Komivojažieriaus sakvojažiukas

Kažkur nuo rugpjūčio vidurio supranti, kad kažkas ne taip. Su tavim, su kitais, su aplinka. Kažką panašaus jauti tik dviem atvejais:

1. Kai pastebi pirmąjį savo žilą plauką. Ten.
2. Ir kai ateina sekmadienio popietė. Kažkur apie 16.30 -17.30 pradedi suvokti, kad savaitgalis, prasidėjęs vakar perpiet jau nenumaldomai baigias. Ir nėra jokios jėgos pasaulyje, galinčios laiką pasukti atgal, - kuo toliau nuo to BAISAUS PIRMADIENIO.

Taigi, rugpjūtis pamažėle mums pradeda siųsti ženklus: lyg netyčia pabirę lapai, kurių dar niekas nešluoja, naujos žiemos kolekcijos be nuolaidų, ir tėvai, kaip išprotėję vedantys vaikus kirptis.
Ruduo. Ruduo. Krenta lapai auksiniai...Tavam pageltusiam pageltusiam delne...

Nenoriu:
- į mokyklą
- į pirmadienį
- į rudenį,

Noriu:
kad visada šviestų saulė ir dangus būtų giedras, ir dar kad nebrangtų šildymas.

Kovai su artėjančia rudenine depresija ėmiau ruoštis iš anksto: pagalvojau, kad visai miela bus pilkomis miesto gatvėmis vaikščioti su raudonu skėčiu, žaliais botais ir violetinėm pirštinėm.
O rankoje nešiuosi lagaminėlį:

O jame - servetėlės. Einama bus į servetėlių swapą kur nors senamiesty.
- Multitabs, - mestelėjo mano mama, maišydama puodą virtuvėje.
- Ką?
- Čia kažkoks multitabs pas tave, - paaiškino ji.

Iš tiesų, žiūrint į nebaigtą gaminį ir aš mačiau kažką panašaus: vaisius, uogas ir vitaminus!
- Taip, na ir ką, - skubiai gelbėjau savo dekupažininkės reputaciją, - čia ... manęs prašė vienas žmogus. Jis dirba farmacijos platintoju, ir platina tabletes iš džiovintų vaisių, čia paskutinis trendas Europoj, nes tai daug sveikiau nei multivitaminai! Be to jis dažnai važinėja po rajonus, jis komivojažierius toks, - fantazijos stygiumi niekad nesiskundžiau.
- A...., - nutęsė mama.- Nu tada gal ir nieko.
Man tai nieko. O jums?

Kėdė su vėjeliu

"Iš veido - visi žmonės atrodo vienodi" - susimąstė... taburetė.

Liūdnas ir monotoniškas taburetės gyvenimas, kai pagalvoji. Reta iš jų padaro karjerą, atsidurdama Palangos gintaro muziejuje ar kokio garsaus plunksnagraužio memorialiniame bute.
Štai tada ji tampa centriniu objektu, prie kurio šliejasi visa ekspozicija.

Juk niekas nesako: štai šitas užuolaidas atitraukdavo Mocartas, kai norėdavo pasižiūrėti ar pas jį ateina Saljieris.
Sako: ant šitos kėdės sėdėdamas Biliūnas parašė "Brisiaus galą".

Ar pastebėjote, kad kėdė kažkodėl daug įdomesnė, nei stalas? Ar rašiklis. Ar stalinė lempa, kurią kas vakarą uždegdavo ir užgesindavo Oskaras Vaildas.

Kėdė asmeniškesnė. Svarbesnė. Įdomesnė.

Taip ir matai, kaip savo kėdėje pasilenkęs (o gal - atsilošęs?) Enšteinas rašo formulę, su mc kvadratu - gale.
Staiga nutveri save nesąmoningai planuojant: o juk man jau seniai reikėjo kažko panašaus!

Kol ponia iš praeitos istorijos su staliuku renkasi kėdutes (o ji labai neskuba, labai), aš pasimokiau dekupažinti ant kitos kėdės. Maža ką. Ar koks žmogus užeitų, ar ką...

Pavyzdžiui, Gintarė Volungevičiūtė?
Juk negėda būtų pasiūlyti atsisėsti?

