
- Kiek norėsite? - vis dar klausia pardavėja. Ne, jos jumoro jausmas išties nerealus!
- Trijų! - o mamos dar geresnis.
- ???
- Taip, duokite man tris... Akytes... Meškučiui...
Ką aš žinau. Gal čia buvo helovynui meškutis, o gal dabar tokius modelius žurnalai siūlo? "Megzti šilti siaubukai jums ir jūsų namams"...
Bet kokiu atveju pardavėja su pirkėja, atrodo, susišnekėjo - o tai, sutikite, džiugus įvykis klientų aptarnavimo kasdienybėje!
KLAIDOS ATITAISYMAS 2008-12-30 22.45.
Tik paskelbus istoriją gavome pranešimą, kad šią istoriją TĄ VAKARĄ papasakojo visai ne Kliukva, kurios pavardė redakcijai žinoma, o Medula. Visa kita atitinka tikrovę. Atsiprašome autorės! Abiejų autorių!
Kalta ADMINISTRACIJA
Šiemet nusprendžiau atsikratyti viso to kalėdinio šlamšto, pagaminto vienoje liaudies respublikoje, o ypač plastikinių eglės šakų už 6,99 Lt viena. Jas vis dar pardavinėja, ir žmonės vis dar jas perka, suka gūžtas, pardon, vainikus ir kabina ant durų. Vidaus pusėje. Neįdomu, pasenę.
Nuploviau šakas po dušu ir atidaviau mokyklai.
Būtų gražu, pagalvojau, kažką tikro, natūralaus, ekologinio... Tik gal visgi ne eglutės. Kvepia jos mišku ir viskas su jomis gerai, bet kažkaip labai liūdna būna po švenčių matyti jų lavonus liūdnai žvelgiančius į savo vartotojus iš konteinerių. Tai čia geriausiu atveju. Vėjas išnešioja po kiemus jų skeletus, sukrautus prie konteinerių. Jomis bando karą žaisti vaikai. Šiurpu.
Dar šiurpiau man pasidarė, kai "Komjaunimo tiesoje" šeštadienį paskaičiau: gerai apžiūrėkite eglutę, parneštą iš miško. Didelė tikimybė, kad kartu su jomis parsinešite ir erkių.
O jėzus.
Šito dar nebuvo. Kas tai - dar viena miesto legenda ar farmacininkų noras paturbinti savo anti- encefalitinius pardavimus žiemą? Bet grėsmė reali. Įsivaizduojat, stovi papuošta eglutė, po ja, ieškodami dovanėlių ropinėja mažamečiai bambliai, o ant jų... ROPINĖJA ERKĖS!!!!
[Čia galėtų būti jūsų vaistinės reklama.]
Man reikia alternatyvos, pagalvojau. Jei ir jūs norite pasigaminti kalėdinę kompoziciją, jums reikės:
Darbo aprašymas: imam šunį ir išvedam jį pasivaikščioti. Labiausiai tinka lapuočių miškas, nors gerai ir mišrus. Randam sausą šaką. Jei per didelė - atsikapojam tiek, kiek reikės ir parsinešam namo:
Nudažom šakas baltais akriliniais dažais. O pumpurus - ar šakalių gumbus (o kaip vadinasi ta vieta, kur mičiurininkai beda antaninių obuolių skiepą ?) - raudonai. Neturėjau raudonų akrilinių dažų - užtat radau tokio uždžiūvusio raudono guašo - Zinoberrot Nr. 544.
Štai kokie gražūs speniukai:
Šakas sudedam į vazą - aš naudojau stiklinį kibirėlį. O ant jų parišam raudoną kaspinėlį. Man užteko 2,5 m.
Rezultatas: hm... Gal kiek primena Suvalkų vaivadiją... gal net - Zakopanę?.. Bet! Aš bent jau tikra, kad ant mano "eglutės" neropinėja erkės.
Kalėda!
Ar kada nors susimąstėte apie tai, kodėl tokie vienodi vizitinių dėklai? Visi sidabro spalvos. Juk net batai būna... trijų spalvų: juodi, rudi, arba spalvoti. Kodėl toks aksesuaras kaip vizitinių dėklas negali būti priderintas jei ne prie rankinės, tai bent... prie asmenybės?
Taigi nusprendžiau vieną dieną pagražinti savo kolegių buitį ir būtį - surinkau jų vizitinių dėklus ir apdeitinau juos pagal kiekvienos charakterį, skonį ir pomėgius. Šita klius Astai - ji labai mėgsta visokias biuro priemones, dar geriau, jeigu jos - neįprastos formos ir spalvotos.
Pas ją galima rasti kačiuko formos rašiklį ar širdelės formos trintukų, aš jau nekalbu apie jos pieštukus, lipdukus ir visokiausius skirtukus! Jei kas turi nematytą rašiklį ar drožiklį - iškart neša jai. Kuo daugiau spalvų - tuo geriau!
