Inžinerinė mintis

Jeigu mano servetėles sudėtum į vieną eilę, jomis galima būtų apjuosti mėnulį. Du kartus. Mažiausiai. Kad ir kur bebūčiau, visuomet dairausi įdomių motyvų.

Bet tokio dar nebuvau mačiusi: servetėlė-braižymo popierius. Labai praktiška. Kol lauki kavos, su savo rangovu pasipaišai virtuvės planą. Bet... neduokdie toje kavinėje ateiti į aklą pasimatymą su aviacijos inžinieriumi! Nuobodu nebus, jam tai tikrai.

Šį unikumą pagamino kanadiečiai. 12 servetėlių rinkinys kainuoja nepigiai - virš dvylikos JAV dolerių. Bet... negi mes dabar gailėsime servetėlių, kai sprendžamas naujo skraiduolio likimas?

Šaltinis: http://www.apartmenttherapy.com/

Klausimas dėl konkurso, pakibo

Gavome jau tris paraiškas konkursui "Kobinys 2", liaudiškas konkurso pavadinimas "Aš ir mano kablys". O šiandien mane pasiekė klausimas: " ... prašom pasakyti, ar gautos paraiškos labai tiesiogiai susiję su žodžiu KABLYS? Nes pagal savo ideją neramu atsirast Marse", citatos pabaiga.

Paraiškų konfidencialumas laikomas seife iki balsavimo pradžios. O visiems esamiems ir būsimiems dalyviams atsakome:

Konkurso esmė tokia ir yra, kad NEBIJOTUM ATSIRASTI MARSE. Nes tai ir yra tikrasis kūrėjo kūrybiškumas! Atminkite - menas prasideda ten, kur jis peržengia įprasto mąstymo ribas!

Paraiškų laukiame iki šv. Valentino dienos (neprivaloma katalikams šventė). Jei turite klausimų, klauskite!

Nuotraukos iš http://design-milk.com/

Perėjau prie ikonografijos

Per kompozicijos pamoką gavome užduotį - pieškite, sako mokytojas, tema "šalia kelio vieškelėlio šaltyšius gyveno".

Dabar kas tas šaltyšius? Čia pavardė ar profesija? Kodėl jis ten gyveno? Pasirodo ten dar kažkokius septynis vaikus jis turėjo? Ir lygtai grojo triūba? O žmona kur? Niekas nežinojo kur žmona. Niekas nežinojo tos dainos žodžių. Vat jeigu duotų piešti tema "šalia kelio karčiama", tai kitas reikalas.

Bet kai nežinai ką daryti, tenka improvizuoti.

Po valandos mokytojas ateina į studiją ir rėkia: "Ne, nu jūs man čia visos šventų paveikslų pripiešėt!". O ką daryti? Atėjome tiesiai iš dailės istorijos pamokos, prisižiūrėję El Greco ir Rafaelio. Taip ir pereini žmogus nejučia prie geriausių ikonografijos tradicijų.

Nuotraukoje: dėžė, į kurią labai gerai susidėti lauktuves iš Vatikano.

PS: Kaip taisyklingai lietuviškai rašoma: karčema ar karčiama? Nežinau kodėl, bet didžiajame dabartinės lietuvių kalbos žodyne (1993) šio žodžio nėra! Gal jis jau išimtas iš apyvartos?

Nacionaliniai komunalinio ūkio ypatumai

Vos tik danguje pradeda suktis snaigės, mūsų kiemsargis išeina į frontą.

Jis idealiai nušluoja nuo takelių sniegą, palikdamas tik sausą asfaltą ir suledėjusias ant jo balutes.

Bet bjauriausia, kad tie susigumulavę ledo gabalai tyko gyventojų iš prie pat durų. Atidarai sunkias geležines duris, kurios tuoj tuoj užsitrenks už nugaros, ir dar gerai neprabudęs žengi pirmąjį žingsnį į kiemą, o ten - kuo švariausiai nušluotas ledas, taip ir kviečia slystelėti... į traumatologinį skyrių...