Nuotraukose apačioje: kėdė su vėjeliu.

"Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis"

... vadinasi vienas P. Greenaway'jaus filmas. Perfrazuojant galėčiau savo reportažą apie staliuko restauravimą pavadinti

Staliukas, vagis, jo žmona ir jų pigmentai

Bet apie viską iš pradžių. Uošviai atidavė seną staliuką, kuris jau kurį laiką nerado sau stilistinės vietos naujame blokiniame bute. Tiesiog, kaip sakoma, netiko prie sekcijos. Nes gi lietuviui viskas turi tikti prie sekcijos. Kur tu laikai savo medalius, paklausė žurnalistas vieno olimpinio krepšininko. Ant sekcijos, - sako tas!

Neklauskite, kiek laiko buvo praleista prie jo šveitimo - galų gale, niekam tai juk ir neįdomu. Įdomiausia tai, kas vyko aplink jį. Man pasisekė, kad draugė, gyvenanti senamiestyje dosniai užleido savo vidinio kiemo dalį mano kūrybiniams eksperimentams. Kol mūsų vyrai žvejojo mazutuotus eršketus Molėtų tarpupyje, mes maišėm dažus, vietoj to, kad maišytumėm jiems puodus su karštu srėbalu.

Viskas ėjosi gan sklandžiai, gal netgi pernelyg sklandžiai - koncepciją radome greičiau nei tikėjausi ir darbas ėjosi kaip iš pypkės. Vidinio kiemelio gyventojai irgi buvo užsiėmę savo darbais - kas degino laužą iš ką tik nukirstų krūmo šakų (???) ir kepė ant jo šašlyką(???), kas plovė mašiną su kempine ir Fairy, kas šiaip slampinėjo: "ach kakoj čiūdnyj stolik" aikčiojo kaimynė iš kairės. O kaimynė iš dešinės atsinešė kėdę, prisėdo ir pradėjo pasakoti savo nuomininkių istorijas su jų ginekologiniais medžiais: pas ją gyveno 5 merginos ir visos apsiženyjo!!! O viena pas ją gyvendama, netgi lauktis pradėjo. Ne nuoma, o tikra vaisingumo klinika!


Kokie mieli žmonės, pagalvojau. Visai neagresyvūs. Nesugadinti globalizacijos susvetimėjimo. Visi matosi gyvena čia nuo seniausiai, vieni kitus pažįsta jau ir netgi spėję atsibosti vienas kitam, čia turbūt netgi saugiau nei kokiame x mikrorajone (nenoriu įžeisti niekieno jausmų). Štai ką reiškia "Saugi kaiminystė -2008"!

Kai baigėsi purškalas, prie mūsų priėjo vienas dėdulė, iki tol kaip koks Don Kichotas nesėkmingai kovojęs su parazituojančiu krūmu kiemelyje kirvio pagalba.
(Tas jo kapojimas buvo neregėto šiurpumo: į liauno augalo kamieną, kurį prilaikydavo kaire, vyriškis su kirviu pataikydavo iš kokio ketvirto karto, sėkmingai apkapojęs aplinkui viską, išskyrus savo plaštaką. )


Taigi, išsekus aerozoliui priena prie mūsų tas tipažas ir išsišiepia, rodydamas visus 3 (nemeluoju - TRIS) dantis priekyje. Kosminis piratas, pagalvojau. Tokie atskrenda į mūsų planetą ir išgeria visą kefyrą.

Jis paėmė aerozolį, ir mūsų džiaugsmui išspaudė iš jo visą likusią dūšelę.

- a... girdit... a.... dosit? A... a... kiek dosit? Du lytai? O tai ką aš pyrksiu už du lytai?
- nu, cigarečių nusipirksit.
- a jūs žynot kėk cigarietės kainoja?
- ne nežinau, aš nerūkau, - įjungiau dūrą.

Kitą dieną kosminis piratas mums siūlė geriausią savo lakų dažų kolekciją iš asmenio rūsio. Reserva! Bodegoje jis turėjo parketinio lako, neaiškios paskirties aerozolio, ir jeigu reiktų - laisvai galėtų gauti aliejinių dažų!

