2011 m. birželio 14 d., antradienis

Sekminės

Sėdi sau žmogus salione, geri kavą su pyragaičiu, ir staiga - bang!

Taip greitai viskas įvyko, kad net apie gyvenimo prasmę nespėjau pagalvoti.

2010 m. lapkričio 7 d., sekmadienis

Prisiminti vasarą

Turbūt pirmą kartą gyvenime taip laukiau, kol pasibaigs TA vasara. Aišku, dabar, atvėsus ir atšalus visai smagu ją prisiminti, o vartant pusmečio senumo nuotraukas - gal kiek ir padūsauti.

Mėlyna, balta, raudona - tobulos marinistinės spalvos.

Šis apsilaupęs laivo korpusas man pasirodė labai gražus. Natūralus sendinimas įkvepia dekupažo paieškoms.

"Šakiai" tokiu rakursu man pasirodė tokie, progesyviniai.

Į marias, į marias!

Kas nors paėmė jūrlapius? O kompasą? Taip, šitas tiks!

Kai kas bilietą buvo įsigijęs iš anksto, todėl keliavo be rūpesčių.

Bet buvo ir zuikių!!!

Taip, taip, jūs, keleivi, nesusimokėjote, o keliaujate.
Bilietas?
Jūsų bilietas!?
Ir nėra čia ko slėptis po permatomais savo sparnais!

Gamta gyvena savo ritmu. Vidury marių - apžvalgos punktas žuvėdrai.
Įtariu, kad čia jos daug kas privengia.

Dėl šios gervės vokiečių turistai eina iš proto, beveik kaip dėl briedžio Neringos miškuose.

Gaigalas ir gulbinas tikrino farvaterį ir uosto teritoriją:

Ten dabar toks trafikas!

O šiaip viskas po senovei - tylu, ramu, gražu...

Jei tik ne tas alinantis karštis....

Ir štilis. Mariose - nė bangelės.

Čia kaip kontoroje - kadangi nebuvo kas veikti, mes gėrėme kavą...
(Ei, pamojuokite komandai ant virdulio šono, jai bus malonu)

... kuri buvo verta paties Gustavo Pauligo!

Vakaras artėjo, bet vėsu netapo...


Šešėliai vis ilgyn...


O lelijoms karštis nė motais.

Baltos, geltonos prisiglaudę prie nendrių ir ajerų.

Joms ten gera ir vėsu.


Beje vanduo Kuršių mariose stebėtinai švarus!

Tai - ne abordažas. Traukite kopėčias, mes norim maudytis!


Po vandens procedūrų visuomet užsimanai kebabo.

Kiaulienos sprandinė. Ant viršutinio griliaus - mini šalotai.

Viskam savas laikas. Atėjo ir kompaso eilė.

Temo.

Pavargusi saulė nutarė trumpam nusnūsti ir nėrė tarp nendrių. Ten mes ją ir suradome kitą dieną.
Bet dabar gesinam šviesą.

Labanakt.

2010 m. sausio 3 d., sekmadienis

Sulaukti Naujųjų

Anuomet, kai laukiant Naujųjų per (iš viso buvusius) tris kanalus buvo rodomi tik žydrieji žiburėliai, kuriuose dainuodavo kobzonai "daugiausiai bidonų primelžusių" melžėjų fone, sėdinčių prie mažyčių apvalių staliukų, dekoruotų vazomis su obuoliais ir geriančių "Buratino" limonadą vietoj šampano, visi laukdavo TIK vieno:

- fejerverkų, bet gi tai savaime suprantama - imperija finansuodavo šią pramogą, todėl tai nesiskaito, ir -

- naujametinės programos "po dvyliktos".

Tai buvo valandos-pusantros laida nekaltu pavadinimu "Užsienio valstybių estrada", per kurią transliuodavo angliškai dainuojančius dainininkus, kurie buvo apsivilkę blizgančiais rūbais, o moterys... jų kosmetika buvo įspūdinga, ne mažiau nei aptemptus kombinezonus vilkintys plaukuoti bosistai ir atsipalaidavusi publika.

