Ir toliau šukuojam blusturgius!

Tenka pripažinti, kuo toliau, tuo labiau man patinka mokytnamio blusturgis: čia visuomet geri daiktai geromis kainomis iš gerų žmonių. Kažkaip... vietom... net derėtis nepatogu.

Kaklo papuošalas už tik 1 lt. (Ai, daviau du... Nes iš duktės žvilgsnio supratau, kad mama užsiprašė per mažai)

Segė į agrobaltą - 3 litai! Pasigendu tešmens, bet kaip už 3 litus, galiu apsieiti ir be jo.

Nežinantiems - puiki žinia: Vilniaus senamiestyje atsidarė dar vienas sendaikčių turgus - kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį nuo 10 (berods iki 15 val.?) Arklių gatvės skersgatvyje vyksta štai toks dūzgimas:

Prekeiviai iš Lietuvos, o kartais ir iš Latvijos siūlo kažką labai panašaus, ką paprastai galima rasti sendaiktyne ant Tauro kalno (O gal tie prekeiviai iš ten ir yra?). Pasiūla - turtingesnė nei mokytojų namų kiemelyje, bet jau kainos, kainos!...

Palyginimui: ta pati karvė-broškė be spenių čia jau kainavo nei daug nei mažai - 40 litų!...

Čia sendaikčiai parduodami numizmatinėmis kainomis. Ir išvis, prieš perkant ką nors čia, būtinas bent minimalus vaikščiojimo po blusturgius stažas ir išprusimas, kitaip gali permokėti ne vieną šimtą litų.
- Šitam žiedui 170 metų...
Kurgi ne, ir greičiausiai jį nešiojo Napoleno senelė?

Bet buvo kur akis paganyti, ypač porceliano mylėtojams:

Arba šitas stalelis...

Porcelianines caraites, ondatras ir geišas galima laikyti ant sekcijos.
Ir vis dėlto aš kai ką pirkau! Pamenu iš vaikystės, mes turėjom gal 4 tokius šaukštelius. Paskui jų su laiku liko 3, tada 2, dabar gal tik 1? 9 litai už emocinį pirkinį - nedaug...

Pabaigai - grobis iš Dituvos. Taip ir nesupratau, sugrąžino prekeivius į pievutę, ar juos vis dar laiko prievartos būdu tame baisiame aptvare. Trečiadienis Dituvoje nėra toks populiarus kaip šeštadienis, bet šita suknutė buvo verta kelionės: 25 litai už visiškai naują suknelę su kaina ant etiketės 50 svarų???

Atleiskit, nelyginau... Baisiai jau karšta...

Blusturgių gėrybės - sezonas atidaromas!

Nežinau kaip jūs, bet aš jau prieš gerą mėnesį atidariau blusturgių sezoną. Kodėl nerašiau? Todėl, kad ne visuomet grįšti iš jų praturtėjęs gėrybių, todėl jungiu visus įspūdžius į vieną reportažą.

Kažkas iš skaitytojų nuolat teiravosi, ar jau veikia Dituvos sendaikčių turgus. Taip, jis jau veikia, nors manau, jis net ir ne sezono metu nebūna uždarytas.

Nors sendaikčių ten dar buvo mažoka. Dauguma prekeivių siūlė tai, ką mačiau dar pernai. O dviejų ilgų darbastalių su daugybe indų, vazų ir taurelių iš viso nebuvo. Apmaudu.

Vienok... ant vieno stalo buvo parduodamos... kūno dalys!... Nenuostabu, kai pardavinėjamos galvos, bet čia... jergau, tai buvo kažkas, ką nešioja nebent Lopezų Dženiferė:

Vienas užpakalis buvo juodas, o kitas - bėžinis!!! Aš neklausiau, koks tai dydis ir kieno gamybos, nes bijojau išgirsti tą nuvalkiotą pasakaitę: čia labai geras, pasilikau sau, bet mano pasirodo vienu dydžiu didesnis...


Dievaži, gal aš per retai vaikštau po specializuotas parduotuves, bet... o gal vis dėlto vertėjo pasimatuot? Na, į darbą, ar į sodą.

