Mišri technika

"Koks ten menas... Nuskanuoja Vilniaus priemiesčių žemėlapį, išdidina 1,5 m x 2,5 m, tada nusiveža į dirbtuves, užpila kavos, permanganato, kad pageltonuotų, tada šveičia šepečiais, kol viskas nusidėvi, dar ant prikolo priklijuoja savo senelių nuotraukas, dažų, dažų pakrapina - ir tiesiu taikymu - į ŠMC" - šnekėjo vienas landšaftinis dailininkas apie jaunosios dailininkų kartos kūrybą, kurią šie vadina mišria technika.

O čia manoji mišri technika iš stiliaus vartymo temos. Truputį naujo, truputį seno, truputį mėlyno, truputį dekupažo...

Dabar žiūriu, kad tikrai, permanganato gal ir mažoka...

Belaukiant Velykų

Mes ir vėl susitikom - beveik iškart po Kalėdų, bet iki Velykų. Randarbių sektos tema - laisva. Tai kas kuo norėjo, tuo ir užsiėmė: kas mezgė, kas siuvinėjo,

kas patarimus nemokamai dalino,

kas akimirką žavingą gaudė ... Ir taip - visą dieną...

Rezultatai džiuginantys: šalikas kaklui ir krepšys skalbiniams. Tokius krepšius - kas nežino - pasirodo galima nusinerti iš vernisaže parduodamo statybinio špagato. Va taip va!

O aš pavarčiau spaudą, ten radau wökischkaj paraszyta: keine Ostern ohne Eier! (Velykos be kiaušinių - ne Velykos, pažod.vert.).

Paskui man pasakė, kad aš ne tik perskaičiau, bet ir supratau viską pažodžiui... Bet jau buvo per vėlu.

Kur tą zuikį dėt, nežinau, gal suvožus knygą naudoti kaip skirtuką? Bet kažkas iš sektančių surado daug gražesnį panaudojimą:

Vaiva, šypsokis!

Nuotrauka atminčiai:

Ta pati nuotrauka, tik iš arčiau:

Ir vėl jos pradeda... Kol prisimerki, nusitaikai, jos jau dainuoja lady Gagos "Papa... papa... razzi"...

Stilum verte

Tie kinai tau pagamins bilentką, by tik pirktų.

Nežinau, kaip jie sužinojo apie dekupažą, bet tai, ką matome prekybos centruose labai jau primena lietuvių moterų rankdarbius tik už labai priimtiną kainą!

Dar keletas mėnesių ir žiūrėk kokiam vernisaže pamatysi savo dekoruotos dėžutės prototipą masiškai ištiražuotą eilinei prekybinei akcijai. Gal net ir su tavo parašu kampe.

Konkuruoti su jais kainos ir gamybos apimčių sąskaita - be šansų. Lieka viena - vartyti stilių, kaip sakytų lotynai.

Stilium verte - apsuk stilių (pažodžiui), taisyk, kas parašyta.

Stilius - tai ne rašymo būdas, bet tokia lazdelė, kurios galu gali užglaistyti molio lentelėje parašytą tekstą, ir, apvertus ją, toliau rašyti savo traktatą.

Einu ir aš pavartysiu savo stilių. Gal kas įdomaus pavyks.

Rožės, darželio gėlės

Būdavo anksčiau toks tortas "Jaunystė" - vieni morengai, o viduje traškios tešlos (regis iš riešutų ir baltymų?) masė. Įpjovus tą tortą, jis visas subyrėdavo kaip koks kalnagūbris per žemės drebėjimą, bet niekas nepykdavo, kad torto gabalai tokie netolygūs ir neestetiški - todėl, kad torto skonis ir smagumas jį triaukšti (chrimst, chrimst, chrimst) viską atpirkdavo.