Tokios reklamos atakos vargino, toliau dirbom namie. Išnešėm staliuką laukan, tik kai reikėjo jį nulakuoti. Džiūti palikome prieangyje.
Atėjus po 5 min. prieangyje neradome nieko!
NIEKO!
Staliuko ten NEBEBUVO.

Verschwunden. Verloren. Desaparecido.

Gone!!!

Išėjom į tą stebuklingąjį kiemelį - juk jame nuolat kas nors yra. Ir visi mato viską, o esant reikalui - skundžia. Kaip tyčia jame nieko nebuvo. Tik viename balkone atsirėmę į turėklą kaip du beglobiai, konservų atliekų priputę katinai į mus spoksojo dviese: tas Kosminis Piratas ir jo verta Dulsinėja.
- Nu, greit sakai, kur staliukas?
- Ką?
- Kur staliuką padėjai sakau?
Kosminis Piratas matosi buvęs nuovadoj ne kartą ir jo neverbalika buvo gan įtikinama. Bet štai jo Dulsinėja pati to nenorėdama išsidavė, nes išsiviepė:
- Koks staliukas? A... mes nieko nežinom apie jokį staliuką!
- Aišku!Tai kviečiam policiją ir forminam viską.

Dar nespėjus surinkti "policijos" telefono, kuris turėjo suskambėti kažkur Molėtų tarpupyje, tarpduryje pasigirdo bruzdesys:
- Mergaicies, mergaices.... neskambinkit, vo čia jūsų staliukas, čia, - ir parodė į gretimą laiptinę.
- Alio policija? Tai galit nevažiuoti, atsirado.... aha.... taip, nefiksuokit įvykio... dar šįkart...

Dievaži, jeigu vyktų atranka į "Komisarą Reksą", mano draugė laisvai praeitų kastingo užtvaras.

Kiek mačiau, labai panašiai elgiasi tėvai su savo mažamečiais. Prisėda kavinėj su kokiu trijų metų bambliu ir jeigu jis neklauso, "tėvai skambina į policiją". Ir tiesą sakant, šneka labai panašų tekstą: "alio policija?..." Skirtumas tik toks, kad vienas turi tris metus, kitas - tris dantis.
Per abi eiles.

- Tai pridėjai į kelnes? - mano draugė buvo konkreti kaip mikrorajono majorė, atsakinga už bezprizornikus nepilnamečius.
- Aš? Nieaaaa, aš tik norėjau pamokyti, kad jūs savo daiktus saugotumėt.

O juk jis teisus, pagalvojau. Gavome puikią atsargumo pamoką. Nemokamai.
Staliuką liko tik nupurkšti ir palikti ilsėtis...
Stovėjome jį apsupusios trikampiu žiedu kaip šalia kokio kronprinco, kurį nori pagrobti ekonominiai teroristai, kad paskui galėtų reikalauti išpirkos iš karaliaus.

Mums taip bestovint ir apmąstant pasakėčios moralą, į kiemą įėjo kompanija pagyvenusių žmonių. Įdomi kompanija, pagalvojau, turbūt kokie užsienio lietuviai. Neužsiparinę, atsipalaidavę, laisvai bendraujantys ir ... smalsūs.

- Ką čia turite? - paklausė viena ponia.- Staliuką? Man reikia tokio staliukooooooo! Leonai, pažiūrėk, aš VISADA NORĖJAU TOKIO STALIUKO!!!

Ir, kol Leonas nespėjo susigaudyti:
- Kiek jūs norite už šitą staliuką, mergaitės?

Bandėm kažką vapėti apie bandymų stoties eksperimentus ir kad čia mes šiaip, pasižaidimui, o ponia atsisuko į mane ir tiesiai paklausė:
- Ar jūs meninkė?
Čia norėjau suspindėti sąmojo purslais ir tiksliai atsiminti tą frazę kur ant ŠMC užrašyta, bet paskui supratau, kad jai tai nelabai rūpi, nes ji iškarto natūraliai prisistatė:
- Aš tai menininkė.... - ir t.t. tęsė monologą dama praktikuojantiems meninkams būdingu pasakojimo stiliumi.