Be poros skudurėlių Dituvoje daugiau neradau nieko. Užtat sustojau trumpam pasigėrėti prie Vilhelmo kanalo:


O Rietavo sendaikčių turguje radau vieną mielą indelį - jame ketinu laikyti cinamono lazdeles. Žr. apatinėje lentynoje, pavadinimu "Briedis šiaurėje":


Užsukom į Rietavo dvaro parką, kuriame jau skleidėsi pirmieji pumpurai:


O Kunigaikščių alėjoje kelmais kelmais žėlė ožkabarzdžiai. Parkas - didžiulis. Rekomenduotina pasivaikčioti ypač praleidus valandą kitą dulkėtame Rietavo turguje.


O vakar mane maloniai nustebino Mokytojų namų kiemelio blusturgis. Išėjau iš jo ne tuščiomis, ir dar nuo kai kurių pirkinių vos susiturėjau, taigi vertinkit:

Ryžių degtinės butelaitis į mano baltai-mėlyną kolekciją. Prekeivė sakė, kad čia vietnamiečių, nors jokių kilmės sertifikatų ant jo nerasta. Įdomūs motyvai: vienoje pusėje - kokosų vagys:

kitoje - kirpėjų dienos Silmačiuose (siūlyti variantus). Bet kuriuo atveju, tikrai rankų darbas, o ir piešiniai - originalūs. Dar neturėjau nieko rytietiško balto-mėlyno. Dabar turiu.

Ši segė, kurią nuskyniau vos įžengusi į kiemelį, verta pačios Madlenos Olbrait NATO viršūnių susitikime! Labai tiks į dekoletė, einant į milongą:

Bet tai dar ne viskas.

Niekada netikėjau, kad blusturgyje galiu rasti tai, ką išties kolekcionuoju jau gal 10 metų: tai buvo pats tikriausias vinilinis tango!

Taip, turiu jų nemažai ir mano kolekcijoje yra vokiečių, slovakų, rusų tango... bet tai buvo PATS TIKRIAUSIAS ARGENTINIETIŠKAS TANGO SINGLAS - C. Castillo "Organito de la tarde"!!!

Kitoje pusėje - lenkiškas tango, kurio irgi neturėjau savo kuklioje senovinių vinilinių tango kolekcijoje. Deja, šioje pusėje labiau girdimi treškėjimai nei muzika, ir vis dėlto man šis radinys - vienas pačių nerealiausių!

Kaip skamba "Organito de la tarde", galite maždaug įsivaizduoti iš šio įrašo. Sakau "maždaug" todėl, kad maniškėje plokštelėje tango atlieka visai kitas orkestras.

Kaip skambės tango - priklauso ne nuo kompozitoriaus, o nuo... jį atliekančio orkestro. Todėl tas pats kūrinys skirtingų muzikantų rankose suskamba visai naujai.

Viskas, užsivedžiau. Noriu šokti. Vėl!

Triumfalinė Vaivos segė

Regis blusturgių radiniai įdomūs visiems. Nemažiau nei anuomet, kai grįžus iš užsienio, į kurį išleisdavo tik su vizom, namiškiai (ir ne tik jie!) nekantriai klausdavo:
- Rodyk, ką pirkai?
- Už kiek?
- Dar turi?
- Kiek už jį nori?
Ir visa tai prasidėdavo dar autobuse...

Jei turite įdomų ar kuriozinį radinį iš sendaikčių lobynų - siųskite savo reportažą, pasakojimą ar etiudą ir leiskite mums pabūti tais kelionės bendrakeleiviais, kuriems įdomu absoliučiai viskas, kas slepiasi jūsų kelioniniame krepšyje!

Šiandien apie savo blusturgio radinį parašė mano draugė ir rankdarbių sektantė Vaiva iš Vaivos namai namučiai.

Vaiva:

"Mika, pameni, kai nuvažiavome ant Taurakalnio ir ieškojome dėžučių dekupažui ;-)
Aišku, radome tik vieną kitą dalyką, ir tai, kažin ar vertą dėmesio, bet tada tu nusipirkai žalvarinius virtuvės įrankius (aš net nežinočiau, ką su jais gaminti), tada berods dėklą akiniams? Kadangi daugiau nebeprisiminiau, ką pirkai, radau kioske reportažą :-)

Tai va. O tada priėjome prie bobučių, kurios turėjo visokių niekų. Varčiau varčiau aš visokias seges, nes, pasirodo, aš turiu joms silpnybę, ir kaip tau batai, taip man segės yra matyt kartais tik dėl to, kad jos gražios.