O šitas dėklas klius kokiai nors fyfai, dar nenusprendžiau kuriai, bet pažiūrėsiu, kad tiktų prie jos juodo rankinuko:
O šitą tai pasiliksiu sau: na žinote, jūra, švyturiai, audros ir bla bla bla mes iš Klaipėdos... Nebent dalyvaučiau mainų programoje, tada, aišku, tektų dovanot...
O šitas - mano kolegei, kuri neseniai baigė studijas Londone ir netgi gavo diplomą! Tikėtina, kad Big Ben'as jai primins malonias akimirkas, praleistas užsienyje. Prie knygų.
Kalbant apie Londoną...
Mums taip besėdint jai atskriejo žinutė iš ūkanotojo Albiono. Skaito:
"...Draugės kolegė nuvažiavo į Dubliną porai dienų prasiblaškyti. Tai nuėjo vakare į bariuką ir susipažino su linksmų plaučių vyruku. Smaginosi abu,- aišku ir vienas kitas bučkis buvo. Jis pasiūlė jai pas jį naktelę praleisti, bet moterėlė atsisakė. Kitą dieną kitas bariukas:) jame vėl tą patį vyruką susitiko ir toliau abu linksminosi, tačiau vakare eilinį kartą pas jį eiti atsisakė, bet šį kartą jis jai adresą paliko savo, jei persigalvotų. Moterėlė kitą dieną grįžo į Londoną, pradėjo darbą, bet žiūri, kad veidas visas išbertas, tai ji nubėgo tyrimus pas daktarą pasidaryti, nuo ko čia. Po tyrimų kitą dieną daktaras jai skambina ir prašo kuo greičiau pas jį ateiti. Nuėjo moteris, o čia daktaras su policija jos laukia ir klausia, ar pastaruoju metu ji buvo šalia negyvų zmogaus kunų, ar dirba gal su jais, ar kaip. Sako, kad ne, tikrai ne. Nes jūsų bėrimai atsiradę nuo negyvo žmogaus, kai jis pradeda gangrenuoti ir skleisti puvimo kvapą. Tada, klausia, gal kartais su kokiais draugais buvote ir jie su tuo susieti? Na susipažinau Dubline su vaikinu ir bučiavausi su juo... Policija paprašė to vaikino adreso ir apsilankė pas jį. Ir ką jūs manot? Vaikino bute dvi negyvos moterys su apirusiais kunais ir jos dar vis buvo tebežaginamos! Tai pasirodo atsisakydama eiti pas jį, moteris liko gyva..."
Perskaičius žinutę visi buvo lengvame šoke. Vienas spuoguotas vaikinas pašoko ir trumpam dingo iš ofiso. Kiti pradėjo raukytis ir žiaukčioti, kai kas nustojo valgyti pyragaitį... Nežinau, ar tai dar viena miesto istorija, ar tikras nutikimas, bet persiunčiau draugams, turintiems paauglių vaikų. Iš vienos tokios draugės netrukus gavau atsakymą:
"Paskaičiau savo dvidešimtmetei dukrai istoriją, o ji ir sako, kad tie, kurie skaito, domisi ir persiuntinėja kitiems tokias istorijas patys yra dvasiniai lavonai..."
Toks blaivus protas iškart sugražino darbinę atmosferą į kompiuterius. O aš pradėjau analizuoti: jeigu tikėsime indikacijomis, tai vaikino veidas turėjo būti nusėtas net ne spuogų, o ištisų kraterių... Tai viena. Antra, - na nežinau, Londone nebuvau, bet sprendžiant iš istorijos, tai arba Londono baruose tamsu kaip nosiaryklėj... arba tą merginą išties sužavėjo jaunuolio "nepaprastai turtingas dvasinis pasaulis", su kuo mes ją (jį?) ir sveikiname!
Šiurpu? Baisoka? Artėja helovynas... Tad pasitikime jį... be spuogų! (Čia galėtų būti kokia nors antispuogino reklama)
Nu kaip jums tie dėklai, ką?
Šią servetėlę man padovanojo mano dekupažo mokytoja - Lachesė. Tik dovanodama kažką taip mįslingai numykė:
"va , kažin ką tu iš jos padarysi labai man smalsu, nes prie tokio švento daikto ir liestis baisu..."
O jūs... pastebėjote - kad jos veido bruožai ir išraiška skirtinga kiekvienoje servėtėlės dalyje?
Jos visos panašios ir tuo pačiu skirtingos...
Kaip šiurpu.
Artinasi vidurnaktis.
Mėnulis jaunas.
Laukite
PASAKAITĖS IŠ RŪSIO...
Pranešimai
Visi komentarai
