2010 m. rugpjūčio 1 d., sekmadienis

Ir toliau šukuojam blusturgius!

Tenka pripažinti, kuo toliau, tuo labiau man patinka mokytnamio blusturgis: čia visuomet geri daiktai geromis kainomis iš gerų žmonių. Kažkaip... vietom... net derėtis nepatogu.

Kaklo papuošalas už tik 1 lt. (Ai, daviau du... Nes iš duktės žvilgsnio supratau, kad mama užsiprašė per mažai)

Segė į agrobaltą - 3 litai! Pasigendu tešmens, bet kaip už 3 litus, galiu apsieiti ir be jo.

Nežinantiems - puiki žinia: Vilniaus senamiestyje atsidarė dar vienas sendaikčių turgus - kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį nuo 10 (berods iki 15 val.?) Arklių gatvės skersgatvyje vyksta štai toks dūzgimas:

Prekeiviai iš Lietuvos, o kartais ir iš Latvijos siūlo kažką labai panašaus, ką paprastai galima rasti sendaiktyne ant Tauro kalno (O gal tie prekeiviai iš ten ir yra?). Pasiūla - turtingesnė nei mokytojų namų kiemelyje, bet jau kainos, kainos!...

Palyginimui: ta pati karvė-broškė be spenių čia jau kainavo nei daug nei mažai - 40 litų!...

Čia sendaikčiai parduodami numizmatinėmis kainomis. Ir išvis, prieš perkant ką nors čia, būtinas bent minimalus vaikščiojimo po blusturgius stažas ir išprusimas, kitaip gali permokėti ne vieną šimtą litų.
- Šitam žiedui 170 metų...
Kurgi ne, ir greičiausiai jį nešiojo Napoleno senelė?

Bet buvo kur akis paganyti, ypač porceliano mylėtojams:

Arba šitas stalelis...

Porcelianines caraites, ondatras ir geišas galima laikyti ant sekcijos.
Ir vis dėlto aš kai ką pirkau! Pamenu iš vaikystės, mes turėjom gal 4 tokius šaukštelius. Paskui jų su laiku liko 3, tada 2, dabar gal tik 1? 9 litai už emocinį pirkinį - nedaug...

Pabaigai - grobis iš Dituvos. Taip ir nesupratau, sugrąžino prekeivius į pievutę, ar juos vis dar laiko prievartos būdu tame baisiame aptvare. Trečiadienis Dituvoje nėra toks populiarus kaip šeštadienis, bet šita suknutė buvo verta kelionės: 25 litai už visiškai naują suknelę su kaina ant etiketės 50 svarų???

Atleiskit, nelyginau... Baisiai jau karšta...

2010 m. gegužės 24 d., pirmadienis

Blusturgių gėrybės - sezonas atidaromas!

Nežinau kaip jūs, bet aš jau prieš gerą mėnesį atidariau blusturgių sezoną. Kodėl nerašiau? Todėl, kad ne visuomet grįšti iš jų praturtėjęs gėrybių, todėl jungiu visus įspūdžius į vieną reportažą.

Kažkas iš skaitytojų nuolat teiravosi, ar jau veikia Dituvos sendaikčių turgus. Taip, jis jau veikia, nors manau, jis net ir ne sezono metu nebūna uždarytas.

Nors sendaikčių ten dar buvo mažoka. Dauguma prekeivių siūlė tai, ką mačiau dar pernai. O dviejų ilgų darbastalių su daugybe indų, vazų ir taurelių iš viso nebuvo. Apmaudu.

Vienok... ant vieno stalo buvo parduodamos... kūno dalys!... Nenuostabu, kai pardavinėjamos galvos, bet čia... jergau, tai buvo kažkas, ką nešioja nebent Lopezų Dženiferė:

Vienas užpakalis buvo juodas, o kitas - bėžinis!!! Aš neklausiau, koks tai dydis ir kieno gamybos, nes bijojau išgirsti tą nuvalkiotą pasakaitę: čia labai geras, pasilikau sau, bet mano pasirodo vienu dydžiu didesnis...


Dievaži, gal aš per retai vaikštau po specializuotas parduotuves, bet... o gal vis dėlto vertėjo pasimatuot? Na, į darbą, ar į sodą.

