Mes ir vėl susitikome savo "rankdarbių sektos" rėmuose. Kuo nuostabi mūsų rankdarbių sekta? Kad mokome viena kitą rankdarbių ir tų gudrybių, kurias geriausiai išmanome. Tokiu būdu nereikia mokėti už kursus, kuriuose mokytojos žvilgčioja į laikrodį. Ir dar tie susitikimai, kaip pastebėjau, dažnai turi ir tokią pridėtinę vertę - degustaciją. Čia išragaujami naujausi receptai arba eilinį kartą patvirtinamas jų populiarumas. Žodžiu, vieni privalumai!
Nuotraukoje: randarbių sektantės. Šiaip nežinau, kodėl tokia nuotrauka išėjo, realybėje jos visos kiek kitaip atrodo.
Išdykėlės!
Šios sesijos tema - veltinis, dėl kurio aš zyziau beveik metus. Labai norėjau sužinoti, kaip veliama vilna, nes ko paklaustum, visi sakė: "nu visai paprastai, tiesiog imi adatėlę ir baksnoji, kol susidaro forma." Galvoju - juk negali visi žmonės taip susitarę man tyčia nesakyti, KAIP VELTI VILNĄ???
Pabandėme ir šlapią ir sausą vėlimą. Kiekviena nusivėlė po širdį ir kaip kokia muškietininkė parsinešė ją namo. Kai kas - net su monograma!
2009 m. rugsėjo 24 d., ketvirtadienis
Susitikome ir susivėlėme
Pranešimą parašė mika ties 23:28 14 komentarai (-ų)
žymės: rankdarbių sekta, veltinis
2009 m. rugsėjo 22 d., antradienis
Kaip Minerva Aleksote tapatybės ieškojo
Dar viena įdomi istorija, kurią atsiuntė sendaikčių turgaus mylėtoja Minerva iš Minervos blog'o:
"Kadangi gyvenu tarp karo ir taikos, tarp mokslo ir kvepalų, galiausiai kyla klausimas, kas iš tiesų yra Minerva? Taip besiblaškydama tapatybės paieškų klystkeliuose nusprendžiau tapatybės paieškoti ir sendaikčių turguje - kad iš mažų detalių surinkčiau savo pasaulio paveikslą. Maža kas - gal ims ir pasiseks. Taip vieną savaitgalio rytą patraukiau į Aleksoto turgų, kur, kiek buvau girdėjusi, ne tik kačiukus bei triušiukus parduoda, bet ir visokių senų lobių, o gal net ir savąją tapatybę galima atrasti.
Pirmoji mano tapatybės detalė buvo žalvarinė didžiaakė pelėda, pirkta iš labai šnekios moteriškaitės, vietoje pelėdos bandžiusios visai neintelektualius varinius povus įsiūlyti. Na, kam man tie povai, jeigu vos pamačius šią išminties paukštę sužibo akys - tobulas nuolat išmėtomų mokslinių popierių prispaudėjas! O ir Minervos paukštis - kas be ko. Taip sumokėjusi 20 Lt laimingai įsigijau pirmąją tapatybės detalę, kuri dabar ištikimai tarnauja kasdieninėje mano veikloje ir piktai spokso, kai darbus "ne į temą" darau.
Antroji detalė mane surado pati - dairantis senų kvepalų buteliukų akis užkliuvo už varinio "neaiškios paskirties daikto", pasak jauno pardavėjo. Cha, man, kaip ir visiems, gyvenusiems anoje santvarkoje, ir mačiusiems skalbimo mašinas "Ryga" paskirtis yra visai akivaizdi, taigi, mintyse nuskambėjus frazei "aš moteris, o ne skalbimo mašina" tapo akivaizdu - man reikia šios tapatybės detalės! Ir taip už 10 Lt mano namuose apsigyveno modernios moters, turinčios automatinę skalbimo mašiną ir galinčios užsiiminėti moksline veikla, vizija, kažkodėl labai prajuokinusi mano mamą.
