Nežinau kodėl, bet prisilietimas prie tikrosios (ne tos, itališkos-kopipeistintos) antikos mane jaudina daug labiau, negu kokia nors 13 a. Noišvaingülgenhaimo* gotikos arkikatedra su aštriais skliautais ir arkom ir kokiais nors ten špilioriais.
*nėra tokios realybėj.
Viena priežasčių, kodėl pasirinkau Mykonos buvo ta, kad netoli šios salos yra Delos - sala-muziejus, tokios graikiškos Rumšiškės, kurioje niekas negyvena, išskyrus eksponatus. Dienos išvyka laivu į šią salą - vertingiausias kultūrinis įspūdis, kurio paprastai ir tikimasi, išlipus iš lėktuvo Graikijos žemėje.
Pasak legendos, čia gimė Apolonas, nors patys graikai juokauja, kad Graikijos teritorijoje yra turbūt mažiausiai 3 vietos, kuriose gimė Dionizas ir mažiausiai 5 - kuriose gimė Dzeusas.
Bet iš tiesų, po Akropolio, tai pats nuostabiausias antikos muziejus po atviru dangumi, kokį tik teko matyti, nes čia nepaprastai daug išlikusių skulptūrų, pastatų, mozaikų. O salos viduryje dar stovi ir muziejus, kuriame priglausta daugybė skulptūrų. Žodžiu, ne sala, o tikras atradimas kultūriniam turistui. Keliauji po visą salą ir žvalgaisi išsižiojęs į kairę ir į dešinę, nes abiejose pusėse ką nors pamatysi. Kai kurie užsirioglino ir į patį kalno viršų, bet aš ten nėjau, nes ieškojau teatro. Na žinoma...
Pačioje saloje - daugybė šventyklų įvairioms dievybėms. Štai čia - Izidės šventykla, beveik išlikusiu fasadu.
Ir pati sala nesugriauta iki pamatų - aiškiai matyti likusių pastatų sienos.
Vaikščioji tarp jų kaip kokiame labirinte ir užeini į kokį nors laaaabai užleistą vidinį kiemelį,
o ten tau atsiveria štai toks grožis:
Pradžioje galvojau, kad čia tas vienintelis kiemelis, kurį reikia labai fotografuoti, bet kur tau - ten KAS ANTRAS TOKS!!! Kai kurie jų puošti skulptūromis:
Ir aišku, mozaikomis, mozaikomis. Kai kurios jų - nuostabiai išsilaikiusios, kaip šita, iš Delfinų namų:
Liūtai saugo šventąjį ežerą. Dabar čia pastatytos kopijos - originalai priglausti muziejuje po stogu.
Bet vis viena įspūdinga:
Nesidomėjau per daug, kokioms dievybėms čia buvo atnašaujama, bet vien iš architektūros ir landšafto tvarkymo kultūros galima suprasti, kad čia gyveno beprotiškai turtingi žmonės, galėję sau leisti daug, labai daug ir dar daugiau negu labai daug. Pagaliau radau ir nuostabiai išlikusį teatrą:
Marmurinės kėdės išgaubtos taip, kad jose nepaprastai patogu sėdėti!!! Visiškai nekieta, priešingai!
Negana to, šalia teatro buvo pastatytas ir aktorių viešbutis. Ir ne kokia ten pašiūrė, bet akmeninis pastatas, vienas iš tų, su vidiniais kiemeliais! Ot gyveno žmonės!
Ar įsivaizduojate, kaip atrodo antikinis teatras? Jeigu vizualizacija dirba gerai, tai užsimerkę pamatysite kažką panašaus į siaurėjantį kavos filtrą. Būtent kaip "piltuvėlį" teatrą naudojo Delos gyventojai - antikinio teatro forma puikiai tinka... kaupti nubėgantį lietaus vandenį. Kad sistema veikia, įsitikinome: sunkiai įsivaizduoju, kas turėtų įvykti, kad vasarą Graikijoje lytų, bet rugpjūčio viduryje šalia teatro esantis gėlo vandens rezervuaras buvo pilnas gėlo vandens!