Dar sunkiau būna į namus įeiti - o tu pabandyk atidaryti sunkias geležines duris, stovėdamas lauke: tu atsidarai 45 laipsnių kampu, o durys - ne!

Kalbiname komunalinio ūkio specialistą:

- Kodėl nenukapojat to ledo prie durų - juk tai taip pavojinga!

- Negaliu: gali susigadinti plytelės.

- Tai bent smėlio pabarstykit?

- Matot, čia moteris ateina plauti laiptinės, tai jai paskui labai daug darbo būtų...

- Aha. Nu tai druskos tada paberkit?

- Neturiu...

Negali pykti, kaip sakoma, negali...

Nuotraukoje: 2007 metai: šluotų parkavimo vieta, kartu su šluotomis atsirado Stata centre diena prieš septintosios Harrio Potterio dalies knygos išleidimą.

Šaltinis: http://drumzles.net/blog/?cat=11

Švieski man vėl

Tai buvo lempa, kurią prisimenu dar nuo darželio. Originalus jos variantas - raudonas plastikinis, beveik oranžinis
...poliuretano?
...polipropileno?
...polivinyldextraeticilformaldehil?
gaubtas ir medinis stovas su auksiukais.
Buvo labai madoj.

Kai mačiau ją paskutinį kartą, ji vilkėjo kažkokį savadarbį, kiek pageltonijusį plaunamo tapeto sijoną. Pradžioje galvojau šveisti stovą ir dažyti jį kokiomis nors neoninėmis spalvomis - kaip DABAR madoj. O gaubtą dekupažinti kokiais nors moderniais motyvais. Bet tuomet ji netiktų prie interjero!
O tai kaip reikia?
Reikia, kad tiktų.

Stovą nutariau (kol kas) palikti originalų - jis taip gražiai apsitrynęs, net sendinti nereikia! O gaubtą juk galima keisti kada tik nori.

Koks puikus, demokratiškas dalykas tas dekupažas - tokiais momentais tikrai džiaugiuosi, kad daiktą galima taip lengvai ir nesudėtingai pakeisti!

Esamą gaubtą nudažiau baltais akriliniais dažais. Maniau, kadangi jis toks gruoblėtas kaip vaflis, be to, su skylutėmis (?) kurios prasišviečia, akriliniai dažai suteiks pagrindui lygumo, vienodumo, lengviau slys servetėlė ir padengimas bus vienodesnis. Bet taip nebuvo. Planuojantiems dirbti su šviestuvais nepatariu to daryti: paviršiaus sukibimo efektui akrilas nepakenkė, bet ir nepadėjo. Be to, jis patamsino gaubtą, bet kas liūdniausia - paprastai teptuku nepavyksta tolygiai padengti dažų taip, kad to nesimatytų, uždegus šviestuvą. Arba reikia dengti labai storai, o tai vėlgi, tamsina švietuvą, kuris iš tiesų juk turi nešti šviesą?

Kaip dekoruojate šviestuvus jūs? Gal turite atradę savo sprendimą gaubto dekupažui ir nebijote jomis pasidalinti su kitais skaitytojais? (Tiktų ir klasika, nes šviestuvo dekupažo kursuose nebuvau).

Nepaisant minėtų kliūčių, servetėlės motyvas nepaprastai dėkingas, kad viso to nesimatytų galutiniame variante. Atsirado ir vienas kitas netikėtumas... Kadangi sušlapęs popierius tįsta... Na, tiesiog, kaip tikrame miške, neišvengta natūralistinių scenų.
Nuotraukoje: gamta - visų namai...

Šviestuvo išeiga:
- trys servetėlės,
- mililitrai PVA klijų (tokiems darbams paprastai mediumo nenaudoju, puikiai tinka ir lipalas) ir...
- 28 litai. Tiek kainavo prabangios juostelės užuolaidų apdailai. Nebuvau tikra, kuris variantas labiau tiks, todėl paėmiau daugiau, - dėl viso pikto, tam kartui. Kas liko (t.y. tuo, atsarginiu variantu) išklijavau šviestuvo gaubto vidų.

