Dainuojantis fotografijų albumas

Jei norite, kad svečiai pradėtų skirstytis, pasiūlykite jiems kavos - sakė "Žydrieji patarimai tikriems vyrukams" - Jie supras, kad vakarėlis jau linksta į pabaigą ir netrukus atsisveikins su šeimininkais.

O jei norite, kad svečiai pas jus daugiau nebeateitų, pasiūlykite jiems pavartyti asmeninį nuotraukų albumą, ir itin išsamiai pasakokite, kaip fotografavotės prie to žalio kipariso, už kurio stovi spaudos kioskas, kuriame pirkote pašto ženklą, kurį užklijavote ant antviruko, kurio paskui taip ir neišsiuntėte ir ką pasakė autobuso bendrakeleiviai, kai jūs 10 minučių pavėlavote, nes sumaišėte šiaurę su pietumis, nes pripažinkim, niekada ir nesigaudėte žemėlapiuose, - nėra nieko nuobodesnio už kito asmens asmeninį nuotraukų albumą - tvirtina psichologai.

Bet kartais į kitų žmonių fotografijas negali atsižiūrėti. Šis video sukurtas iš 4664 Noah Webb fotografijų, kuriose užfiksuota atlikėja Sara Lov dainuojanti "A Thousand Bees" ir bandanti susitvarkyti savo nuotraukų dėžutę:



Nežinau kodėl, bet paklausius šios dainos, man kažkodėl panūdo atidaryti savo nuotraukų dėžutę, kurios paprastai niekam nerodau ir pasižiūrėti, ko ten yra!

Gražaus savaitgalio! Ir nesušlapkit kojų!

Tai ką mes darom su sendaikčiais?

Štai jau geras mėnuo ar du kai nebuvau jokiame baraklyne. Baigėsi ir vasara, o su ja - ir blusturgis Mokytojų namų kiemelyje. Kažko trūksta, neramu... Todėl šįkart - vienas didelis reportažas iš visų mano aplankytų turgelių rugsėjo mėnesį ir juose rasti trofėjai, kurie mane džiugina iki šiol.

Šį ekipažą sutikau pakeliui į Dituvą. Nesusilaikiau.

Ne, šuniuko nepirkau. Bet ir nežadinau - jis taip saldžiai miegojo! Bijojau. Bet jo snukutis! O ausys, ausys! Štai ką reiškia tikras nuovargis. Užfiksuota Dituvos sendaikčių turgelyje.

Šis stalviršis man visuomet buvo pats patraukliausias. Čia visada gali rasti labai stilingų, įdomių indų, taurių, stalo įrankių:Keistokas radinys - tualetinis staliukas -laikrodis, kurio stalčiuką atidarius, pasigirsta muzika. Taip ir nesupratau jo paskirties - čia žaislas ar papuošalų dėžutė? O gal vistik laikrodis? O gal židinio puošmena? Sutrikau.

Dar vienas žavingas radinys - medinis ruonis. Ak, jeigu aš turėčiau tokią figūrą!

Ką pirkau? Tortinę, senovinę, su auksiuku palei kraštą ir gėlytėmis aplinkui už 2 litus. Piešinys viduryje kiek pabraižytas, bet kas gi jį matys, jeigu ant jo gulės riebus "Napoleonas"?

Keturias plonyčio trapučio stiklo čierkutes už 10 litų. Ne taureles, bet čierkutes - bus smagu iš jų likerį laižyti, kai ateis į svečius rankdarbių sekta. Pirmą kartą teko fotografuoti tokį ploną stiklą - kurio net nesimato:

Vazelę raudoniems ikrams už 6 litus, be dekoracijos. Nuotraukoje vietoj ikrų - obuoliai.

Staltiesę įsigijau Mokytojų namų blusturgyje už 5 lt. Aš nesuprantu, ir kaip tos vokietės tokias baltas staltieses išlaiko? Matyt jų skalbimo milteliai tikrai Vokietijoje gaminti?

O šias lentynėles radau Rietavo turguje po 4 lt už vieną. Kol parvažiavau į Vilnių, pasigailėjau, kad nepaėmiau jų daugiau. Visą savaitę galvojau kaip aš vėl ten važiuosiu. O kai po savaitės nuvykau į Rietavą, radau ten megalentyną už tik 20 Lt!

