2009 m. liepos 11 d., šeštadienis

Kaip pasigaminti gražių servetėlių

Nuostabi idėja pasigaminti originalių servetėlių ar vyniojamo popieriaus!

Popierių reikia sulankstyti armonikėle:

Surišti kampučius siūlu ir pamirkyti juos skirtingų spalvų dažuose:

Išvyniojam ir grožimės: pati tikriausia popierinė batika!

Visą darbo eigos aprašymą rasite Things to Make and Do!

2009 m. birželio 11 d., ketvirtadienis

Kad nepamirštum, užsirašyk

Atrodytų, jau matėm visas įmanomas servetėlių rūšis ir kilmes. Lyg ir neturėtum žmogus nustebti, pamatęs kažką tokio. Bet vistiek nustembi. Dabar jos dar ir išsiuvinėtos!

Nuotrauka iš: Katie Cupcake

2009 m. gegužės 24 d., sekmadienis

Servetėlės-pakvietimai

Atrodytų, kas galėtų būti originaliau vienkartiniame servetėlės gyvenime už inžinerinę mintį, paliktą kavinukėje po išgertos kapučino kavos.... ar naują šviežią rulonėlį genialioms mintims užfiksuoti vonios kambaryje.... ar istorija apie gilias savasties paieškas ir asmeninį susiliejimą su kava...

Bet pasirodo, kad tai - dar ne riba. Bryn, kaligrafė iš pašaukimo ir pagal profesiją, sugalvojo pakviesti draugus į savo gimtadienį, surašiusi kvietimą ant paprasčiausios popierinės baltos servetėlės:

Ji sulankstė servetėlę kaip atviruką, priekyje nupiešė restorano, kuriame turėjo vykti vakarėlis, fasadą, o viduje surašė kvietimo tekstą. Gražu, originalu, ekologiška, - tiesiog miela. O tokį kvietimą norisi išsaugoti kartu su nuotraukomis iš vakarėlio.

Šaltinis: http://100layercake.com/blog/archives/1011

2009 m. balandžio 1 d., trečiadienis

Nota Bene: inspirado visur ir visada

Kiek kartų esu sau sakiusi: "užsirašyk tą frazę, pasižymėk tą mintį, užfiksuok tą momentą, - juk pamirši!!!". "Ai ne, prisiminsiu", - sakydavau sau.

O kitą rytą išties neprisimindavau. Ir kiek tokių atvejų buvo - šimtai. Apmaudu. Aplankytą įkvėpimą jau įpratau konspektuoti, o sparnuotų frazių - dar ne.

Servetėlių inžinieriams jau pagamino: sėdi sau kavinėje, maišai atšalusią kavą ir projektuoji ant jų brėžinį metų variklio vardui laimėti. Juk nepeckiosi baltų rankogalių?

Bet šiandien kioske turime gaminį žmonėms, kurie bet kuriuo gyvenimo momentu suranda ką pasižymėti, tik neturi ant ko:

Servetėlės su paraštėm. Visai kaip mokykloj, tik be datos ir be N.D. šone. Labai tikroviška ir savotiškai sentimentalu, jeigu jau nebebijai savo klasės auklėtojos.

O cukriukai labai mieli. Ant tokio galima parašyti palinkėjimą Valentino dienos proga ir, įdėjus į atviruką, nusiųsti savo simpatijai. "Su ta pačia",- kaip dainuotų Vladas Bagdonas, - "gramatine klaida":

O šitą lapą duodam prasižengusiems - tegu perrašo čia mokinio taisykles, ir 30 kartų:

Bet raudonųjų paraščių viršūnėje puikuojasi produktas žmonėms, kuriuos inspirado aplanko ypatingais vidinio susikaupimo momentais, kasdien!

Šią produktų seriją Niujorko Vaizduojamojo meno mokykla sukūrė savireklamos tikslais, skatindama savo mokinių kūrybingumą ir drąsindama juos visuomet užfiksuoti savo genialias idėjas, kad ir kur jie bebūtų, kad ir ką jie bedarytų...

P.S. O čia gimininga siela: liniuotas virtuvinis rankšluostis iš medvilnės, kuris atrodo visai kaip jo popieriniai pusbroliai viršuje.

Šaltiniai: http://www.trendhunter.com, http://www.betterlivingthroughdesign.com

2009 m. kovo 18 d., trečiadienis

Christoph Niemann: Coffee

Galvojau, kad bus dar vienas postas apie servetėles, o išėjo apie kavą.

Nuostabi servetėlių kolekcija, kurios pasakoja dar nuostabesnes kavos istorijas. Jų autorius - Christoph Niemann. Man tik įdomu - jos pieštos akvarele ar kava?


Aš taip mėgstu kavą, kad pusryčiams geriu tik arbatą: pirmasis puodelis kavos yra toks nuostabus, kad aš bijau jos neįvertinti, jeigu gersiu ją apsnūdęs. Todėl kavą geriu po dviejų valandų, būdamas visiškai sąmoningas.