Tai buvo įvairiausių koncertų, programų ir muzikinių videoklipų kratinys - deficitinė prekė, kurią išmesdavo savo piliečiams sąjunga vėlai po vidurnakčio, tikėdamasi, kad didesnė galimų žiūrovų dalis dėl suvartoto šampano ir mišrainės kiekio jos vis viena nepamatys, neišmoks angliškai ir dėl to neemigruos.

Bet šitie koncertai turėjo mažiausiai du trūkumus.

Visų pirma, kiekvieną dainą ir netgi priedainį Ostankino diktoriai išversdavo, kad ji būtų suprantama žiūrovams : "tu myli mane, o aš tave." Arba: "aš myliu tave, o tu manęs nemyli."

Kartais vertimas baigdavosi tik ties dainos viduriu ir tai baisiai siutino visus bernus, kurie su ausinėmis ir juostiniais magnetofonais kaip sprinteriai prieš startą visus metus laukdavo tų kelių dainų, kad jas įsirašytų.

Ir antra - jis prasidėdavo tikrai vėlai, gerokai po vidurnakčio.

Videomagnetofonų tuomet dar nebuvo, todėl kasmet kovodavau su savimi bandydama neužmigti ir pasižiūrėti to uždrausto vakarų spindesio, bet visada... užmigdavau. Atsibusdavau, kai jau rodydavo lentelę...

- Nu ką man daryti, kad neužmigčiau? - vos neverkiau iš apmaudo, kone kasmet.
- Nori neužmigti? Gerai... - pasakė mama, ir padarė man kavos. Mažą puodelį tikros kavos, kokią geria tik suaugusieji, ir kuri Lenkijos pakelių kavinėse vadinama "zalivnaja".

Dieve...

Tai buvo kažkas gražaus bet baisiai kartaus ir šlykštaus, beveik kaip pelynų arbata, bet juk ją geri tam, kad "tai praeitų" ir čia buvo toks forsmažorinis atvejis.

Aš net prisimenu tą puodelį, iš kurio ilgai ir karčiai gėriau TĄ KAVĄ, štai jis:

Ir tai įvyko!!! Kaip sakytų Karlsonas - "DRAUGAS IŠGELBĖJO DRAUGĄ"!

Aš neužmigau iki vidurnakčio, aš neužmigau ir ilgai po jo. Mačiau ir fejerverkus, ir užsienio valstybių estradą, ir "Lambadą" ir... ir... ir...

Tai buvo pati efektyviausia cheminė medžiaga, kokią man buvo tekę vartoti!!!

{didmenininkams: čia galėtų būti jūsų kavos reklama}

Nuo to karto visada gerdavau kavą per Naujuosius, todėl matydavau ne tik TV lentelę, bet ir tai, kas buvo rodoma iki jos.

Regis, nuo tada ir tapau priklausoma nuo kofeino?

Geriu "zalivnaja".

Ir?

Ji man geriausia!

Einu pasidarysiu puodelį .

Pasidaryk ir tu, galėsim gerti kartu!

2009 m. balandžio 20 d., pirmadienis

Termosas mane įkvėpė

Tie, kas gyveno praeito šimtmečio 80-aisiais metais, turbūt prisimena, kad anuomet kiekvienuose namuose būdavo:

  • virtuvės komplektas "Uošvė III" (įdomu, kur dar dvi uošvės iš ankstesnių santuokų? Ir iš viso, turėtų būti net ne "uošvės", o "anytos" gal?),
  • "Ereliukas" balkone ir netgi
  • "Šilelis" ant sekcijos. Tai čia brandai.