O kaip jūsų apsilankymai turgeliuose, ar dar užsukate į juos, ką gero jūs nusipirkote?

Nors konkursas "Mano naftalininė vasara" pasibaigė kartu su vasara, po truputį grįštu prie klausimo, o tiksliau - prie pasiūlymo, kurį kažkada iškėliau, o skaitytojai džiaugsmingai palaikė. Taigi, vadovaudamasi mini apklausos rezultatais ir paskutinio konkurso suteiktais džiaugsmais siūlau ir kviečiu:

Jei turite įdomių radinių ar įspūdžių iš sendaikčių turgaus Lietuvoje ar užsienyje ir norite savo atradimo džiaugsmu pasidalinti su kitais, sukeliant jiems sveiką pavydo jausmą šio besaikio globalinio persivartojimo laikais - atsiųskite savo reportažą apie rastus trofėjus ar patirtus nuotykius sendaikčių turguje. Reportažas turi būti vienintelis ir nepakartojamas, - t.y. neskelbtas kitose priemonėse

Paminėkite kur lankėtės, jeigu tai - ne respublikinės reikšmės baraklynas, parašykite kaip jį rasti, kur prisiparkuoti, kokiomis dienomis jis vyksta, ką pirkote ir už kiek, kaip derėjotės, iš ko pirkote ir kitas įdomias, o gal net kuriozines detales - domina viskas.

Jūsų reportažą publikuosime kioske, rubrikoje "guest post", taip kaip tai padarė "naftalinės vasaros" konkursantės. Nuorodos į autorių, jo blogą ar jo wėwėwė - garantuojamos!

Ką manot jūs?

Dekupažo magija

Kuo arčiau Kalėdos - tuo daugiau knygų apie dekupažą galima rasti knygynuose. Šiandien tarp "Atsisakykite įpročio mirti", "Bikini figūra per 3 savaites" ir "Lietuva tarpukario laikotariu" radau ir

"Dekupažo magiją"! Gražus, solidus leidinys. Išsamūs tekstai, skirtingos technikos, stilingi darbai. Daug nuotraukų, kas labai svarbu pradedančiajam, ir skoningi interjerai, kuriuose panaudoti dekupuoti daikteliai. Atrodytų, elementaru, tačiau randarbių knygos dažniausiai apsiriboja tik darbelių nuotraukomis fotostudijoje - baltas fonas ir akinamai balta šviesa, nukreipta į objektą... Gal dėl to vis dažniau tenka girdėti klausimą "o kaip atrodo dekupažas interjere?". Pavartykite šią knygą, ir pamatysite. Man patiko!

Knygos autorė - Rima Aidietė.
Leidykla - Alma Litera.
Kaina: 39 Lt.

Aritmetika pagal zuikį

Arba "iš kur atsirado corazón espinado"?

Corazon Espinado

O mes susitinkam vis dažiau - gal būt už tai reikia dėkoti atvėsusiam orui ir pailgėjusiems vakarams, o gal čia kaltas noras pasimokyti nebandytų rankdarbių? Kol Kliukva sukiojosi mano virtuvėje kaip ŠEFAS, mes sugalvojom apvelti muilą, kurį radome savo viešbučių kambariuose. Taip. Ir tik nesakykit kad jūs to nedarote?

Po pusvalandžio šlapio vėlimo visgi perėjau prie sauso. Mano dirbiniai - morkvinis kelioninis muilas veltinio kevale ir iš meilės plyštanti zuikio širdis sopulingoji.

Čia tikrai ne morka, čia širdis!!!

Nors galima naudoti kaip adatinę. Tada bus corazón espinado:

Pasiklausykim klasikos:

Laisvę laisvalaikiui!

Ilgai spyriojausi, bet vieną dieną ir aš atsidūriau feisbūke. Sako, kad ten reikia būti, nes ten yra visi. Bent jau tie, kuriuos pažįstu, tikrai ten buvo. Ir jie netgi „šnekėjosi“ tarpusavyje.

Nors dauguma visgi šnekėjosi su savimi, pvz.: „skruzdės bėgioja greičiau, kai joms kojytes paskrudini šokoladu.“ Taip žmogus užsirašė sau ant savo „sienos“. Ką aš žinau. Iki tol juos pažinojau tik realiame gyvenime. Ir ten jie atrodė visiškai normalūs!

