Myliu senienas. O jūs?

Oho, kiek šiltų emocijų sukėlė istorija apie namukus, rastus senienų turguose! Dar smagiau buvo skaityti, kad jie įkvėpė Loretą parašyti apie sifonus, Rasą - apie naftaliną, o GinCherry tai padarė dar anksčiau.

Tuomet kilo iniciatyva apie senienų mylėtojų klubą, ar bendraminčių, nuolat mąstančių apie senienų išpardavimus baraklynuose, susibūrimą: flickre, bloge ar gyvai.

Iki vakaro iniciatyva buvo šildoma, vėliau kaitinama ir virinama, bet naujo vieningo blogo admino, kuris jį administruotų, taip ir neatsirado.

Kadangi užviriau visą šitą viralą su senienom, negaliu jų palikti komentarų rubrikoje, į kurią užsuka ne kiekvienas. Todėl jums, skaitytojai dabar ir spręsti: KAIP ČIA MUMS GERIAU PADARIUS?

Variantai:

1. Kuriame blogą, skirtą sendaikčių turgų trofėjams. Prašom siūlytis į jo adminus, įkūrėjus ir autorius. Kadangi jau turiu du (2) blogus ir dar vieną wė wė wė, man jau e-iniciatyvų kaip ir gana... Iniciatyva puiki tuo, jeigu ji puoselėjama ir įgyvendinama. Vien pradėti naują blogą nėra sunku, bet jį reikia ir laistyti, ir genėti.

Privalumai: visi siunčia savo postus adminui arba visi gauna prisijungimą kaip autoriai ir rašo ten apie savo sendaikčius. Rašo visi. Skaito visi.
Trūkumai: daug auklių - vaikas be galvos. Ir, kas prižiūrės ir gaivins šį blogą, kai niekas ten nerašys? Kas bus jo savininkas? Kas susitars autoriai dėl pvz. jo dizaino ir t.t. (Matau daug problemų maždaug po pusmečio, būtų gaila dingusių gerų postų ir dar geresnių nuotraukų).

2. Skelbiu konkursą "Aš ir mano senienos".

Kadangi tai ne pirmas konkursas, manau, kad įsivaizduojate, kaip viskas vyks.
Privalumai: galima laimėti prizą!
Trūkumai: konkursas baigsis, o pasirodyti su naujais trofėjais gali norėtis ir vėliau...

3. Guest post. Visiškai savanaudiškai siūlau: VISI, TURINTYS MIELŲ DALYKŲ IŠ SENDAIKČIŲ TURGELIŲ ar pan. bet kada gali atsiųsti nuotrauką ir jų aprašymą - kioske įvedam rubriką "sendaikčių turgus", kuri atvira VISIEMS, norintiems BET KADA pasigirti savo trofėjais ar papasakoti kuriozinę istoriją, kaip su tais namukais.

Ne visi savo temiškai apibrėžtuose bloguose gali apie tai rašyti. O kioske? O kioske galima viską:)

Nuorodos į autorių, į jo blogą ir jo www garantuojamos. Todėl ši forma gali būti ypač patraukli naujiems blogeriams arba tiems, kurie rašo rimtomis akademinėmis temomis, pvz. apie gesintas kalkes ar archeopteriksus vulgaris, ir bloginti apie relikvinį stalo sidabrą negali.

Privalumai: Galima pasigirti savo senienomis didesniam skaitytojų ratui ir pareklamuoti savo blogą. Pasiūlymas galioja neribotai.

Trūkumai: nieko negalima laimėti :)

(4. išeinant iš 3. Dar po kokio pusmečio susitinkam arbatėlės iš paauksuotų porcelianinių puodelių arba gazirofkės iš sifonų. Oi bet čia jau vėliau, vėliau kada, žiūrėsim kas iš viso to bus)

BALSUOKITE UŽ 1, 2 ARBA 3 INICIATYVĄ (arba siūlyti savo variantus!). JEI PASIRINKSITE 1-ĄJĮ VARIANTĄ, NEPAMIRŠKITE, KAD GALITE SIŪLYTIS TAPTI NAUJOJO BLOGO ĮKŪRĖJU IR JO PIRMUOJU AUTORIUMI! Visos gėlėms jums, tsakant.