Tarp visokio sendaiktiško šlamštelio, kur pardavėjai pardavinėja išmetimui skirtus daiktus, užmačiau perlus. Perlais šiais laikais nieko nenustebinsi, tačiau šie perlai suverti dar ant vaškuotos virvelės, tarpai tarp jų - patys paprasčiausi mazgeliai, o puikiai išsilaikęs užsegimas išsaugojo visas tris žalsvas akutes, kurių spalva atitinka mano smaragdinių auskarų, pirktų už man labai svarbią mokslinę premiją, spalvą. Mano daiktas. Paėmiau į rankas ir supratau, kad nebepaleisiu. Į dėžes suverstą šlamštelį pardavinėjo itin grubi moteriškė, kuri, paklausta apie kainą, numojo ranka - "duok kokį piataką ir užteks". Namuose atsargiai nuvalius perlus nusišypsojau - pardavėja suklydo: už "piataką" aš įsigijau ne neaiškaus amžiaus bižuterinius perlus, o savo tapatybės dalį, dabar lydinčią mane viešo kalbėjimo metu. Viskas, kas šiandien atrodo nauja, yra naujai atrasta sena - bet kuris socialinių mokslų atstovas patvirtins tą patį, taigi, nuvalytieji seni perlai yra mano modernaus pasaulio dalis .
Pranešimą parašė mika ties 23:14 6 komentarai (-ų)
žymės: aleksotas, guest post, konkursas, sendaikčių turgus
Reportažas iš Stokholmo sendaikčių turgaus
Šiandien gavau labai gražų laišką iš vienos skaitytojos ir... "paraišką" konkursui. Bet ko labiausiai nesitikėjau, - kad jos pradės plaukti ir iš užsienio!
Daivulė iš mano kelionių atsiuntė konkursui "Mano naftalininė vasara" reportažą iš... Stokholmo sendaikčių turgaus:Daivulė:
"Jis veikia pačiame miesto centre Kungsgatan gatvėje aikštėje šalia Koncertų namų (Konserthuset) nuo kokios 10 val. (anksčiau dar ne visi prekeiviai išdėlioję savo gėrybes) iki 17 val. sekmadieniais. Kitomis dienomis tai daržovių, vaisių ir gėlių prekyvietė.
Šiandieninis apsilankymas pradžioje atrodė nevaisingas. Viskas primityvu, šimtus kartų matyta, o ir kur aš visa tai dėčiau? Jau buvau apėjusi pusę prekystalių, kai prasidėjo... Tikiuosi, kad ne man vienai užeina tokia karštinė, kai norisi pirkti vos ne viską iš eilės. Mano vaistas tokiais atvejais yra iš karto nepirkti, bet apsukti dar bent vieną ratą po pirmojo susipažinimo. Kita veiksminga priemonė – su savimi turėti nedaug pinigų. Tada reikia rinktis, ko atsisakyti, dėl ko pasiderėti (kuo daugiau nuderėsi, tuo daugiau daiktų galėsi įsigyti – gera motyvacija!) . Štai pirmasis mano taikinys - ji (jis?). Pardavėja sakė, kad tai kėdutė, bet aš su savo kompleksija nedrįsčiau ant jos sėstis. Kaina – 150 kronų (dalinam iš trijų, gausim kainą litais). Sako, ji vokiška, pagaminta 1942 metais. Man tai ne tiek svarbu, nes akys jau blizga. Pamačiusi mano susidomėjimą, pardavėja perkelia kėdutę į garbingesnę vietą ant prekystalio. Aš nueinu, turiu veikti pagal savo išankstinį planą.
