2013 m. liepos 27 d., šeštadienis

Komiteto reikalai



Kol dar neradome laivyno, kurį galėtume remti, nusprendėme pasirūpinti suknelėmis, vertomis "Moterų komiteto"

Nuotraukoje - mano draugė Vaiva, su suknele, kurią ji man kilniadvasiškai leido siūti lygiai metus!


Per tą laiką net palmė jos balkone užaugo!

Kodėl metus? Visada maniau, kad turiu pakankamai siuvėjos patirties, tačiau slidus poliesteris niekaip nenorėjo paklusti adatai ir siūlui. Išbandžiau visą klasiką (zigzagas, siuvimas per kalkę t.t.) ir netgi užsiregistravau į keletą siuvimo forumų, tačiau patarimai nepadėjo, todėl siuvinį atidėjau neribotam laikui. Po metų pertraukos priėjau prie gaminio iš kito šono, ir pabaigiau!

Užsakyme buvo du identiški gaminiai, bet iš skirtingos medžiagos.

Antrojo nuotrauka netrukus pasirodys čia:

(Vaiva, kada atsiųsi foto, nu žmonės gi laukia).

Kuri suknelė jums labiau patinka? Balsavimo nėra, bet galite palikti gražų komentarą po įrašu.

2013 m. gegužės 10 d., penktadienis

Po pirties. Etiudas.


2012 m. liepos 30 d., pirmadienis

Linkėjimai nuo grafo Montekristo


Po ilgo savaitgalio grįžę namo, sienoje radome skylę ir pro ją atsiųstą laišką (be voko). Visai kaip Ifo pilyje. Abatas Farija?

Dabar klausimas jums: kai rašysiu atsakymą kaimynui, ar siekiant išlaikyti stilių, man apdeginti laiško kraštus, kaip tai daroma per visokias korporatyvines krikštynas ir šimtadienius, ar pakaks paprasto popieriaus? Ar tinka šiuo atveju atvirukas, o gal nelabai?

Šiaip klausiu, nes man visuomet patiko epistoliarinis žanras.

2012 m. birželio 24 d., sekmadienis

Kur gauti laivyną?

Tai turėjo būti tokia suknelė eiti į pliažą, lengvai plazdenanti vėjyje:


O išėjo kažkoks "Moterų katalikių komitetas Lietuvos laivynui remti":

Suknelė jau yra. Dabar kur gauti laivyną???

2012 m. gegužės 13 d., sekmadienis

Tuk tuk

Kažkada seniai, kai niekas nematė ir negirdėjo, tyliai pasakiau sau mintyse, kad kai prie kiosko lūkuriuos 200 skaitytojų, pradėsiu vėl reguliariai rašyti.

Kažkaip tas 200 atrodė toli kaip mėnulis, matomas, bet sunkiai pasiekiamas, be to, kas gi čia stos į eilę, jeigu vienas įrašas paskelbiamas per 3 mėnesius ar rečiau?

Bet būna.

Tai va. Prisikalbėjau. Nuotraukoje: vaizdas pro langą. Atrodo gan laukinė jauki gamta.

Ten kažkur žalumoj gyvena kiaunė. Mačiau ją keliskart ir visada - tik vėlai naktį penktadienį, kai grįždavau iš milongos. Todėl galvodavau, kad čia arba koks labai ilgas pasiklydęs taksas, arba labai keistai striuoksinti katė, arba optinė apgaulė, nulemta tokių sąlygos aplinkybių, kaip penktadienio vakaras.

Kol vieną kartą (ir vėlgi tai buvo penktadienis!!!) per pusnis per pusnis pati prie jos pribėgau, nes tiesiog turėjau pasižiūrėti: kiaunė sustojo, atsiduso mintyse "na gerai, apibėgsiu namą iš kitos pusės jeigu jau taip", ir... atsukusi man uodegą, pasipustė padus!

Gerai, žinosim. Tokių ilgų taksų nebūna. Ir jie be priežiūros nesišlaisto penktadienio naktimis. Ei, aš niekada nemačiau kiaunės 2 metrų atstumu, todėl mažiausiai ko tikiuosi - kad jos mieste tarp mašinų šmirinėja?