Nuotraukoje: vėl, švieski man vėl!

DĖMESIO KONKURSAS: Kobinys 2

Nesitikėjau, kad pirmasis konkursas "Pimp ma desktop" sulauks tokio dalyvių ir skaitytojų dėmesio. Dar labiau nustebau, kad atsirado norinčiųjų dalyvauti kituose kiosko konkursuose. O po nuolatinių skatinimų ir draugiškų užuominų supratau, kad slapstytis beprasmiška, - reikia skelbti naują konkursą!

Nuotrauka iš: http://www.muziejai.lt/.

Ilgai galvojau, kokia galėtų būti jo tema. O tiksliau - konceptas. Šį blogą skaito ne tik dekupažininkės, bet ir siuvinėtojos, siuvėjos, restauratorės, mezgėjos, rišėjos, audėjos, vėlėjos ir netgi uogienių virėjos!... Taigi, konkursas neturėtų apsiriboti tik viena technika!

Kita vertus, jeigu paskelbčiau vieną konkurso temą, pvz. "žėima žėima biėk iš kėima" - tai jau kažkuo primintų tuos oficialius forumus su moderatoriais, adminais, asmeninėmis žinutėmis ir t.t. - kažką panašaus į "pagyrų puodą" - neįdomu, pasenę...

Bet yra vienintelis dalykas, kuris mane žavi asmenybėje, nepaisant to, kokia technika (ar technikomis) užsiima autorius: tai jo KŪRYBINGUMAS. Todėl vakar, ieškodama, kur pakabinti dovanotą biskorniu, mąsčiau apie... KABLĮ.

Dėmesio į ekraną,

skelbiamas antrasis konkursas

AŠ IR MANO KABLYS

Tai - laisva tema, panašiai kaip per abitūros egzaminus, atsimenat? Pirmoji būdavo iš S.Nėries, antroji - iš V.Krėvės kūrybos, o va trečiąją paprastai rindavosi kokie 7 proc. abiturientų, kurie manė, kad laikas nebūtinai turi būti skiriamas rašytojų biografijų zubrinimui, ir tik dėl to, kad paskui panaudotum jas įžangoje???

Bet grįžtam prie kablio. Kodėl - "kablys"?

Pažiūrėkime į šio žodžio semantinį lauką, kaip sakytų filologai. Tai tik orientaciniai klausimai, kurie galbūt padės ruoštis konkursui. Kaip ir minėjau, tema visiškai LAISVA ir, noriu tikėti, - demokratiškai interpretuotina, pvz.:

Kas yra jūsų KABLYS? Kada jis jus UŽKABINO? Ar paleidžia? Ar dažnai UŽSIKABLIUOJATE su randarbiais ar kita dekoravimo technika? Kokia? O gal jūsų namuose KABO KABIKAS? Tai ką tuo metu veikia TUPIKAS? O gal jūsų paskutinysis projektas PAKIBO kaip windowsai ir niekaip NEATKIMBA? O gal jūs neriate KABLIUKU? Ar dažnai prie jūsų KABINĖJASI namiškiai, (draugai, naminiai gyvūnai), negaunantys įprasto dėmesio? O gal šiuo metu namuose kažką sukūrėte, ką ruošiatės KABINTI? O kaip su PAKABOM, užtenka visiems? O kaip SUKIBIMAS, ar laiko? O gal šiuo metu KABINATĖS į kokią naują dekoravimo sritį, papasakokit! Klausykit, o jums klaustukas neprimena kablio?

Ką ir kaip pristatysite konkursui - jūsų fantazijos, vaizduotės ir mąstymo laisvės įrodymas. Aišku tik viena - čia teks visų pirma KŪRYBINGAI pasižiūrėti ... į save.

