Sekmadienio rytą gavau laišką nuo kristinos magic: "šiandien pas mane atsirado vienas dalykas, skirtas Tau.(...) Aš čia netgi niekuo dėta.(...) Gal galėtum duoti savo adresą, man būtų patogiausia pasinaudot pašto paslaugomis :)?"
Aš daviau savo adresą ir kasdien tikrinau pašto dėžę, nežinodama ko ten ieškoti: bombos ar skalbimo miltelių su kiaulių gripu. Kol galų gale atėjo kvietimas į valdiškus pašto namus. Parsinešiau namo dėžikę:
Man labai patiko šita izolenta su zuikiais:
Išvyniojau, o ten - bomba ir naudojimosi instrukcija. Galvoju, kurį laidelį perkirpti? Jei mėlyną kirpsi - sprogs pastatas. Jei baltąjį - nieko, bet tada mėlynas vistiek lieka? Užsimerkiau ir perkirpau abu - nieko!
O ten - mėlyna, kad net balta. Beveik kaip kiniškas porcelianas. Tik iš Japonijos. Arbatai:
"O kišenėje - liemenė" : dėžutėje kažkas buvo, bet nejudėjo. Kažkas minkšto kvepiančio gurgždančio, tinka kabinti spintoj tarp rūbų, ak, pavydėkit man, merginos levandų kvapnių:
Lobis - grobis -siuntinys:
Dėžutė nukeliavo į laikinąją ekspoziciją. Kuopa, lygiuot, ramiai, vėliavą gerbt!
Štai kokių istorijų kartais nutinka. Kristina, ačiū labai! Kaip miela, kad apie mane pagalvojai. Labai pataikei - ir su dėžute, ir su levandom, ir su zuikiais ;) Ačiū!







Kaip ir visos kitos, šita mada vėl atgimsta šiuolaikiniuose interjeruose. Tik dabar čia derinamos dvi technikos. Paveikslai - iš popieriaus, o juos jungiantys rėmeliai, juostelės, kaspinėliai ir rozetės išgauti trafaretais.
Aišku, galima ginčytis dėl skonio. Ar tai gražu? Ar stilinga? Bet čia jau asmeniška. Viena aišku - tai nebrangus ir kūrybingas būdas dekoruoti įtrūkusią sieną ar paslėpti senatvinės kilmės dėmes ant tapetų, pirktų blokados laikais už talonus...
Šaltiniai:
Man regis, tokių antikvarinių dėžių galima rasti kiekvienuose namuose. Buvo:
Tapo: 