O šitame kaštone, kuris dabar žydi, gyvena lakštingala. Kasmet vasaros naktimis gražiai čiulba. Man patinka, kad net ir miesto centre turime tiek gamtos.

Labai nenorėčiau, kad čia pastatytų kokį gelžbetoninį monstrą. Kur aš dėčiau kiaunę??? 

2012 m. balandžio 9 d., pirmadienis

Su šventom Velykom


Nuotraukoje: gėrėlis. Medžiaga: plastilinas. Technika: lipdatūra.

2012 m. balandžio 1 d., sekmadienis

Visos pavasario spalvos


Noriu spalvotų suknelių.

2012 m. vasario 3 d., penktadienis

Alyvos


Kai lauke beveik minus 30C, gauti puokštę baltų, kvepiančių alyvų vidury žiemos - prilygsta stebuklui...

2011 m. gruodžio 18 d., sekmadienis

Kelias į namus





Mielas kelias namo.

Nuostabi idėja, kelianti šypseną ir pagarbą kačiuko šeimininkams. Jis vaikšto pro paradines! Ir jam nereikia laukti, kol koks paslaugus kaimynas susimylės palaikyti laiptinės duris. Ir jo laiptinė - visada švari!!!

Dalinuosi puikia idėja po rubrika "Pasidaryk pats", nors turbūt reikėtų įvesti rubriką "stačiai žavinga".

2011 m. rugsėjo 24 d., šeštadienis

Mykonos: aplankykite Delos

Nežinau kodėl, bet prisilietimas prie tikrosios (ne tos, itališkos-kopipeistintos) antikos mane jaudina daug labiau, negu kokia nors 13 a. Noišvaingülgenhaimo* gotikos arkikatedra su aštriais skliautais ir arkom ir kokiais nors ten špilioriais.

*nėra tokios realybėj.

Viena priežasčių, kodėl pasirinkau Mykonos buvo ta, kad netoli šios salos yra Delos - sala-muziejus, tokios graikiškos Rumšiškės, kurioje niekas negyvena, išskyrus eksponatus. Dienos išvyka laivu į šią salą - vertingiausias kultūrinis įspūdis, kurio paprastai ir tikimasi, išlipus iš lėktuvo Graikijos žemėje.

Pasak legendos, čia gimė Apolonas, nors patys graikai juokauja, kad Graikijos teritorijoje yra turbūt mažiausiai 3 vietos, kuriose gimė Dionizas ir mažiausiai 5 - kuriose gimė Dzeusas.

Bet iš tiesų, po Akropolio, tai pats nuostabiausias antikos muziejus po atviru dangumi, kokį tik teko matyti, nes čia nepaprastai daug išlikusių skulptūrų, pastatų, mozaikų. O salos viduryje dar stovi ir muziejus, kuriame priglausta daugybė skulptūrų. Žodžiu, ne sala, o tikras atradimas kultūriniam turistui. Keliauji po visą salą ir žvalgaisi išsižiojęs į kairę ir į dešinę, nes abiejose pusėse ką nors pamatysi. Kai kurie užsirioglino ir į patį kalno viršų, bet aš ten nėjau, nes ieškojau teatro. Na žinoma...





Pačioje saloje - daugybė šventyklų įvairioms dievybėms. Štai čia - Izidės šventykla, beveik išlikusiu fasadu.



Ir pati sala nesugriauta iki pamatų - aiškiai matyti likusių pastatų sienos.



Vaikščioji tarp jų kaip kokiame labirinte ir užeini į kokį nors laaaabai užleistą vidinį kiemelį,



o ten tau atsiveria štai toks grožis:


Pradžioje galvojau, kad čia tas vienintelis kiemelis, kurį reikia labai fotografuoti, bet kur tau - ten KAS ANTRAS TOKS!!! Kai kurie jų puošti skulptūromis:



Ir aišku, mozaikomis, mozaikomis. Kai kurios jų - nuostabiai išsilaikiusios, kaip šita, iš Delfinų namų:



Liūtai saugo šventąjį ežerą. Dabar čia pastatytos kopijos - originalai priglausti muziejuje po stogu.