Iš Mykonos į Delos kelis kartus dienoje plaukia tokie laiveliai. Paskutinis laivas iš Delos išplaukia 14 val. - tokius užrašus galima pamatyti visur saloje, bet įtariu, kad du kartus savaitėje koks nors vėpla vis viena lieka nakvoti "aktorių viešbutyje".
Kalbant apie laivelius...
Dar niekada gyvenime nemačiau tokių bangų. Graži, saulėta diena, vėjuota, bet juk ten visada pučia gan stiprus vėjas. "Naxos ir Mykonos yra kaip front desk'as" - juokaudami sako vietiniai, mūsų niekas neužstoja ir mes kenčiame nuo stipraus vėjo. Tiesa, vasarą čia vėsiau negu pvz. Kretoje.
Bet kai pro laivo langelį matai 3 m virš galvos atšliuožiančią bangą, ir ten, viršuje, belūžtančią keterą, pradeda ne džiūti ne tik gerklė, bet ir galūnės. Visa tai palydima keleivių klyksmų, besikartojančių reguliariai su bangavimu.
Popiet, kai reikėjo grįžti, vėjas dar labiau sustiprėjo...
Aš prisiminiau privalomos literatūros sąrašą, Odisėjo keliones ir supratau, kad tai nebuvo gryna poezija...
Tuo metu, kai išbalę italai jau maigė rankose popierinius maišelius, portugalai, priešingai, skaitė žurnalus. Gal jie kokie nors astronautai?
Iš to, kaip viešbučio šeimininkas mūsų paklausė apie kelionę:
- jūs KADA buvote Delose?!!! JŪS BUVOTE - ŠIANDIEN???!!!, - supratau, kad jam net ir labai labai daug sumokėjus, jis to nedaryt, nes jis į mus pažiūrėjo kaip į profesionalius musmirių valgytojus. Akutės - apvalios, vyzdžiai išsiplėtę...
Ir tuomet mane aplankė savotiškas apšvitimas.
Visos tavernos siūlo jūros gėrybes ir šviežią žuvį. Bet visą savaitę išbuvus Mykonos, niekada nemačiau, kad kas nors pardavinėtų šviežią žuvį uoste. Marmurinis žuvies turgaus stalviršis visuomet buvo švarut švarutėlis. Uoste nepamatysi ir žvejų laivų. Kas gi tau plauks žvejoti tokioms bangoms esant???
Vienoje tavernoje susižvalgėme su italais: žuvis čia šaldyta...
Keletą dienų ėjome į pagrindinėje gatvėje tokiomis keistomis darbo valandomis dirbantį namą-muziejų, kuris visada būdavo uždarytas, kol vieną dieną radome duris į "Lenos namą" atviras. Tai - tradicinis Mykonų miestelėnų namas, išsaugotas toks, koks jis buvo dar amžiaus pradžioje.
Lena - paskutinė šio namo paveldėtoja, neturėjusi palikuonių, pageidavo, kad šis namas būtų išsaugotas toks, koks jis buvo. Ir dabar namą-muziejų prižiūri šeimos draugė.
Tradicinis Mykonų namas turėjo "salla" - didelę svetainę su prabangiais baldais ir kitomis interjero puošmenomis. Turint omeny, kad Mykonuose nėra medienos, o namas apstatytas baldais, galime teigti, kad čia gyveno tikrai pasiturinti šeima. Jūs tik pažiūrėkite į tą kėdę kampe - ji stačiai kaip iš modernaus skandinaviško dizaino muziejaus!
Lenos tėvas - jo portretas kaba svetainės viduryje buvo notaras, užsiėmęs medienos prekyba. Laivai nuplaukdavę iki Rusijos, prekyba vyko ir su Odesa, ir sprendžiant iš namo interjero - labai sėkmingai!
Baldai, kuriuos jūs matote - išskyrus vieną sofą visi pagaminti ir atvežti iš Prancūzijos, Anglijos, Italijos. Paveikslai "pagal užsakymą" nutapyti ir parplukdyti iš Europos.
Visas "Lenos namas" - vos trys kambariai: svetainė, tėvų miegamasis ir Lenos miegamasis.