Pradžioje buvo išties smalsu: kažkas nusipirko J.Oliver’io knygą, kažkas – pardavė šuniuką, kai kas pakomentavo, ką aš pakomentavau. Kažkas pakėlė nykštį (gerai, kad tik šitą pirštą), kažkas pakrovė jiutiūbę. Paskui pasidarė kažkodėl įdomu, ką pažįstamų pažįstami veikė Šiaurės Korėjoje, ir įstojau į ne vieno fanklubo gretas. Į kai kuriuos – iš mandagumo, nes gavau keturis kartus primygtinį pakvietimą prisijungti. Nors manęs ta veikla nė kiek nedomino, visgi „patvirtinau“ draugystę su tuo prekiniu ženklu, nes jo atstovą galiu kartą metuose sutikti kur nors Gedimino prospekte, būtų nesmagu...

Atėjus į šitą realybę trumpai neužsibūdavau, nes ten juk taip įdomu ir interaktyvu! Ten niekad nelyja, kaip Lietuvoje ir visada galima susirasti „draugų“. O kol juos patvirtini ir patikrini, žiūrėk, pusvalandžio ir nėra. Ir susipykti neįmanoma.

Cartoon by Dave Walker. Find more cartoons you can freely re-use on your blog at We Blog Cartoons.

Bet vieną dieną sustojau ir pagalvojau: įdomu, jeigu prisijungus prie kiekvieno socialinio tinklo, kažkur šone apačioj veiktų toks tiksintis laikrodukas, kuris rodytų laiką, praleistą šioje erdvėje, ar kas nors pasikeistų? Pvz. rodo „jūs feisbūke jau 114 valandų.“ 114 valandų!!! O jeigu 114 000 valandų? O jeigu dar daugiau?

Aš dosniai dovanoju socialiniam tinklui savo laiką. O ką jis man dovanoja mainais? Menamą draugystę? O ką dar jis gali pasiūlyti, kai realiems draugams neturi laiko – juk visą laisvalaikį praleidi “ten”?

Todėl vieną dieną lengva ranka ištryniau savo anketas visuose socialiniuose tinkluose ir didžiausiam prekinių ženklų apmaudui deaktyvinau FB.

Laisvę laisvalaikiui!

Dabar aš - jo šeimininkė!

Valio!

Kartą balkone

Liepos rytą paskutinį,
Rytą baisų, rytą rūstų,
Du drugeliai sidabriniai
Skrido bombarduot kopūstų.

Gyvasis klasikas Juozas Erlickas. "Kopūsto dalia".


Šitas eilėraštis privertė mane kitaip pažvelgti į liepos rytą paskutinį. Nusprendžiau, kad du drugeliai sidabriniai labai papuoštų balkoną ir galbūt liepos rytas jame truktų ištisus metus? Išpjausčiau trafaretą ir patupdžiau laumžirgius čia:

čia:

Ir čia (ei, kieno ten varstotas?):

Ir dar čia irgi. Man regis, kad čia jau reikia remonto. Bet kol kas juk galima sakyti kad tai "puikus vienkompomenčio sutrūkinėjimas". O kas ten žino?

Geros savaitės!

Jūratės prizai ir pyragėliai

Tai ką gi laimėjo konkurso "Mano naftalininė vasara" laureatė Jūratė, - baisiai smalsu. Jai paštu iškeliavo du šiugždantys netaisyklingos formos paketėliai: vienas ir ... kitas.

Kadangi konkursas buvo dedikuotas sendaikčių turgelių "grobikėms", man pasirodė natūralu, kad ir prizas toks turi būti, t.y. mieli, sentimentalūs, senobiniai daikteliai, gal net sendaiktyno eksponatai? Pritraukit arčiau, nesimato nieko:

Tai - porcelianinis liūdnojo veido Pjero ir rišeljė siuvinėta staltiesėlė. Šiuos daiktelius kažkada labai seniai "išgelbėjau" iš vieno kaimynų namo Vokietijoje jų generalinio tvarkymosi metu, kai viskas, kas nepanaudojama, - tiesiog... iššluojama. Niekaip nesupratau, kaip galima išparceliuoti tokius gražius mielus daikčiukus. Čiupau juos ir parsivežiau. Nors... taip jie ir pragulėjo mano kraičio skrynioje - atsukęs nugarą į veidrodį, Pjero labai norėjo sėdėti mano grimo kambaryje tarp stiklinių kvepalų butelaičių, pudros dėžučių, kosmetinių teptukų, ir visokių spalvotų dėžučių, o staltiesėlė prašėsi sidabrinio padėklo, ar bent konzolės, su krištolo vaza (būtinai) ir rožių puokšte joje.