Jeigu bent viena aukščiau išvardinta idėja (1-3) rašyti apie tai, ko galima rasti senienų turguose jums priimtina, išsakykite savo nuomonę komentaruose - galbūt tuomet blogosferoje turėsime vieną nuolatinę vietą mūsų mėgiamų sendaikčių garbei?!

Ir vėl kažką užviriau.
Kas dabar bus.
Oi.
Einu dar kartą pasimatuoti tą batuką.

Du namukai susitiko

... arba pasakojimas apie tai, ko tik gali rasti sendaikčių turguje! Beveik kaip blogosferoje!

Džiaugiuosi, kad jums patiko idealaus sekmadienio ryto scenarijus! Iš jo supratau, kad su skaitytojais turiu daug bendrų persikryžiuojančių maršrutų, ir kad su dauguma jų galiu susitikti sekmadienį Mokytojų namų kiemelyje vykstančiame blusturgyje! Ne mažiau įdomūs buvo ir originalūs pirmadieninių nuotaikų antibiotikai - apie tai skaitykite komentaruose.

Tuose komentaruose sutikau pažįstamų sielų. Viena jų - Gin Cherry iš Cherry Boutique, parašė:

"Mika, aš turiu lygiai tokį patį namuką :) Maniškis numeris 59 :) Net nežinodama įsigijau rubukuose, bet žiūriu pas tave atkimštas ir yra kamštukas, o maniškis su skysčiu viduje ir "užvaškuotas" ar tai "užplombuotas" :) Viduje beje yra įpiltas džinas :) Ne, ne džinas pildantis norus, o gėrimas :D Savąjį beje pirkau berods už 2 litus irgi :)" Ir atsiuntė savo namuko nuotraukų:

Labai įdomu:
Mes abi turime panašius namukus.
Mes abi juos įsigijome sendaikčių turgeliuose.
Mes abi juos pirkome už du litu (nors turint omeniu kad Gin Cherry namukas su turiniu, aš ryškiai permokėjau).
Ir mes abi perkam tokius gražius mielus nereikalingus daiktus???

Tada pradėjau tyrimą.
Pasirodo, kad šiuos namukus "pastatė" Karališkosios Nyderlandų oro linijos - KLM. Kiekvienas svečias, skrendantis verslo ar karališkąja klase, gaudavo dovanų... po tokį vieną mažą mielą namuką, pilną olandiško džino Dutch Genever (35 % alk.). Konkurentai užsipuolė KLM, neva ji papirkinėjanti savo keleivius dovanomis, į ką KLM atsakė: "leiskite mums patiems spręsti, kaip pilstyti gėrimus. Kur pasakyta, kad jie turi būti patiekiami taurėse?" Nuo 1952 metų kompanija kasmet išleidžia po vieną naują egzempliorių, todėl šiuo metu skaičiuojama 88 skirtingi kolekcijos vienetai, o šį rudenį, spalį pasirodys ir 89-asis namas.

Namukai - realių gyvenamųjų namų kopijos, turintys gyvą ar jau nugriautą savo prototipą. Štai šį, priklausantį Gin Cherry, pažymėtą 59-uoju numeriu iš tikrųjų galima rasti adresu: Amsterdam, Herengracht 163, Het Vat, before 1632.


KLM buvo įkurta 1919 metais. Taigi, 1993 metais bendrovė jau turėjo išleidusi 60 namukų kolekciją - po vieną kasmet, nudžiugindama jų kolekcionierius. O 1994 metais, švęsdama 75-metį bendrovė išsyk pagamino 15 miniatiūrų - taip kolekciją sudarė iš viso 75 egzmplioriai, po vieną kiekvieniems bendrovės metams.



