Konkursas "MANO KOLEKCIJA": balsavimas prasidėjo!

Šiandien prasideda konkurso "Aš ir mano kolekcija" balsavimas. Balsavimo sąlygos:

1. Už patikusią kolekciją balsuojama komentarais - palikite komentarą, kurią kolekciją ir kodėl renkatės. Kriterijai? Juos nustatote jūs, skaitytojai!

2. Užskaitomi tik vardiniai balsai - t.y. "anoniminiai" nesiskaito.

3. Merginos-konkursantės, jūs irgi galite balsuoti, kaip ir visi kiti skaitytojai, atiduodamos VIENĄ savo balsą už savo arba už savo konkurentės paraišką.

4. Balsuojama nuo dabar iki balandžio 3 d. 24 valandos (t.y. brėkštant šeštadienio rytui).

5. Jeigu tam momentui dvi paraiškos surinks vienodą skaičių balsų, laimės ta konkursantė, kuri PIRMOJI sulauks vieno, jos naudai visą balsavimą nulėmusio balso. Bus užskaitomas VIENAS tik VIENAS - pirmasis balsas, pasirodęs po balandžio 3 d. 24 val., kuris vienai iš dviejų (o gal - trijų ar daugiau konkursančių?) bus lemiamas. Visi kiti vėliau pasirodę balsai nebus skaičiuojami. Galioja blogo valandų rodmenys.

6. Konkurso nestebi prazwuoterhouzkūpers, bet jame vis viena negali dalyvauti Kiosko darbuotojai, jų šeimų nariai ir artimieji bei asmenys, kurių sąsajos su konkurso Skelbėju kelia pagrįstų įtarimų dėl tų asmenų vertinimo nešališkumo.

Jungiame mašiną!

1. ATVIRUKAI

Konkursui siunčiu vienos kolekcijos vaizdelį. Istorija tokia - kažkokioje šalyje kažkada pamačiau vieną smagų atviruką. Nusipirkau du vienodus. Vieną panaudojau pagal paskirtį. Kitą pasilikau. Pamačiusi kur nors neperkrautą vaizdais juodai-raudonai-baltą atviruką vis nusipirkdavau. Pamaniau, kad naudosiu pagal paskirtį ir nuotaiką. Bet pagailėdavau. Taip ir susikaupė šis tas, ką išdidžiai galima vadinti kolekcija.


P.S. Tą atviruką, kurį padovanojau (Last night was...), mačiau įrėmintą prie Ex miegamojo lovos. Smagu, kad kitos moterys žino, ko iš jo tikėtis:))

2. EMPIRE STATE BUILDING
iš servetėlių

Neplanavau, bet kažkaip šovė mintis, kad reikia sudalyvauti.
Dekupažininkių nenustebinsiu, o nedekupažuojančios jaučiu nesupras:) Čia visos skirtingos servetėlės. Surinktos per 10 mėnesių. Neskaičiavau, baisiai tingiu :)))

3. ČIA MOLIUSKŲ GYVENTA..

Tuo tarpu, kai visi normalūs žmonės paplūdimyje guli, vartosi nuo šonelio ant šonelio, kilnoja rankas ir kojas, idant viskas gražiai nurustų, aš vaikštau susilenkusi arba kapstau smėlį, tarsi ką labai brangaus būčiau pametusi, ir vis ieškau ieškau... Renku akmenis ir kriaukles. Šįkart pristatysiu kriaukles. Man jos tokios gražios... Renku daugiau nei 5 metus. Jokiu būdu ne "Maximoje" ar "Droge":). Kolekcijoje tik mūsų šeimos surinktos bei draugų rastos ir padovanotos. Yra iš tolimų kraštų: Kroatijos, Prancūzijos, ir iš labai tolimų: draugės rastų Bengalijos įlankoje.

Eksponuoju jas vonioje ir visuose namų gėlių vazonuose (patingėjau nuo jų nurinkti, fotografuodama šią foto). Manau, šią kolekciją pildysiu dar ilgai.