Sekantis dėmesį patraukęs objektas – vazelė (ąsotėlis?), kažkodėl sukėlusi prisiminimus apie mano vaikystės namus. Ar tai septintas/aštuntas dešimtmetis? Man prieš akis iškilo mūsų namuose buvę žali foteliai medinėmis smailėjančiomis kojytėmis ir sofutė. ”Daikto” kaina – 20 kronų. Kyla noras pirkti iškart, juk pigiau grybų! Bet „daiktas“ priklauso tai pačiai pardavėjai kaip ir kėdutė, todėl kol kas ir jį palieku ramybėje – gali praversti vėlesnėse derybose (tai antroji mano iš anksto patvirtinto plano dalis). Keliaujam toliau.
Kažkodėl kai kokie nors daiktai patraukia mano akį, jie būna ant prekystalio poromis. Ką tai galėtų reikšti? Taigi, vėl porelė (paveikslavimuisi suporavau aš). Vynuogėmis dekoruoti padėkliukai (nenusimanau metaluose, bet panašu į sidabrą arba gražiai blizgančią blėką) ir indelis su raižytu metaliniu dangteliu. Bandau greitai sugalvoti, ką vertingo jame laikysiu. Gal namų gamybos prabangų kremą veidui? Gintarėlius iš lietuviško pajūrio? Paimu vieną padėkliuką ir klausiu jo kainos. 20 kronų už visus dvylika, neįtikėtina žinia atsklinda iš pardavėjo lūpų. Ne, ne sidabras turbūt... Bet labai gražu. O indelis? Irgi 20. Net nepatogu derėtis bus. Einu toliau.
Ar matėte kada tokias puikias svarstykles? Nežinau, ką jomis sverčiau (iki 250 g), bet labai gražios. Ir tik 100 kronų.
Nepirkti darosi vis sunkiau, bet sukandusi dantis slenku palei prekystalius. Štai dar keli manęs maldaujantys pasiimti daiktai – ant sienos kabinamos rankinės kavos malimo mašinėlės. Net nežinau, kurią rinkčiausi, ar tą iš kairės už 600 kronų, ar tą kitą – už 500?
Viskas. Apžiūra baigta. Laikas derėtis, nes piniginėje tik 300 kronų. Labai noriu kėdutės, tad pirmiausiai grįžtu prie jos. Beeidama apmąstau derybų variantus – du daiktai už vieno kainą? Derėtis dėl kiekvieno atskirai? Abejingai klausiu šeimininkės, ar ji neatiduotų kėdutės už 100 kronų? Ji iškart sutinka. Aš kažkur suklydau? Neteisingai nusistačiau apatinę derybų ribą? Tokia pritrenkta be derybų nusipirkau ir vazelę. Vis dar buvau priblokšta, kai pasiekiau padėkliukų ir dėžutės pardavėją. Viską susišlaviau ir vėl be derybų. Pasukau link svarstyklių. Tik paskutiniu momentu prisiminiau, kad žadėjau nusipirkti čia pat voveraičių vakarienei . Teks apsieiti be svarstyklių (kol kas). Štai tokia istorija iš Stokholmo sendaikčių turgaus.
EPILOGAS
Namie naujųjų gyventojų laukė draugai. Kėdutė (ir jokia ji/jis ne kėdutė, o staliukas) susidraugavo su žaliuoju foteliu, o ant jos/jo įsitaisė raudonas dubuo (trūksta tik kukurūzų ir gero filmo).
Vazelė/ąsotėlis susirado tokią pat žalią vyresniąją draugę.
O dėžutė įsitaisė ant prisiminimų stalelio šalia tokios pat raižytos iranietiškos vazelės.
Padėkliukai pasislėpė stalčiuje šalia sidabrinių rakandų, ir tenedrįsta kas nors pasakyti, kad jie ne sidabriniai!
Voveraitės buvo sėkmingai suvalgytos su švediškomis bulvėmis (oi kaip toli joms iki lietuviškų!).