Originalūs namukai turi savo prekės ženklą: ilgą laiką KLM-ui juos gamino Koninklijke Goedewaagen, su užrašu made for KLM by BOLS. Vėliau kompanijos susipyko dėl užsakymų ir pradėjo gaminti namukus atskirai, susitikinėdamos dėl to teismuose. Kalbama, kad vėlesni egzemplioriai pagaminti Singapūre... todėl nebeturi šių užrašų. Ir džino.

Mano turimas egzempliorius, matyt vienas iš tų, kurie jau buvo pasiklydę vertime tarp Delfto, BOLS ir Singapūro: nors ant jo yra spaudas Hand Painted Delfts, bet jis neturi gimimo metrikų - t.y. namo numerio. Neradau jo ir visoje miniatiūrų kolekcijoje.

Tačiau jo pusbrolį spalvotais šonais radau oficialiame KLM tinklapyje.

Susidomėjusieji kolekcijos istoriją gali rasti KLM HOUSES.

Nepaisant pamestų kilmės dokumentų, manyčiau, kad tai - yra puiki istorija, kurią sužinojau, visiškai atsitiktinai nusipirkusi sendaiktį, patikusį iš pirmo žvilgsnio. Nesvarbu, su metrikais jis ar be džino, man jis vis viena labai mielas.

O dar smagiau sužinoti, kad šalia yra tokių namukų savininkų. Todėl nutarėme su Gin Cherry paklausti: gal yra jūsų ir mūsų tarpe daugiau žmonių, turinčių tokių namukų-miniatiūrų?

Jei ne, kas buvo geriausias, kurioziškiausias, mieliausias ir įdomiausias daiktas, kurį įsigijote sendaikčių turguje? Gal jis turi istoriją? Kodėl jis toks ypatingas?

Iš anksto sakau: ačiū už komentarus!

Kolekcija: batai

Sakoma, kad trijų porų batų vyrui yra daugiau nei pakankama. Su moterimis yra kitaip.

Niekada neperku madingų batų. Tik tokius, apie kuriuos nepasakysi, iš kurių metų kelintos kolekcijos jie kilę. Batus mėgstu visokius. Jų moteriai reikia. Bet labai nemėgstu jų išmesti. Todėl kartais - juos dar ir papimpinu. Tada su jais atsisveikinti dar sunkiau.

Bet kai sumaniau visus batus iš jų gimtųjų dėžučių iškeldinti į kelias dideles dėžes ir taip atsikratyti nereikalingo kartono, apstulbau, pamačiusi tokį batų daugiabutį:

Mane guodžia tik tai, kad Kerė batų turi daug daugiau. Be to - ji juos perka. O aš - juos kaupiu.

Kiek batų porų turite jūs (galima apvalinti)? Kur juos saugote? Ar lengvai atsisveikinate su "pavargusiais"? Kada perkate batus - per išpardavimą ar sezono pradžioje? Ir svarbiausias klausimas: KAIP MANOTE JŪS, KIEK BATŲ REIKIA MOTERIAI?

Ką veikti sekmadienį

Jeigu sekmadienį nesu kelyje Klaipėda -Vilnius, vėlyvam sekmadienio rytui turiu idealų planą. Štai jau pora mėnesių jo laikausi ir jis manęs dar nė karto nenuvylė!

1. Mokytojų namų kiemelyje vykstantis sendaikčių turgus, kitaip - blusturgis. Jauki aplinka, centras, o labiausiai man ten patinka žmonės ir visa atmosfera, kurią jie sukuria: čia galima rasti tai, ką nešiojai 1989-aisiais arba knygą, iš kurios mokeisi fizikos 9-oje klasėje. Gali kaip pardavėjas sudalyvauti ir pats (kas kartą pagalvoju apie savo palėpės aukso lobyną). Čia parduodami ne tik nereikalingi daiktai, bet ir rankdarbiai.