Jūs manote, kad ši istorija tuo ir baigėsi?
Anaiptol!
Senoji ponia norėtų prie stalelio ir poros kėdžių.
Atrodo, kad šįkart ne juokais prisižaidėm.
Bus mums dekupažint.
Blemba.

Be komentarų

Visą savaitgalį plušėjau prie vieno staliuko.
Nusikaliau mirtinai, bet užtat stati sfakcija - labai stati. Superinė.
Kol kas įdedu tik nuotrauką:

(Reportažas bus pridedamas. Sekite reklamą).

Citata No. 3

Žinau, kad tai supras tik dekupažininkės, ir vis dėlto surizikuosiu.
Citata iš knygos, kurios dar neparašiau:

"Tai buvo labai plėšri servetėlė..."

Klientų aptarnavimo standartas

"Nuėjau į dailininkams skirtą parduotuvę, ir paprašiau mediumo dekupažui. Tai visų pirma pardavėjos nežinojo, kas tai tokio, paskui davė kažkokį buteliuką su itališka instrukcija. Parėjus namo visgi išaiškėjo, kad ta priemonė netinka. Bandžiau apkeisti prekę, bet administratorius paprotino, kad prieš perkant reikėjo pasikonsultuoti su pardavėja. O ta pati pardavėja atšovė: "prisiskaitot visko ten internete, ir paskui pačios nežinot, ko norit".

...perskaičiau viename dekupažiniame forume. Kadangi apie tą parduotuvę buvo ir daugiau panašių postų, tai jos pavadinimo antireklamos sumetimo tikslais ir neminėsiu.

Vienoje hobby parduotuvėje atsirado dekupažo skyrelis. Yra ir servetėlių.
Gal kokia 12 skirtingų. Iš jų 7 - kalėdinės: juk artinasi Žolinės, o po jų, žiūrėk ir visi Šventi!

-Šaunu, - sakau pardavėjai, - kad ir mums prekių atvežate. O kodėl toks kuklus servetėlių pasirinkimas?" Iš jos akių apvalumo supratau, kad kažką ne taip leptelėjau:
- lept.

Kažkaip nesąmoningai pajutau, kad reikia skubiai taisyti padėtį:
- Jei norit,- sakau - galiu jums duoti adresą Vokietijoje, kur turima virš 900 pavyzdžių. Jūs - vežate, mes - perkame, hm?

Ir čia aš supratau, kad vėl kažką leptelėjau, nes pardavėja nustebo taip, lyg musulmonui būčiau pasiūlius kiaulienos:
- Mes dirbame su firma X.

Iš mandagumo perverčiau ten pat gulėjusį lenkišką mezgimo žurnalą ir išėjau.
Dar įdomiau buvo vienoje specializuotoje meno prekių parduotuvėje. Ten jau buvo linksma. Už prekystalio - du įraudę vyrukai. Visiškai nemeniški. Kiasc ir Vytc, pagalvojau. Tokie savaitgaliais su pripučiamom valtim plaukia žvejoti benzinuotų žuvų Neries žemupyje.

Sakau, ko ten turite, parodykit?
O jie man: O ko jums reikia?
O aš: man reikia žinoti ką jūs turite, tada gal aš ir žinosiu ko man reikia!
O jie: tai jūs klauskit, ko jums reikia, o mes jums duosim.
O aš: man reikia to, ko aš neturiu namie. O KAIP AŠ GALIU ŽINOTI KO AŠ NETURIU NAMIE, JEIGU AŠ NEŽINAU, KO IŠ PRINCIPO BŪNA JŪSŲ PARDUOTUVĖJE?

Dialogas darėsi panašus į pasakų herojų derybas, kai karalius, išjojęs svečion šalin, kažkokio fatalinio nutikimo proga turėdavęs Piktajam Genijui pažadėti tai, KO NAMIE NEPALIKĘS. Su sąlyga, kad mėšlo nebuvo, atiduoti tekdavę savo pirmagimį sūnų.

Man viso labo tereikėjo šlakelio kobalto...

Ištrauka iš klientų aptarnavimo standarto:
"Nesistebėkite, jeigu klientas ko nors nežino. Nežinojimas - natūrali kliento būsena".

Kas iš to?