Nebėra dabar tokių tortų, o juk galėtų būti!!! Iki šiol pamenu tą skonį ir tą garsą burnoje (chrimst, chrimst, chrimst...) Tas tortas mane įkvėpė tokiam "konditeriniam" darbeliui:

Labai tinka susidėti žemčiūgus ir briliantus iš stiklo:

Nes paprastai jie išbyra...

Toks truputį antuanetiškas motyvas - saldus, sentimentalus, kičiškas, bet mielas kaip tortas "Jaunystė".
Kažkur turėjau karamelės...

Labai pasiilgau vasaros.Labai

Mano inspirado - Santorinis, kur +34 būna vos spėjus papusryčiauti, kur dangus mėlynesnis už jūrą ir todėl net nesimato horizonto, o baltai dažyti nameliai taip atspindi saulės šviesą, kad net prisimerki - akina.

Pavėsyje ant tako snaudžia šunys, kuriuos pagarbiai apeini - bijai pažadinti, o kas, jeigu jis pabudęs išsigąs ir kąs? Turisto mąstymas, ir kodėl gi tas kailiniuotas šuo turėtų eikvoti savo energiją, loti ir kąsti, jeigu jis gali sau snausti vidurdienį ant tako, pučiant gaiviam jūros brizui? Ei, prisijunk ir tu!

Diagnozė.
Man turbūt jau pats laikas apsilankyti soliariume, kad pajutusi svylančios odos kvapą bent trumpam pamirščiau šaltos žiemos klastas. Visas klastas. Šaltaaaaaaaaa!!!!!

Kam atiteks žurnalai

Šį kartą išrinkti laimėtoją, kuriai atiteks šūsnis žurnalų, padėjo... tango:



Gal kokybė ir nėra pati geriausia, bet kilus ginčams ir nesutarimams visuomet bus galima kreiptis į arbitražinį teismą.

Neringa, nepadėk ragelio ir padiktuok sekretorei savo telefoną, kad galėčiau su tavim susisiekti dėl žurnalų perdavimo. Sveikinu!!!

Kioske yra spaudos!

- Aš tau paliksiu žurnalą, galėsi jį pavartyti, - prižadėjau kolegei palikti vieną užsienietišką glamūrišką leidimą.

- Kąąąąą tu!!!! Nesupranti, kad moteriškų žurnalų esmė yra ta, kad juos vartyti reikia su padrūške - t.y. KARTU!!!!

Hm... niekada apie tai nesusimąsčiau. Su drauge aišku, smagiau, tada neerzina reklamos ir žurnalas, kurį pirkai užsienyje už valiutą, regis, įgauna visai kitą, investicinę reikšmę.

Nors... tiesą sakant užsieniuose moteriškus žurnalus pirkdavau tik dėl to, kad juos galėčiau dar ir skaityti. Kalbu ne apie straipsnius (kurie dažniausiai yra tik užsakomosios reklamos išdava), bet daugiau apie tuos mažyčius trumpus aprašymus prie gražiai išdėliotų ir apšviestų produktų su kainomis. Juk geriausiai mokytis kalbos ne iš vadovėlių (kur tokių žodžių net nėra), bet iš realių tos kalbos pavyzdžių. O čia turime pačią tikriausią, natūraliausią... moterų kalbą!

Nežinau ar tai tiesa, bet girdėjau, kad net Langenscheidt kažkada netgi buvo išleidęs tokį - "Moterų - vokiečių kalbų žodyną". Jis, matyt, skirtas vyrams?

Kad ir kaip ten bebūtų, mano namuose prisikaupė įvairiausių užsienyje leistų ir pirktų žurnalų, kuriuos galima vartyti vienumoje ar su drauge, galima tik žiūrėti paveikslėlius, o galima juos karpyti ir braukyti ar net mokytis kalbos - kaip kam smagiau.