4. PUSĘ KARALYSTĖS UŽ TAKSOFONO KORTELĘ!!!

Keistoka kolekcija, ar ne? Pradėjau jas rinkti gal prieš 8 - 9 metus, nusižiūrėjusi nuo bičiulės vokietės. Nors esu plepi, tačiau tiek kortelių tikrai neprakalbėjau. Rasdavau jų paliktų prie taksofonų, jų kabinų, keisdavausi su minėta bičiule, o vėliau ir pažįstami sužinojo šį mano pomėgį (beje, vieną žmogų užkrėčiau tuo pačiu). Gerus metus intensyviai rinkau korteles. Dabar kolekcija guli dėžutėje, nuo pat pradžių niekur neeksponuota, niekad nesuskaičiuota, nesusisteminta:). Bet kadangi jau dalyvauju konkurse, vakar suskaičiavau - turiu 97 taksofono korteles, gal iš kokių 6 šalių. Kolecijos nebepildau, nes, tiesą sakant, nežinau ar bėra taksofonų:) O jei ir yra, negi atsiranda jais besinaudojančių? Kurį laiką galvoju, ką su šia niekam nematoma, nenaudojama (nors tiesa sakant, vaikai mėgsta pažaisti) ir gal nelabai prasminga kolekcija veikti? Ar verta ją saugoti? Nors, jei matosi nuotraukoje, yra kortelių, kurias galima naudingai pritaikyti : pvz.: instrukcija, kaip užsirišti kaklaraištį arba kortelė su aritmetinės šaknies bei logaritmų savybėmis:)

5. ŠUKĖS LAIMĘ NEŠA

Norėčiau parodyti savo kol kas kuklią kolekciją, kuri po truputį pasipildo. Ištraukiau ją iš slaptavietės, mat labai saugau nuo... namiškių, kurie į ją kėsinasi. Labai susižavėjau mozaika, svajoju išbandyti, todėl ir atsirado ši kolekcija.

NEKONKURSINĖ, PARODOMOJI DALIS

Kadangi konkurso sąlygos labai griežtos, o konkurse vis viena dalyvauti labai noriu, prisistatau parodomojoje programoje. Taigi, mano namuose yra dvi nesąmoningai susidariusios kolekcijos - panašiai kaip vėjas supusto iš smilčių kopas, taip pas mane užnešė... gerą termometrų gūsį:

Nepatingėjau visus surinkti į vieną krūvą ir suskaičiuoti. Penki. PENKI?!!! Vienas vintažinis. Vienas - elektroninis. Jis, beje, ne toks tikslus nei gyvsidabriniai. Bet penki? Kodėl penki? O kur savaitgaliui???


Ir dar viena svetainės kolekcija: distanciniai valdikliai. Moku naudotis tik viduriniu. Truputį - antru iš dešinės. Kitų bijau. Nemoku. O jei parodo, pamirštu, nes taip retai juos junginėju. Nejaugi jų daugės? Man jau gana!...

O dabar palikite savo komentarą - balsą, kurį atiduodate už aukščiau minėtas keturias kolekcijas.

Ačiū skaitytojams, sėkmės konkursantėms!

Mes ir vėl susitikome

PAPILDYTA: 2009.03.31
Vakar turėjome eilinę randarbių būrelio sesiją: kas siuvinėjo, kas siuvo, kas viską stebėjo ir komentavo. Mūsų darbastalis atrodė taip, lyg prie jo būtų dirbusi 20-ies mokinių klasė su sustiprintu dailės ir technologijų kursu:

Rezultatas: skirtukas knygai su bumbuliuku ir kutosiuku (centre) iš In Studija, margučiai ir žalios sniegenos iš Vaivos namučių:

Baltas gėrėlis - Medulos rankų darbo. Nežinau, ar jam duria, ar jis iš smagumo toks prisimerkęs?

O aš užsimaniau braškių... Deja, jos dabar po 1,99 šimtas gramų. Bet juk vis viena norisi??? Pasisiuvau iš Medulos virtuvinio rankšluosčio.
Sakau, kol ateis vasara, gal prinoks?

Ji man primena tris dienas nesiskutusį kaktusą - Tekilą Bum Bum.

