2010 m. rugpjūčio 29 d., sekmadienis

Autleto gėrybė

Na... neatsilaikiau aš šitam pupuliui, kai pamačiau jį viename autlete:



Outlet'ai - sparčiai plintanti mada Vilniuje. Iš principo tai tos pačios humanos, siūlančios atrinktą prekių asortimentą principu "tai, ką blogus rašančios mergaitės laiko vintažu, tik šiek tiek brangiau nei humanoj šalimais už kampo".

Jose valdo tvarka ir kasos aparatas, dėl ko jos turi ambicijų vieną dieną vadintis "butiku". Prekių mažiau, jos perrinktos, atrinktos, sukabintos ant pakabų ir dėl to... šiose parduotuvėse rečiau sutinkamas - tas nenusakomas siurprizo ir netikėtumo jausmas, kai iš didelės suverstos skarmalų krūvos tu išžvejoji tokį rūbelį, dėl kurio aikteltų visos tos ponios iš priešpaskutino puslapio atvarto, kartu su jų vyrais verslininkais ir prodiuseriais... ak, - kas nors kartą buvo Dituvos ar panašiame lupatyne, supranta, apie ką aš čia.

Bet šita rankinė nepadarytų gėdos jokiam rankiniam bagažui! Kai skrisiu pirmąja klase KLM, įsimesiu ten porą namukų su džinu!



Nuotraukose: mano paskutinis pirkinys. Į sveikatą!

2010 m. rugpjūčio 27 d., penktadienis

Dėmesio, premjera: blusturgis Kaišiadoryse!

Šiandien gavau įdomią žinutę iš Kaišiadorių būsimojo - pirmojo blusturgio organizatorių!

Kadangi šis kioskas dedikuotas sendaikčiams, kurių mums niekad negana ir naujiems blusturgių horizontams, kuriuos mes norime plėsti, viešinu skelbimą ir palaikau vietinę iniciatyvą.

Dabar visi į ekraną:


DĖMESIO!!! Pirmasis Kaišiadoryse Blusturgis!!!

Namuose prisikaupė daug nereikalingų, ar tiesiog pabodusių daiktų?

Svarstote, kam perduoti senų plokštelių kolekciją?

Tempkite viską į blusų turgų – galbūt kažkam šie daiktai taps tikru atradimu!!!

Norinčius prekiauti kviečiame registruotis, o visus kitus – atvykti apsipirkti ar tiesiog pasižvalgyti ir pabendrauti...

Vieta: Giržado mažosios mokyklėlės (Gedimino 38) sporto aikštelė.
Laikas: Rugpjūčio 28 d. 11 – 15 val.

Norintys prekiauti registruokitės el. paštu laura.r@remo.lt
arba telefonu 867603300

Nuotraukoje: Kaišiadorių geležinkelio stoties vandentiekio bokštas.
Ech, mielai nuvykčiau į Kaišiadoris ir paspausčiau organizatorėms abi rankas. Kas galėsite nuvykti - prašau pasidalinkite savo įspūdžiais ir praktiniais komentarais. (Ei, tik nekritikuokite labai, jei nerasite Armani iš praeitų metų kolekcijos su etiketėm už 15 Lt - tai juk pirmasis blusturgis, geriau pasakokit ką gero pamatėte ir išvydote - nuotraukos pageidautinos!)

Čia šiek tiek įdomių faktų apie Kaišiadoris:

"Kaišiadorių vardas savotiškas savo arabiška kilme. Miesto vardas kildinamas iš kilmingo totoriaus, gyvenusio šiose vietose dar XVI amžiuje, vardo Chašaidaras – tai samplaikinis darinys iš dviejų arabiškų vardų Hadži (Chadži) – „piligrimas į Meką“ + Haidar – „liūtas“. Palaipsniui gyvenvietė įgavo Kaišiadorių pavadinimą.

Kita versija teigia, kad pavadinimas galėjęs kilti nuo žodžių kašė (slavybė, reiškianti „krepšys, pintinė“) + daryti („dirbti, gaminti“), taigi, turėtų reikšti „krepšių gamintojus, dirbėjus“. Pirmasis pavadinimo sandas galėjo būti ir nuo žodžio kaištis („volė, kamštis, kuolelis kam nors užkimšti“ ir pan.), tuomet galėjo reikšti „kaiščių dirbėjas“. Tačiau abiem pastarosioms versijoms pagrįsti trūksta istorinio pagrindo, kadangi prie geležinkelio kuriantis gyvenvietei tokie amatai neturėjo esminės svarbos.

