Pimp ma Desktop, arba dėmesio: KONKURSAS

Pačios geriausios idėjos gimsta iš skaitytojų laiškų. Jeigu man pritrūksta inspirado, pavartau senus laiškus, ir jau žinau ką reikia daryti. Ir rašyti.

Kas aktyviai užsiima rankdarbiais žino, kad naujų priemonių pirkimo karštinė labai greitai nugesinama darbo vietos (ar darbo kampo) stygiaus. Todėl kiekvienos dekupažininkės didžiausia svajonė - turėti nuosavą darbastalį su lentynomis šalia jo lakams ir krakliams, stalčiais - servetėlėms ir spintelėmis - žaliavoms susidėti. Bet tokios svajonės realiai egzistuoja tik užsienietiškuose žurnaluose:



Šaltinis: http://www.flickr.com/photos/craftyintentions/2601003599/

Gi realybė atrodo taip:

Realus interjeras po pirmojo mūsų dekupažo seanso su Vaiva. Nuotrauka autorės.

Žinau, kad dauguma dekupažininkių ir apskritai rankdarbininkių susiduria su darbinio ploto problema. Todėl pagalvojau pamąsčiau ir nusprendžiau paskelbti konkursą "Pimp ma Desktop".

Konkurso sąlygos:

1. Konkurse gali dalyvauti visi ir visos, namuose užsiimantys rankdarbiais (nebūtinai - dekupažu!)
2. Konkursui reikia pateikti 1 (vieną) nuotrauką su realiu darbastaliu darbo įkarštyje, dar geriau - po jo :). Nekurkite dirbtinių interjerų, juk mes vis viena nepatikrinsim, o be to svarbiausia dalyvauti, o ne laimėti.
3. Trumpą situacijos aprašymą: kaip gimė toks interjeras, ir ką jums dėl to sako namiškiai.
4. Ne, karbiuratoriaus remontas garaže - tai ne rankdarbiai.
5. Kaip ir maisto gaminimas :)
6. Nuotrauką su aprašymu siųsti adresu mikoskioskas@gmail.com iki Kalėdų.
7. Visos nuotraukos bus eksponuojamos vienoje vietoje - t.y. viename blogo įraše. Laimės ta, kuri gaus daugiausiai skaitytojų balsų - t.y. jų komentarų.
8. Konkurse negali dalyvauti Kiosko darbuotojai, jų šeimų nariai ir artimieji bei asmenys, kurių sąsajos su konkurso Skelbėju kelia pagrįstų įtarimų dėl tų asmenų vertinimo nešališkumo.

Ir aišku, koks konkursas be prizų! Prizas slepiasi vienoje šių dėžučių:

Kol jūs atsiųsite savo nuotraukas, ji bus suvyniota Konkurso Laimėtojai (o gal - Laimėtojui?).
Ar nieko nepamiršau? Tai, ką pradedam?

Ananosai ir kakasai

Skiriama visiems, galvojantiems kad ananasai auga ant palmių! O tie, kas galvojate, kad anansas yra žolė, - nenusiminkite, bus šventė ir jūsų gatvėje!

Čia kilogramas, ir čia kilogramas

Tik Portugalijoje suvokiau, kad ananasai auga visai ne ant palmių, o žemėje, kaip kokie krienai!
- O... tu, - klausia manęs pakeleiviai, - niekada nematei augančio ananaso?
- Kur? - sakau jiems.
- Niekada niekada nematei augančio ananso??? - jie negalėjo patikėti, kad taip būna.
- Kur gi???!!!
- A, nu bendrai jo...

Mašinoje stojo tyla.

Kas čia juokingo? Veiksmas vyko praeitame tūkstantmetyje, kai bananai buvo ne vaisiai, o kapitalizmo simbolis, ir juos kaip ledus pardavinėdavo stotelėse, po vieną vienetą! Kažkaip natūraliai norėjosi tikėti, kad ananasai auga ant palmių, taip kaip dauguma mūsų, prisižiūrėję sovietinių multikų, naiviai tiki, kad ežiukai neša namo ant savo spygliuotos nugaros grybus ir obuolius. Juk būtų be galo neestetiška sekti pasakas vaikams, kaip ežiai perkanda gerklę kokiam gluodenui ar pasitraiškydami sutratina vakarienei porą sliekų, varlę...