Ir dar, visai pamiršau, kad kiekviena dalyvė gavo lauktuvių nuo Ilonos iš Egipto: rūpaus kario, su labai originalia etikete: ji išsiuvinėta koralais, rastais Egipto paplūdimy:

Aš jums sakau, ta sekta - baisiai geras dalykas. Rūpūs kariai!

PAPILDYTA: 2009.03.31: Skaitytojams reikalaujant, įdedu masuotės nuotrauką:


Nuotraukoje iš asmeninio albumo iš kairės į dešinę sėdi: Ilona, Medula, Vaiva, Kliukva.

Ir vis dėlto jie kvadratiniai!

Kai žiemą užsimaniau arbūzų, iš bėdos pasigaminau jų kvadratinę kopiją, kuri man visuomet primins sultingą arbūzų mėsą:

Bet pasirodo, kad čia visai ne futūristinis vaizdelis, o tikra realybė. Kaip rašė Agnė, tokius arbūzus japonai augina, kad šaldytuve vietos mažiau užimtų.

Šito tikrai nežinojau. Bet kai pamačiau, kaip tai atrodo, supratau, kad žemės ūkiui dar daug vietos eksperimentams:

Juos augina tokiose kvadratinėse dėžutėse - inkilėliuose, su skylute uodegytei. Užaugęs arbūzas išimamamas, pajamuojamas ir, pakrautas į KVADRATINES dėžes, vežamas į parduotuvę! Matyt, ir benzino transportavimui mažiau išnaudojama?

Kas toliau? Drugelio formos bazilikai ir širdys-burokai Valentino dienai? Turbūt...

Užsakiau tortą

Saldaus savaitgalio!

Košmaras pušų skersgatvyje - 2

Vakar buvau viename vakarėlyje. Jame be solenizantės radau ir žmonių, kurie, pasirodo, skaito "kioską".

Bet aš noriu rašyti ne tiek apie uodegos kėlimą, kiek apie tęsinį, kurį būčiau visai pamiršusi, jei ne šie žmonės.

Daugiausiai komentarų moterų pusėje sulaukė pranešimas apie basutes a la Pucci ir reportažas apie košmarą pušų skersgatvyje.

Jo reziumė: iš namo priešais mane nuolat stebėjo nedraugiška žmogysta:


- O tu išsiaiškinai, kas ten tave stebėjo?, - klausė viešnios.
-Taip, aš išsiaiškinau... Tik pamiršau apie tai parašyti!

Todėl manau geriau vėliau, nei niekad atskleisti šią siaubo skraistę ir galbūt apsaugoti jūsų trapų vidinį pasaulį nuo panašių nemalonumų.

Tai buvo vienas iš tų variantų, kuriuos savo komentaruose minėjo Medula, cituoju:

"Jeigu neatmojo ranka kai mojavai ir stypso 24 ar panašiai valandų per parą... nusiramink, tai ne žmogus, o tik maketas. T.y. galimybės:
1) ten įkurta nelegali siuvykla ir prie lango pristumtas manekenas.
2) žmonės ... sugalvojo primontuoti žmogaus siluetą ir šviesą paliko, kad vakare matytųsi šviesą įjungus. Dieną niekas dėmėsio neatkreipia, o vakare vis saugiau. Ir išvažiavo į kaimą...
3) krūtas bernas nusipirko krūtą tačką ir nervuojasi vis, kad kas nebrūkšteltų pro šoną, tai seka...
Matai, paaiškinimų gali būti krūva. Ir nebūtinai kviesti policiją ;)Jie dabar krizės metu benzino nebeturi..."

Bet... tai iš tiesų buvo kartoninins manekenas!

Dėmesį atkreipiau tik tada, kai pamačiau, kad jis nuolat stypso vis ta pačia povyza: ranka sexy atsirėmęs į klubą. Labai natūraliai jis atrodė, ir netgi kraupiai, ypač naktį. Bet iš tikrųjų - tai tik iškamša, kuri, - jeigu jos stypsojimo dėka iš tiesų nebuvo apvogtas nei vienas automobilis aikštelėje apačioje, - išties atliko kilnų apsauginio darbą!

Miegokit saldžiai. Mus saugo kartotiniai žmogeliukai! Nemokamai, t.y. - be pinigų!