Liaudies etimologija miesto pavadinimą kildina iš XIX amžiaus, kai caro laikais buvo statomas geležinkelis, o gyventojai vis klausdavo kū čia dara? („ką čia daro?“).

1862 m. miestas vadintas lenk. Koszedary, 1905 m. rus. Кошедары, 1906 m. – Kašedarai, 1926 m. – Kaišedorys. Tarpukariu buvo vartojama vienaskaitinė forma (t.y. kilmininkas ne Kaišiadorių, bet Kaišiadorio, Kaišedorio). "

Nuotraukos ir istorinių faktų šaltinis: Vikipedija.

2010 m. rugpjūčio 22 d., sekmadienis

Pradedančio blusinėtojo pradžiamokslis

"Laba diena,

Ar negaletumet pagelbeti pradedantiems blusinetojams? :) Kur ir kada buna turgeliai... Kurie ju pasizymi "numizmatinemis" kainomis, kurie "iperkami"... Kurie "idomesni"... Trumpiucius guideline'us turint butu lengviau orientuotis :)

Dekui :)"


- parašė man vieną dieną Milda.

Niekada nepagalvojau, kad blusturgių dabar yra tiek, kad jiems reikia vadovo ir kad yra poreikis tokiai informacijai!

Bandau sudaryti sąrašą mano dažniausiai lankomų (t.y. mėgstamų) sendaikčių turgelių ir tų, kuriuose bent kartą kitą buvau. Tikiuosi, kad ši informacija bus naudinga tokiems patiems blusinėtojams kaip aš.

Sendaikčių turgeliai - kaip gyvas organizmas. Dviejų vienodų nebūna, jie atsiranda, keičiasi, išnyksta. Labai tikėtina, kad čia parašyta informacija gali būti pasikeitusi, todėl visi, kas matote čia netikslumų ir neatitikčių, drąsiai rašykite paskutinę/naujausią informaciją. Juk ji čia ir skirta mums - tiems, kas nori praleisti laiką ... blusinėjant.

1. Vilnius, Kalvarijų g. turgus. Veikia ir šiokiadieniais, nors gausiausias būna šeštadieniais. Čia tikri žmonės parduoda tikrus (nebūtinai savo) turėtus daiktus. Kas jaučiate nostalgiją tarybmečio pramonei ir buities stilistikai (anuomet žodžio "dizainas" nebuvo), čia gali rasti įdomių unikalių eksponatų. Moterys dažniausiai parduoda vazeles ir servetėles, vyrai - tarybinės santechnikos detales. Pardavime būna kačiukų.

Išvada: šis turgus - visiškai originalus variantas. Kartais prekeiviai būna įdomesni už jų parduodamą asortimentą. Geriausiai į jį eiti be lūkesčių, tuomet tikėtina įdomi patirtis.

Reportažą apie Kalvarijų turgaus ypatybes galite rasti čia.

2. Vilnius, Tauro kalno antikvariatas. Tikrai, rašau antikvariatas, nes čia prekiaujama antikvariniais baldais ir "daiktais nuo 50 litų". Vyksta šeštadieniais, geriausiai čia ateiti nuo 9.00 val. ir geriausiai su stora pinigine, jeigu planuojate įsigyti Liudviko 17-ojo (ar toks buvo išvis?) servantą ar porceliano servizą savo villai. Prekeiviai yra tikri pardavėjai/kolekcininkai ir, - juos reikia suprasti - siekia geriausios pardavimo kainos rinkos sąlygomis. "Imu tris už dviejų kainą" čia nebūna. Jie suvažiuoja su sunkvežimiais ir priekabomis, ir regis, kad jiems visai nesunku su tuo kroviniu grįžti atgal į savo sendaikčių parduotuvę Vilniaus ar Kauno senamiestyje.