Kuo baigiau? A, tai va, paėmiau tą segę, varčiau varčiau, o tada ir sakai, imk, tikrai graži. Ir paėmiau...

Pragulėjo ji pas mane beveik metus nepajudinta. Ir vieną dieną, kai ėjau į "Triumfo arkos" filmavimą, supratau, kad tai vieta, kur galiu ją įsisegti. Pati nesitikėjau, bet pažįstami iš tiesų gyrė. ir mačiau, kad nuoširdžiai. Kitą dieną, gal iš inercijos, o gal dėl to, kad buvau išgirta, nuėjau įsisegusi ją į darbą. ir vėl pagyros ir klausimai, iš kur, ar tik ne iš močiutės kraičio skrynios? Na taip, iš močiutės, tik ne iš mano, deja...

Žodžiu, dėkinga esu už tai, kad tada pastūmėjai ją įsigyti. Pati gal ir nebūčiau išdrįsusi..."

____
Pamenu, gerai pamenu mūsų pirmąsias "ekspedicijas" į blusturgius, į "senius" ir į "vernisažus". Ir tą sekmadienį pamenu (o gal tai buvo šeštadienis?), ir tas sušalusias babytes irgi.
Keista, bet nuo to karto ant Tauro kalno taip ir nebuvau.
Gal reiktų ten kada darkart nukakti?
Kankam, kada, Vaiva?

Segė

Tai buvo broškė su vienu iškritusiu dančiu:


Įstačiau karūnėlę, tada ir plombą. Nušlifavau:

Ir ją nudekupažinau:

Ji man puikiai tiks prie suknelės:


Ir prie apyrankės irgi.

Liko tik batai ir auskarai. O tada galima bus pereiti ir prie aprangos.

Apyrankė

Taip, juokitės iš manęs, juokitės, kad aš svajoju apie balto porceliano, išpiešto mėlynais motyvais, suknutę. Tegu ir kinišką, tegu, bet būtinai - mėlyną, baltą... Kai kas tai jau laiko apsėdimu, bet negaliu kol kas jaustis kitaip, nors tu ką.

Už 3 (tris) litus nusipirkau vienoje maisto prekių parduotuvėje apyrankę. Gal būtų ji visai nieko, jeigu ne ta tigro kailį imituojanti raudonu flomasteriu išpiešta puošyba:

Ir dar galvoju - jei ši plastmasinė apyrankė būtų be jokio dekoro (visgi kiniškų rankų darbas?), ji greičiausiai kainuotų ne tris, o šimtą dvidešimt litų? Ir būtų parduodama fišinebelnoj parduotuvėj su žiovaujančiom pardavėjom, o ne C kategorijos mažmeninės prekybos tinkle?

Bet jos kaina buvo juokingai dėkinga pasigaminti papuošalą, kuris man tiktų prie minėtos suknelės?

Ak!

Nuotrauka iš:

čia.

Auskarai ar blizgės?

Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos dirbtų Airijoje padavėjomis. O jei ne kinų liaudies darbadieniai, Lietuvos dekupažininkės neturėtų žaliavos savo rankdarbiams.

Vienoj drogerinėj radau tokius auskarus. Jūs ką manot - čia auskarai ar blizgės? Ir - ar tokie daiktai (objektai?) tikrai puošia moterį? Nu gal čia tikrai blizgės? Šen blykst, ten blykst - visa piniguota. Spėk, kas? Žuvis.

Jie kainavo ištisus 6 (šešis!) litus. Kiekvienoj ausy - kabo po tris. Įtariu, kad mažametis kinų darbininkas gavo kokius šešis e- centus už darbą, likusius pasiėmė vaizbūnai (vadybininkai, kalbant viduramžių kalba).

Bet ačiū jiems už tai. Pasigaminau nuostabius auskarus Jūros šventei.

Vietoj epilogo. Kažkada girdėjau, kad japonai perka mūsų gintaro gaminius... kaip žaliavą: jie juos supjausto iš naujo, suveria... - mažutėms japonų moterims mūsų gintarinės segės, pas mus dovanojamos a la penkiasdešimtmečių proga per masyvios, per sunkios.

Negali pykt, kaip sakoma, negali...

Nuotraukoje: ir vėl prisimenu Andalūziją, kurioje niekada nebuvau!