Iš skaitytojos laiško :"as tai stengiuosi jau viska det i sona (...) bet kartais nepasiseka ir vel per naktis miegu prie servieteliu ir dezuciu .... Zodziu nukencia viskas seima, sveikata, santykiai, namai, finansai, drabuziai ir baldai(visi apteplioti ) ir net suo nes kartais i lauka pamirsta but isvestas .... O kas gero ?..... Gal kas nors nu ..... Nezinau .... vestuviu reikalai uzstrige iki stadijos kai liks viena naktis ir jeigu anksciau pries miega galvodavau kaip savo svente kaip galima graziau paciai papuost tai dabar man visai vienodai bus tie groziai ar ne nes laiko tam neturiu... Sutriko miego ritmas ir tenka vaistus nes pavartoti, pastovios kurybines mintys galvoje ... apie bardaka namuose net nekalbu, pinigus uzlakuotus irgi tyliu, purskiamu laku gerokai paedziau veido ir kaklo oda, kas dar blogo "


Neskaitysime laiško iki galo, nes idėja aiški. Moteris pradėjo dekupuoti ir taip įsitraukė į šią veiklą, kad net metė darbą (apie tai ji rašo kituose laiškuose) ir kitus žalingus įpročius, kurie trukdo jos kūrybai. Kalbinu Žirmūnų poliklinikos vedėją, ilgametį specialistą psichologą Narcizą Rupšlaukį:
- tai ...kas tame gero? Moters gyvenimas griūna, ką jai daryti?
- O... kaip manot jūs?
- Ne, nu klausykit tai čia aš jūsų klausiu?
- aš irgi?


Su tais psichologais matau nieko nebus - iš kur jiems žinoti, ką daryti? Iš kur jiems žinoti, KAS YRA DEKUPAŽAS? Nauja barbitūratų forma? Kol jūs dekupavot, pabrauzinau interneta, pavarčiau Palubinsko žinyną bei "Ūkininko kaledorių 2003".

Jame gausu naudingų patarimų, pvz. "Kaip išsigydyti plaučių uždegimą svogūnų kompresais" arba "kurmių naikinimas - ne juokų darbas".

TAI GRĮŽTAM PRIE KLAUSIMO UŽ DU TŪKSTANČIUS LITŲ - KAS TAME GERO???PATARIMAI - ĮŽVALGOS - REKOMENDACIJOS KENČIANTIEMS NUO DEKUPAŽO IR JŲ ŠEIMŲ NARIAMS.

1. Jeigu jau jus užvaldė liga, tai priimkite ją adekvačiai. Nekovokite su ja. Išmokite su ja susigyventi ir parodykite namiškiams, kad šiuo metu jūs esate labiau pažeidžiama. Jums reikia daugiau erdvės, daugiau dėmesio ir supratimo. IR KAD TAI - VIENINTELIS DALYKAS, KURIO JUMS DABAR REIKIA.

2. Lachesė minėjo, kad "tai paprastai praeina" pagaminus 100-ąjį gaminį pagal užsakymą.
Susikurkite skaičiuoklę: Jau dekupuota ... tiek ir tiek dėželių pgl. užsakymą. Alternatyva: gaminių skaičių žymėti įrėžiant brūkšnelius ant staktos. Galima - atbuline tvarka, kad matytųsi "progresas".

3. Santykiai šeimoje. Paverskite trūkumus - privalumais! Jeigu nėra kada bendrauti su šeima, parodykite, kad jūs apie juos nuolat galvojate. Įduokite jiems į rankas Baltijos šalių žemėlapį ir pažymėkite jame atokiausias vietoves, į kurias jie turi nuvykti ieškodami jums servetėlių. Kelionės metu skambinkite nuolat - dar geriau - tegu jie jums skambina, klauskite: "Kaip? Nieko gero nėra? O Bauskėj žiūrėjot?". Tada padedat ragelį ir einat toliau krakliuot.

4. Sveikata nukenčia. Čia neturim tikslesnių duomenų - jeigu inkstų nepakankamumas, tai aišku, ąžuolo žievės nuoviras nepadės. Bet jeigu neišsimiegojimas - tai galiu nuraminti, su laiku išmoksite susiderinti laiką ir dienotvarkę taip, kad antrą sluoksnį užtepsite tarpe tarp sriubos ir antro patiekalo padavimo į stalą - niekam nepastebėjus.

