Byzniswūmeniškas halovynas

Ar kada nors susimąstėte apie tai, kodėl tokie vienodi vizitinių dėklai? Visi sidabro spalvos. Juk net batai būna... trijų spalvų: juodi, rudi, arba spalvoti. Kodėl toks aksesuaras kaip vizitinių dėklas negali būti priderintas jei ne prie rankinės, tai bent... prie asmenybės?

Taigi nusprendžiau vieną dieną pagražinti savo kolegių buitį ir būtį - surinkau jų vizitinių dėklus ir apdeitinau juos pagal kiekvienos charakterį, skonį ir pomėgius. Šita klius Astai - ji labai mėgsta visokias biuro priemones, dar geriau, jeigu jos - neįprastos formos ir spalvotos.

Pas ją galima rasti kačiuko formos rašiklį ar širdelės formos trintukų, aš jau nekalbu apie jos pieštukus, lipdukus ir visokiausius skirtukus! Jei kas turi nematytą rašiklį ar drožiklį - iškart neša jai. Kuo daugiau spalvų - tuo geriau!
O šitas dėklas klius kokiai nors fyfai, dar nenusprendžiau kuriai, bet pažiūrėsiu, kad tiktų prie jos juodo rankinuko:

O šitą tai pasiliksiu sau: na žinote, jūra, švyturiai, audros ir bla bla bla mes iš Klaipėdos... Nebent dalyvaučiau mainų programoje, tada, aišku, tektų dovanot...

O šitas - mano kolegei, kuri neseniai baigė studijas Londone ir netgi gavo diplomą! Tikėtina, kad Big Ben'as jai primins malonias akimirkas, praleistas užsienyje. Prie knygų.

Kalbant apie Londoną...
Mums taip besėdint jai atskriejo žinutė iš ūkanotojo Albiono. Skaito:
"...Draugės kolegė nuvažiavo į Dubliną porai dienų prasiblaškyti. Tai nuėjo vakare į bariuką ir susipažino su linksmų plaučių vyruku. Smaginosi abu,- aišku ir vienas kitas bučkis buvo. Jis pasiūlė jai pas jį naktelę praleisti, bet moterėlė atsisakė. Kitą dieną kitas bariukas:) jame vėl tą patį vyruką susitiko ir toliau abu linksminosi, tačiau vakare eilinį kartą pas jį eiti atsisakė, bet šį kartą jis jai adresą paliko savo, jei persigalvotų. Moterėlė kitą dieną grįžo į Londoną, pradėjo darbą, bet žiūri, kad veidas visas išbertas, tai ji nubėgo tyrimus pas daktarą pasidaryti, nuo ko čia. Po tyrimų kitą dieną daktaras jai skambina ir prašo kuo greičiau pas jį ateiti. Nuėjo moteris, o čia daktaras su policija jos laukia ir klausia, ar pastaruoju metu ji buvo šalia negyvų zmogaus kunų, ar dirba gal su jais, ar kaip. Sako, kad ne, tikrai ne. Nes jūsų bėrimai atsiradę nuo negyvo žmogaus, kai jis pradeda gangrenuoti ir skleisti puvimo kvapą. Tada, klausia, gal kartais su kokiais draugais buvote ir jie su tuo susieti? Na susipažinau Dubline su vaikinu ir bučiavausi su juo... Policija paprašė to vaikino adreso ir apsilankė pas jį. Ir ką jūs manot? Vaikino bute dvi negyvos moterys su apirusiais kunais ir jos dar vis buvo tebežaginamos! Tai pasirodo atsisakydama eiti pas jį, moteris liko gyva..."

Perskaičius žinutę visi buvo lengvame šoke. Vienas spuoguotas vaikinas pašoko ir trumpam dingo iš ofiso. Kiti pradėjo raukytis ir žiaukčioti, kai kas nustojo valgyti pyragaitį... Nežinau, ar tai dar viena miesto istorija, ar tikras nutikimas, bet persiunčiau draugams, turintiems paauglių vaikų. Iš vienos tokios draugės netrukus gavau atsakymą:

"Paskaičiau savo dvidešimtmetei dukrai istoriją, o ji ir sako, kad tie, kurie skaito, domisi ir persiuntinėja kitiems tokias istorijas patys yra dvasiniai lavonai..."

Toks blaivus protas iškart sugražino darbinę atmosferą į kompiuterius. O aš pradėjau analizuoti: jeigu tikėsime indikacijomis, tai vaikino veidas turėjo būti nusėtas net ne spuogų, o ištisų kraterių... Tai viena. Antra, - na nežinau, Londone nebuvau, bet sprendžiant iš istorijos, tai arba Londono baruose tamsu kaip nosiaryklėj... arba tą merginą išties sužavėjo jaunuolio "nepaprastai turtingas dvasinis pasaulis", su kuo mes ją (jį?) ir sveikiname!

Šiurpu? Baisoka? Artėja helovynas... Tad pasitikime jį... be spuogų! (Čia galėtų būti kokia nors antispuogino reklama)

Nu kaip jums tie dėklai, ką?