Savo portugališką vasarą prisiminiau, kai netikėtai gavau laišką iš tų pačių bendrakeleivių, gyvenančių Vokietijoje: pašto dėžutėje aš radau tikrą laišką iš užsienio - įdėtą į voką, su pašto ženklu - visai kaip dvidešimtame amžiuje! Prisiminiau, kaip balandžio mėnesį maudėmės vandenyne, kepėm aštuonkojį aliuminio petelnėj ir, pakeliui į Lisaboną nelegaliai prisiskynėm mandarinų iš vietinio mandarinyno (jeigu ką - senatis!).

Ir tą ananasą prisiminiau... Štai jis, gražuolis:

Čia ne bugas - jis išties meta šešėlį. Kalbant apie žemės ūkį, ar pastebėjote, kiek kainuoja ananasai parduotuvėje? Būna dideli ir maži. Kairėje: mažieji ananasai už 4,99 vienetas. Dešinėje - didieji ananasai, 6,99 Lt/vnt.


Čia turbūt pesticidai. Iš tiesų tai čia kilogramas, ir čia kilogramas:

Vietoj epilogo: Iš tos kelionės parsivežiau keramikos, kuri ir tapo mano inspirado. Portugalijai, kaip ir Olandijai būdingas mėlynos ir baltos spalvos derinys. Nežinau ar tai sutapimas, bet kol dirbau prie savo šešėlinio ananaso, į Lietuvą atvyko viena draugė... iš Portugalijos!!! Aštuonkojo nebuvo, mandarinai nužydėjo, todėl ji atvežė tikro portugališko vyno!


Štai ką gali anansai, kurie neauga ant palmių!

PS Tai dabar jūs man pasakykit: ananasas - daržovė ar vaisius?

Neišmesti gi juk?

Kažkada rašiau apie daiktus, kurie kaupiasi kiekvienuose namuose, jeigu juose nedaromos generalinės peržiūros.

Taip kaupiasi sluoksniais po truputį daiktai, kurie lyg ir nebereikalingi, bet išmesti gaila. Dekupažo požiūriu šie daiktai - dėkingiausia medžiaga, ant kurios galima išbandyti savo eksperimentus.

Tąkart pasirinkau du objektus: basutes ir rankinę. Basutes jau restauražinau, liko tik rankinė. Buvo: natūrali smėlio spalvos cerata:

Tapo: natūralios verstos odos rankinė su rafinuotu piešiniu:

Fashion inside: pasižiūrim, kaip atrodo ant ant modelio. (A, štai kur mano akvavitas kurio taip ilgai ieškojau - ant palangės!)

Man patinka. Dabar bent jau išmesti nebus gaila :))

Moralė: neišmeskite nereikalingų daiktų. Prieš tai bent pasitreniruokite!

Linkėjimai iš pajūrio

Per kurjerį perdaviau savo naujausią gaminį mamai. Dovanų. Ir netrukus gavau žinutę:

"Žvakė nuostabi!!!Padėjau virtuvėje ant lentynėlės ir atrodo, kad ji tenai visą laiką stovėjo. Labai miela ir gera aura. Norisi visą laiką žiūrėti."

Koks puikus dalykas dekupažas - reikėtų, pagalvojau, namie visada tokių paruoštukų turėti, kad reikalui esant galima perduoti kartu su linkėjimais.

Labai paprasta, labai miela!

Žvakių fabrikėlis arba pasidaryk pats!