Vistik nepamirštam, kad nuotraukoje ar aprašyme turi dominuoti kažkas, ką aš trumpai pavadinčiau kodiniu pavadinimu "aš ir mano kablys" (...kobinys, pakabukas, kabliataškis, kabykla - pasirinktinai), kad turėtume bent tokį - vieną - bet formalų konkurso konceptą. Neišeiti iš konkurso krantų padės konkurso sąlygos.

Konkurso sąlygos beveik nesikeičia, beveik:

1. Konkurse gali dalyvauti visi ir visos, namuose užsiimantys rankdarbiais (nebūtinai - dekupažu!) ar namų, baldų, viešųjų erdvių dekoravimu ir t.t.



2. Konkursui reikia pateikti 1 (vieną ir tik vieną) nuotrauką, iliustruojančią temą "aš ir mano kablys".



3. Labai svarbu - trumpą aprašymą, t.y. paaiškinimą - kas tas kablys yra jums ir kokios yra visos iš jo išeinančios pasekmės (žr. viršuje orientacinius klausimus). Kadangi tema yra LAISVA, be jūsų originalaus ir kūrybingo aprašymo deja, negalėsime dešifruoti nuotraukos taip, kad ji išbėgtų į finišo tiesiąją :)



4. Ne, karbiuratoriaus remontas garaže - tai ne rankdarbiai.
   O va dėl maisto gaminimo - aš jau abejoju: imbieriniai meduoliai reabilitavo maisto gaminimą iki randarbių kategorijos!



5. Nuotrauką su aprašymu siųsti adresu mikoskioskas@gmail.com iki vasario 14 d. t.y. iki šv. Valentino, taip bus lengviau atsiminti.



6. Visos nuotraukos su jų aprašymais bus eksponuojamos vienoje vietoje - t.y. viename blogo įraše. Laimės ta, kuri gaus daugiausiai skaitytojų balsų - t.y. jų komentarų. Argumentus, už ką balsuoti, pasirinks patys skaitytojai.



7. O šitas man labai skausmingas: Konkurse negali dalyvauti Kiosko darbuotojai, jų šeimų nariai ir artimieji bei asmenys, kurių sąsajos su konkurso Skelbėju kelia pagrįstų įtarimų dėl tų asmenų vertinimo nešališkumo. (Aš irgi nieko nesupratau, bet tegu būna. )
   


8. Nenusiminkite jei nelaimėsite - juk esmė ne laimėti, o dalyvauti ir smagiai praleisti laiką kūrybinėse savojo "kablio" paieškose!
   
   Ir aišku, koks konkursas be prizų! Prizas slepiasi vienoje šių dėžučių:
   

Yra klausimų? Klauskite!
Na ir nesąmonių prirašiau, net gėda skaityti.

Biscornu

- Jis man padovanojo auskarus!!! O prie tų auskarų aš neturiu:
... nei suknelės,
... nei rankinuko,
... nei batų,
... nei laikrodžio,
... nei kepurės,
... nei kailinių!!!
(Užuojauta draugės akyse).


Šitą anekdotą prisiminiau, kai iš In Studijos gavau dovanų biscornu (liet. adatinę). Adatos į tokius meno kūrinius paprastai nebadomos, nes šie mieli jaukūs daikteliai labiau skirti interjero puošimui, nei dūlėjimui tamsiuose siuvimo reikmenų stalčiuose.

Taigi, gavau dovanų biskorniu.
O prie jo aš neturiu:
- nei komodos,
- nei sidabrinio padėklo,
- nei vilos San Marine (tiktų ir vasarnamis Preiloje),
- nei jachtos San Tropeze,
- nei pagaliau elnio ragų koridoriuje...

Čia man netikėtai kilo idėja dėl kito konkurso, kurio taip laukiate.
Bet apie tai - kitą kartą.

2009.01.11

Aš turiu draugę.
Jos vardas Lina.

Maždaug po trejų metų mūsų pažinties, lemtingo atsitiktinumo dėka sužinojome, kad esame gimusios tą pačią dieną.

