Komivojažieriaus sakvojažiukas

Kažkur nuo rugpjūčio vidurio supranti, kad kažkas ne taip. Su tavim, su kitais, su aplinka. Kažką panašaus jauti tik dviem atvejais:

1. Kai pastebi pirmąjį savo žilą plauką. Ten.
2. Ir kai ateina sekmadienio popietė. Kažkur apie 16.30 -17.30 pradedi suvokti, kad savaitgalis, prasidėjęs vakar perpiet jau nenumaldomai baigias. Ir nėra jokios jėgos pasaulyje, galinčios laiką pasukti atgal, - kuo toliau nuo to BAISAUS PIRMADIENIO.

Taigi, rugpjūtis pamažėle mums pradeda siųsti ženklus: lyg netyčia pabirę lapai, kurių dar niekas nešluoja, naujos žiemos kolekcijos be nuolaidų, ir tėvai, kaip išprotėję vedantys vaikus kirptis.
Ruduo. Ruduo. Krenta lapai auksiniai...Tavam pageltusiam pageltusiam delne...

Nenoriu:
- į mokyklą
- į pirmadienį
- į rudenį,

Noriu:
kad visada šviestų saulė ir dangus būtų giedras, ir dar kad nebrangtų šildymas.

Kovai su artėjančia rudenine depresija ėmiau ruoštis iš anksto: pagalvojau, kad visai miela bus pilkomis miesto gatvėmis vaikščioti su raudonu skėčiu, žaliais botais ir violetinėm pirštinėm.
O rankoje nešiuosi lagaminėlį:

O jame - servetėlės. Einama bus į servetėlių swapą kur nors senamiesty.
- Multitabs, - mestelėjo mano mama, maišydama puodą virtuvėje.
- Ką?
- Čia kažkoks multitabs pas tave, - paaiškino ji.

Iš tiesų, žiūrint į nebaigtą gaminį ir aš mačiau kažką panašaus: vaisius, uogas ir vitaminus!
- Taip, na ir ką, - skubiai gelbėjau savo dekupažininkės reputaciją, - čia ... manęs prašė vienas žmogus. Jis dirba farmacijos platintoju, ir platina tabletes iš džiovintų vaisių, čia paskutinis trendas Europoj, nes tai daug sveikiau nei multivitaminai! Be to jis dažnai važinėja po rajonus, jis komivojažierius toks, - fantazijos stygiumi niekad nesiskundžiau.
- A...., - nutęsė mama.- Nu tada gal ir nieko.
Man tai nieko. O jums?