Išmesti gaila, o atiduoti neturiu kam. Galbūt kažkam jie irgi bus vertingi, kaip ir man kadaise, o gal kažkas irgi panaudos juos didaktiniais tikslais? Jei taip, mielai atiduočiau šiuos egzempliorius jų norinčiam nemokamai, t.y. be pinigų:

Marie Claire (UK, 2008), Vogue (2009, wökischk.), Young (2008, wökischk.), Glamour (2005, España), Cosmo (2005, España), El Mueble (tipo "baldai", 2008). Plius vienas lietuviškas "Deko" žurnaliukas.

Kadangi kioskas su dekupažine pakraipa, į kašutę įdedu ir keturis prancūziškus dekupažo žurnaliukus, 2007 m.:

Kaip gauti? Registracijai tiesiog palikite komentarą - parašykite ką nors apie... save. Registruotis iki kito šeštadienio imtinai. Jei atsiras daugiau nei vienas norintis - trauksime burtus. Burtų rezultatą pranešiu kitą sekmadienį, sausio 17 d. 17 val. Tik reikės tik susirasti kokią centrifūgą išsukimui...

Laimėtoja iš kito miesto šį gėrį turėtų pasiimti pati per savaitę, nes siuntimas brangiai kainuotų, o saugoti ilgiau neturiu kaip...

Gražaus sekmadienio!

Sulaukti Naujųjų

Anuomet, kai laukiant Naujųjų per (iš viso buvusius) tris kanalus buvo rodomi tik žydrieji žiburėliai, kuriuose dainuodavo kobzonai "daugiausiai bidonų primelžusių" melžėjų fone, sėdinčių prie mažyčių apvalių staliukų, dekoruotų vazomis su obuoliais ir geriančių "Buratino" limonadą vietoj šampano, visi laukdavo TIK vieno:

- fejerverkų, bet gi tai savaime suprantama - imperija finansuodavo šią pramogą, todėl tai nesiskaito, ir -

- naujametinės programos "po dvyliktos".

Tai buvo valandos-pusantros laida nekaltu pavadinimu "Užsienio valstybių estrada", per kurią transliuodavo angliškai dainuojančius dainininkus, kurie buvo apsivilkę blizgančiais rūbais, o moterys... jų kosmetika buvo įspūdinga, ne mažiau nei aptemptus kombinezonus vilkintys plaukuoti bosistai ir atsipalaidavusi publika.

Tai buvo įvairiausių koncertų, programų ir muzikinių videoklipų kratinys - deficitinė prekė, kurią išmesdavo savo piliečiams sąjunga vėlai po vidurnakčio, tikėdamasi, kad didesnė galimų žiūrovų dalis dėl suvartoto šampano ir mišrainės kiekio jos vis viena nepamatys, neišmoks angliškai ir dėl to neemigruos.

Bet šitie koncertai turėjo mažiausiai du trūkumus.

Visų pirma, kiekvieną dainą ir netgi priedainį Ostankino diktoriai išversdavo, kad ji būtų suprantama žiūrovams : "tu myli mane, o aš tave." Arba: "aš myliu tave, o tu manęs nemyli."

Kartais vertimas baigdavosi tik ties dainos viduriu ir tai baisiai siutino visus bernus, kurie su ausinėmis ir juostiniais magnetofonais kaip sprinteriai prieš startą visus metus laukdavo tų kelių dainų, kad jas įsirašytų.

Ir antra - jis prasidėdavo tikrai vėlai, gerokai po vidurnakčio.

Videomagnetofonų tuomet dar nebuvo, todėl kasmet kovodavau su savimi bandydama neužmigti ir pasižiūrėti to uždrausto vakarų spindesio, bet visada... užmigdavau. Atsibusdavau, kai jau rodydavo lentelę...

- Nu ką man daryti, kad neužmigčiau? - vos neverkiau iš apmaudo, kone kasmet.
- Nori neužmigti? Gerai... - pasakė mama, ir padarė man kavos. Mažą puodelį tikros kavos, kokią geria tik suaugusieji, ir kuri Lenkijos pakelių kavinėse vadinama "zalivnaja".

Dieve...