Be poros skudurėlių Dituvoje daugiau neradau nieko. Užtat sustojau trumpam pasigėrėti prie Vilhelmo kanalo:


O Rietavo sendaikčių turguje radau vieną mielą indelį - jame ketinu laikyti cinamono lazdeles. Žr. apatinėje lentynoje, pavadinimu "Briedis šiaurėje":


Užsukom į Rietavo dvaro parką, kuriame jau skleidėsi pirmieji pumpurai:


O Kunigaikščių alėjoje kelmais kelmais žėlė ožkabarzdžiai. Parkas - didžiulis. Rekomenduotina pasivaikčioti ypač praleidus valandą kitą dulkėtame Rietavo turguje.


O vakar mane maloniai nustebino Mokytojų namų kiemelio blusturgis. Išėjau iš jo ne tuščiomis, ir dar nuo kai kurių pirkinių vos susiturėjau, taigi vertinkit:

Ryžių degtinės butelaitis į mano baltai-mėlyną kolekciją. Prekeivė sakė, kad čia vietnamiečių, nors jokių kilmės sertifikatų ant jo nerasta. Įdomūs motyvai: vienoje pusėje - kokosų vagys:

kitoje - kirpėjų dienos Silmačiuose (siūlyti variantus). Bet kuriuo atveju, tikrai rankų darbas, o ir piešiniai - originalūs. Dar neturėjau nieko rytietiško balto-mėlyno. Dabar turiu.

Ši segė, kurią nuskyniau vos įžengusi į kiemelį, verta pačios Madlenos Olbrait NATO viršūnių susitikime! Labai tiks į dekoletė, einant į milongą:

Bet tai dar ne viskas.

Niekada netikėjau, kad blusturgyje galiu rasti tai, ką išties kolekcionuoju jau gal 10 metų: tai buvo pats tikriausias vinilinis tango!

Taip, turiu jų nemažai ir mano kolekcijoje yra vokiečių, slovakų, rusų tango... bet tai buvo PATS TIKRIAUSIAS ARGENTINIETIŠKAS TANGO SINGLAS - C. Castillo "Organito de la tarde"!!!

Kitoje pusėje - lenkiškas tango, kurio irgi neturėjau savo kuklioje senovinių vinilinių tango kolekcijoje. Deja, šioje pusėje labiau girdimi treškėjimai nei muzika, ir vis dėlto man šis radinys - vienas pačių nerealiausių!

Kaip skamba "Organito de la tarde", galite maždaug įsivaizduoti iš šio įrašo. Sakau "maždaug" todėl, kad maniškėje plokštelėje tango atlieka visai kitas orkestras.

Kaip skambės tango - priklauso ne nuo kompozitoriaus, o nuo... jį atliekančio orkestro. Todėl tas pats kūrinys skirtingų muzikantų rankose suskamba visai naujai.

Viskas, užsivedžiau. Noriu šokti. Vėl!

2009 m. rugsėjo 16 d., trečiadienis

Tikros Damos komplektas

Karina iš Geros nuotaikos užrašų konkursui "Mano naftalininė vasara" atsiuntė fotorašinį apie Tikros Damos aksesuarų rinkinį, kurį mergina susikomplektavo blusturgyje ir kuris jai kelia šviesius vaikystės prisiminimus. Anuomet žmonės turėjo mažiau, bet sugebėjo daugiau!

Karina: "Šitą komplektą surinkau per kelis kartus, bet visas grobis – iš sekmadienio popietę Vilniaus Mokytojų namuose vykstančio Blusų turgaus, į kurį visada smalsu užsukti pasižvalgyti, suvalgyti „gyvo“ pyrago ir pažiūrėti į besiplūstančią sagų pardavėją, kuri, cituoju, „kadaise buvo pati turtingiausia moteris Sovietų Sąjungoje, nes po kelnėmis vilkėjo ne kojines, o pėdkelnes!“ Bet šįkart ne apie ją.

