Reportažas iš Stokholmo sendaikčių turgaus

Šiandien gavau labai gražų laišką iš vienos skaitytojos ir... "paraišką" konkursui. Bet ko labiausiai nesitikėjau, - kad jos pradės plaukti ir iš užsienio!

Daivulė iš mano kelionių atsiuntė konkursui "Mano naftalininė vasara" reportažą iš... Stokholmo sendaikčių turgaus:

Daivulė:
"Jis veikia pačiame miesto centre Kungsgatan gatvėje aikštėje šalia Koncertų namų (Konserthuset) nuo kokios 10 val. (anksčiau dar ne visi prekeiviai išdėlioję savo gėrybes) iki 17 val. sekmadieniais. Kitomis dienomis tai daržovių, vaisių ir gėlių prekyvietė.

Šiandieninis apsilankymas pradžioje atrodė nevaisingas. Viskas primityvu, šimtus kartų matyta, o ir kur aš visa tai dėčiau? Jau buvau apėjusi pusę prekystalių, kai prasidėjo... Tikiuosi, kad ne man vienai užeina tokia karštinė, kai norisi pirkti vos ne viską iš eilės. Mano vaistas tokiais atvejais yra iš karto nepirkti, bet apsukti dar bent vieną ratą po pirmojo susipažinimo. Kita veiksminga priemonė – su savimi turėti nedaug pinigų. Tada reikia rinktis, ko atsisakyti, dėl ko pasiderėti (kuo daugiau nuderėsi, tuo daugiau daiktų galėsi įsigyti – gera motyvacija!) . Štai pirmasis mano taikinys - ji (jis?). Pardavėja sakė, kad tai kėdutė, bet aš su savo kompleksija nedrįsčiau ant jos sėstis. Kaina – 150 kronų (dalinam iš trijų, gausim kainą litais). Sako, ji vokiška, pagaminta 1942 metais. Man tai ne tiek svarbu, nes akys jau blizga. Pamačiusi mano susidomėjimą, pardavėja perkelia kėdutę į garbingesnę vietą ant prekystalio. Aš nueinu, turiu veikti pagal savo išankstinį planą.

Sekantis dėmesį patraukęs objektas – vazelė (ąsotėlis?), kažkodėl sukėlusi prisiminimus apie mano vaikystės namus. Ar tai septintas/aštuntas dešimtmetis? Man prieš akis iškilo mūsų namuose buvę žali foteliai medinėmis smailėjančiomis kojytėmis ir sofutė. ”Daikto” kaina – 20 kronų. Kyla noras pirkti iškart, juk pigiau grybų! Bet „daiktas“ priklauso tai pačiai pardavėjai kaip ir kėdutė, todėl kol kas ir jį palieku ramybėje – gali praversti vėlesnėse derybose (tai antroji mano iš anksto patvirtinto plano dalis). Keliaujam toliau.

Kažkodėl kai kokie nors daiktai patraukia mano akį, jie būna ant prekystalio poromis. Ką tai galėtų reikšti? Taigi, vėl porelė (paveikslavimuisi suporavau aš). Vynuogėmis dekoruoti padėkliukai (nenusimanau metaluose, bet panašu į sidabrą arba gražiai blizgančią blėką) ir indelis su raižytu metaliniu dangteliu. Bandau greitai sugalvoti, ką vertingo jame laikysiu. Gal namų gamybos prabangų kremą veidui? Gintarėlius iš lietuviško pajūrio? Paimu vieną padėkliuką ir klausiu jo kainos. 20 kronų už visus dvylika, neįtikėtina žinia atsklinda iš pardavėjo lūpų. Ne, ne sidabras turbūt... Bet labai gražu. O indelis? Irgi 20. Net nepatogu derėtis bus. Einu toliau.

Ar matėte kada tokias puikias svarstykles? Nežinau, ką jomis sverčiau (iki 250 g), bet labai gražios. Ir tik 100 kronų.

Nepirkti darosi vis sunkiau, bet sukandusi dantis slenku palei prekystalius. Štai dar keli manęs maldaujantys pasiimti daiktai – ant sienos kabinamos rankinės kavos malimo mašinėlės. Net nežinau, kurią rinkčiausi, ar tą iš kairės už 600 kronų, ar tą kitą – už 500?

Viskas. Apžiūra baigta. Laikas derėtis, nes piniginėje tik 300 kronų. Labai noriu kėdutės, tad pirmiausiai grįžtu prie jos. Beeidama apmąstau derybų variantus – du daiktai už vieno kainą? Derėtis dėl kiekvieno atskirai? Abejingai klausiu šeimininkės, ar ji neatiduotų kėdutės už 100 kronų? Ji iškart sutinka. Aš kažkur suklydau? Neteisingai nusistačiau apatinę derybų ribą? Tokia pritrenkta be derybų nusipirkau ir vazelę. Vis dar buvau priblokšta, kai pasiekiau padėkliukų ir dėžutės pardavėją. Viską susišlaviau ir vėl be derybų. Pasukau link svarstyklių. Tik paskutiniu momentu prisiminiau, kad žadėjau nusipirkti čia pat voveraičių vakarienei . Teks apsieiti be svarstyklių (kol kas). Štai tokia istorija iš Stokholmo sendaikčių turgaus.

EPILOGAS

Namie naujųjų gyventojų laukė draugai. Kėdutė (ir jokia ji/jis ne kėdutė, o staliukas) susidraugavo su žaliuoju foteliu, o ant jos/jo įsitaisė raudonas dubuo (trūksta tik kukurūzų ir gero filmo).

Vazelė/ąsotėlis susirado tokią pat žalią vyresniąją draugę.


O dėžutė įsitaisė ant prisiminimų stalelio šalia tokios pat raižytos iranietiškos vazelės.

Padėkliukai pasislėpė stalčiuje šalia sidabrinių rakandų, ir tenedrįsta kas nors pasakyti, kad jie ne sidabriniai!
Voveraitės buvo sėkmingai suvalgytos su švediškomis bulvėmis (oi kaip toli joms iki lietuviškų!).
Čia pasaka ir baigiasi. Vis dėlto, puikus dalykas tas sendaikčių turgus. Kur jis bebūtų. Dituvoje, Vilniuje ar Stokholme... "

Ačiū Daivulei - paraiškas konkursui prašome siųsti iki rugsėjo 30 d.!