5. Santykiai aš-tu. Čia akcentas turėtų gulti ant "brangusis, ir visa tai aš darau dėl mūsų. Gal būt tai taps mano verslu?" - jeigu nesuveiks, turėti planą B: Nupirkau tau du bilietus ketvirtadienį... Susitinka Mažeikių "Mažeikiai" ir Šilutės "Šilutė"... Ir į finalą, irgi... Kai niekas nesusitinka, turėti namie paruoštukų: t.y. tokių naivių filmų kur amerikiečių kosmonautai nugali Piktąjį Genijų ir žemėje prasideda atšalimas. Keista, bet vyrams tokie paprastai patinka. Pradėk nuo "Armagedono", po to "Svetimas" 1-13, pabaigti galima "Stalkeriu".

6. Finansai. Teiki paraišką Daivai_Z ir dalyvauji Pučkorių atodangos tūse. Alternatyva - Jūros šventė. Taigi vis tiek dabar į sandėlį gamini? Tai kodėl neužsidirbus? Be to, artėja Tavo vestuvė. Nu, tai ar man tęsti?
Verslo planas:
1. susikvieti visas pamerges (ir tos tegu savo drauges tegu aciveda)
2. padarai joms dekupažo pradžiamokslį vyniukas sausainiukai pradžiai (iki tol maitini jas visokiom izobilėm iš www tipo vai vai pažiūrėkit kaip čia galima pasidaryti IR TAU KAIP TIKTŲ VIRTUVĖJ vai vai - nu žodžiu toks ir panašus briedas, iš akių matau, - sugebėsi).
3. Tada per vestuvę svočia išstoja praėjus dviems gabalams po tėvelių tosto ir sustingusi trečiojoje baleto pozicijoje, sako: O DABAR - AUKCIONAS! Parduodama:- 17 a. Venecijos dožų ... - 19 a. karaliaus Liudviko... - 20 a. pradžios ... padėkliukas ant kurio galima viską padėti.

(Čia pamergės supras, kad visa tai - buvo RIMTA. O tavo brangusis supras, kad tai ištiesų gali tapti tavo verslu). Lėšos skiriamos jaunavedžių įkurtuvėms (pasirinktinai: povestuvinei kelionei, kreditui, baldams ir t.t.) - vistiek visi supranta kad tas balius tai kainuoja?

Čia svarbu kad svočia netarmozytų ir šiaip pakalus būtų. Bet jos tokios paprastai tokios ir būna. Asmeninė įžvalga. Aš tiesą sakant, kai susirgau dekupažu - IŠLEIDŽIU ŽYMIAI MAŽIAU BAPKIŲ ant tokių trivialių dalykų kaip drapanos, kosmetika, batai ir t.t. - ak, paliko toli kaip aidas tolimo griaustinio. Bet dar ir to negana. Aš mečiau savo sporto klubą, KURIS MAN TRUKDO UŽSIIMTI DEKUPAŽU. Kadangi tai pats brangiausias klubas mieste koks tik gali būti, natūralu, kad per savaitę ten reikia bent pro forma apsilankyti mažiausiai 4 kartus, kad galėtum naktim ramiai megot. Kam man tai? Ir taip lieknėju!Taip, aš išleidžiu vienu apsilankymu parduotuvėj 40 lt ant servėtkų. BET KAS PASKAIČIAVO KIEK AŠ DEKUPAŽO DĖKA SUTAUPAU? Kas ten toliau pas mus pagal dienotvarkę?


7. Drabužiai. Ne nu klausykit KAM JIE TAU??? Tu jam be jų gražiausia. Čia svarbu tik nueiti miegoti ne 4 ryte, kitaip tavo išgražėjusią figūrą jis matys tik vestuvinėj fotkėj.

8. Šuo, gėlės, kanarėlės. Viso pasaulio vyrai turi vieną prievolę namuose: išnešti šiukšles. O kur parašyta, kad moteris turi vedžioti šunis? O ūkininko kaledoriuje rašo, kad gėlės dažniausiai žūsta ne dėl priežiūros stokos, o nuo jos perdozavimo - t.y. nepalaistytos gėlės išgyvens laisvai 2 savaites. O va perlaistytos - amun iškart. Jeigu Tavo Falenopsis Vulgaris (lot.) numetė lapus, tai galbūt Meksikoj dabar ruduo ir jam taip priklauso pagal grafiką?. Ai, gal išvis pereik prie sukulentų? Jie nereiklūs ir visada dėkingi.