Tokio tipo prekyvietėje jūs būtinai pastebėsite didelį stalą nukrautą (žal)variniais puodais, žvakidėmis, samčiais, virduliais ir keptuvėmis, kurie atrodo kaip iš Rembrandt'o paveikslų. Daiktai išties žavingi, bet pradedančiajam blusinėtojui patariu pasivaikščioti po keletą antikvaro parduotuvių senamiestyje. Beveik kiekvienoje jų išvysite tas pačias "antikvarines" prekes. Įdomiausia, kad net tų daiktų kaina skirtingose parduotuvėse - vienoda! Bet, čia turbūt kokia nors "prekių iš Indonezijos ar Tailando" frančizė.


Profsąjungų rūmų pastate, kuris yra ant Tauro kalno renkasi kolekcininkai. Čia perkami ir parduodami ordinai, monetos ir visokie numizmatiniai raritetai. Vis dėlto verta pasižvalgyti (tiksliau: pasistumdyti) viduje, kad suprastum, kokio tipo prekeiviai čia suvažiuoja. Atatinkamos ir kainos. Kaip viduje - taip ir ant oro. Skardinę dėžutę nuo pastilių jums mielai parduos už 5 litus.

Išvada: komercinis variantas. Turgaus pakraščiuose keletas babyčių parduoda savo bižuteriją. O tai gali būti įdomu.

Reportažą apie Tauro kalno turgaus ypatybes galite rasti čia.

3. Vilnius, Arklių g. skersgatvis. Dirba šeštadieniais ir sekmadieniais, ryte. Savo vertybėm nedaug skiriasi nuo (2) varianto. Kainos numizmatinės. Geriausiai jų išvis neklausti, nes kažkodėl nuotaika pabiura. Ypač kai pats prekybininkas pasako, jog jis perka daiktus sendaikčių turguose ir užsimeta vieną kitą dešimtį ant viršaus. Neskanu.

Nors pradedančiajam blusinėtojui profilaktiškai reikėtų apsilankyti čia apsiuostymui. Paklausti kiek kainuoja vienas kitas daiktas ir palyginti su panašiais daiktais kituose, nekomerciniuose blusturgiuose.

Atvejo analizė čia.

4. Vilnius, Mokytojų namų kiemelis, Vilniaus g. Dirba sekmadienio rytais nuo 12 val. Jis turi savo blogą, į kurį, tiesą sakant, verta užmesti akį, nes kartais tame kiemelyje vyksta renginiai - dainuoja koks nors berniukų choras, ateini apie dvyliktą, o kiemelis dar tuščias...

Bet šitas mano mylimiausias. Jis turi kažkokią aurą ir nuostabią kūrybinę atmosferą! Prekeiviai - žmonės iš pašaukimo ir su pašaukimu, o ne muziejinių reliktų perpardavinėtojai numizmatinėmis kainomis.

Čia gali nusipirkti 1976 m. "Šluotą", organinės chemijos vadovėlį, kelnes galifė, bliūzką dekoltė ir rankų gamybos auskarus. Gali drąsiai eiti su 2 Lt kišenėje. Veikia lauko kavinė, kurioje galima smagiai pasėdėti grojant muzikai (yra DJ) plius dar yra diedukas su armonika prie vartų.


Vienintelis trūkumas - turgelis mažas. (Nors gal jis nebebūtų toks jaukus, jei būtų didesnis?) Pusę jo užima padėvėtų rūbų stilistės-dizainerės ir rankdarbių auksarankės. Toks, sakyčiau, lietuviškas realus etsy variantas.

Išvada: rankdarbiai+vintažas=blusturgis!

5. Kaunas, Aleksotas. Gaila, kad turėjau galimybės jame būti tik vieną kartą. Dirba šeštadieniais nuo nuo ryto. Man patiko, nes kaip ir tikrame sendaikčių turguje prekeiviai - skirtingi, siūlo įvairius senovinius ar šiaip nereikalingus daiktus. Tikras sendaikčių turgus su jam būdingais atributais. Tiesa, sudėtingas reikalas su parkavimu.

Reportažą apie Aleksoto gėrybes parašė Minerva, ir jį galima rasti štai čia.

6. Kaunas, sendaikčių gėrybių mugė. Rudenį Kauno bazės teritorijoje vyksta tokia respublikinio lygmenio sendaikčių mugė, kur suvažiuoja patys įvairiausi prekeiviai (nuo antikvariatų iki paprastų žmonių) ne tik iš Lietuvos. Būna toks kermošius, gyva muzika, bulvės su sosiskom ir troškintais kopūstais iš balagano ir t.t. Visai linksma ir smagu, tik saugokitės tų "a la senovinių- tipo antikvarinių" prekių, kurios aprašytos 2. punkte. Jų čia siūlys tikrai ne vienas.