Užtat daiktai - ne surinkti iš įvairių apylinkių, bet visada čia buvę ir tarnavę realiems žmonėms.
Net jeigu prieš 100 metų Mykonos buvo kaimas su uostu (pardon, dviem uostais), kuriame galbūt gyveno vos 3000 žmonių, tai šitas kaimas matė tikrai daug daugiau prabangos, negu bet koks to meto lietuviškas gubernijos didmiestis.
Ši lova "su medalionais" nepadarytų sarmatos jokiam Verkių muziejui.
Dailūs nėriniai puošia lovos patalynę.
Čia Lenos I-padas... Anksčiau kompiuterių nebūdavo...
Užtat kiek grožio sukurdavo žmogaus rankos!
Siuvamoji - neabejotainai miestelėnų prabangos rodiklis.
Gaila gaila, bet didesnė (ir įtariu įdomesnė) likusioji namo dalis, kurioje buvo virtuvė ir kiti kambariai, suradus kažkokią spragą įstatyme buvo užimti... marinistinio muziejaus.
Nors jų durys šalia ir visuomet atviros darbo metu, ten nėjom. Lyg būtume žinoję - tiesiog nesinorėjo. Kažkodėl nepatiko ten dirbančio personalo veidai - tokie, visai nemuzeologiniai, - greičiau karbiuratoriniai.
Mūsų poelgį sužinojusi "Lenos namo" prievaizdė plojo katučių ir sakė "brrrravo, brrrravo!". Nors tiek palinksminom senutę.
Beje, vietiniai labai dažnai vartoja šį žodį susižavėjimui reikšti, lyg būtų italai operoje, persisvėrę per ložės balkonus ir mėtantys rožes artistams. Sako tai netaupydami vienas kitam, vaikams ir tėvams, kai giria, kai patenkinti, kai laimingi. "Bravo! Bravo!!!" - aidi baltų gatvelių labirintuose dieną vakarą...
Tęsiu pasakojimą apie Mykonus. Ši dalis skirta mažoms smulkmenoms ir kuriozinėms detalėms, kurios verčia stebėtis ir žavėtis momentais, prie kurių, regis, niekada nepriprastume, ir kurie taip būdingi Graikijai, kaip pvz. lipdukas virš autobuso vairuotojo kėdės - "Macedonia is GREECE".
Mykonų gatvelės labai siauros. O tos, kur platesnės, visos užkimštos nuomojamų motopirdų miškais. Parkuoti ne vietoje aišku draudžiama. Bet žinot, kas bus už tai? Niekas tavo automobilio nenutemps, ne! Kas gi čia tąsysis, jeigu gatvės plotis 90 cm? Policija tiesiog nusirinks automobilio numerius, jeigu jis bus priparkuotas ne vietoje!!!
Pratęsiant kuriozų temą - čia mano topai:
Namai Mykonuose be numerių. Kam jie - o jeigu užpultų piratai? Vienok prie mažyčių langelių galima rasti numeraciją... vandens skaitiklių, kurie visi kažkodėl užlaikomi gatvėje, kai kurie netgi neuždengti langinių. Štai kaip čia žymimi namų ūkiai.
"Autobusas eina kas pusvalandį" - toks arba panašus užrašas, dažniausiai net neapsaugotas stiklo, blunka autobusų stotyse nuo saulės ir vėjo. Saloje gyvena 5000 gyventojų. Užtat autobusų stotys yra trys! Uostai - du. Vienas iš jų - turi kruizinį terminalą. O jūs manėt čia žvejų gyvenvietė?!
Skersgatviai:
Namas "vienas ant vienas ant vienas". Be komentarų, nes jo architektūrinė forma daugiau nei tobula, kad jį komentuotum.
Lauko durys su užraktu (kaip ir daugelis durų Mykonuose - dekoruotos džiovintų gėlių vainiku):
Pašto dėžutė uoste - turbūt geresnės simbolikos nacionaliam paštui nerastum:
Saulėje džiovinti oktopusai (jie gi - aštuonkojai). Baboulo taverna iš tiesų juos siūlo savo meniu. Dar įdomiau, kad einant pro šalį po kelių dienų tų oktopusų balbatuojančių saulėje ir vėjyje - NEBEBUVO! Jie ką, rimtai juos nukabina ir klientams sukarpo??? Čia - ne marketingas???