Christoph Niemann: Coffee

Galvojau, kad bus dar vienas postas apie servetėles, o išėjo apie kavą.

Nuostabi servetėlių kolekcija, kurios pasakoja dar nuostabesnes kavos istorijas. Jų autorius - Christoph Niemann. Man tik įdomu - jos pieštos akvarele ar kava?


Aš taip mėgstu kavą, kad pusryčiams geriu tik arbatą: pirmasis puodelis kavos yra toks nuostabus, kad aš bijau jos neįvertinti, jeigu gersiu ją apsnūdęs. Todėl kavą geriu po dviejų valandų, būdamas visiškai sąmoningas.

Man tikriausiai buvo penkeri, kai pirmą kartą pajutau kavos skonį – netyčia šliūkštelėjau kavos ant ledų. Niekaip nesuvokiau: kaip tie suaugusieji gali sugadinti tokį nuostabų ledų skonį tokiu bjauriu kavos antskoniu?
Labai panašiai pasijaučiau po kelerių metų, kai mano tėvai pareiškė, kad per ilgąsias vasaros atostogas mes užsiimsime… haikingu.

Kai man suėjo 10, aš vis dar nekenčiau kavos, bet man jau patiko pats kavos ruošimo ritualas. Mano tėvai buvo taip dėkingi už kas rytą jiems paruoštą kavą, kad nepastebėjo mano plikymo technologijos liapsusų.

Būdamas 17-os aš vis dar sirgau kavos šizofrenija: man patiko pats kavos konceptas, bet jos skonis man buvo atgrasus. Aš nutariau pasigydyti savarankiškai. Beveik tuo pačiu metu tėvai pasiėmė mane į mano pirmąją kelionę į Paryžių. Mes atvykome anksti rytiniu traukiniu ir iškart patraukėme į mažytę kavinukę. Aš užsisakiau didelę café au lait ir prarijau sklidiną dubenį šio gėrimo. Suveikė. Nuo to laiko geriu kavą kasdien.

Būdamas 21-erių atlikau praktiką vieno žurnalo redakcijoje. Ryte apie 9 val. kartu su artdyru užplikydavome gigantišką bambalį kavos visai dienai. Kava burbuliuodavo visą tą laiką ir apie pietus ji jau buvo akivaizdžiai sutirštėjusi. Po pietų tariama kava virsdavo juodu preparatu, kuris dvokdavo kaip derva. Bet mes vis viena ją gerdavome nežiaukčiodami.

Kai 1995 m. atvykau į Niujorką, aš atradau deli kavą. Tuo metu man mažiau rūpėjo skonis, labiau – kiekis ir kaina. Taigi, aš buvau kofeino rojuje. 1999 m. sausį vienas draugas mane sugundė persimesti į latte. Per kelias savaites ženkli mano biudžeto dalis buvo nuolat paliekama L Café kavinėje Wiljamsburge.

Mano vidinis buhalteris mane greitai įkalbėjo įsigyti vieną tų mažučių espresso aparatų, kurio kaina prilygo 10 didelių latte. Jis turėjo garų vamzdelį pieno pakaitinimui, o jį išvalyti reikėdavo po kiekvieno panaudojimo. Aš neturėjau tiek kantrybės. Po kelių pasinaudojimų aplink tą vamzdelį susidarė neapetitiškas, tamsiai rudas, organinės kilmės kunkulas, dar po kelių dienų jis jau nebepasidavė nugramdymui, ir aš vėl pradėjau gerti kavą mieste.

Čia pateikiamas mano kavos statistika per keletą metų.(1) filtruota kava, (2) Starbucks, (3) riestainiai su mėlynėmis, (4) riestainiai su sezamu, (5) riestainiai su pabarstais, (6) kiti riestainiai.

Visuomet užsisakau didelę kavos, bet nebegeriu, kai ji atšąla. Todėl puodelyje visada lieka keletas mililitrų, bet juk aš negaliu jų tiesiog išpilti į šiukšliadėžę. Taigi aš pėdinu ilgą kelią iki tualeto, kad atsikratyčiau kavos likučių. Štai kodėl ant mano darbo stalo bokštai popierinių kavos puodelių.