Pirmasis komplekto grobis buvo žiedas. Kitam šis žiedas gal ir nebūtų labai ypatingas. Sidabrinis žiedas su kalnų krištolo akute. Kaina – 30 Lt. Akivaizdu, kad pardavėjai didesnių emocijų ar sentimentų žiedas nekėlė. O štai man – dar ir kaip. Kodėl? Nes nuo pat vaikystės retkarčiais matydavau mamą, seginčią tokius pačius auskarus. Visada galvojau, kad ji juos tiesiog nusipirko, bet prieš kelerius metus paaiškėjo, kad tie jos auskarai yra perdaryti iš žiedų! Tais senais laikais gal prieš trisdešimt metų mano tėtis nupirko mamai du štai tokius žiedus (po 30 rublių už vnt.) ir padarė auskarus. Kodėl mama prie auskarų negavo ir žiedo – iki šiol paslaptis. Taigi mano mama turi tokius auskarus. O aš turiu tokį žiedą. Dabar visi šauniai iš manęs šaiposi, kad pasirinkau Trojos arklio taktiką siekdama nugvelbti iš mamos auskarus. Bet iš tiesų kaskart, kai pažvelgiu į tą žiedą ant savo rankos, prisimenu vaikystę, mamą ir daug šiltų akimirkų.
Antroji Tikros damos komplekto dalis atsirado natūraliai, bet irgi ne atsitiktinai. Gal truputį narciziška, bet turėti veidrodėlį su ilgu koteliu – mano svajonė, siekianti bent dešimtį metų. Blusų turguje ne kartą mačiau įvairiausių veidrodėlių, bet nei vienas „neužkabino“, nes dažniausiai blizgėdavo auksais ir kažkokiais nelabai gražiais siuviniais. O kai tik pamačiau šitą – iškart supratau, kad va jis, tas tikrasis. Taigi nuo 50 Lt nusiderėjusi iki 45 Lt gavau veidrodėlį ir... paaiškėjo, kad į tą kainą buvo įskaičiuotas ir natūralių šerių šepetys!

Ką gi – ačiū pardavėjai. Tiesa, veidrodėlis sveria išties nemažai, bet kadangi ruošiuosi tapti tikra dama, auginu raumenis ir treniruojuosi grakščiai jį laikyti šukuodamasi plaukus ir mūvėdama savo sidabrinį žiedą!"

2009 m. liepos 27 d., pirmadienis

Du namukai susitiko

... arba pasakojimas apie tai, ko tik gali rasti sendaikčių turguje! Beveik kaip blogosferoje!

Džiaugiuosi, kad jums patiko idealaus sekmadienio ryto scenarijus! Iš jo supratau, kad su skaitytojais turiu daug bendrų persikryžiuojančių maršrutų, ir kad su dauguma jų galiu susitikti sekmadienį Mokytojų namų kiemelyje vykstančiame blusturgyje! Ne mažiau įdomūs buvo ir originalūs pirmadieninių nuotaikų antibiotikai - apie tai skaitykite komentaruose.

Tuose komentaruose sutikau pažįstamų sielų. Viena jų - Gin Cherry iš Cherry Boutique, parašė:

"Mika, aš turiu lygiai tokį patį namuką :) Maniškis numeris 59 :) Net nežinodama įsigijau rubukuose, bet žiūriu pas tave atkimštas ir yra kamštukas, o maniškis su skysčiu viduje ir "užvaškuotas" ar tai "užplombuotas" :) Viduje beje yra įpiltas džinas :) Ne, ne džinas pildantis norus, o gėrimas :D Savąjį beje pirkau berods už 2 litus irgi :)" Ir atsiuntė savo namuko nuotraukų:






Labai įdomu:
Mes abi turime panašius namukus.
Mes abi juos įsigijome sendaikčių turgeliuose.
Mes abi juos pirkome už du litu (nors turint omeniu kad Gin Cherry namukas su turiniu, aš ryškiai permokėjau).
Ir mes abi perkam tokius gražius mielus nereikalingus daiktus???

Tada pradėjau tyrimą.
Pasirodo, kad šiuos namukus "pastatė" Karališkosios Nyderlandų oro linijos - KLM. Kiekvienas svečias, skrendantis verslo ar karališkąja klase, gaudavo dovanų... po tokį vieną mažą mielą namuką, pilną olandiško džino Dutch Genever (35 % alk.). Konkurentai užsipuolė KLM, neva ji papirkinėjanti savo keleivius dovanomis, į ką KLM atsakė: "leiskite mums patiems spręsti, kaip pilstyti gėrimus. Kur pasakyta, kad jie turi būti patiekiami taurėse?" Nuo 1952 metų kompanija kasmet išleidžia po vieną naują egzempliorių, todėl šiuo metu skaičiuojama 88 skirtingi kolekcijos vienetai, o šį rudenį, spalį pasirodys ir 89-asis namas.

