Žiūrovų pageidavimu įkeliu visą mega opuso versiją.
Juk sakiau, kad visas į monitorių netilps...
Nežinau kaip jūs, bet aš jau prieš gerą mėnesį atidariau blusturgių sezoną. Kodėl nerašiau? Todėl, kad ne visuomet grįšti iš jų praturtėjęs gėrybių, todėl jungiu visus įspūdžius į vieną reportažą.
Kažkas iš skaitytojų nuolat teiravosi, ar jau veikia Dituvos sendaikčių turgus. Taip, jis jau veikia, nors manau, jis net ir ne sezono metu nebūna uždarytas.
Nors sendaikčių ten dar buvo mažoka. Dauguma prekeivių siūlė tai, ką mačiau dar pernai. O dviejų ilgų darbastalių su daugybe indų, vazų ir taurelių iš viso nebuvo. Apmaudu.
Vienok... ant vieno stalo buvo parduodamos... kūno dalys!... Nenuostabu, kai pardavinėjamos galvos, bet čia... jergau, tai buvo kažkas, ką nešioja nebent Lopezų Dženiferė:
Vienas užpakalis buvo juodas, o kitas - bėžinis!!! Aš neklausiau, koks tai dydis ir kieno gamybos, nes bijojau išgirsti tą nuvalkiotą pasakaitę: čia labai geras, pasilikau sau, bet mano pasirodo vienu dydžiu didesnis...
Dievaži, gal aš per retai vaikštau po specializuotas parduotuves, bet... o gal vis dėlto vertėjo pasimatuot? Na, į darbą, ar į sodą.
Be poros skudurėlių Dituvoje daugiau neradau nieko. Užtat sustojau trumpam pasigėrėti prie Vilhelmo kanalo:
O Rietavo sendaikčių turguje radau vieną mielą indelį - jame ketinu laikyti cinamono lazdeles. Žr. apatinėje lentynoje, pavadinimu "Briedis šiaurėje":
Užsukom į Rietavo dvaro parką, kuriame jau skleidėsi pirmieji pumpurai:
O Kunigaikščių alėjoje kelmais kelmais žėlė ožkabarzdžiai. Parkas - didžiulis. Rekomenduotina pasivaikčioti ypač praleidus valandą kitą dulkėtame Rietavo turguje.
O vakar mane maloniai nustebino Mokytojų namų kiemelio blusturgis. Išėjau iš jo ne tuščiomis, ir dar nuo kai kurių pirkinių vos susiturėjau, taigi vertinkit:
Ryžių degtinės butelaitis į mano baltai-mėlyną kolekciją. Prekeivė sakė, kad čia vietnamiečių, nors jokių kilmės sertifikatų ant jo nerasta. Įdomūs motyvai: vienoje pusėje - kokosų vagys:
kitoje - kirpėjų dienos Silmačiuose (siūlyti variantus). Bet kuriuo atveju, tikrai rankų darbas, o ir piešiniai - originalūs. Dar neturėjau nieko rytietiško balto-mėlyno. Dabar turiu.
Ši segė, kurią nuskyniau vos įžengusi į kiemelį, verta pačios Madlenos Olbrait NATO viršūnių susitikime! Labai tiks į dekoletė, einant į milongą:
Bet tai dar ne viskas.
Niekada netikėjau, kad blusturgyje galiu rasti tai, ką išties kolekcionuoju jau gal 10 metų: tai buvo pats tikriausias vinilinis tango!
Taip, turiu jų nemažai ir mano kolekcijoje yra vokiečių, slovakų, rusų tango... bet tai buvo PATS TIKRIAUSIAS ARGENTINIETIŠKAS TANGO SINGLAS - C. Castillo "Organito de la tarde"!!!
Kitoje pusėje - lenkiškas tango, kurio irgi neturėjau savo kuklioje senovinių vinilinių tango kolekcijoje. Deja, šioje pusėje labiau girdimi treškėjimai nei muzika, ir vis dėlto man šis radinys - vienas pačių nerealiausių!
Kaip skamba "Organito de la tarde", galite maždaug įsivaizduoti iš šio įrašo. Sakau "maždaug" todėl, kad maniškėje plokštelėje tango atlieka visai kitas orkestras.
Kaip skambės tango - priklauso ne nuo kompozitoriaus, o nuo... jį atliekančio orkestro. Todėl tas pats kūrinys skirtingų muzikantų rankose suskamba visai naujai.
Viskas, užsivedžiau. Noriu šokti. Vėl!
Turbūt daugiausiai laiko pareikalavęs opusas.
Pradėjau gal gruodį, ir tik visai neseniai baigiau. Gal ir gerai, kad neskubėjau - nes turėjau tik viziją, o plano - ne...
Bet ir su planu nelabai ką būčiau paskubėjus - motyvų gausa ir jų dydis neleido improvizuoti.
O ir akys pavargdavo nuo raštų margumo - ilgiau nei valandą - pusantros prie šio darbo negalėjau praleisti.
Jeigu nepaisydavau sveikatos ir higienos normų - ir piknaudžiaudavau laiku, žiūrint į dienos darbą visko rodėsi arba pernelyg daug, arba per mažai.
Todėl kokia bus galutinė kompozicija, pamačiau tik visai visai neseniai...
Pateikiu fragmentus, nes visas kūrinys vistiek netelpa į monitorių.