Išvada: jei nieko nerasite šiame kermošiuje, tai bent apsipirksite Kauno bazėje!

Renginys respublikinis, todėl sekite informaciją - paprastai būna anonsas spaudoje.

Reportažo neturiu.

7. Rietavas, Rietavas! Turbūt vienintelis šio turgaus trūkumas - kad jis taip toli nuo Vilniaus ir kitų didmiesčių... Tai turbūt pats didžiausias blusturgis, kuris tik gali būti Lietuvoje! Skirtingai nuo kitų prekybinių vienetų, Rietavo turgus turi savo wėwėwė. Į jį nukreips ir nuorodos nuo greitkelio, čia nėra problemų su parkavimu, nors jeigu turgus gausus, o jūs skubate, siūlau parkuotis mokamoje (5Lt) aikštelėje - iš jos mašinos išvažiuoja greičiau, nei tos, kurios stovi nemokamoje. Kaip ir bet kuris kitas normalus turgus, kuriame parduodama nuo viščiukų iki svetainės "Uošvė-3"komplektų, jis prasideda anksti ryte, ir apie 12 jau pradeda tuštėti. Taigi, atvykti geriausiai apie 9-10 val.

Čia yra visko labai daug. Dauguma čia apsilankiusių patvirtino ir mano patirtį: kartais turgus būna labai geras, o kartais jame "nieko nėra". Kadangi paskutinius 3 kartus iš paties didžiausio sendaiktyno grįžau tuščiomis, patariu į Rietavą užsukti tik jeigu jis pakeliui - kitaip gali apimti nusivylimas.


Foto: Romas Juška

Dauguma prekiautojų - lietuviai, nors kartais čia atvažiuoja ir latviai. Parduodami realūs sendaikčiai - iš Belgijos, Olandijos, Vokietijos (kitaip sakant daiktai, kurių nebereikės senelių namuose). Ir jeigu Kalvarijų turguje galima pamatyti sovietmečio palikimą, čia jūs susipažinsite su lengvąja Vakarų Europos pramone 1970-1999 m.

Kainos įvairios, ir tai yra labai gerai. Gali ir už 2 lt nusipirkti daiktą, kuris tau bus vertybė. Į Rietavą gali drąsiai eiti ir su 5 litais ir su 50 litų kišenėje. Žmonės čia perka buities rakandus ir išties nemažai sutaupo tokiems namų apyvokos daiktams kaip lėkštės, puodai, fenai, keptuvės, džiovyklės, stalo įrankiai ir t.t., nekalbant apie "Nintendo" ar vaikiškus žaislus.

Numizmatinių antikvarinių pardavėjų čia bus tik keletas. Jei iki šio laiko būsite apsilankę (2) ir (3) turguje, tipažą atpažinsite iš tolo.

Apie Rietavą skaitom čia

8. Dituva, Klaipėdos r. Vyksta trečiadienį, šeštadienį ir sekmadienį 9.00-15.00 val. Patariu važiuoti šeštadienį, nes trečiadienį turgus labai mažas, o sekmadienį dauguma tų pačių prekiautojų suvažiuoja į Rietavą, kur tos pačios prekės 2 lt dar ir pabrangsta.

Kaip rasti: iš Klaipėdos važiuojam Šilutės pl. link ... Šilutės (141 kelias). Privažiuojam Dituvos gyvenvietę, pravažiuojam ją ir už 0,5 km pamatę degalinę pasukam į dešinę. Čia yra nuoroda "Dituvos sodai", o jų mums ir reikia. Pervažiavus geležinkelį prieš mus atsiveria prekybiniai plotai.

Mėgstu šią vietą, nes čia tvyro tokia pati demokratija kaip ir Mokytojų namų kiemelyje. 2/3 ploto užima lupatynas, kurį čia suveža humanos iš Klaipėdos, 1/3 - sendaiktynas, o pakraščiuose galima rasti surudijusių poveržlių, kilmingų šuniukų ir alyvinių obuolių.