Namukai - realių gyvenamųjų namų kopijos, turintys gyvą ar jau nugriautą savo prototipą. Štai šį, priklausantį Gin Cherry, pažymėtą 59-uoju numeriu iš tikrųjų galima rasti adresu: Amsterdam, Herengracht 163, Het Vat, before 1632.


KLM buvo įkurta 1919 metais. Taigi, 1993 metais bendrovė jau turėjo išleidusi 60 namukų kolekciją - po vieną kasmet, nudžiugindama jų kolekcionierius. O 1994 metais, švęsdama 75-metį bendrovė išsyk pagamino 15 miniatiūrų - taip kolekciją sudarė iš viso 75 egzmplioriai, po vieną kiekvieniems bendrovės metams.



Originalūs namukai turi savo prekės ženklą: ilgą laiką KLM-ui juos gamino Koninklijke Goedewaagen, su užrašu made for KLM by BOLS. Vėliau kompanijos susipyko dėl užsakymų ir pradėjo gaminti namukus atskirai, susitikinėdamos dėl to teismuose. Kalbama, kad vėlesni egzemplioriai pagaminti Singapūre... todėl nebeturi šių užrašų. Ir džino.

Mano turimas egzempliorius, matyt vienas iš tų, kurie jau buvo pasiklydę vertime tarp Delfto, BOLS ir Singapūro: nors ant jo yra spaudas Hand Painted Delfts, bet jis neturi gimimo metrikų - t.y. namo numerio. Neradau jo ir visoje miniatiūrų kolekcijoje.


Tačiau jo pusbrolį spalvotais šonais radau oficialiame KLM tinklapyje.

Susidomėjusieji kolekcijos istoriją gali rasti KLM HOUSES.

Nepaisant pamestų kilmės dokumentų, manyčiau, kad tai - yra puiki istorija, kurią sužinojau, visiškai atsitiktinai nusipirkusi sendaiktį, patikusį iš pirmo žvilgsnio. Nesvarbu, su metrikais jis ar be džino, man jis vis viena labai mielas.

O dar smagiau sužinoti, kad šalia yra tokių namukų savininkų. Todėl nutarėme su Gin Cherry paklausti: gal yra jūsų ir mūsų tarpe daugiau žmonių, turinčių tokių namukų-miniatiūrų?

Jei ne, kas buvo geriausias, kurioziškiausias, mieliausias ir įdomiausias daiktas, kurį įsigijote sendaikčių turguje? Gal jis turi istoriją? Kodėl jis toks ypatingas?

Iš anksto sakau: ačiū už komentarus!

2009 m. liepos 20 d., pirmadienis

Ką veikti sekmadienį

Jeigu sekmadienį nesu kelyje Klaipėda -Vilnius, vėlyvam sekmadienio rytui turiu idealų planą. Štai jau pora mėnesių jo laikausi ir jis manęs dar nė karto nenuvylė!


1. Mokytojų namų kiemelyje vykstantis sendaikčių turgus, kitaip - blusturgis. Jauki aplinka, centras, o labiausiai man ten patinka žmonės ir visa atmosfera, kurią jie sukuria: čia galima rasti tai, ką nešiojai 1989-aisiais arba knygą, iš kurios mokeisi fizikos 9-oje klasėje. Gali kaip pardavėjas sudalyvauti ir pats (kas kartą pagalvoju apie savo palėpės aukso lobyną). Čia parduodami ne tik nereikalingi daiktai, bet ir rankdarbiai.

Visus pardavėjus galima suskirstyti į kelias grupes:

a. jaunos merginos, parduodančios vintažą, už tą pačią kainą teikiančios ir stilisto konsultaciją. Jums parinks ne tik šarovarus, bet ir asmeninį stilių.

b. tėvai, prekiaujantys kartu su vaikais (šita grupė žavingiausia: teko matyti jauną šeimą, pasisodinusią ant kelių vaikus ir skaitančius jiems "grybų karus" - knygas, kurias jie tuo pačiu metu ir pardavinėjo! O tokie patys jauni tėveliai su savo kleckais jas godžiai pirko!

c. babytės, pardavinėjančios parfiūmus a la originali kopija - jų greitai neliko.

e. profsąjungų turgelio rudimentai.