O jeigu kalbėsime apie rankų darbo dalykus, tai beveik kiekvienuose namuose būdavo toks stalelis telefonui, su megzta servetėle ant jo. Ant to stalelio daugiau nieko ir nebūdavo - tik telefonas su telefonų knyga, na dar šukos tilpdavo. Bet svarbiausias kiekvienų namų iš 8-ojo dešimtmečio atributas kabodavo virš to stalelio. Galimi du variantai: kartūninis kalendorius su užrašu "Ryga 1979", visas nukabinėtas žekliukais iš kelionių po broliškas respublikas ir/arba iš špagato, įsikibusi į medžio šakelę, makramė technika nupinta pelėda. Kartais - pelėda su pelėdžiuku.

Iš kur atėjo tas simbolis ir kodėl jis būdavo toks populiarus,- neaišku. Bet tos makraminės pelėdos buvo KAŽKAS. Vėliau jas nukonkuravo iš lašelinių nupintos žuvytės.

Kur lenkiu. Jeigu pasiknisus gerai atmintyje, ar bent tuos laikus dar menančių namų spintose, jūs tikrai surasite tokį... termosą, kurį galėjai nusipirkti tik už talonus:

Visos nuotraukos su termosais iš http://www.kaboodle.com/

Tikras technikos pasiekimas buvo tai, kad jo talpa buvo net 2 litrai. Tie termosai buvo puošti tradiciniais kiniškais ornamentais, dažniausiai - bijūnų žiedais mėlyname fone ar jazminaičių - geltoname.


Įdomiausia, kad šitie termosai visiškai atsakingai grįžta į madą, su visais savo dekoro privalumais:


O interjeriniuose bloguose jie pateikiami kaip dekoratyvūs vintažiniai objektai, nuotrauka iš Artsy Mama:

Gal ir gražu, jei nebūtų visų kitų prisiminimų praeito tūkstantmečio. Pati netikiu, bet tie termosai ir tapo mano inspirado.


Nuotraukoje: cukrinė, kuri visada norėjo būti kinišku termosu.


Klausimas jums: ar dar turite namuose tokių termosų? Ar tokių pelėdų? O gal turite kitokių lengvai atpažįstamų to laikmečio objektų? Pasidalinkite savo įžvalgomis :)

2009 m. kovo 18 d., trečiadienis

Christoph Niemann: Coffee

Galvojau, kad bus dar vienas postas apie servetėles, o išėjo apie kavą.

Nuostabi servetėlių kolekcija, kurios pasakoja dar nuostabesnes kavos istorijas. Jų autorius - Christoph Niemann. Man tik įdomu - jos pieštos akvarele ar kava?


Aš taip mėgstu kavą, kad pusryčiams geriu tik arbatą: pirmasis puodelis kavos yra toks nuostabus, kad aš bijau jos neįvertinti, jeigu gersiu ją apsnūdęs. Todėl kavą geriu po dviejų valandų, būdamas visiškai sąmoningas.

Man tikriausiai buvo penkeri, kai pirmą kartą pajutau kavos skonį – netyčia šliūkštelėjau kavos ant ledų. Niekaip nesuvokiau: kaip tie suaugusieji gali sugadinti tokį nuostabų ledų skonį tokiu bjauriu kavos antskoniu?
Labai panašiai pasijaučiau po kelerių metų, kai mano tėvai pareiškė, kad per ilgąsias vasaros atostogas mes užsiimsime… haikingu.


Kai man suėjo 10, aš vis dar nekenčiau kavos, bet man jau patiko pats kavos ruošimo ritualas. Mano tėvai buvo taip dėkingi už kas rytą jiems paruoštą kavą, kad nepastebėjo mano plikymo technologijos liapsusų.

Būdamas 17-os aš vis dar sirgau kavos šizofrenija: man patiko pats kavos konceptas, bet jos skonis man buvo atgrasus. Aš nutariau pasigydyti savarankiškai. Beveik tuo pačiu metu tėvai pasiėmė mane į mano pirmąją kelionę į Paryžių. Mes atvykome anksti rytiniu traukiniu ir iškart patraukėme į mažytę kavinukę. Aš užsisakiau didelę café au lait ir prarijau sklidiną dubenį šio gėrimo. Suveikė. Nuo to laiko geriu kavą kasdien.