Tęsiame marinistinę tematiką. Kai buvau jauna mergaitė ir gyvenau Klaipėdoje (pabrėžiu: Klaipėda - ne Žemaitija, o Mažoji Lietuva), rytais atsibusdavau ne nuo triukšmo, netvarkos ar mašinų ūžimo, bet... nuo žuvėdrų klyksmo. Jeigu gerai įsiklausysite, jos klykia ne šiaip sau chaotiškai, o pagal iš anksto suderintą protokolą: du ilgi (kas - žviegesiai?), tada keturi trumpi ir dar vienas ilgas pratisas. Rudens ir žiemos mėnesiais jos skraidydavo miegamuosiuose rajonuose palei langus ir balkonus, kol kažkam šovė mintis pamainti gyvūnus, kaip tai daro turistai kelte: mėtydami duonos gabalus pro balkoną šie žuvėdrų treneriai susikviesdavo apie save pulkus žuvėdrų, kurios sukeldavo klegesį, vertą geriausių Hitchkoko kadrų. Prastas elgesys užkrečia, ir žuvėdrų šėrimas iš balkonuose batonu, kuris anuomet kainavo 20 kapeikų, tapo miegamųjų rajonų vaikų pramoga, - ne visi galėjo turėti kačiuką ar šuniuką. Kol vieną dieną laiptinėje buvo iškabintas grėsmingas domūpravo ukazas, kurio esmė skelbė: dar kartą blyn mėtysi bulką pro balkoną - atjungsim dujas.

Čia tokia įžanga. O mano inspirado tapo viename žurnale pamatyta nuotrauka:


Kaip sakė Freken Bock, - "nieko nesuprantu - kuo aš blo-ge-snė?!" Taigi, imame pačią paprasčiausią žvakę:

Ir servetėlę - labai gerai tinka sunaudoti visokių gražių likusių servetėlių likučius. Imame šaukštą (gali būti nesidabrinis) ir pakaitiname jo vidinę pusę palaikydami jį virš žvakės. Tik... netikrinkite pirštu šaukšto išorinės pusės, ar jis pakankamai įkaitęs...

(Atkreipkite dėmesį į žvakidę :) Imame paveiksliuką, uždedame jį ant žvakės ir pervažiuojame per jį keletą kartų karštu šaukštu. Vaškas išsilydys, taip priklijuodamas prie savęs paveiksliuką.

TA DAAAAAAAAA! Mano žvakė man primena Klaipėdą - pilką dangų, medžius be lapų, jūros jodo kvapo pritvinkusį orą, lijundrą nuo pat ryto ir pro balkoną skrendančias žuvėdras pražiotais snapais. Matote, matote - man netgi pavyko išgauti lijundros ir rūko efektą:

Gerai pasitreniravus ir įgudus galima pasidaryti tikrai gražių ir unikalių dalykų Kalėdų, Velykų proga, o kokių gražių žvakių galima pasigaminti vestuvėms - pvz. priderinti jas kad ir prie nuotakos puokštės! Įtraukti pamerges. Tegu atidirba už galimybę nusipirkti šventinę suknelę, kurią viešoj vietoj vilkės vieną kartą.

Aišku, galima eiti netradiciniu keliu: pirkti mediumą klijavimui ant žvakės už 15 Lt ir eiti į kursus už 80 Lt - bet kam save taip apsunkinti? Ir ar tai tikrai būtina? Juolab, kad šiais globalinės krizės laikais mums teks įprasti tenkintis tuo, ką turime. O gyventi gražiai - norisi...

Mano žvakių fabrikėlio produkcija.
P.S. Nuo žvakučių vaškas tyška!

Dar daugiau kavos

Pamenu, kai pasisiūliau Medulai pagaminti kavos indą, paklausiau josios:
- O... koks jūsų virtuvės interjeras? Kokios spalvos, koks stilius dominuoja? - bandžiau ieškoti pagalbos salėje, kad neiškrisčiau iš konteksto. O ji man:
- Ai... kad jis ten toks.... nenuspėjamas, šiaip mes prie interjero nieko nederiname, tai ir tu atsiduok įkvėpimui, - ramiai kalbėjo moteris.