Dažniausiai nieko neperku, bet įspūdžių būna labai smagių ir labai daug! Turgelis turi savo blogą, kurį mėgstu pavartyti. Ir nors lankausi turgelyje, visuomet peržiūriu nuotraukas jo bloge. Ir ką jūs manot? Aš suprantu, kiek daug dalykų aš tą dieną nepastebėjau! Šitas turgelis yra, sakyčiau, geriausias vasaros projektas, jeigu kalbame apie Vilnių, kaip kultūros sostinę.

Kada eiti: galima ir ryte, nors turgelis kviečia ne anksčiau 12-os - tuo metu jau būna susirinkę dauguma prekiautojų.

2. Antroji stotelė - ekologinis turgelis, kas antrą sekmadienį vykstantis Café de Paris. Dėmesio, nuo šiol jis vyks kitoje kavinėje - "Mano Guru", tačiau ji irgi netoli blusturgio, taigi trajektorija labai nenukentės. Čia perku ožkos sūrio. Ir kiaušinių. Po įvairių gurmaniškų eksperimentų nutariau pirkti tik produktus, kurie nesukelia problemų (apie tai - kitą kartą).

3. Jeigu staiga pradeda lyti, geriausia perbėgti gatvę su maišu virš galvos ir aplankyti priešais esančioje Vilniaus paveikslų galerijoje vykstančią parodą - juk šiaip turbūt niekada neprisiruoštum? Šiuo metu ten vyksta Vilniaus prieškario fotografijų paroda.

4. Grįžtant atgal užsukti į kepyklėlę ir nusipirkti joje alyvuogėmis nusmaigstytų ciabatų ir focaccijų. Perku daugiau, nes kol nueinu iki mašinos, nuvalgau po pusę kepalo stebint lenkų turistams, kurie tuo metu būriuojasi šalimais ant sumos.

Štai toks mano neįpareigojantis planas lietingam tingiam ir vėlyvam sekmadienio rytui.

Bet grįžtant prie blusturgio, noriu jums parodyti vieną savo pirkinį, kuriam neatsispyriau. Už 2 litus (ai, kažkaip ne fasonas buvo derėtis) aš įsigijau štai tokį butelaitį su kamšteliu:

Visiškas originalas, kaip skelbia spaudas jo nugaroje, jis iš Delfto. Čia man aišku vėl sukilo prisiminimai iš tos šalies, kur viskas, kas tik yra iš keramikos, yra baltos ir mėlynos spalvos - taigi, iš Olandijos.


Ten tokių namukų knibždėte knibžda. Įdomiausia, kad jie visi kone 1,5 metro pločio, ir ilgi kaip unguriai, su galiniais kiemais priedo. Ne dėl grožio - dėl mokesčių. Anuomet nekilnojamasis turtas buvo apmokestinamas pagal fasado plotį. Todėl gyventojai greitai suprato, ką reikia daryti su tokiais įstatymais. Rezultatas - abipus kiekvieno Amsterdamo kanalo stovi eilės siauručių namukų kaip iš kokios pasakų knygos.


Namo fasadas dažniausiai dar ir pasviręs į priekį. Ne todėl, kad kanalas paplovė, o todėl, kad su skriemuliu viršuje galima būtų užkelti į palėpę pvz. fizharmoniją, nepažeidžiant pastato. Be to, viršuje laimima naudingo ploto, kurio ten ir taip nėra per daug.

Mano naujasis eksponatas yra baltas ir mėlynas.

Ir yra multifunkcinis. Jį galima naudoti ir dėl grožio.

Be to, jis puikiai įsipaišo į mano prieskonių lentyną!

Grįžus prie namo prisiskyniau pievų gėlių. Kokios ten pievos... tiesiog nenušienauti savaldybės viduriai. Tos pievų gėlės... su byrančiais žiedlapiais... nuostabios!

Klausimas jums: jeigu neatostogaujate ir liekate Vilniuje/mieste ne prie jūros, ką veikiate lietingais savaitgalio rytmečiais? Ar turite idealų planą? Ką darote, kad negalvotumėte apie pirmadienį ir kuo ilgiau pratęstumėte savaitgalio nuotaiką? Ar suradote pirmadieniui antikūnių, t.y. priešnuodžių? Gal turite kokį ritualą (vudu ir pan.) tam reikalui? Pasidalinkite!

Nuotraukoje: pasviręs namukas iš Olandijos.

Blog Widget by LinkWithin