9. Vestuvė. Dabar Tu tik gerai gerai pagalvok ir prisimink visas vestuves, kuriose esi dalyvavusi. Jau? Jau? ok. Tai dabar pasakyk man nors VIENĄ nuotaką, kuri buvo VISIŠKAI patenkinta savo vestuvėmis. Nu Tu gerai pagalvok, taip normaliai.(Viskas incluzive: batai, šukuosena, maistas, limuzinas, kavinė, oras, uošviai, muzikantai, laikas ir t.t.). Aš asmeniškai NEPAŽĮSTU nei vienos. Išimtis - tos, kurios ženyjasi žurnale "Žmonos". Nu bet kalbam apie normalius žmones, ne kyborgus.Tai ką aš noriu pasakyti: LABAI GERAI DARAI KAD DEKUPUOJI IR SAVĘS NEUŽGRŪZINI VISOKIOM TEN NESĄMONĖM : A JAGUT NEIŠSISKLĘS IR T.T. Nes neįmanoma visko padaryti ir suplanuoti kaip norėtum - vis viena kas nors atistiks. ir kuo daugiau lūkesčių ten sudėsi, tuo liūdniau tau paskui bus. Taip kad dekupuok sau į valias, o visus rūpesčius PATIKĖK tiems, kas jų labiausiai geidžia: mamytėms ir svočiutėms. Jos jaučiasi tokios laimingos, galėdamos save įprasminti JŪSŲ šventėje, neatimk iš jų to džiaugsmo!

Pradžiai tiek. O kad geriau pasijustum, aš Tau savo darbastalio vaizdelį inmetu:


Virtuvė šiokią dieną. Nuotrauka iš asmeninio albumo.

Citata Nr.2

Citata iš knygos, kurios dar neparašiau:

"Gruntuodama dėžutes, ji pamažėle suprato, kad jeigu tėvai nebūtų jos vertę čirpinti smuiku vaikystėje, ji būtų tapusi net labai gera dažytoja!"

Atviras klausimas

Kol šveičiate tortus ir keptuves, adresuoju jums atvirą klausimą:

- Ar jums taip nebūna? Padarai kokį tai darbelį, viskas gerai, kam nors padovanoji ir tada tas pats ar kitas žmogus jį pamatęs sako: aš irgi tokio noriu, padaryk ir man plyzzz plyzz ir t.t.
Nu negi sunku - ir padarai. Rankelė atlaužta, keliai praeiti, o ir servetėles džiugu panaudoti ne dulkių kaupimui...
Ir visgi... kirba tokia mintis kaip kinvarpa nelaiminga - čia jau kaip ir chaltūra išeina jeigu antrą kart tą patį darai, ar ne? Ir girtis kioske kaip ir nelygis, ir viską viską... Kaip ir smagu, kad eksperimentinis gaminys tapo gamybiniu. Bet kad serijiniu - nelabai...

Bet ir atsakyti žmogui nelabai gali. Ir juolab - ten kur paklausa, visuomet atsiras ir pasiūla, kol ekonominiais terminais šnekant, nusistovės elastingumas.

Štai, pagaminau dėklą akiniams "Močiutės pasaka" kur vadinas:



Ir gavau net du papildomus užsakymus iš dviejų močiučių.
Ir aš jas abi pažįstu.

Kaip jūs sprendžiate šitą įsisenėjusią problemą? Kokias priemones, procedūras nuo to - vartojate? Ar drįstate prisipažinti sau, giminėms, artimiesiems, galų gale - tardytojui - kad tai - jau trečia dėželė su palinkusiu pušies pumpuru? Ir svarbiausia - ar nesijaučiate - NE-Menininkėmis? Ką ten NE- Menininkėmis, ANTIkūrėjomis?

Atsakymus siųsti iki pareikalavimo.
Paštas, kaip šiandien įsitikinau, dirba gerai