Man tikriausiai buvo penkeri, kai pirmą kartą pajutau kavos skonį – netyčia šliūkštelėjau kavos ant ledų. Niekaip nesuvokiau: kaip tie suaugusieji gali sugadinti tokį nuostabų ledų skonį tokiu bjauriu kavos antskoniu?
Labai panašiai pasijaučiau po kelerių metų, kai mano tėvai pareiškė, kad per ilgąsias vasaros atostogas mes užsiimsime… haikingu.


Kai man suėjo 10, aš vis dar nekenčiau kavos, bet man jau patiko pats kavos ruošimo ritualas. Mano tėvai buvo taip dėkingi už kas rytą jiems paruoštą kavą, kad nepastebėjo mano plikymo technologijos liapsusų.

Būdamas 17-os aš vis dar sirgau kavos šizofrenija: man patiko pats kavos konceptas, bet jos skonis man buvo atgrasus. Aš nutariau pasigydyti savarankiškai. Beveik tuo pačiu metu tėvai pasiėmė mane į mano pirmąją kelionę į Paryžių. Mes atvykome anksti rytiniu traukiniu ir iškart patraukėme į mažytę kavinukę. Aš užsisakiau didelę café au lait ir prarijau sklidiną dubenį šio gėrimo. Suveikė. Nuo to laiko geriu kavą kasdien.

Būdamas 21-erių atlikau praktiką vieno žurnalo redakcijoje. Ryte apie 9 val. kartu su artdyru užplikydavome gigantišką bambalį kavos visai dienai. Kava burbuliuodavo visą tą laiką ir apie pietus ji jau buvo akivaizdžiai sutirštėjusi. Po pietų tariama kava virsdavo juodu preparatu, kuris dvokdavo kaip derva. Bet mes vis viena ją gerdavome nežiaukčiodami.

Kai 1995 m. atvykau į Niujorką, aš atradau deli kavą. Tuo metu man mažiau rūpėjo skonis, labiau – kiekis ir kaina. Taigi, aš buvau kofeino rojuje. 1999 m. sausį vienas draugas mane sugundė persimesti į latte. Per kelias savaites ženkli mano biudžeto dalis buvo nuolat paliekama L Café kavinėje Wiljamsburge.


Mano vidinis buhalteris mane greitai įkalbėjo įsigyti vieną tų mažučių espresso aparatų, kurio kaina prilygo 10 didelių latte. Jis turėjo garų vamzdelį pieno pakaitinimui, o jį išvalyti reikėdavo po kiekvieno panaudojimo. Aš neturėjau tiek kantrybės. Po kelių pasinaudojimų aplink tą vamzdelį susidarė neapetitiškas, tamsiai rudas, organinės kilmės kunkulas, dar po kelių dienų jis jau nebepasidavė nugramdymui, ir aš vėl pradėjau gerti kavą mieste.


Čia pateikiamas mano kavos statistika per keletą metų.(1) filtruota kava, (2) Starbucks, (3) riestainiai su mėlynėmis, (4) riestainiai su sezamu, (5) riestainiai su pabarstais, (6) kiti riestainiai.

Visuomet užsisakau didelę kavos, bet nebegeriu, kai ji atšąla. Todėl puodelyje visada lieka keletas mililitrų, bet juk aš negaliu jų tiesiog išpilti į šiukšliadėžę. Taigi aš pėdinu ilgą kelią iki tualeto, kad atsikratyčiau kavos likučių. Štai kodėl ant mano darbo stalo bokštai popierinių kavos puodelių.

Karštas pienas pabrėžia kavos skonį, bet pieno puta yra absoliučiai nenaudinga ir visiškai nuobodi.
Mano mama, kuri ruošia skaniausią pasaulyje kavą, tiesiog negali apsieiti be mechaninio putų plakiklio. Rezultatas: stora kieta puta, kažkas panašaus į lacto-stucco. Aš turiu apgraužti tą plutą, kol pasiekiu kavą. Jeigu neskaitysime šito, tai ji iš tiesų ruošia geriausią kavą pasaulyje.

Kartą po vienos nuobodžios, visą dieną trukusios dizaino koferencijos viename universitete mus pakvietė vakarienės. Po įvairiausių pastų, salotų ir kišų, mums patiekė kavą. Žinot ką? Kai esi ištroškęs alaus, tai siūloma kava tampa pačiu šlykščiausiu gėrimu visatoje.

Niujorke visuomet pavydėdavau žmonėms, kuriems pakakdavo ateiti į kavinę, ir juos gerai pažįstantis barmenas, iš karto patiekdavo jų užsakymą be žodžių. Man prireikė daugiau nei 10 metų, kol pasiekiau šitą lygį. Ateidavau į mažą kavinukę Aštuntojoje aveniu, kur beveik be jokio ženklo, nebent tai būtų linktelėjimas, mano barmenas paruošdavo asmeninį užsakymą: kavą su garintu pienu.