Pirmąkart apsilankius patarčiau: visų pirma apeikite visą teritoriją, įvertindami kiek ir ko yra, kad žinotumėte, kokiu greičiu (Lt/val.) judėti. Pirmuosius kartus pernelyg daug laiko praleidau prie pirmųjų pakabų, todėl pabaigoje nebeturėjau nei laiko, nei jėgų.

Jeigu kartu vežatės vyrą, patartina turėti su savimi termosą, sumuštinių ir kompiuterį ar kitos zabovos pasirinktinai, kad jį būtų galima valandai-dviem palikti mašinoje ir įkalbėti čia atvažiuoti dar kartą.

Ką aš galiu pasakyti: mėgstu šią vietą, nes ji man geriausia. Tiesą sakant, geriausi mano pirkiniai buvo iš Dituvos. Kainos įvairios, dažniausiai - realios, prekių - kokių tik nori. Gal tik sendaikčių norėtųsi daugiau?

Ko reikės blusturgių šukuotojui: kuprinės (tuomet galima abiem rankom dirbti renkantis daiktus/drabužius) ir būti apsirengus taip, kad tai nesudarytų nepatogumų matuotis patikusius rūbus, nes matavimosi kabinų kaip ir... nėra. Ir greitai nusiaunamos/apsiaunamos avalynės. Batų yra tiek daug ir įvairių, kad vien mintis apie kas kartą varstomus sportbačius sukelia atmetimo reakciją. Visuomet galvojau, kad dėvėta avalynė - kažkaip nepatrauklu, nehigieniška ir išvis ne man. Bet nuo to karto, kai Dituvoje radau visiškai naujus "Next" batelius už 15 LT, vasarą rankinėje visuomet turiu su savimi ir kojinaitę, kurią naudoju matuojantis batus!

Vienas iš daugelio reportažų apie Dituvą

9. Sužydėjus Dituvai, atsikvošėjo ir Klaipėda. Šią vasarą Klaipėdos senamiestyje pradėjo vykti blusturgelis, kuris turi visas galimybes ir didžiulį potencialą įkvėpti gyvasties apmirusiam Klaipėdos senamiesčiui.

Veikia sekmadienį rytais. Pasiūla: labai įvairi: yra ir antikvariatų, ir rankdarbių, ir gėrybių iš močiučių skrynių. Padėvėtais rūbais neprekiaujama, nes tam reikėtų daugiau vietos. Savo atmosfera kol kas labai primena Mokytojų namų blusturgį, ir tikiuosi, kad jis toks ir liks - mažas, mielas ir labai gyvas.

Kainos - demokratinės, kaip ir visa turgelio atmosfera. Trumpai apie jį rašiau čia, ir netrukus žadu įmesti dar vieną reportažą. Žodžiu, turgelis pamaži gali pasidaryti įdomus ir sendaikčių prekeiviams iš Dituvos. Pamatysim!

Išvada: jeigu čia nieko nerasite, tai bent nusipirksite krapų ir bulvių šalimais esančiame senajame turguje!

Štai tokia mano apyžvalga.