Čia pasaka ir baigiasi. Vis dėlto, puikus dalykas tas sendaikčių turgus. Kur jis bebūtų. Dituvoje, Vilniuje ar Stokholme... "
Pranešimą parašė mika ties 08:10 3 komentarai (-ų)
žymės: guest post, konkursas, sendaikčių turgus, stokholmo blusturgis
2009 m. rugsėjo 19 d., šeštadienis
Čia tai bent virtuvė
Tikriausiai užsižiūrėjus į sienų apdailą, karbonadas keptuvėje virstų karbonatu gartraukyje? O jeigu apsivilkčiau tokią suknelę, tapčiau nematoma, nes įvyktų susiliejimas su siena?
Gražaus savaitgalio!
Pranešimą parašė mika ties 10:20 6 komentarai (-ų)
žymės: mėlyna balta
2009 m. rugsėjo 17 d., ketvirtadienis
Dar viena knyga dekupažo mėgėjoms
Auksarankių džiaugsmui šįkart leidykla "Mintis" išleido naują knygą apie dekupažą. Internetiniuose ir realiuose knygynuose ieškokite Denise Thomas ir Mary Fox knygos "Dekupažas". Iš anglų kalbos vertė Neringa Jančiūtė. Kaina knygynuose: 35 Lt. Leidyklos internetinėje parduotuvėje - 25 Lt.
Ačiū Laurai už aktualią informaciją! Einu papildysiu sąrašą Kalėdų seneliui.
Valio!
Pranešimą parašė mika ties 16:15 4 komentarai (-ų)
žymės: knyga apie dekupažą
2009 m. rugsėjo 16 d., trečiadienis
Tikros Damos komplektas
Karina iš Geros nuotaikos užrašų konkursui "Mano naftalininė vasara" atsiuntė fotorašinį apie Tikros Damos aksesuarų rinkinį, kurį mergina susikomplektavo blusturgyje ir kuris jai kelia šviesius vaikystės prisiminimus. Anuomet žmonės turėjo mažiau, bet sugebėjo daugiau!
Karina: "Šitą komplektą surinkau per kelis kartus, bet visas grobis – iš sekmadienio popietę Vilniaus Mokytojų namuose vykstančio Blusų turgaus, į kurį visada smalsu užsukti pasižvalgyti, suvalgyti „gyvo“ pyrago ir pažiūrėti į besiplūstančią sagų pardavėją, kuri, cituoju, „kadaise buvo pati turtingiausia moteris Sovietų Sąjungoje, nes po kelnėmis vilkėjo ne kojines, o pėdkelnes!“ Bet šįkart ne apie ją.
Pirmasis komplekto grobis buvo žiedas. Kitam šis žiedas gal ir nebūtų labai ypatingas. Sidabrinis žiedas su kalnų krištolo akute. Kaina – 30 Lt. Akivaizdu, kad pardavėjai didesnių emocijų ar sentimentų žiedas nekėlė. O štai man – dar ir kaip. Kodėl? Nes nuo pat vaikystės retkarčiais matydavau mamą, seginčią tokius pačius auskarus. Visada galvojau, kad ji juos tiesiog nusipirko, bet prieš kelerius metus paaiškėjo, kad tie jos auskarai yra perdaryti iš žiedų! Tais senais laikais gal prieš trisdešimt metų mano tėtis nupirko mamai du štai tokius žiedus (po 30 rublių už vnt.) ir padarė auskarus. Kodėl mama prie auskarų negavo ir žiedo – iki šiol paslaptis. Taigi mano mama turi tokius auskarus. O aš turiu tokį žiedą. Dabar visi šauniai iš manęs šaiposi, kad pasirinkau Trojos arklio taktiką siekdama nugvelbti iš mamos auskarus. Bet iš tiesų kaskart, kai pažvelgiu į tą žiedą ant savo rankos, prisimenu vaikystę, mamą ir daug šiltų akimirkų.
