Tenka pripažinti, kuo toliau, tuo labiau man patinka mokytnamio blusturgis: čia visuomet geri daiktai geromis kainomis iš gerų žmonių. Kažkaip... vietom... net derėtis nepatogu.
Kaklo papuošalas už tik 1 lt. (Ai, daviau du... Nes iš duktės žvilgsnio supratau, kad mama užsiprašė per mažai)
Segė į agrobaltą - 3 litai! Pasigendu tešmens, bet kaip už 3 litus, galiu apsieiti ir be jo.
Nežinantiems - puiki žinia: Vilniaus senamiestyje atsidarė dar vienas sendaikčių turgus - kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį nuo 10 (berods iki 15 val.?) Arklių gatvės skersgatvyje vyksta štai toks dūzgimas:
Prekeiviai iš Lietuvos, o kartais ir iš Latvijos siūlo kažką labai panašaus, ką paprastai galima rasti sendaiktyne ant Tauro kalno (O gal tie prekeiviai iš ten ir yra?). Pasiūla - turtingesnė nei mokytojų namų kiemelyje, bet jau kainos, kainos!...
Palyginimui: ta pati karvė-broškė be spenių čia jau kainavo nei daug nei mažai - 40 litų!...
Čia sendaikčiai parduodami numizmatinėmis kainomis. Ir išvis, prieš perkant ką nors čia, būtinas bent minimalus vaikščiojimo po blusturgius stažas ir išprusimas, kitaip gali permokėti ne vieną šimtą litų.
- Šitam žiedui 170 metų...
Kurgi ne, ir greičiausiai jį nešiojo Napoleno senelė?
Bet buvo kur akis paganyti, ypač porceliano mylėtojams:
Arba šitas stalelis...
Porcelianines caraites, ondatras ir geišas galima laikyti ant sekcijos.
Ir vis dėlto aš kai ką pirkau! Pamenu iš vaikystės, mes turėjom gal 4 tokius šaukštelius. Paskui jų su laiku liko 3, tada 2, dabar gal tik 1? 9 litai už emocinį pirkinį - nedaug...
Pabaigai - grobis iš Dituvos. Taip ir nesupratau, sugrąžino prekeivius į pievutę, ar juos vis dar laiko prievartos būdu tame baisiame aptvare. Trečiadienis Dituvoje nėra toks populiarus kaip šeštadienis, bet šita suknutė buvo verta kelionės: 25 litai už visiškai naują suknelę su kaina ant etiketės 50 svarų???
Atleiskit, nelyginau... Baisiai jau karšta...











Viskas, užsivedžiau. Noriu šokti. Vėl!
Antroji Tikros damos komplekto dalis atsirado natūraliai, bet irgi ne atsitiktinai. Gal truputį narciziška, bet turėti veidrodėlį su ilgu koteliu – mano svajonė, siekianti bent dešimtį metų. Blusų turguje ne kartą mačiau įvairiausių veidrodėlių, bet nei vienas „neužkabino“, nes dažniausiai blizgėdavo auksais ir kažkokiais nelabai gražiais siuviniais. O kai tik pamačiau šitą – iškart supratau, kad va jis, tas tikrasis. Taigi nuo 50 Lt nusiderėjusi iki 45 Lt gavau veidrodėlį ir... paaiškėjo, kad į tą kainą buvo įskaičiuotas ir natūralių šerių šepetys!
Ką gi – ačiū pardavėjai. Tiesa, veidrodėlis sveria išties nemažai, bet kadangi ruošiuosi tapti tikra dama, auginu raumenis ir treniruojuosi grakščiai jį laikyti šukuodamasi plaukus ir mūvėdama savo sidabrinį žiedą!"





