Atviras klausimas

Kol šveičiate tortus ir keptuves, adresuoju jums atvirą klausimą:

- Ar jums taip nebūna? Padarai kokį tai darbelį, viskas gerai, kam nors padovanoji ir tada tas pats ar kitas žmogus jį pamatęs sako: aš irgi tokio noriu, padaryk ir man plyzzz plyzz ir t.t.
Nu negi sunku - ir padarai. Rankelė atlaužta, keliai praeiti, o ir servetėles džiugu panaudoti ne dulkių kaupimui...
Ir visgi... kirba tokia mintis kaip kinvarpa nelaiminga - čia jau kaip ir chaltūra išeina jeigu antrą kart tą patį darai, ar ne? Ir girtis kioske kaip ir nelygis, ir viską viską... Kaip ir smagu, kad eksperimentinis gaminys tapo gamybiniu. Bet kad serijiniu - nelabai...

Bet ir atsakyti žmogui nelabai gali. Ir juolab - ten kur paklausa, visuomet atsiras ir pasiūla, kol ekonominiais terminais šnekant, nusistovės elastingumas.

Štai, pagaminau dėklą akiniams "Močiutės pasaka" kur vadinas:



Ir gavau net du papildomus užsakymus iš dviejų močiučių.
Ir aš jas abi pažįstu.

Kaip jūs sprendžiate šitą įsisenėjusią problemą? Kokias priemones, procedūras nuo to - vartojate? Ar drįstate prisipažinti sau, giminėms, artimiesiems, galų gale - tardytojui - kad tai - jau trečia dėželė su palinkusiu pušies pumpuru? Ir svarbiausia - ar nesijaučiate - NE-Menininkėmis? Ką ten NE- Menininkėmis, ANTIkūrėjomis?

Atsakymus siųsti iki pareikalavimo.
Paštas, kaip šiandien įsitikinau, dirba gerai