Todėl atrodo, kad naujuose namuose jie tikrai prigijo: staltiesėlė išsitiesė ant padėklo, o Pjero dabar parimęs žiūri į sendaikčių turgeliuose įsigytus krištolus...

Beje, konkurso laimėtoja Jūratė, kaip ir žadėjo, visiems balsavusiems iškepė pyragėlių: su obuoliais ir cinamonais. Valio!!!

Mano komoda persirengė

Tai buvo paprasta laminuota fanieruota komoda. Ideali dekupažui, todėl iki šiol stebiuosi, kad man pavyko jos nenudekupažinti po pirmųjų kursų, kaip tai daro visi pradedantieji.

Panaudotos medžiagos - kuklios: dovanų popierius, kurį radau palėpėj: tas, šviesusis nekainavo nieko, nes gavau jį dovanų. Tamsusis kainavo išdidų litą.

Popierius kažkuo primena medžiagą, kurią, prieš siuvant norisi vartyti, glostyti, liesti.

Šia "medžiaga" aptraukiau stalčių fasadus. Koks jausmas dekupažinti ištisą stalčių? Panašu į didelių kalėdinių dovanų pakavimą.

Pasiėmiau abi lentas po pažasčia ir patraukiau į statybinių medžiagų parduotuvę - aksesuarų.
- Stop, ką čia nešat?, - klausia apsauginis.
- Tai... stalčiai čia... vienas, ir kitas...
Dėl visa pikto dėdė uždėjo antspaudą, kad tetos kasoje leistų man juos ir išsinešti.

Radau dvi rankenėles. Man patiko, kad radau skirtingas:

Dabar stalčiukai atrodo šitaip va ir va kaip:

Tarpinis variantas, nes tarpuose tarp dekupažintų:

Ir dar vienas.

Mano komoda dabar atrodo taip:

Jeigu man atsibos šitas dekoras po dviejų savaičių? Tada tuos stalčius perdažysiu!

Rakdarbio savikaina: 1 lt dovanų popierius ir 5 lt rankenėlės. Klijų ir lako neskaičiuoju, nes jo turėjau savo rankdarbių kraitelėje.

Jokių modelių

Tikriausiai viso pasaulio moterų žurnalų redakcijose šiandien įvyko panaši scena.
- kodėl JŪS negalėjote šito sugalvoti!!!??? Ką??? Ir už ką aš jums MOKU??? - rėkė susiėmęs už galvos vyriausiasis redaktorius, mesdamas ant stalo presrelysą apie vokiečių žurnalo "Brigitte" akciją -

"Be modelių". Nuo 2010 m. šis žurnalas nusprendė nebesamdyti modelių savo fotografijoms, o kviesti į fotosesijas paprastus žmones, tokius kaip tu ir aš. Grožis, sakoma pranešime, turi daug veidų. Ir nebūtinai tai turi būti modelių veidai. Moterims nebereikia atstovių. Joms nebereikia nurodymų, ką ir kaip daryti. Apranga šiais laikais yra ne mados, bet asmenybės klausimas. Todėl grožį ir madą ateityje pristatys realios moterys, ne iškreipto mados pasaulio atstovės.

Net jeigu tai ir išpūsta (?) reklaminė akcija, siekianti padidinti pardavimus krizės metu, iš kurios pusės bežiūrėtum - ji geniali! Verta pagarbos ir pasigėrėjimo. Manyčiau, kad netrukus šis rinkodaros žingsnis taps klasika ir atsidurs Kotlerio vadovėliuose bei keliaujančių marketingo trenerių prezentacijose.

Tikrai, kodėl NIEKAS iki šiol apie tai nepagalvojo? Puikus ėjimas!