Tačiau po kelių palaimingų savaičių, reikalai pasikeitė į blogąją pusę. Jis kažkodėl pradėjo ruošti ne tą kavą (pusė ant pusės, du cukraus). Žinojau: jeigu pataisysiu jį – mūsų mistiniai saitai nutrūks amžiams. Gurkšnodavau tą kavą, karčiai pamynęs savo išdidumą...

2009 m. vasario 26 d., ketvirtadienis

Apie kitokias servetėles

Dabar, kai dekupažu domisi pusė Lietuvos moterų ir jų vyrai, paroda pavadinimu "Servetėlė" sutrauktų daugybę lankytojų. Bet paroda jau seniai įvyko, ir ji dedikuota visai ne dekupažui. O straipsnyje išsakytos mintys apie tokį kasdienį ir buitinį atributą kaip servetėles nuskambėjo labai šviežiai. Kas turi laiko, teskaito: Paprasto daikto nepaprastas likimas.

2009 m. vasario 7 d., šeštadienis

Žiūrėk kaip tu valgai!

Girdėta frazė? Kanadiečiai sukūrė servetėles inžinieriams, o amerikiečiai - fastfūdo kartai:


Labai patogu ypač tiems vyrukams, kurie sako: "jau šlypso tai aš nesidėsiu!"
Paprasta priežiūra ir "valymas"...
Ne vyrukų, šlypsų.

Viename pakelyje yra 20 vnt. tokių seilinukų, po keturis kiekvieno motyvo variantus.
Gamintojas http://www.spoonsisters.com/

2009 m. sausio 28 d., trečiadienis

Inžinerinė mintis

Jeigu mano servetėles sudėtum į vieną eilę, jomis galima būtų apjuosti mėnulį. Du kartus. Mažiausiai. Kad ir kur bebūčiau, visuomet dairausi įdomių motyvų.

Bet tokio dar nebuvau mačiusi: servetėlė-braižymo popierius. Labai praktiška. Kol lauki kavos, su savo rangovu pasipaišai virtuvės planą. Bet... neduokdie toje kavinėje ateiti į aklą pasimatymą su aviacijos inžinieriumi! Nuobodu nebus, jam tai tikrai.

Šį unikumą pagamino kanadiečiai. 12 servetėlių rinkinys kainuoja nepigiai - virš dvylikos JAV dolerių. Bet... negi mes dabar gailėsime servetėlių, kai sprendžamas naujo skraiduolio likimas?

Šaltinis: http://www.apartmenttherapy.com/

2009 m. sausio 8 d., ketvirtadienis

Kalėdų Stebuklas

Per antras, (trečias, ketvirtas) rankas mane pasiekė siuntinys nuo mano buvusios kolegės. Tiksliau, dvigubai buvusios kolegės - nei ji, nei aš ten jau nebedirbam.

Išvynioju - o ten... servetėlės. Su angelais. Visiškai nematytos Lietuvoje! Ir dar angelai, dėl kurių aš taip mirštu. Druskos, duokit druskos... Ne šitos, - uostamosios...

Aš sužavėta ir pakerėta. Nemačiau Žanetos gerą pusmetį - o gal dar daugiau? Ji gyvena užsienyje su retais atvykimais į Lietuvą, todėl net keisčiausiose dekupuotose savo svajonėse negalėjau tikėtis kažko panašaus.

Mane tai faktiškai sukrėtė. Pozityviai, taip. Kad žmogus prisiminė, galvojo, rinko servetėles... Ir dar su angelais... Ir man - nors kai dirbom nebuvom labai artimos kolegės. Ji sėdėjo pietiniame flygelyje, aš - šiaurės vakarų...


Kas dar nežinojote - ŽANKA F. VALDO!

Ji man geriausia.

Geriau vyrai nesuras.

ŽANKA, AR GIRDI AČIŪ TAU LABAI!


Jūs tikite Kalėdų Stebuklais? Nes aš tai jau.

2008 m. liepos 29 d., antradienis

Gvadelupės mergelė

Šią servetėlę man padovanojo mano dekupažo mokytoja - Lachesė. Tik dovanodama kažką taip mįslingai numykė:
"va , kažin ką tu iš jos padarysi labai man smalsu, nes prie tokio švento daikto ir liestis baisu..."


O jūs... pastebėjote - kad jos veido bruožai ir išraiška skirtinga kiekvienoje servėtėlės dalyje?

Jos visos panašios ir tuo pačiu skirtingos...
Kaip šiurpu.
Artinasi vidurnaktis.
Mėnulis jaunas.
Laukite
PASAKAITĖS IŠ RŪSIO...

Blog Widget by LinkWithin