Tada mes pastebėjome, kad panašios ne tik mūsų nosys, bet ir mintys.
O tada žinote ką ji darydavo? Žinote?

Ji paskambindavo man ryte, ir rėkdavo į ragelį: "chepi biozdy tū jū..." Viskas baigdavosi tuo, kad pabaigoje mes abi dainuodavom "hepi biozdy tūūū aaaaas..." - triumfo arkos stilistikoje.

Technika sparčiai vystėsi, ir praėjusio šimtmečio pabaigoje atsirado pirmieji mobilūs telefonai.
Tai žinot ką ji tada darydavo?
Ji skambindavo dar anksčiau, kai aš dar miegodavau!

Ir ji tai būdavo tokia, žvali, jau pabudus.
O mano balso stygos - tai ne???

Tada aš tapau gudresnė (kažkur po aštuonerių metų) ir išvakarėse išjungdavau mobilų.
Cha!

Štai jau porą metų aš pirmoji jai skambinu - po solfedžio pratybų duše.
Štai ir išaušo ta diena.

Galvojau, paskambinsiu Linai, mes paguguosim į mobilųjį, tada išvalysiu kaminą, pažarstysiu židinį, pasiklausysiu ansamblio "Nerija" įrašų.
Kažkur turėjau Starošaitę...

Bet tai, kas įvyko, peržengia visas ribas.

Pas mus atėjo iš kabelinės.
Sakė, kad pasikeitė planas.
Ir kad reikia kažką pas mus perinstaliuoti.
Aš įleidau, nes turėjo kartoti finalinį arkos koncertą, o aš jį žiūriu tik gyvai.
Tas dėdė pasiūlė pajungti porą kanalų nemokamai.
Suprask, - nelegaliai.
Kažką perinstaliavo, pažaidė kanalais ir išėjo.

Įsijungiau telį. Per Vilnių rodė šitą:



Koks keistas dešimtukas, pagalvojau.
Ir ta choreografija...
Dabar jau taip niekas nedaro.

Čia gal dėl to, kad meistras nukirpo mėlyną laidą, o žalią pasiėmė sau?
Lina, ar pas tave rodo Vilnių???

SU GIMTADIENIU, TAVE, IRGI!

Dar vienas Leliumai

Gavau laišką iš Medulos, kuri pasigamino eglutę: "Šiandien jau norėjau eglutę utilizuoti. O ten... Vyras sako, greičiau fotografuok ir siųsk..." Jūs tik pažiūrėkit:

Dabar supratau, ką reiškia tie dainos žodžiai: "Kalėdų rytą rožė sužydo"... Gal dar neutilizuok savo eglutės, Medula - pasilik iki Velykų? Juk ir gavėnia - ne už kalnų.

Leliumai! Arba, kaip sako vokiečiai:

O Tannenbaum,

O Tannenbaum,

Wie grün sind deine Blätter.

Kalėdų Stebuklas

Per antras, (trečias, ketvirtas) rankas mane pasiekė siuntinys nuo mano buvusios kolegės. Tiksliau, dvigubai buvusios kolegės - nei ji, nei aš ten jau nebedirbam.

Išvynioju - o ten... servetėlės. Su angelais. Visiškai nematytos Lietuvoje! Ir dar angelai, dėl kurių aš taip mirštu. Druskos, duokit druskos... Ne šitos, - uostamosios...

Aš sužavėta ir pakerėta. Nemačiau Žanetos gerą pusmetį - o gal dar daugiau? Ji gyvena užsienyje su retais atvykimais į Lietuvą, todėl net keisčiausiose dekupuotose savo svajonėse negalėjau tikėtis kažko panašaus.

Mane tai faktiškai sukrėtė. Pozityviai, taip. Kad žmogus prisiminė, galvojo, rinko servetėles... Ir dar su angelais... Ir man - nors kai dirbom nebuvom labai artimos kolegės. Ji sėdėjo pietiniame flygelyje, aš - šiaurės vakarų...

Kas dar nežinojote - ŽANKA F. VALDO!

Ji man geriausia.