Visus pardavėjus galima suskirstyti į kelias grupes:

a. jaunos merginos, parduodančios vintažą, už tą pačią kainą teikiančios ir stilisto konsultaciją. Jums parinks ne tik šarovarus, bet ir asmeninį stilių.

b. tėvai, prekiaujantys kartu su vaikais (šita grupė žavingiausia: teko matyti jauną šeimą, pasisodinusią ant kelių vaikus ir skaitančius jiems "grybų karus" - knygas, kurias jie tuo pačiu metu ir pardavinėjo! O tokie patys jauni tėveliai su savo kleckais jas godžiai pirko!

c. babytės, pardavinėjančios parfiūmus a la originali kopija - jų greitai neliko.

e. profsąjungų turgelio rudimentai.

Dažniausiai nieko neperku, bet įspūdžių būna labai smagių ir labai daug! Turgelis turi savo blogą, kurį mėgstu pavartyti. Ir nors lankausi turgelyje, visuomet peržiūriu nuotraukas jo bloge. Ir ką jūs manot? Aš suprantu, kiek daug dalykų aš tą dieną nepastebėjau! Šitas turgelis yra, sakyčiau, geriausias vasaros projektas, jeigu kalbame apie Vilnių, kaip kultūros sostinę.

Kada eiti: galima ir ryte, nors turgelis kviečia ne anksčiau 12-os - tuo metu jau būna susirinkę dauguma prekiautojų.

2. Antroji stotelė - ekologinis turgelis, kas antrą sekmadienį vykstantis Café de Paris. Dėmesio, nuo šiol jis vyks kitoje kavinėje - "Mano Guru", tačiau ji irgi netoli blusturgio, taigi trajektorija labai nenukentės. Čia perku ožkos sūrio. Ir kiaušinių. Po įvairių gurmaniškų eksperimentų nutariau pirkti tik produktus, kurie nesukelia problemų (apie tai - kitą kartą).

3. Jeigu staiga pradeda lyti, geriausia perbėgti gatvę su maišu virš galvos ir aplankyti priešais esančioje Vilniaus paveikslų galerijoje vykstančią parodą - juk šiaip turbūt niekada neprisiruoštum? Šiuo metu ten vyksta Vilniaus prieškario fotografijų paroda.

4. Grįžtant atgal užsukti į kepyklėlę ir nusipirkti joje alyvuogėmis nusmaigstytų ciabatų ir focaccijų. Perku daugiau, nes kol nueinu iki mašinos, nuvalgau po pusę kepalo stebint lenkų turistams, kurie tuo metu būriuojasi šalimais ant sumos.

Štai toks mano neįpareigojantis planas lietingam tingiam ir vėlyvam sekmadienio rytui.

Bet grįžtant prie blusturgio, noriu jums parodyti vieną savo pirkinį, kuriam neatsispyriau. Už 2 litus (ai, kažkaip ne fasonas buvo derėtis) aš įsigijau štai tokį butelaitį su kamšteliu:

Visiškas originalas, kaip skelbia spaudas jo nugaroje, jis iš Delfto. Čia man aišku vėl sukilo prisiminimai iš tos šalies, kur viskas, kas tik yra iš keramikos, yra baltos ir mėlynos spalvos - taigi, iš Olandijos.

Ten tokių namukų knibždėte knibžda. Įdomiausia, kad jie visi kone 1,5 metro pločio, ir ilgi kaip unguriai, su galiniais kiemais priedo. Ne dėl grožio - dėl mokesčių. Anuomet nekilnojamasis turtas buvo apmokestinamas pagal fasado plotį. Todėl gyventojai greitai suprato, ką reikia daryti su tokiais įstatymais. Rezultatas - abipus kiekvieno Amsterdamo kanalo stovi eilės siauručių namukų kaip iš kokios pasakų knygos.

Namo fasadas dažniausiai dar ir pasviręs į priekį. Ne todėl, kad kanalas paplovė, o todėl, kad su skriemuliu viršuje galima būtų užkelti į palėpę pvz. fizharmoniją, nepažeidžiant pastato. Be to, viršuje laimima naudingo ploto, kurio ten ir taip nėra per daug.

Mano naujasis eksponatas yra baltas ir mėlynas.

Ir yra multifunkcinis. Jį galima naudoti ir dėl grožio.

Be to, jis puikiai įsipaišo į mano prieskonių lentyną!