Bet vis viena įspūdinga:



Nesidomėjau per daug, kokioms dievybėms čia buvo atnašaujama, bet vien iš architektūros ir landšafto tvarkymo kultūros galima suprasti, kad čia gyveno beprotiškai turtingi žmonės, galėję sau leisti daug, labai daug ir dar daugiau negu labai daug. Pagaliau radau ir nuostabiai išlikusį teatrą:



Marmurinės kėdės išgaubtos taip, kad jose nepaprastai patogu sėdėti!!! Visiškai nekieta, priešingai!



Negana to, šalia teatro buvo pastatytas ir aktorių viešbutis. Ir ne kokia ten pašiūrė, bet akmeninis pastatas, vienas iš tų, su vidiniais kiemeliais! Ot gyveno žmonės!

Ar įsivaizduojate, kaip atrodo antikinis teatras? Jeigu vizualizacija dirba gerai, tai užsimerkę pamatysite kažką panašaus į siaurėjantį kavos filtrą. Būtent kaip "piltuvėlį" teatrą naudojo Delos gyventojai - antikinio teatro forma puikiai tinka... kaupti nubėgantį lietaus vandenį. Kad sistema veikia, įsitikinome: sunkiai įsivaizduoju, kas turėtų įvykti, kad vasarą Graikijoje lytų, bet rugpjūčio viduryje šalia teatro esantis gėlo vandens rezervuaras buvo pilnas gėlo vandens!



Iš Mykonos į Delos kelis kartus dienoje plaukia tokie laiveliai. Paskutinis laivas iš Delos išplaukia 14 val. - tokius užrašus galima pamatyti visur saloje, bet įtariu, kad du kartus savaitėje koks nors vėpla vis viena lieka nakvoti "aktorių viešbutyje".



Kalbant apie laivelius...
Dar niekada gyvenime nemačiau tokių bangų. Graži, saulėta diena, vėjuota, bet juk ten visada pučia gan stiprus vėjas. "Naxos ir Mykonos yra kaip front desk'as" - juokaudami sako vietiniai, mūsų niekas neužstoja ir mes kenčiame nuo stipraus vėjo. Tiesa, vasarą čia vėsiau negu pvz. Kretoje.

Bet kai pro laivo langelį matai 3 m virš galvos atšliuožiančią bangą, ir ten, viršuje, belūžtančią keterą, pradeda ne džiūti ne tik gerklė, bet ir galūnės. Visa tai palydima keleivių klyksmų, besikartojančių reguliariai su bangavimu.
Popiet, kai reikėjo grįžti, vėjas dar labiau sustiprėjo...

Aš prisiminiau privalomos literatūros sąrašą, Odisėjo keliones ir supratau, kad tai nebuvo gryna poezija...
Tuo metu, kai išbalę italai jau maigė rankose popierinius maišelius, portugalai, priešingai, skaitė žurnalus. Gal jie kokie nors astronautai?

Iš to, kaip viešbučio šeimininkas mūsų paklausė apie kelionę:
- jūs KADA buvote Delose?!!! JŪS BUVOTE - ŠIANDIEN???!!!, - supratau, kad jam net ir labai labai daug sumokėjus, jis to nedaryt, nes jis į mus pažiūrėjo kaip į profesionalius musmirių valgytojus. Akutės - apvalios, vyzdžiai išsiplėtę...

Ir tuomet mane aplankė savotiškas apšvitimas.
Visos tavernos siūlo jūros gėrybes ir šviežią žuvį. Bet visą savaitę išbuvus Mykonos, niekada nemačiau, kad kas nors pardavinėtų šviežią žuvį uoste. Marmurinis žuvies turgaus stalviršis visuomet buvo švarut švarutėlis. Uoste nepamatysi ir žvejų laivų. Kas gi tau plauks žvejoti tokioms bangoms esant???



Vienoje tavernoje susižvalgėme su italais: žuvis čia šaldyta...

Blog Widget by LinkWithin