Pastebejau, kad bent kartą per savaitę atsiverčiu šią nuotrauką pasižiūrėti. Kažkaip magiškai ji mane veikia... Todėl pagalvojau, kad įsidėsiu ją sau į kioską, kad bet kada lengvai ją rasčiau.
Čia tai bent siena! O triušiai - įdomu, jie susiję giminystės ar svainystės ryšiais, ar visi - tapyti atsitiktinai? Gatvės, pardon, pievos dailininko?
Nuostabi nuotaiką ir ūsus kelianti kolekcija. Aišku, kad norėčiau...
O ką mėgstate žiūrėti jūs? Mėgstamiausia nuotrauka, vaizdas, daiktai?
Šaltinis: Living with a thousend friends, New York Home Design
Dar vienas mano koliažas iš stiliaus vartymo ir mišrios technikos pamokų. Arba kitaip sakant, iš serijos "Drąsiųjų keliai". Kas atspės, koks žemėlapis/jūrlapis pavaizduotas nuotraukoje?
Žiūrint į jį, norisi atostogų - nebūtinai kur nors Kuršių Nerijoje. Dėl manęs gali būti ir kurioje nors Švedijos ar Graikijos saloje.
Ech...
Kažkur turėjau savaiminio įdegio kremo...
"Koks ten menas... Nuskanuoja Vilniaus priemiesčių žemėlapį, išdidina 1,5 m x 2,5 m, tada nusiveža į dirbtuves, užpila kavos, permanganato, kad pageltonuotų, tada šveičia šepečiais, kol viskas nusidėvi, dar ant prikolo priklijuoja savo senelių nuotraukas, dažų, dažų pakrapina - ir tiesiu taikymu - į ŠMC" - šnekėjo vienas landšaftinis dailininkas apie jaunosios dailininkų kartos kūrybą, kurią šie vadina mišria technika.
O čia manoji mišri technika iš stiliaus vartymo temos. Truputį naujo, truputį seno, truputį mėlyno, truputį dekupažo...
Dabar žiūriu, kad tikrai, permanganato gal ir mažoka...
Mes ir vėl susitikom - beveik iškart po Kalėdų, bet iki Velykų. Randarbių sektos tema - laisva. Tai kas kuo norėjo, tuo ir užsiėmė: kas mezgė, kas siuvinėjo,
kas patarimus nemokamai dalino,
kas akimirką žavingą gaudė ... Ir taip - visą dieną...
Rezultatai džiuginantys: šalikas kaklui ir krepšys skalbiniams. Tokius krepšius - kas nežino - pasirodo galima nusinerti iš vernisaže parduodamo statybinio špagato. Va taip va!
O aš pavarčiau spaudą, ten radau wökischkaj paraszyta: keine Ostern ohne Eier! (Velykos be kiaušinių - ne Velykos, pažod.vert.).
Paskui man pasakė, kad aš ne tik perskaičiau, bet ir supratau viską pažodžiui... Bet jau buvo per vėlu.
Kur tą zuikį dėt, nežinau, gal suvožus knygą naudoti kaip skirtuką? Bet kažkas iš sektančių surado daug gražesnį panaudojimą:
Vaiva, šypsokis!
Nuotrauka atminčiai:
Ta pati nuotrauka, tik iš arčiau:
Ir vėl jos pradeda... Kol prisimerki, nusitaikai, jos jau dainuoja lady Gagos "Papa... papa... razzi"...
Tie kinai tau pagamins bilentką, by tik pirktų.
Nežinau, kaip jie sužinojo apie dekupažą, bet tai, ką matome prekybos centruose labai jau primena lietuvių moterų rankdarbius tik už labai priimtiną kainą!
Dar keletas mėnesių ir žiūrėk kokiam vernisaže pamatysi savo dekoruotos dėžutės prototipą masiškai ištiražuotą eilinei prekybinei akcijai. Gal net ir su tavo parašu kampe.
Konkuruoti su jais kainos ir gamybos apimčių sąskaita - be šansų. Lieka viena - vartyti stilių, kaip sakytų lotynai.
Stilium verte 
Stilius - tai ne rašymo būdas, bet tokia lazdelė, kurios galu gali užglaistyti molio lentelėje parašytą tekstą, ir, apvertus ją, toliau rašyti savo traktatą.
Einu ir aš pavartysiu savo stilių. Gal kas įdomaus pavyks.
Būdavo anksčiau toks tortas "Jaunystė" - vieni morengai, o viduje traškios tešlos (regis iš riešutų ir baltymų?) masė. Įpjovus tą tortą, jis visas subyrėdavo kaip koks kalnagūbris per žemės drebėjimą, bet niekas nepykdavo, kad torto gabalai tokie netolygūs ir neestetiški - todėl, kad torto skonis ir smagumas jį triaukšti (chrimst, chrimst, chrimst) viską atpirkdavo.
Nebėra dabar tokių tortų, o juk galėtų būti!!! Iki šiol pamenu tą skonį ir tą garsą burnoje (chrimst, chrimst, chrimst...) Tas tortas mane įkvėpė tokiam "konditeriniam" darbeliui:
Labai tinka susidėti žemčiūgus ir briliantus iš stiklo:
Nes paprastai jie išbyra...
Toks truputį antuanetiškas motyvas - saldus, sentimentalus, kičiškas, bet mielas kaip tortas "Jaunystė".
Kažkur turėjau karamelės...
Pranešimai
Visi komentarai