Grįžus prie namo prisiskyniau pievų gėlių. Kokios ten pievos... tiesiog nenušienauti savaldybės viduriai. Tos pievų gėlės... su byrančiais žiedlapiais... nuostabios!

Klausimas jums: jeigu neatostogaujate ir liekate Vilniuje/mieste ne prie jūros, ką veikiate lietingais savaitgalio rytmečiais? Ar turite idealų planą? Ką darote, kad negalvotumėte apie pirmadienį ir kuo ilgiau pratęstumėte savaitgalio nuotaiką? Ar suradote pirmadieniui antikūnių, t.y. priešnuodžių? Gal turite kokį ritualą (vudu ir pan.) tam reikalui? Pasidalinkite!

Nuotraukoje: pasviręs namukas iš Olandijos.

Rytietiška kaligrafija

Vakar iš vienos bičiulės gavau blitz-turbo-rausch pasiūlymą, kur teko apsispręsti akimirksniu: jami arba iškrenti. Tai aš "pajamiau". Bandžiau greitai aiškintis kas tai bus:
- sušių gaminimas?
- alijošiaus pikiavimas?
- tupervarės degustacija?

Dar ką spėjau išsiaiškinti - kad tai nebus viso kūno atpalaiduojamasis įmasažuojamasis masažas - (nes juk tada būtų reikėję buvus apsivilkus gražius apatinius???), todėl visi formalūs "prieš" atkrito.

Ji mane nusivedė... į dailyraščio pamoką. Tik rašomi buvo ne skrituliukai ir slešai, pardon, pasvirieji brūkšniai, o hieroglifai:

Štai čia vienas iš mano pirmųjų savarankiškų bandymų, kurio negėda rodyti. Nemanykite, kad aš labai gabi - kontūrai buvo jau nupiešti, teko tik nuspalvinti hieroglifus tušu, nors ir tai buvo nelengva - kai kur matyti nepaslėptos linijos.

Sunkiausia, o kartu ir smagiausia - teisingai laikyti teptuką, kuris paprastai laikomas statmenai popieriui, o įdomiausia - stebėti, kaip gula jo galiukas ir kas iš viso šito išeina, teptuką atitraukus. Taigi, galima sakyti, kad tai yra savotiškas žaidimas:
- su teptuku (šerelių storis ir ilgis turi įtakos piešiniui),
- su popieriumi (ryžinis liejasi, įprastas - ne),
- su tušu (pilkas tušas atrodo subtiliau nei juodas, nors jis tradicinis),
- rankos judesiais (staigiai ir ryžtingai ar lėtai ir kontempliuotai?).

Buvo smagu. Pabaigai nusipiešiau hieroglifą, kuris reiškia "palaimą". Vakar jis man visai nepatiko. O šiandien patinka ir netgi labai! (Tiesą sakant, jokios palaimos aš jame nematau. Matau diedą su boba. Nors... gal tai ir yra tikroji palaima?)

Kiekvienas piešinys gauna pavadinimą ir kūrėjo antspaudą. Šiuo atveju - antspaudas mokytojos.

O šį hieroglifą man padovanojo Medula, įtraukusi mane į šią avantiūrą. O tiksliau - mes apsikeitėme pertekline produkcija: aš jai - vieną "palaimą, ji man - "arkliuką". Išėjo tas ant to. Taip, ši piktograma - tai arkliukas (žr. piktogramą pirmojoje nuotraukoje kairiajame apatiniame krašte).
Man jis pasirodė nepaprastai mielas ir šiltas padarėlis:


Kinijoje arklys – septintasis zodiako simbolis, reiškiantis eleganciją ir veržlumą. Arklio ženklas vertinamas kaip praktiškumą ir loginį mąstymą žymintis simbolis. Tai tradicinis politikų ženklas.
Arklys – sielų valdovas, taip pat simbolizuoja nevaržomus instinktus.
Arklys – gero draugo, kario simbolis.

Viskas atitinka.
Ir man, ir Medulai.
Jai gal net ir labiau...

Medula, labai ačiū už vakar vakarą!