Karštas pienas pabrėžia kavos skonį, bet pieno puta yra absoliučiai nenaudinga ir visiškai nuobodi.
Mano mama, kuri ruošia skaniausią pasaulyje kavą, tiesiog negali apsieiti be mechaninio putų plakiklio. Rezultatas: stora kieta puta, kažkas panašaus į lacto-stucco. Aš turiu apgraužti tą plutą, kol pasiekiu kavą. Jeigu neskaitysime šito, tai ji iš tiesų ruošia geriausią kavą pasaulyje.

Kartą po vienos nuobodžios, visą dieną trukusios dizaino koferencijos viename universitete mus pakvietė vakarienės. Po įvairiausių pastų, salotų ir kišų, mums patiekė kavą. Žinot ką? Kai esi ištroškęs alaus, tai siūloma kava tampa pačiu šlykščiausiu gėrimu visatoje.

Niujorke visuomet pavydėdavau žmonėms, kuriems pakakdavo ateiti į kavinę, ir juos gerai pažįstantis barmenas, iš karto patiekdavo jų užsakymą be žodžių. Man prireikė daugiau nei 10 metų, kol pasiekiau šitą lygį. Ateidavau į mažą kavinukę Aštuntojoje aveniu, kur beveik be jokio ženklo, nebent tai būtų linktelėjimas, mano barmenas paruošdavo asmeninį užsakymą: kavą su garintu pienu.

Tačiau po kelių palaimingų savaičių, reikalai pasikeitė į blogąją pusę. Jis kažkodėl pradėjo ruošti ne tą kavą (pusė ant pusės, du cukraus). Žinojau: jeigu pataisysiu jį – mūsų mistiniai saitai nutrūks amžiams. Gurkšnodavau tą kavą, karčiai pamynęs savo išdidumą...

Dėmesio konkursas: MANO KOLEKCIJA

Dar taip nėra buvę: kad konkursas gimtų taip greitai, taip spontaniškai ir sulauktų tokio audringo palaikymo. Bet ko čia stebėtis - juk taip ir turi būti: skaitytojai (p)rašo - kioskas dūzgia! Ačiū Rasuolei už idėją:

"...Tad siūlau, Mika, organizuoti Tavo bloge (kadangi jis baisiai populiarus ir čia renkasi daug konkursų mėgėjų) naują konkursą (kadangi turiu tokių keistų dalykų, kuriuos renku:))). Nekantrauju išgirsti Tavo sprendimą:) Todėl kol kas nesakysiu, ką renku:) ..."

Iš tiesų įdomių dalykėlių galima rasti kiekvienuose namuose. Pasigirkim, pasirodykim, pasigrožėkim ir gerai pasilinksminkim!

Aš renku kamščius. Ir skardines nuo pomidorų padažo. Ir ... ai, gal vėliau pasakysiu. O ką renkate jūs? Gal rimiškių lipdukus? O gal firminius rankšluosčius iš viešbučių, kuriuose apsistojate? Poznanės žemėlapius? Tatuiruotes? Antikvarines sagas? Bebrų iškamšas? Šiškas? Aukštojo mokslo diplomus? Mėlynus aukštakulnius su pentinais? Vyriškus antrankius? Vintažinius gorsetus? Karbiuratorius? Vyną? Pasaulinės literatūros aukso fondą (nes lentynoje dar liko 1,20 m)?

Konkurso sąlygos (kas kartą truputį jas modifikuoju, todėl jei ketinate dalyvauti ir/ar balsuoti, perskaitykite iki galo:

KONKURSAS

"MANO KOLEKCIJA"

1. Konkurse gali dalyvauti visi ir visos, net jeigu ir neužsiiminėjate rankdarbiais, bet kažką renkate ar kolekcionuojate. Kolekcijos gali būti kuriamos sąmoningai (nuolat ieškant įdomiausių eksponatų), arba nesąmoningai (kai staiga pastebi, kad nusipirkai dar vieną "Lietuvių-anglų kalbų žodyną). Esmė - pasirodyti ką turite tokio ypatingo pririnkę ir kokią vietą tie daiktai užima jūsų gyvenime.