Būdamas 21-erių atlikau praktiką vieno žurnalo redakcijoje. Ryte apie 9 val. kartu su artdyru užplikydavome gigantišką bambalį kavos visai dienai. Kava burbuliuodavo visą tą laiką ir apie pietus ji jau buvo akivaizdžiai sutirštėjusi. Po pietų tariama kava virsdavo juodu preparatu, kuris dvokdavo kaip derva. Bet mes vis viena ją gerdavome nežiaukčiodami.

Kai 1995 m. atvykau į Niujorką, aš atradau deli kavą. Tuo metu man mažiau rūpėjo skonis, labiau – kiekis ir kaina. Taigi, aš buvau kofeino rojuje. 1999 m. sausį vienas draugas mane sugundė persimesti į latte. Per kelias savaites ženkli mano biudžeto dalis buvo nuolat paliekama L Café kavinėje Wiljamsburge.


Mano vidinis buhalteris mane greitai įkalbėjo įsigyti vieną tų mažučių espresso aparatų, kurio kaina prilygo 10 didelių latte. Jis turėjo garų vamzdelį pieno pakaitinimui, o jį išvalyti reikėdavo po kiekvieno panaudojimo. Aš neturėjau tiek kantrybės. Po kelių pasinaudojimų aplink tą vamzdelį susidarė neapetitiškas, tamsiai rudas, organinės kilmės kunkulas, dar po kelių dienų jis jau nebepasidavė nugramdymui, ir aš vėl pradėjau gerti kavą mieste.


Čia pateikiamas mano kavos statistika per keletą metų.(1) filtruota kava, (2) Starbucks, (3) riestainiai su mėlynėmis, (4) riestainiai su sezamu, (5) riestainiai su pabarstais, (6) kiti riestainiai.

Visuomet užsisakau didelę kavos, bet nebegeriu, kai ji atšąla. Todėl puodelyje visada lieka keletas mililitrų, bet juk aš negaliu jų tiesiog išpilti į šiukšliadėžę. Taigi aš pėdinu ilgą kelią iki tualeto, kad atsikratyčiau kavos likučių. Štai kodėl ant mano darbo stalo bokštai popierinių kavos puodelių.

Karštas pienas pabrėžia kavos skonį, bet pieno puta yra absoliučiai nenaudinga ir visiškai nuobodi.
Mano mama, kuri ruošia skaniausią pasaulyje kavą, tiesiog negali apsieiti be mechaninio putų plakiklio. Rezultatas: stora kieta puta, kažkas panašaus į lacto-stucco. Aš turiu apgraužti tą plutą, kol pasiekiu kavą. Jeigu neskaitysime šito, tai ji iš tiesų ruošia geriausią kavą pasaulyje.

Kartą po vienos nuobodžios, visą dieną trukusios dizaino koferencijos viename universitete mus pakvietė vakarienės. Po įvairiausių pastų, salotų ir kišų, mums patiekė kavą. Žinot ką? Kai esi ištroškęs alaus, tai siūloma kava tampa pačiu šlykščiausiu gėrimu visatoje.

Niujorke visuomet pavydėdavau žmonėms, kuriems pakakdavo ateiti į kavinę, ir juos gerai pažįstantis barmenas, iš karto patiekdavo jų užsakymą be žodžių. Man prireikė daugiau nei 10 metų, kol pasiekiau šitą lygį. Ateidavau į mažą kavinukę Aštuntojoje aveniu, kur beveik be jokio ženklo, nebent tai būtų linktelėjimas, mano barmenas paruošdavo asmeninį užsakymą: kavą su garintu pienu.

Tačiau po kelių palaimingų savaičių, reikalai pasikeitė į blogąją pusę. Jis kažkodėl pradėjo ruošti ne tą kavą (pusė ant pusės, du cukraus). Žinojau: jeigu pataisysiu jį – mūsų mistiniai saitai nutrūks amžiams. Gurkšnodavau tą kavą, karčiai pamynęs savo išdidumą...

Blog Widget by LinkWithin