Geriau vyrai nesuras.

ŽANKA, AR GIRDI AČIŪ TAU LABAI!

Jūs tikite Kalėdų Stebuklais? Nes aš tai jau.

Kaip rėminti siuvinėtą paveikslą arba du kavos, prašyčiau

"Kaip rėminti siuvinėtą paveikslą?" - klausiau prieš porą dienų ir Loreta atsiuntė labai išsamų aprašymą, cituoju:

O rėminti labai paprasta ir reikia pačiai, o tai maža vilčių, kad kur nors tinkamai įrėmins:) Susirandi reikiamo dydžio rėmelius (galima užsisakyti dirbtuvėse), ant kartono dedi siuvinuką, pasimatuoji, kad būtų lygiai ir apspaudai iš visų pusių spaudėmis (ar skalbinių segtukais). Tada imi storą siūlą ir adatą ir kitoje pusėje siuvi horizontalai, tada gražiai sutvarkai ir susiuvi kampus ir siuvi vertikalai (siūdama šiek tiek medžagą įtempi). Uždedi nugarėlę ir kabini:) Procesas labai paprastas ir greitas, ypač nedideliems siuvinukams:))) Klijuoti nepatartina, nes po kurio laiko atsiranda pūslės, o ir medžiaga keičia spalvą:) Jei kas dar neaišku, prašom klausti:)

O dar viena skaitytoja pasiūlė iliustruotą pamokėlę Zirzylės bloge:

Visai atsitiktinai, na visai visai užklydau į vieną blogą, kuriame autorė labai smulkiai demonstruoja kaip rėmina savo siuvinėtus darbus, gal pravers?

Dvi skirtingos technikos ir abi techniškai nesudėtingos. Manau, ši informacija pernelyg vertinga, kad būtų galima palikti ją ten, apačioje, komentaruose, todėl todėl šiuos komentarus norėjosi išsaugoti. Ačiū Loretai ir Anonimiškai Skaitytojai! Ir Zirzylei, aišku!

Ėjau Loretos pasiūlytu keliu. Vakar baigiau paskutinius dygsnius, išpjoviau pasportą iš pomarančinio kartono, palėpėje susiradau tuziną garbės raštų. Iš visos tos krūvos išsirinkau paauksuotus rėmelius, nuvaliau stikliuką dar, - ir voilà - paveikslas, jei taip galima sakyti, sugrojo:


Net aiktelėjau iš netikėtumo. Ir, atrodytų, turiu gerą vaizduotę, bet kad TAIP GRAŽIAI atrodys galutinis rezultatas - net nepagalvojau. Kaip gaila, kad neturiu fotoaparato, o nuotraukas darau su nokia (aišku, ji paslepia mano darbų trūkumus), bet šiuo atveju įspūdį prastina mano fotostudija... Aš dar naiviai tikėjausi, kad šiandien švies saulė, ir dangus bus dar giedras...

O čia vietoj epilogo:

Pirėnai.
Traukinys kerta Prancūzijos-Ispanijos sieną.
Į kupė įeina muitininkas.
Muitininkas:
- Cigarai?
- Konjakas??
- Šokoladas???
Keleivis:
- Kad gal... du kavos, prašyčiau...

Visai ne dovana. Visai.

Kalėdoms visiškai netikėtai nuo Medulos gavau dovaną. Ir nors ant jos buvo aiškiai užrašyta

aš visgi linkusi tikėti, kad tai YRA dovana. Jūs tik pažiūrėkit:

Kaip sakytų vokiečiai, echte Handarbeit! (Tikras rankų darbas, vert. past.) Jau nekalbant apie tai, kad galiu gerti kavą net prieš miegą, čia yra viena zagvozdkė: tas personažas kur kairėje, tai iš akies luptas mano profilis:

Bet problema ta, kad gavau šitą visai-ne-dovaną-visai SU SĄLYGA, kad ją pati įsirėminsiu. O kaip tai padaryti? Rėmus namuose rasiu - pagaliau išlupsiu diplomą "metų darbuotojo" vardo nominacijos progai laimėti, o... toliau? Klijuoti darbelį? O kaip? Neklijuoti, bet gal ant ko aptraukti? Ant ko? O gal nešti rėminti profesionaliai - sumanyme sumanyta, kad rėminant būtinas oranžinis pasportas, jo aš namie neturėsiu.

