2009 m. kovo 18 d., trečiadienis

Christoph Niemann: Coffee

Galvojau, kad bus dar vienas postas apie servetėles, o išėjo apie kavą.

Nuostabi servetėlių kolekcija, kurios pasakoja dar nuostabesnes kavos istorijas. Jų autorius - Christoph Niemann. Man tik įdomu - jos pieštos akvarele ar kava?


Aš taip mėgstu kavą, kad pusryčiams geriu tik arbatą: pirmasis puodelis kavos yra toks nuostabus, kad aš bijau jos neįvertinti, jeigu gersiu ją apsnūdęs. Todėl kavą geriu po dviejų valandų, būdamas visiškai sąmoningas.

Man tikriausiai buvo penkeri, kai pirmą kartą pajutau kavos skonį – netyčia šliūkštelėjau kavos ant ledų. Niekaip nesuvokiau: kaip tie suaugusieji gali sugadinti tokį nuostabų ledų skonį tokiu bjauriu kavos antskoniu?
Labai panašiai pasijaučiau po kelerių metų, kai mano tėvai pareiškė, kad per ilgąsias vasaros atostogas mes užsiimsime… haikingu.


Kai man suėjo 10, aš vis dar nekenčiau kavos, bet man jau patiko pats kavos ruošimo ritualas. Mano tėvai buvo taip dėkingi už kas rytą jiems paruoštą kavą, kad nepastebėjo mano plikymo technologijos liapsusų.

Būdamas 17-os aš vis dar sirgau kavos šizofrenija: man patiko pats kavos konceptas, bet jos skonis man buvo atgrasus. Aš nutariau pasigydyti savarankiškai. Beveik tuo pačiu metu tėvai pasiėmė mane į mano pirmąją kelionę į Paryžių. Mes atvykome anksti rytiniu traukiniu ir iškart patraukėme į mažytę kavinukę. Aš užsisakiau didelę café au lait ir prarijau sklidiną dubenį šio gėrimo. Suveikė. Nuo to laiko geriu kavą kasdien.

Būdamas 21-erių atlikau praktiką vieno žurnalo redakcijoje. Ryte apie 9 val. kartu su artdyru užplikydavome gigantišką bambalį kavos visai dienai. Kava burbuliuodavo visą tą laiką ir apie pietus ji jau buvo akivaizdžiai sutirštėjusi. Po pietų tariama kava virsdavo juodu preparatu, kuris dvokdavo kaip derva. Bet mes vis viena ją gerdavome nežiaukčiodami.

Kai 1995 m. atvykau į Niujorką, aš atradau deli kavą. Tuo metu man mažiau rūpėjo skonis, labiau – kiekis ir kaina. Taigi, aš buvau kofeino rojuje. 1999 m. sausį vienas draugas mane sugundė persimesti į latte. Per kelias savaites ženkli mano biudžeto dalis buvo nuolat paliekama L Café kavinėje Wiljamsburge.


Mano vidinis buhalteris mane greitai įkalbėjo įsigyti vieną tų mažučių espresso aparatų, kurio kaina prilygo 10 didelių latte. Jis turėjo garų vamzdelį pieno pakaitinimui, o jį išvalyti reikėdavo po kiekvieno panaudojimo. Aš neturėjau tiek kantrybės. Po kelių pasinaudojimų aplink tą vamzdelį susidarė neapetitiškas, tamsiai rudas, organinės kilmės kunkulas, dar po kelių dienų jis jau nebepasidavė nugramdymui, ir aš vėl pradėjau gerti kavą mieste.


Čia pateikiamas mano kavos statistika per keletą metų.(1) filtruota kava, (2) Starbucks, (3) riestainiai su mėlynėmis, (4) riestainiai su sezamu, (5) riestainiai su pabarstais, (6) kiti riestainiai.

Visuomet užsisakau didelę kavos, bet nebegeriu, kai ji atšąla. Todėl puodelyje visada lieka keletas mililitrų, bet juk aš negaliu jų tiesiog išpilti į šiukšliadėžę. Taigi aš pėdinu ilgą kelią iki tualeto, kad atsikratyčiau kavos likučių. Štai kodėl ant mano darbo stalo bokštai popierinių kavos puodelių.

Karštas pienas pabrėžia kavos skonį, bet pieno puta yra absoliučiai nenaudinga ir visiškai nuobodi.
Mano mama, kuri ruošia skaniausią pasaulyje kavą, tiesiog negali apsieiti be mechaninio putų plakiklio. Rezultatas: stora kieta puta, kažkas panašaus į lacto-stucco. Aš turiu apgraužti tą plutą, kol pasiekiu kavą. Jeigu neskaitysime šito, tai ji iš tiesų ruošia geriausią kavą pasaulyje.

Kartą po vienos nuobodžios, visą dieną trukusios dizaino koferencijos viename universitete mus pakvietė vakarienės. Po įvairiausių pastų, salotų ir kišų, mums patiekė kavą. Žinot ką? Kai esi ištroškęs alaus, tai siūloma kava tampa pačiu šlykščiausiu gėrimu visatoje.

Niujorke visuomet pavydėdavau žmonėms, kuriems pakakdavo ateiti į kavinę, ir juos gerai pažįstantis barmenas, iš karto patiekdavo jų užsakymą be žodžių. Man prireikė daugiau nei 10 metų, kol pasiekiau šitą lygį. Ateidavau į mažą kavinukę Aštuntojoje aveniu, kur beveik be jokio ženklo, nebent tai būtų linktelėjimas, mano barmenas paruošdavo asmeninį užsakymą: kavą su garintu pienu.

Tačiau po kelių palaimingų savaičių, reikalai pasikeitė į blogąją pusę. Jis kažkodėl pradėjo ruošti ne tą kavą (pusė ant pusės, du cukraus). Žinojau: jeigu pataisysiu jį – mūsų mistiniai saitai nutrūks amžiams. Gurkšnodavau tą kavą, karčiai pamynęs savo išdidumą...

6 komentarai (-ų):

Rūta Elzė rašė...

labai smagi ideja :)

Agne rašė...

Kokia istorija smagi :)

Ilona rašė...

O man norisi tesinio...
arba kitokios pabaigos.. skaičiau skaičiau ir pastebėjau kad negaliu sustot, energingai pasukus pelytės ratuką išlindo skelbiamas konkursas... tada dar tris kartus perskaičiau paskutinį tekstą po paveikslėliu ir užsinorėjau dar...
gal mano troškimą numalšins kavos su pienu skonis švelniai glostantis gomurį.
ne jis nepadeda...
einu papaišysiu ant servetėlių už 99 cnt

mika rašė...

Man irgi taip norėtųsi tęsinio :) Kažkaip nenatūraliai nutrūksta fabula... Reiktų ką nors sugalvoti, tik taip piešti aš nemoku :) Ilona, tavo - piešiniai, mano - tekstai, tinka?

Ilona rašė...
Autorius pašalino šį komentarą.
Ilona rašė...

Aš taip perskaičiau tavo komentarą ir springtelėjau sausainio trupiniu. Matyt tai buvo ta akimirka kai aš pagalvojau ai nu ką aš čia paišysiu, bet pagalvojau blogai, antraip tikrai nebūčiau springusi sausu sausainiu...
Ot davai tu parašyk.
Aš nupiešiu.

Blog Widget by LinkWithin