2. Konkursui galima pateikti vieną arba kelias nuotraukas. Čia svarbu, kad viena nuotrauka reprezentuotų vieną kolekciją. Todėl jeigu norite pristatyti dvi kolekcijas, siųskite dvi nuotraukas ir t.t. Nepamirškite, kad nuotrauka gali būti ir koliažas, susidedantis iš kelių nuotraukų.

3. Kiekviena nuotrauka ir kiekviena kolekcija turi turėti trumpą aprašymą laisva forma, pvz.: kaip gimė kolekcija, kada pradėjai rinkti objektus, kodėl renki ir kaip. Gal atsitiko su tuo rinkimu kokių nors kuriozinių atsitikimų? Kur eksponuoji ir kaip ir t.t...

4. Labai svarbu - parašykite, kaip norite kad jus pristatyčiau. Kai kas mėgsta vadintis tik vardu, o kai kas - ir pavarde. O kai kam labai svarbus yra jo kūrybinis pseudonimas Jei turite blogą, parašykite man jo adresą, tokiu būdu jį pareklamuosime.

5. Visos nuotraukos su jų aprašymais bus eksponuojamos vienoje vietoje - t.y. viename blogo įraše. Laimės ta, kuri gaus daugiausiai skaitytojų balsų - t.y. jų komentarų. Balsuojama bus ne už autorių, kad ir kiek kolekcijų jis būtų pristatęs, bet už atskiras kolekcijų nuotraukas. Todėl tekstas po nuotrauka, kaip matote, yra labai svarbus. Argumentus, už ką balsuoti, pasirenka patys skaitytojai. Skaičiuojami bus tik neanoniminiai balsai.

6. Paraiškas siųsti adresu mikoskioskas@gmail.com iki kovo 29 d. 20 val. (sekmadienį dar lauksiu paskutinių nuotraukų). Pirmadienį - kovo 30 startuojam su balsavimu.

7. Pasilieku sau organizatoriaus teisę dalyvauti nekonkursinėje - parodomojoje programoje :)

REKOMENDACIJA. Mano manymu, kuo paprastesnis konkursas - tuo smagiau jame dalyvauti. Todėl siūlau neįvedinėti (t.y. neprašyti) tokių išimčių, kaip pvz. "o galima dabar mano kačiukas prabalsuos?". Jei eisime šiuo keliu, dalyvavimo sąlygų bus daugiau nei pačių dalyvių, o tai jau - visai nebe fun.

Ir aišku, koks konkursas be prizų! Prizas slepiasi vienoje šių dėžučių:

Visiems - sėkmės, laukiu jūsų paraiškų su nuotraukomis!

Renku kamščius

Miršta ligonis. Susirinkusi aplink jį šeima nori įvykdyti paskutinį jo norą.
- Duokit man prašau arbatos, su dviem šaukšteliais cukraus...
- ???
- Nes kol gyvas buvau, svečiuose visuomet gerdavau su keturiais, o namie - išvis be cukraus...

Kaip ir kiekvienas normalus (?) žmogus aš turiu keistų įpročių. Pavyzdžiui, jeigu geriu kavą kavinėje, visuomet pasiimu cukrų maišeliuose... Nors kavą geriu be cukraus, netgi namie. Kai manęs klausia, kodėl, sakau, kad vis dar prisimenu blokados laikus. O iš tiesų darau tai grynai praktiniais sumetimais: važiuojant į trumpą kelionę daug patogiau pasiimti 8 maišelius cukraus nei 8 šaukštelius cukraus stikliniame indelyje, o dar svoris... Aišku, galima ir nusipirkti to cukraus. Bet... Kam pirkti??? Renku.

Panašiai yra ir su vyno kamščiais. Juos renku jau keletą metų, tik nežinau kodėl. Man kažkodėl labai gaila juos išmesti, nes jie tokie dekoratyvūs. Kažkada mačiau idėją vyninėje - į didelį stiklinį bambalį sumestus kamščius. Neturiu tokios eksponavimo galimybės, bet vistiek gražu. Čia dalis tų, kuriuos spėjau išgelbėti nuo šiukšliadėžės:

Įdomiausia tyrinėti kamščių dekorą: kai kuriuos netgi parsivežu iš atostogų. Pvz. "Santo Wines" visada primins Santorinį. Argi galima išmesti tokį grožį?