Tai buvo kažkas gražaus bet baisiai kartaus ir šlykštaus, beveik kaip pelynų arbata, bet juk ją geri tam, kad "tai praeitų" ir čia buvo toks forsmažorinis atvejis.

Aš net prisimenu tą puodelį, iš kurio ilgai ir karčiai gėriau TĄ KAVĄ, štai jis:

Ir tai įvyko!!! Kaip sakytų Karlsonas - "DRAUGAS IŠGELBĖJO DRAUGĄ"!

Aš neužmigau iki vidurnakčio, aš neužmigau ir ilgai po jo. Mačiau ir fejerverkus, ir užsienio valstybių estradą, ir "Lambadą" ir... ir... ir...

Tai buvo pati efektyviausia cheminė medžiaga, kokią man buvo tekę vartoti!!!

{didmenininkams: čia galėtų būti jūsų kavos reklama}

Nuo to karto visada gerdavau kavą per Naujuosius, todėl matydavau ne tik TV lentelę, bet ir tai, kas buvo rodoma iki jos.

Regis, nuo tada ir tapau priklausoma nuo kofeino?

Geriu "zalivnaja".

Ir?

Ji man geriausia!

Einu pasidarysiu puodelį .

Pasidaryk ir tu, galėsim gerti kartu!

Kas buvo maišelyje

Nors ir negalėjau dalyvauti mugėje, mane per aplinkui pasiekė didžiulis maišas su lauktuvėmis iš jos ir... iš tolimojo užjūrio!

Bet apie viską - iš eilės.

Visų pirma - etiketė, verta nosies rietimo į viršų! Laikiau maišą neatrišus ir nekišau ten nagučių iki pat Kūčių. Na, gerai, gerai, prisipažįstu - iš dalies ir dėl to, kad ir kiti tą etiketę skaitytų... O kai atrišau, iš maišo pabiro, pažiro...

Visai nenuodinga musmirė, miškinė nuo kristinos magic iš bukčiom dienoraščio:

Valdorfo mokyklos vaikų pieštas atvirukas su palinksėjimais nuo mugės organizatorės Gintės iš Kokono:

O čia jau prasideda nervų galūnėlių kutenimas. Mano virtuvė šviesos pagreičiu artėja prie savo baltai mėlynos svajonės ...

Čia dovanų nuo Karinos iš Geros nuotaikos užrašų.

Kol surasiu šiam puodeliui geriausią vietą interjere, tai ir sutems iš ryto, todėl greitai greitai nutraukiau, kad turėčiau dabar kuo pasigirti. Eksponatas vertas Rijksmuziejaus Amsterdame. Galima laikyti praktiškai viską: čiobrelius, druską ar net karvalolą. Ant kabliukų galima kabinti daugybę naudingų dalykų: kryžiuku siuvinėtą puodkėlę, rezginėlę į ekoturgų ar raktą nuo spintelės, kuriame padėtas šokoladas. Ne, šitas daiktas pernelyg audrina vaizduotę, gal geriau aš pereisiu prie kito eksponato...


O beje, Karina per mugę pelnė metų pardavėjos titulą! Tai ji mugėje pardavinėjo negalėjusių dalyvauti produkciją - tarp jų ir mano dėžikes bei medžiotojo rinkinukus!

Bet čia kalėdiniai stebuklai dar nesibaigia. Etatinė kiosko korespondentė iš įvykio vietos Švedijoje - Daivulė iš Mano kelionių - jau gerą pusmetį specialiai kioskui siuntusi reportažus iš blusturgio Stokholme, į kurį po šitų reportažų panoro nuvykti patikrinti ten daiktų padėtį ne vienas tūlas lietuvis, per antras, trečias rankas man perdavė žiugždantį ryšulėlį. O ten - jau ko nesitikėjau tai nesitikėjau -

vienas seniai pažįstamas eksponatas, tik kitu gyvenamosios vietos registracijos numeriu. Negaliu patikėti - ten ką, blusturgiuose IRGI tokius namelius pardavinėja?