Gerai, pagalvojau. Tuomet darysiu kaip užplauks. Įkvėpimas įplaukė ir išplaukė, o tai, kad "ant nematuškių" pataikysiu (drįstu teigti) į dešimtuką - negalėjau net susapnuoti. Paprašiau, kad Medula atsiųstų savo interjero nuotraukų.

Ištraukos iš laiško, cituoju:

"... kavos indelį su prieaugliu atsinešiau namo, nugi I-DE-A-LIAI atitaikyta į mūsų neapsakomai pretenzingą interjero spalvą =] Mikai Dekup'ordinas už uoslę.


Vyras žiūrėjo žiūrėjo ir sako man: "ir... kiek išleidai?". Iš pradžių nesupratau už ką, pasijutau nekaltai kalta už nuslėptus pirkinius... Po to įgavau drąsos "tai kad čia šiaip, dovana". Tada vyras susinepatogino, permetė mintyse gal kokias užmiršo šventes ar progas...

Kai abiejų sąžinė visgi buvo patikrinta, į sceną išstojo įvertinimas visos situacijos "ai čia taaaaa (atkreipkite dėmesį į nutęstą gaidą!) jūsų avantiūra ... tęsiasi?" Ir ką galėjau jam atsakyti?

Pridedu visus įmanomus variantus Mikos dovanytės įkomponavimo į mūsų interjerą. Daugeliu atvejų dėjau prie visų pretenzingos interjero spalvos objektų, kad įtikinčiau - spalva atitinka velniškai.

Aišku stovės dėžutė su kava virtuvėj, bet virtuvės kėdės tokios fuchsijos spalvos... Todėl kiekvieną kartą ištraukusi kavą (tegu tik neišgirsiu!) turėsiu išgirsti vieningą svečių AAAACH... Oi kaip aš dabar pasikelsiu, kad mane interjere net kavos dėžutės ir nano-saldaininės spalvos priderintos... Mika, ale sakiau - genialiai pataikei!" Citatos pabaiga.

Bet Medula, ar Tu pagalvojai, kaip aš dabar jaučiuosi - beveik... kaip interjero dizainerė! Kavos visiems!

Nuotraukos Medulos.

Kavą gersime salione!

Sveiki mielieji: džiugu matyti, kad Byznesvūmeniškas helovynas sulaukė nemažiau atabalsio nei pasakaitės iš rūsio. Vis susimąstau, ar viską mums pasakė Donelaitis, užvadindamas tą "Metų laikų" dalį "Rudenio linksmybėmis"?...

O dar ir Liaudanskis ant karštųjų parašė, cituoju nuo teletaipo juostos:
"KAIP TIK DABAR SEDZIU lONDONE, ir Starbucke (kavineje) geriu kava. O aplink tiek daug spuoguotu ... Begu ..." Kalba netaisyta.

Dėl kavos. Prisimenu, kaip kažkada Sąjūdžio priešaušrio laikais atvykę tolimi giminaičiai iš Amerikės sunepatogino namų šeimininkę. Įpratę valgomajame - valgyti pietus, kavą gerti - svetainėje, o cigarus rūkyti - rūkomajame, jie nei kiek nesutriko, atsidūrę trijų kambarių standartiniame sovietinės statybos bute, su mums visiems gerai žinomu išplanavimu: trijų kambarių butas, iš kurių du buvo pereinami, nepaisant to visi trys tuo pačiu metu buvo ir miegamieji. Ir atsistoję po sočių pietų ramiausiai nuėjo į kitą kambarį... ten gerti kavos, pašiurpinę visiškai nepasiruošusią tokiam abordažui namų šeimininkę.

- Kavą gersime čia! Nu, einam, einam visi kartu, - ir perėjo į kitą kambarį, paskui save nusivesdami visus kitus šventinių pietų dalyvius ir palikdami kambario viduryje amo netekusią šeimininkę su padėklu rankose. Jie buvo taip įpratę, kad kava geriama KITAME kambaryje, nei yra valgoma, kad net negalėjo įsivaizduoti, jog yra žmonių, kurie galėtų gyventi kitaip.