Turint omeny, kad kamščiai dabar daromi iš plastmasės ir buteliai vis dažniau sandarinami užsukamais kamšteliais, šie raritetai tuoj turės išliekamąją muzeologinę vertę.

O ką renkate jūs?

Pres papjė

Labai naudingas dalykas servetėlėms prispausti: pres papjė.

Dabar nesuprantu: čia akmuo lengvas kaip plunksna ar plunksna sunki kaip akmuo?

Istorinis dekupažas: The Print Room

Netyčia namuose radau seniai įsigytą knygą: Jocasta Innes "Applied artistry". Pirkau ją prieš daugelį metų, kai, remontuodami butą galvojome apie kokį nors įdomų sienų dekoravimą. Sienos buvo nudažytos standartiškai, o knyga atgulė į mažiausiai pasiekiamą lentyną pačiame jos viršuje.

Dabar ją vartydama randu nepaprastai įdomių, vertingų, ir kas svarbiausia - dabar jau suprantamų įdėjų, kurios anuomet atrodė nesuvokiamai keistos.

Iš kur ir kaip atsirado dekupažas, nerašysiu, nes tai žino ne tik moterys, bet ir jų vyrai, ir vaikai. Įdomu buvo sužinoti, kad dekupažui buvo naudojamas ne tik popierius, bet ir įvairi, spalvota, likusi nuo prabangių drabužių, panaudota tekstilė.

Bet įdomiausia buvo atrasti straipsnį apie istorinį dekupažą - the print room, - taip vadinamą spausdintą kambarį. Šis kambario dekoravimo būdas atsirado aštuonioliktojo amžiaus viduryje ir buvo populiarus iki devynioliktojo amžiaus. Fonas šiam dekoravui dažniausiai būdavo šviesus - sienos būdavo dažomos šiaudų geltona, ochra, rožine, žydra spalva. O popieriuje atspausti paveikslai būdavo tiesiog klijuojami ant sienos ir dar papuošiami krašteliais aplinkui, imituojančiais rėmelius.

Nuotrauka iš: http://www.nationaltrust.org.uk/main/w-index.htm

Sudėtingesniuose pavyzdžiuose šie paveikslai būdavo sujungti dirželiais, rozečių juostomis, žiedais su kaspinais ir užbaigti kabančiais kutais, žemyn besiraitančiomis juostomis ar kamėjomis. Norint sėkmingai dekoruoti kambarį, galima buvo panaudoti įvairausio dydžio paveikslus, bet reikėjo laikytis ir keleto taisyklių: paveikslai turėjo būti artimi tematiškai ir, aišku, nepaprastai svarbu buvo jų tolygus, proporcingas išdėliojimas.

Nuotrauka iš: Jocasta Innes "Applied artistry"

Nors tais laikais ir būdavę specialistų, kurie taip dekoruodavo kambarius, vis dėlto spausdinto kambario dekoravimas buvo labiau šeimos narių užsiėmimas, kai jie, dažniausiai už lango pliaupiant lietui, bandydavo atitaikyti labiausiai tam ar kitam paveikslui tinkančią vietą ant sienos. Paveikslus šeimos rinkdavo metų metus, o kraštelius "rėmams" ir kitus papuošimus pirkdavo atskirai, lakštais.

Nuotrauka iš: http://www.houseandhome.ie/home_visit3.asp?CatID=6&HV_ID=33

Originalų print room galima pasigaminti ir pačiam: tereikia atsispausdinti ar nusikopijuoti istorinę litografiją, truputį pasendinti ją pamirkius popieriaus lakštą arbatoje ar tirpioje kavoje, ir išdžiovinus klijuoti tiesiog ant sienos. Paveikslo viršų nulakuoti plonu matinio lako sluoksniu ir... gyventi trijų kambarių bute Fabijoniškėse taip, lyg tai būtų Verkių rūmai!