Antroji Tikros damos komplekto dalis atsirado natūraliai, bet irgi ne atsitiktinai. Gal truputį narciziška, bet turėti veidrodėlį su ilgu koteliu – mano svajonė, siekianti bent dešimtį metų. Blusų turguje ne kartą mačiau įvairiausių veidrodėlių, bet nei vienas „neužkabino“, nes dažniausiai blizgėdavo auksais ir kažkokiais nelabai gražiais siuviniais. O kai tik pamačiau šitą – iškart supratau, kad va jis, tas tikrasis. Taigi nuo 50 Lt nusiderėjusi iki 45 Lt gavau veidrodėlį ir... paaiškėjo, kad į tą kainą buvo įskaičiuotas ir natūralių šerių šepetys!
Ką gi – ačiū pardavėjai. Tiesa, veidrodėlis sveria išties nemažai, bet kadangi ruošiuosi tapti tikra dama, auginu raumenis ir treniruojuosi grakščiai jį laikyti šukuodamasi plaukus ir mūvėdama savo sidabrinį žiedą!"
Pranešimą parašė mika ties 23:01 9 komentarai (-ų)
žymės: guest post, konkursas, mokytojų namų blusturgis, sendaikčių turgus
2009 m. rugsėjo 15 d., antradienis
Vieną rugsėjo savaitgalį
Kadaise rašiau apie tai, ką veikti vasaros sekmadienį Vilniuje. Šiandien pasakoju apie vieną rugsėjo šeštadienį Mažojoje Lietuvoje, kuris buvo... tobulas!
Visų pirma greitai aplankome Dituvos sendaikčių turgų. Vis viena pakeliui.
Apie ten rastas gėrybes - kitąkart. Šiandien - apie tobulo šeštadienio paieškas toli nuo Vilniaus. Dreverna - tik keliolika kilomentrų nuo Dituvos, kadaise buvo mažas žvejų uostelis.
Dabar čia - pats tikriausias lietuviškas Saint-Tropez'as! Trūksta tik princo Albert'o su savo jachta ir Louis de Funes'o su jo žandarais. Čia galima degintis ant gultų! Nemokamai!!!
Ten, už meldų - mirusios kopos, kurias galima pamatyti užsilipus ant suolo...
Tai mes nusprendėm niekur nelaipioti, o tiesiog imti ir... nuplaukti link jų!
Čia atsiveria marios, ir vėjas, įsisukęs į bures, neša burlaivį į kitą krantą!
Kopų skardis status. Paprastai čia niekas neatvyksta, nėra priėjimo. Nedaug kas yra matęs kopas iš šios pusės.
Po valandos jau metam inkarą, traukiam švertą
ir atiduodam švartovus. Smagu išlipti į krantą sausomis kojomis! Saulė sušvito - vasara?
Ropščiamės į kalną su dviem mintim: jau turėtų būt grybų, jau turėtų būt grybų...
Nuo kopos atsiveria puiki panorama, apima alpinistinis jausmas.
Vienoje pusėje - Kuršių marios, kitoje - mėlynuoja Baltijos jūra. Tarp jų - du pasiklydę vokiečių turistai, neskaitantys kelio ženklų.
Augmenija skurdi, primena "Anykščių šilelį".
Viksvos, kerpės ir samanos - visai kaip tundroje.
O ten, kur auga pušelės, galima rasti rudenio gėrybių: kas užsiima - uogų džino gamybai ir vegetariškų grybų.
Prieš vėją nepapūsi, bet saulei nusileidus, vėjas paprastai išvis dingsta.
Kol taip neatsitiko, skubėjome grįžti į žemyną;
Mus pasitiko ramus užutėkis
ir ančių šeimynos tarp nendrių. Ankstyvos sutemos ir iškritusi rasa priminė apie kalendorinę vasarą ir karštą arbatą.
Piknikas jachtoje - viena pagrindinių iškylos dalių. Ant žarijų keptos dešrelės ir grybai, kurių nevalgė net šernai, yra, galima sakyti, visos kelionės apoteozė!
Pranešimą parašė mika ties 22:04 7 komentarai (-ų)
žymės: turisto pusryčiai, video