Netoli tavernos dieną naktį budėjo ši antis. Tik sutariam, jeigu čia kokia nors žaliakaklė siaurasnapė plačiapelekė raiboji žąsis iš raudonosios knygos, tai prašom pataisyti mane išnašose, gerai?
Platys Gialos pliaže sutiktas krabas Dimitris gargaliuodamas leido burbulus, vartė juodas akis ir piktai mosikavo savo žnyplėmis, lyg iš sodininko-mėgėjo norėtum atimti jo paskutinius sekatorius:
Kalbant apie gyvūnus - čia jų rojus. Nu gal tik prieš balandžius imamamasi tokių iešmų:
O šiaip čia katės, katės kur dairais. Niekas jų neskriaudžia, neerzina, neveja lauk. Todėl gyvūnai ramūs, jaukūs, neagresyvūs. Guli tau skersai kelio parduotuvėje ir vis viena visi apeis juos pagarbiai, nes gyvūnėliai (kad ir benamiai) vėsinasi ant marmurinių grindų!
Šita gulėjo paslika ant vaistinės slenksčio, vėliau parimo ant saugumo vartelių, kartoju - vaistinėje!!!
Dieną jos visos pučia į ūsą kokiame nors viešame šešėlyje, pasidėjusios po galva akmenėlį,
arba laižo letenas, žvilgčiodamos į geltonąją kanarėlę.
Daugelis salos gyventojų lauke laiko pakabinę narvelius su paukšteliais. Bet naktį įneša juos vidun.
Rečiau pamatysi kokį šunelį, ramiai apžiūrinėjantį praeivius.
Ir vėl durys - puoštos džiovintų gėlių puokštele:
Niekada neatsibos tokia paprasta, miela, rustikalinė Graikijos estetika, nes ji asocijuojasi su geru oru, geru maistu, lėtu ir natūraliu gyvenimo būdu - be konservantų ir be kompiuterių.
Kalbant apie maistą - Mykonos - kažkokia raudonėlio tėvynė. Niekur kitur nemačiau tiek daug raudonėlio, ir niekur kitur neteko pajusti tokio intensyvaus jo skonio (nugnybau gatvėj kuokštą ir paragavau - skonis buvo svaiginamo stiprumo, grynas eterinis aliejus, tačiau neatgrasus, o maloniai sodrus - nors imk ir varyk iš jo oreganinę).
Jis auginamas visur, kur tik įmanoma pastatyti vazonėlį - ant palangių, ant laiptų, balkonuose, gatvėje priešais namą, abipus staktos, - visur, kur tik telpa!
Šiaip, raudonėlis didesnėj pagarboj negu bazilikas, kuris sutinkamas čia 10:1. O tas irgi "kelmais kelmais želia" ir užauga iki pusės metro! Tada jis apsmaigstomas pagaliukais ir parišamas ... kaip koks pomidoras! Štai kokie želdiniai Mykonuose.
Bet raudonėlis... Jo vazonėliais puošiamos net prašmatniausios tavernos. Jei ant staliuko bus tik stiklinė vazelė, joje mirks ne rugiagėlė, ne rožė, bet... raudonėlio šakelė!
Spavotai dažytos skardinės nuo graikiško alyvuogių aliejaus, kuriose auga pasirinktinai palergonijos, svogūnai su krapais arba... raudonėlis - dar viena romantiška Graikijos detalė, sutinkama kiekviename kaime.
Galima skardinių ir nedažyti, šitos buvo nuo kažkokios farmacevtikos, bet vis viena atrodė romantiškai.
Ir pabaigai - mažytis lopinėlis "graikiško kilimo", išdėlioto iš jūros akmenėlių.
Akmenėliai įmūryti pasukti šonu. Tiesiog žavinga!
Pranešimai
Visi komentarai