(Tiems, kas nesekė priešistorės apie namukus, skaityti nuo pradžių: Ką veikti sekmadienį, Du namukai susitiko ir Dar daugiau namukų).

Skirtingai nuo mano turimo egzemplioriaus, čia - tikras originalas, o ne kokia nors azijinis erzacas.

Tai aiškiai matyti iš darbų kokybės, kruopčiai atliktų smulkių detalių ir aišku, sertifikatui prilygstančių žymų.

Kaip ir priklauso, jis turi KLM ir BOLS logotipus bei originalų namo numerį - 60. Ei, GinCherry, taviškis regis 59? Tiesa, džinas iš butelio jau "paleistas", bet... kartais džinas nenutuokia, kad butelis, kuriame jis uždarytas laikomas, būna vertingesnis...

Ką gi, mano prieskonių lentyna darosi panaši į vieną tų Amsterdamo gatvių šalia kanalų, kuriuose supasi baržos ir laivai...

Mane... netgi truputį užsupa, kai žiūriu į šitą vaizdelį. Štai taip:

Epilogas. Man tai trūksta žodžių, nors paprastai jaučiu jų perteklių. Labai labai ačiū visoms už dovanas, palinksėjimus, kaspinėlius ant jų, reportažus iš karštų blusturgių, pardavimų skatinimus per mugę ir baltai mėlynos svajonės užsukimą! Neįtikėtina, kad šių mergaičių net nepažįstu - epizodiškai esu mačius tik Gintę. Va čia ir yra Kalėdų stebuklas.
Jūs taip nemanot?

Apie dovanas, arba kodėl reikia mokytis kalbų

Vieną prieškalėdinę dieną man paskambino draugė:
- Galima, aš tave padovanosiu Kalėdoms?
- He?????
- Galima, aš perku tave, kad padovanočiau Kalėdoms?
- Čia dabar kaip: man reikės iššokti iš torto su žvakutėmis, apsirengus tik soliariumo skrudėsiais ir kutosiukais, ir papūtus lūpas dainuoti "happy birthday Mr. President", ar pigesnis variantas: mane suvynios į kilimą, perriš kaspinu ir paridens po egle? - iškart prieš akis stojo tik du galimi šio klausimo sprendimo variantai.

O pasirodo, viskas daug paprasčiau: čia buvęs klausimas ar galima būtų padovanoti giminaitei dekupažo pamoką mano kioske. Na, jeigu nereikia į soliariumą, tada aišku, kad galima. Dovanų čekio vertė - vakarienė su drauge ir su vynu. Hm... tik va pamiršau paklausti: čia didmeninė ar mažmeninė kaina?

O kitą istoriją apie kalėdines dovanas man papasakojo viena stebėtoja, nepanorusi prisistatyti pavarde.

Tai nutiko vienoje populiarioje pigių vokiškų prekių parduotuvėje.
Sodo ir laisvalaikio prekių skyriuje du jaunuoliai savo merginoms rinko kalėdines dovanas:
- Gal perkam šitą?, - rodo vienas į angelą.
- Ne, gal geriau šitą - kitas ištraukė iš krūvos kažką panašaus į širdį su sparnais.
- Bet čia kažkas užrašyta, - atkreipė dėmesį pirmasis.
- Tai negi jos skaitys? - logiškai argumentavo antrasis.
Čia neatlaikė stebėtojos nervai, kuri, nujausdama porą šeimyninių dramų neva šiaip sau, praeidama tarė:
- Čia yra dekoracijos... ant kapų!
- Ant kapųųųųųųųųų!, - jaunuoliai metė dekoracijas ir, pasipustę padus, dingo iš parduotuvės.

Ant epitafijos - širdies su angelo sparnais - vokiečių kalba gražiom pasvirusiom raidėm buvo užrašyta: "mano mylimam velioniui vyrui"...

Nuotrauka iš: http://www.metaefficient.com/