Dar keletas universalių patarimų žaliems blusturgių šukuotojams:
1. Ankstyva varna dantis rakinėja. Atvykę anksčiau, turėsite didesnį pasirinkimą.
2. Turėkite grynųjų. Geriausiai - smulkiomis kupiūromis. ("Nu duokit, kokius 15... Tai kad turiu tik 10!" ir t.t.)
3. Turėkite pirkinių maišelį (kai kurie sendaikčiai būna purvini ir dulkėti). Jei planuojate pirkti stalą, vežkitės virvių, kartono ar kitokių pakavimo medžiagų ir įrankių.
4. Man praverčia rakto pakabutis - metras, su juo galiu visuomet pamatuoti ar šitas staliukas tiks patefonui.
5. Apsirenkite patogiai. Kuprinė atlaisvins rankas. Patogi, nevarstoma, lengvai apsiaunama - nusiaunama avalynė matavimosi procesą daro lengvą ir neskausmingą.
6. Derėkitės, bet proto ribose ir... turėkit sąžinės. Jeigu žmogus nori 26 Lt, drąsiai prašykite nuleisti iki 25 Lt, bet nesakykit: paimsiu abu, su pristatymu. Šie žmonės dirba nelengvomis sąlygomis - ne tik vasarą, kai šilta, bet ir kai šalta, lyja... Jums tai - savaitgalio iškyla, o jiems - pragyvenimo šaltinis.
7. Prieš važiuodami, pastudijuokite, kur parkuoti mašiną, kiek tai kainuoja ir t.t.
8. Mašinoje verta turėti higieninių servetėlių - grįžus po turgaus rankos būna ... juodos! O taip kavos norisi.... o sumuštiniai taip skaniai kvepia, o pilvas taip garsiai gurgia...
9. "Kai aš vaikštau blusturgyje, visuomet užsidedu juodus akinius. Ne dėl saulės. Tiesiog, nenoriu, kad prekeivis mano akyse pastebėtų beribį susidomėjimą man patikusiu daiktu ir pakeltų kainą. Visuomet paklausiu kainos šalia esančių daiktų, tada, abejingai - to DAIKTO kainos." - pasakojo viena garsi prancūzų aktorė specialiai sendaikčiams skirtoje laidoje "Tous a la brocante", kurią prieš porą metų transliavo TV5 Monde.
10. Sendaikčių kultūra labai gaji užsienyje. Šiai temai skirta daug tinklapių ir blogų. Vartykite juos, švieskitės, domėkitės daiktais ir jų realiomis (arba ne) kainomis.
11. Skaitykite "Mikos kioską". Ne tik įrašus, bet ir komentarus. Skaitytojai palieka labai vertingų ir praktinių patarimų. Apie Dituvą sužinojau iš vieno skaitytojo komentaro!!!

2010 m. rugpjūčio 1 d., sekmadienis

Ir toliau šukuojam blusturgius!

Tenka pripažinti, kuo toliau, tuo labiau man patinka mokytnamio blusturgis: čia visuomet geri daiktai geromis kainomis iš gerų žmonių. Kažkaip... vietom... net derėtis nepatogu.

Kaklo papuošalas už tik 1 lt. (Ai, daviau du... Nes iš duktės žvilgsnio supratau, kad mama užsiprašė per mažai)

Segė į agrobaltą - 3 litai! Pasigendu tešmens, bet kaip už 3 litus, galiu apsieiti ir be jo.

Nežinantiems - puiki žinia: Vilniaus senamiestyje atsidarė dar vienas sendaikčių turgus - kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį nuo 10 (berods iki 15 val.?) Arklių gatvės skersgatvyje vyksta štai toks dūzgimas:

Prekeiviai iš Lietuvos, o kartais ir iš Latvijos siūlo kažką labai panašaus, ką paprastai galima rasti sendaiktyne ant Tauro kalno (O gal tie prekeiviai iš ten ir yra?). Pasiūla - turtingesnė nei mokytojų namų kiemelyje, bet jau kainos, kainos!...

Palyginimui: ta pati karvė-broškė be spenių čia jau kainavo nei daug nei mažai - 40 litų!...

Čia sendaikčiai parduodami numizmatinėmis kainomis. Ir išvis, prieš perkant ką nors čia, būtinas bent minimalus vaikščiojimo po blusturgius stažas ir išprusimas, kitaip gali permokėti ne vieną šimtą litų.
- Šitam žiedui 170 metų...
Kurgi ne, ir greičiausiai jį nešiojo Napoleno senelė?

Bet buvo kur akis paganyti, ypač porceliano mylėtojams:

Arba šitas stalelis...

Porcelianines caraites, ondatras ir geišas galima laikyti ant sekcijos.
Ir vis dėlto aš kai ką pirkau! Pamenu iš vaikystės, mes turėjom gal 4 tokius šaukštelius. Paskui jų su laiku liko 3, tada 2, dabar gal tik 1? 9 litai už emocinį pirkinį - nedaug...

Pabaigai - grobis iš Dituvos. Taip ir nesupratau, sugrąžino prekeivius į pievutę, ar juos vis dar laiko prievartos būdu tame baisiame aptvare. Trečiadienis Dituvoje nėra toks populiarus kaip šeštadienis, bet šita suknutė buvo verta kelionės: 25 litai už visiškai naują suknelę su kaina ant etiketės 50 svarų???

Atleiskit, nelyginau... Baisiai jau karšta...

Blog Widget by LinkWithin