Susidomėjusiems kinų ar japonų kaligrafija labai rekomenduoju pažiūrėti Peter'io Greenaway'jaus filmą "The Pilow Book".

Nuotrauka iš: LiterNet

Pirmą kartą jį žiūrėjau "Lietuvos" kino teatre. Tada turbūt net ir nežinojau, kas tas Greenaway'jus. Vėliau mačiau šį filmą per televizorių ir įspūdis buvo daug silpnesnis.

Net jeigu ir nežadate atnaujinti savo interjero pagal visus feng šui reikalavimus - šį filmą pažiūrėti rekomenduoju!

Kaip pasigaminti gražių servetėlių

Nuostabi idėja pasigaminti originalių servetėlių ar vyniojamo popieriaus!

Popierių reikia sulankstyti armonikėle:

Surišti kampučius siūlu ir pamirkyti juos skirtingų spalvų dažuose:

Išvyniojam ir grožimės: pati tikriausia popierinė batika!

Visą darbo eigos aprašymą rasite Things to Make and Do!

Stalo sidabras 2

Didesnę dėžutę stalo sidabrui jau buvau dekoravusi, liko ta mažoji:

Išėjau į balkoną. Apsidairiau. Ten nieko nebuvo. Dėžutę palikau ant stalelio.

O ryte radau ant stalo a-brieduką:

Ir linkėjimus - išdraskytas pelargonijas. Tas berneeeelis balamūūūtas... Išmindžioooojo mano rūtas...

Tik nusisuk trumpam, tai žvėrys ant stalų pradės šalavojų groti.


Kas gero savaitgalį nutiko jūsų balkonuose?

Snails! Snails! (For Kliukva)

O tuo metu, kitame komposto dėžės gale...

sraigės kėlė diskoteką:



Gal čia prarūgęs arbūzas kaltas, o gal - tik muzikos jėga?



Gražių Jums švenčių!
Rytoj - penktadienis.
O ar žinote, kas yra penktadienis?
Penktadienis yra Mažasis Šeštadienis!
Nevalstybinė nekompensuojama šventė, bet galima ir į diskoteką nueiti!
Ar į milongą.
Ar į arbūzą.
Ar šiaip, į žmones, pasisraigėti.

Sraigių valgykla

Kartais galvoju, kad gamtoje vyksta tokie dalykai, kurių joks siurrealistas neįžvelgtų savo kūrybinėse vizijose, net dėl stimuliantų vartojimo.

Kliukva, kuri mus nuolat lepina apybraižomis iš gyvūnijos pasaulio jos namo kieme, atsiuntė mums dar vieną fotoreportažą.

"Pas mane ir vėl stebuklas biologinis įvyko! Nusipirkom arbūzą, kuris neturėjo jokio skonio. Na ir iškeliavo jis tiesiai į kompostą. Kitą dieną ten pat į kompostą vežiau nupjautą žolę. Kai pamačiau arbūzą nepatikėjau savo akim - jis JUDĖJO :-) "

Kur jau ten judėjo, jis, kaip matyti, knibždėte knibždėjo. Jergau, o jis nesiūbavo į šonus?

Čia juk pati tikriausia sraigių diskoteka. Disco stiliumi! Su kliošinėm kelnėm! Ir ausinukais!

Ir kaip jos viena kitą informavo apie tokį skanėstą? Nejaugi užuodė? O gal el. paštu įspėjo?

Visiškai neįtikėtini vaizdeliai. Kažką panašaus mačiau tik "National Geographic" reportažuose apie krabų kelionę iš vieno salos galo į kitą. Bet čia...

Kliukva, kad tu botanikė ir mičiurinė tai mes žinom. Bet ar dabar neatidarysi prancūziško restoranėlio, kur bus tiekiamos šviežios escargot su česnakiniu padažu, "tiesiai iš mūsų vynuogyno"? Jeigu dar pridėtum varlių šlauneles (apžiūrėk kiemo dalį, kur guli laistymo žarna), teliktų pasirūpinti tik šampano rūsiais, hm?