Bet kažkur girdėjau, kad rėmintojai nelabai moka dirbti su rankdarbiais - o jeigu jis man kliurkt baldinių klijų, o jie ir persigeria? O gal kas turite patikimą siuvinėtų dirbinių rėminimo tašką? Dėdė Anupras???

Jei kas turite patarimą, kurį galite duoti nemokamai, imčiau jį!
Nes aš rezistencijoj.
Tai yra, rezignacijoj ar kaip ji ten...

Kas maišelyje?

Konkursas baigėsi, laimėtoja paskelbta ir vakar asmeniškai apdovanota. Tai kas gi tame maišelyje iš Olandijos?
Atsakymą rasite čia...

P.S. Bus, bus dar tų konkursų :))

Balsavimas baigtas!

Ką tik baigėsi konkurso "PIMP MA DESKTOP" balsavimas. Finišo tiesiojoje lentyniavo du darbastaliai, ir atkakli kova vėliau vyko tarp 1-ojo ir 4-ojo darbastalio.

O dabar rezultatai, kuriuos jūs, skaitytojai ir dalyviai galėjote pasiskaičiuoti ir patys.

1. Pirmasis darbastalis. Darbastalis su pakaušiuku ir žaliais purpleliais.

Autorė Gretchen Duoba. Už šį darbastalį balsavo:
- niuxniux

- ilona
- magic
- Loreta

2. Darbastalis su imbieriniais gėrėliais ir fantastiniais multitaskingo įgūdžiais. Autorė Agnė - Žemugnė.Už jį balsavo Namų Darkytoja ir kliukva.

3. Darbastalis su lygintuvu, kaktusu ir kompiuteriu. Autorė Medula. Už ekologiją ir kaktusą pasisakė nuolatinis kiosko skaitytojas Ibn Liaudanskis (pavardė redakcijai žinoma).

4. Darbastalis su paslaptim. Autorė Ilona.

Už paslaptį balsavo:

- Medula
- Justess22

- Rūta

- Lileta ir

- 6 - ojo darbastalio autorė Rasa V.

5. Darbastalis su dramatiškai atkritusia pakaba. Autorė Neringa. Jam balsą atiduoda mikos kioskas! Vistiek žaviuosi! P.S .Neringa dabar irgi turi savo "kioską" ir ji labai laukia lankytojų, jei būsit netoliese, užsukite :)

6. Darbastalis su tikrais dažais ir kvepalų buteliuku. Autorė Rasa V.

Už šį darbastalį balsavo:

- mama
- Agnė

- Vaivaj

Suskaičiavus balus, išeina, kad laimėjo darbastalis su paslaptim! Keliu karšto vyno puoduką už visas dalyves, o laimėjusio darbastalio savininkei Ilonai linkiu daug kūrybinių sužibimų!

Ką gamina Ilona, apibūdinti vienu žodžiu iš tiesų neįmanoma - geriau patys užeikite ir pasižvalgykite jos kiosko vitrinose, - rasite daug įdomių ir gražių dalykų. Sutapimas, kad rytoj kaip tyčia važiuoju į Kauną - kelionė suplanuota dar pernai, taigi bus proga susitikti ir perduoti prizą. Prizas maišelyje. Iš Olandijos. Bet ne žolė. Kas ten - tegu pasako pati Ilona. Lauksim naujienų iš jos. O visoms dalyvėms ir balsuotojoms, ir vienam balsuotojui irgi - linkiu, kad pas jus apsilankiusiai kūrybinei laisvei atsirastų ir pakankamai KŪRYBINĖS ERDVĖS, pimp ma desktop, tsakant!