Ką gi darysi - visgi tokie reti ir gerbiami svečiai. Žurnalinis staliukas tapo kavos staliuku, netrukus pakvipo aromatinga "Laponija", išlaikytu (ar užlaikytu?) konjaku, o gal netgi ir "Marlboro", šakotis neteko vis daugiau šakų, - šventiniai pietūs pavyko!

Atrodo, kad ne tik arbata turi savo ceremoniją, bet ir kava. Mano manymu, šis gėrimas nusipelnė gyventi geriau. Todėl sumąsčiau pagaminti kavos vertą indą ir kustomaizinti jį pagal būsimą šeimininkę. Tam reikalui mes imame vieną vienetą skardinės nuo bet kokios kitos maltos kavos. Kadangi kiosko neremia joks kavos įvežėjas, tai ir neminėsiu jos pavadinimo, kurį galima perskaityti nuotraukoje:


Apšmoruojame akrilais, aplipdome limpančiais limpopo ir gauname štai tokį rezultatą:

Pirmą kartą panaudojau koliažo techniką (skamba garsiai, bet tai tiesa) - o rezultatas, toks... sakyčiau turėtų patikti žmogui, kuriam patinka:

• filmas "Pulp fiction" su Travolta,
• rožiniai kadilakai su žaliom žvaigždėm,
• kliošinės kelnės su Swarovski kristalais ir
• širdutės formos akiniai su plačiais rėmeliais.
  

Užrašas prie moteriškės "She had made yet another wise shopping desicion" sako, kad jeigu matai daiktą, kuris tau patinka - tai pirk dabar arba nutilk amžiams, nes paskui galėsi kaltinti tik save. Rėmelis auksinis.

Objektas rytoj iškeliauja į privačią vieno privataus kolekcionieriaus kolekciją.
O čia vietoj epilogo. Kaip jau supratote, vis dar verdu tuos pomidorų padažus, nuo kurių lieka tokių skardinių:

Visiems, skaitantiems šį pranešimą šiapus ar anapus Atlanto - kvapnios kavos!

Kioskas įkvepia vėl

Neseniai viena nuolatinė skaitytoja (pavardės prašė neskelbti) prisipažino, kad skaitė kioską tol, kol pati užsimanė išbandyti dekupažo techniką. Moteris sėkmingai susidorojo su užduotimi ir, noriu tikėti, kad sėkmingai puošia savo buitį ir aplinką toliau! Dar kartą sakome bravo ir skaitom laišką nuo kitos pastovios skaitytojos Kliukvos:

"... aš dar dekupažinu. Na tiesa sakant, plagiatinu.... Mika, aš čia dariau mišrainę su kukurūzais ir skardinė liko, na ir nekilo ranka išmesti ją. Tai va, išėjo puikus dekupuotas vazonėlis kaktusui :-)"

(Nuotrauka Kliukvos)

Koks čia plagiavimas, čia inspiravimas.is. Visų pirma šaunus pats ekologinis viso reikalo sprendimas - tai, kas turėjo nugulti sąvartyne tapo namų dekoru. O labiausiai man patinka kad maksima neteko dar vienos progos parduoti "Vazono kaktusui už tik 5,99 made in China ir tik iki lapkričio 7 d. imtinai ir tik didžiuosiuose prekybos centruose".

Kol rašiau reportažą, atskrido dar viena žinutė nuo Kliukvos:

"..Per pusryčius šian priverčiau visus valgyti žirnelius, kad dar vien skardinė atsilaisvintų :-)"

Oi Kliukva Kliukva, kava su žirneliais pusryčiams - šaunu, bet nepamiršk, kad vyrai - mėsėdžiai. Beje, jei neklystu kažkur mačiau... bekono skardinėse dėžutėse... Skanaus visiems, jeigu dabar valgote.

O jeigu nevalgote, reiškia dar nesate alkanas. Bet jau galima gerti kavos!

(Laukite tęsinio. Šiandien)