Vilma L. labai pradžiugino, atsiųsdama įdomų pasakojimą apie Aleksoto sendaikčių turgų su iliustracijomis. Ačiū, Vilma! O mes klausom:Kadangi abu su vyru esam sendaikčių fanatikai, tai pakankamai dažnai apsilankom tiek Aleksoto turgelyje ir be abejo vykstančiose Urmo bazėje organizuojamose sendaikčių mugėse "Laiko ratu".
Tačiau aš parašysiu apie Aleksoto turgelį. Čia ypatingai smagu apsilankyti pavasarį, tada atrodo ir prekeviai linkę atnaujinti savo sendaikčiukus. O galima rasti čia nuo šakutės iki valties. Šis turgelis pasižymi tuo, kad jame gausu visko: ir sendaikčių, ir naujų prekių, ir gyvunėlių, ir be abejo, sukčių. Prieš pora metelių nusprendėme su šeima įsigyti šuniuką, kadangi žinojome, kokios veislės norime, galvojome, kad bus paprasta mums jį įsigyti.Nesame mes profesionalūs šunų augintojai ir mūsų mylimą šuns veislę matėm tik atvirukuose.
Nuvykom į turgelį, o ten tokia maloni moteriškė pardavonėja kaip tik tokius šunelius! Aišku mes nustebome, kodėl jie tokie pigūs, bet moteriškė taip gražiai kalbėjo, kad ji tiesiog nori juos parduoti, dar ir nuo tos kainos nuleido šimtelį ir rūbelių šuneliui pridėjo. Grįžome visi laimingi, neilgai buvome tokie... Mūsų šunelis pradėjo augti ir pasirodė jo tikroji „veislė“. Na ką padarysi, toks gyvenimas.
Kita istorija šiek tiek kitokia, apie derybas. Mums turgus ta vieta, kurioje norim derėtis. Visai netyčia vieną šeštadienio rytą tame pačiame turgelyje užtikom pasakiško grožio seną, skirtą interjerui vaikišką vežimėlį. Labai gražus buvo, labai, labai, dar dabar širdy suspaudžia. Bet pardavėjas buvo uj koks nemalonus, nenuleido nei lituko!!!
Išdidumas mums neleido jo pirkti! Šeštadienis liko sugadintas.
O štai čia keletas mūsų pavykusių pirkinių su derybomis:
- Ševrolė - 7 Lt
- Lornetas - 10 Lt
- Laikrodis be gegutės - 15 Lt
- Skustuvas a la Svynis Todas - 18 Lt.
Sumaniusiems apsilankyti Aleksoto sendaikčių turguje Kaune, Vilma pataria:
Atvykimas nesudėtingas: pervažiuoji Aleksoto tiltą ir visada važiuoji tiesiai į kalną, tiesiai... kol dešinėje pamatai Lukoil degalinę, o kairėje - turgų. Tačiau su parkavimu ten sudėtinga, - reikia sukti aplink turgelį ne vieną ratuką, kol randi laisvą vietelę.
Sendaikčių turgelis vyksta šeštadienį rytą, kuo anksčiau nuvyksi, tuo didesnė tikimybė, kad rasi perliukų!
Nuotraukų autorė - Vilma L.
2011 m. vasario 2 d., trečiadienis
Kas gero Aleksote
Pranešimą parašė mika ties 16:58 6 komentarai (-ų)
žymės: aleksotas, sendaikčių turgus
2009 m. rugsėjo 22 d., antradienis
Kaip Minerva Aleksote tapatybės ieškojo
Dar viena įdomi istorija, kurią atsiuntė sendaikčių turgaus mylėtoja Minerva iš Minervos blog'o:
"Kadangi gyvenu tarp karo ir taikos, tarp mokslo ir kvepalų, galiausiai kyla klausimas, kas iš tiesų yra Minerva? Taip besiblaškydama tapatybės paieškų klystkeliuose nusprendžiau tapatybės paieškoti ir sendaikčių turguje - kad iš mažų detalių surinkčiau savo pasaulio paveikslą. Maža kas - gal ims ir pasiseks. Taip vieną savaitgalio rytą patraukiau į Aleksoto turgų, kur, kiek buvau girdėjusi, ne tik kačiukus bei triušiukus parduoda, bet ir visokių senų lobių, o gal net ir savąją tapatybę galima atrasti.
Pirmoji mano tapatybės detalė buvo žalvarinė didžiaakė pelėda, pirkta iš labai šnekios moteriškaitės, vietoje pelėdos bandžiusios visai neintelektualius varinius povus įsiūlyti. Na, kam man tie povai, jeigu vos pamačius šią išminties paukštę sužibo akys - tobulas nuolat išmėtomų mokslinių popierių prispaudėjas! O ir Minervos paukštis - kas be ko. Taip sumokėjusi 20 Lt laimingai įsigijau pirmąją tapatybės detalę, kuri dabar ištikimai tarnauja kasdieninėje mano veikloje ir piktai spokso, kai darbus "ne į temą" darau.
Antroji detalė mane surado pati - dairantis senų kvepalų buteliukų akis užkliuvo už varinio "neaiškios paskirties daikto", pasak jauno pardavėjo. Cha, man, kaip ir visiems, gyvenusiems anoje santvarkoje, ir mačiusiems skalbimo mašinas "Ryga" paskirtis yra visai akivaizdi, taigi, mintyse nuskambėjus frazei "aš moteris, o ne skalbimo mašina" tapo akivaizdu - man reikia šios tapatybės detalės! Ir taip už 10 Lt mano namuose apsigyveno modernios moters, turinčios automatinę skalbimo mašiną ir galinčios užsiiminėti moksline veikla, vizija, kažkodėl labai prajuokinusi mano mamą.
Tarp visokio sendaiktiško šlamštelio, kur pardavėjai pardavinėja išmetimui skirtus daiktus, užmačiau perlus. Perlais šiais laikais nieko nenustebinsi, tačiau šie perlai suverti dar ant vaškuotos virvelės, tarpai tarp jų - patys paprasčiausi mazgeliai, o puikiai išsilaikęs užsegimas išsaugojo visas tris žalsvas akutes, kurių spalva atitinka mano smaragdinių auskarų, pirktų už man labai svarbią mokslinę premiją, spalvą. Mano daiktas. Paėmiau į rankas ir supratau, kad nebepaleisiu. Į dėžes suverstą šlamštelį pardavinėjo itin grubi moteriškė, kuri, paklausta apie kainą, numojo ranka - "duok kokį piataką ir užteks". Namuose atsargiai nuvalius perlus nusišypsojau - pardavėja suklydo: už "piataką" aš įsigijau ne neaiškaus amžiaus bižuterinius perlus, o savo tapatybės dalį, dabar lydinčią mane viešo kalbėjimo metu. Viskas, kas šiandien atrodo nauja, yra naujai atrasta sena - bet kuris socialinių mokslų atstovas patvirtins tą patį, taigi, nuvalytieji seni perlai yra mano modernaus pasaulio dalis .
Pranešimą parašė mika ties 23:14 6 komentarai (-ų)
žymės: aleksotas, guest post, konkursas, sendaikčių turgus

