2008 m. rugpjūčio 12 d., antradienis

"Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis"

... vadinasi vienas P. Greenaway'jaus filmas. Perfrazuojant galėčiau savo reportažą apie staliuko restauravimą pavadinti


Staliukas, vagis, jo žmona ir jų pigmentai


Bet apie viską iš pradžių. Uošviai atidavė seną staliuką, kuris jau kurį laiką nerado sau stilistinės vietos naujame blokiniame bute. Tiesiog, kaip sakoma, netiko prie sekcijos. Nes gi lietuviui viskas turi tikti prie sekcijos. Kur tu laikai savo medalius, paklausė žurnalistas vieno olimpinio krepšininko. Ant sekcijos, - sako tas!

Neklauskite, kiek laiko buvo praleista prie jo šveitimo - galų gale, niekam tai juk ir neįdomu. Įdomiausia tai, kas vyko aplink jį. Man pasisekė, kad draugė, gyvenanti senamiestyje dosniai užleido savo vidinio kiemo dalį mano kūrybiniams eksperimentams. Kol mūsų vyrai žvejojo mazutuotus eršketus Molėtų tarpupyje, mes maišėm dažus, vietoj to, kad maišytumėm jiems puodus su karštu srėbalu.

Viskas ėjosi gan sklandžiai, gal netgi pernelyg sklandžiai - koncepciją radome greičiau nei tikėjausi ir darbas ėjosi kaip iš pypkės. Vidinio kiemelio gyventojai irgi buvo užsiėmę savo darbais - kas degino laužą iš ką tik nukirstų krūmo šakų (???) ir kepė ant jo šašlyką(???), kas plovė mašiną su kempine ir Fairy, kas šiaip slampinėjo: "ach kakoj čiūdnyj stolik" aikčiojo kaimynė iš kairės. O kaimynė iš dešinės atsinešė kėdę, prisėdo ir pradėjo pasakoti savo nuomininkių istorijas su jų ginekologiniais medžiais: pas ją gyveno 5 merginos ir visos apsiženyjo!!! O viena pas ją gyvendama, netgi lauktis pradėjo. Ne nuoma, o tikra vaisingumo klinika!


Kokie mieli žmonės, pagalvojau. Visai neagresyvūs. Nesugadinti globalizacijos susvetimėjimo. Visi matosi gyvena čia nuo seniausiai, vieni kitus pažįsta jau ir netgi spėję atsibosti vienas kitam, čia turbūt netgi saugiau nei kokiame x mikrorajone (nenoriu įžeisti niekieno jausmų). Štai ką reiškia "Saugi kaiminystė -2008"!

Kai baigėsi purškalas, prie mūsų priėjo vienas dėdulė, iki tol kaip koks Don Kichotas nesėkmingai kovojęs su parazituojančiu krūmu kiemelyje kirvio pagalba.
(Tas jo kapojimas buvo neregėto šiurpumo: į liauno augalo kamieną, kurį prilaikydavo kaire, vyriškis su kirviu pataikydavo iš kokio ketvirto karto, sėkmingai apkapojęs aplinkui viską, išskyrus savo plaštaką. )


Taigi, išsekus aerozoliui priena prie mūsų tas tipažas ir išsišiepia, rodydamas visus 3 (nemeluoju - TRIS) dantis priekyje. Kosminis piratas, pagalvojau. Tokie atskrenda į mūsų planetą ir išgeria visą kefyrą.

Jis paėmė aerozolį, ir mūsų džiaugsmui išspaudė iš jo visą likusią dūšelę.

- a... girdit... a.... dosit? A... a... kiek dosit? Du lytai? O tai ką aš pyrksiu už du lytai?
- nu, cigarečių nusipirksit.
- a jūs žynot kėk cigarietės kainoja?
- ne nežinau, aš nerūkau, - įjungiau dūrą.

Kitą dieną kosminis piratas mums siūlė geriausią savo lakų dažų kolekciją iš asmenio rūsio. Reserva! Bodegoje jis turėjo parketinio lako, neaiškios paskirties aerozolio, ir jeigu reiktų - laisvai galėtų gauti aliejinių dažų!

Tokios reklamos atakos vargino, toliau dirbom namie. Išnešėm staliuką laukan, tik kai reikėjo jį nulakuoti. Džiūti palikome prieangyje.
Atėjus po 5 min. prieangyje neradome nieko!
NIEKO!
Staliuko ten NEBEBUVO.

Verschwunden. Verloren. Desaparecido.

Gone!!!

Išėjom į tą stebuklingąjį kiemelį - juk jame nuolat kas nors yra. Ir visi mato viską, o esant reikalui - skundžia. Kaip tyčia jame nieko nebuvo. Tik viename balkone atsirėmę į turėklą kaip du beglobiai, konservų atliekų priputę katinai į mus spoksojo dviese: tas Kosminis Piratas ir jo verta Dulsinėja.
- Nu, greit sakai, kur staliukas?
- Ką?
- Kur staliuką padėjai sakau?
Kosminis Piratas matosi buvęs nuovadoj ne kartą ir jo neverbalika buvo gan įtikinama. Bet štai jo Dulsinėja pati to nenorėdama išsidavė, nes išsiviepė:
- Koks staliukas? A... mes nieko nežinom apie jokį staliuką!
- Aišku!Tai kviečiam policiją ir forminam viską.

Dar nespėjus surinkti "policijos" telefono, kuris turėjo suskambėti kažkur Molėtų tarpupyje, tarpduryje pasigirdo bruzdesys:
- Mergaicies, mergaices.... neskambinkit, vo čia jūsų staliukas, čia, - ir parodė į gretimą laiptinę.
- Alio policija? Tai galit nevažiuoti, atsirado.... aha.... taip, nefiksuokit įvykio... dar šįkart...

Dievaži, jeigu vyktų atranka į "Komisarą Reksą", mano draugė laisvai praeitų kastingo užtvaras.

Kiek mačiau, labai panašiai elgiasi tėvai su savo mažamečiais. Prisėda kavinėj su kokiu trijų metų bambliu ir jeigu jis neklauso, "tėvai skambina į policiją". Ir tiesą sakant, šneka labai panašų tekstą: "alio policija?..." Skirtumas tik toks, kad vienas turi tris metus, kitas - tris dantis.
Per abi eiles.

- Tai pridėjai į kelnes? - mano draugė buvo konkreti kaip mikrorajono majorė, atsakinga už bezprizornikus nepilnamečius.
- Aš? Nieaaaa, aš tik norėjau pamokyti, kad jūs savo daiktus saugotumėt.

O juk jis teisus, pagalvojau. Gavome puikią atsargumo pamoką. Nemokamai.
Staliuką liko tik nupurkšti ir palikti ilsėtis...
Stovėjome jį apsupusios trikampiu žiedu kaip šalia kokio kronprinco, kurį nori pagrobti ekonominiai teroristai, kad paskui galėtų reikalauti išpirkos iš karaliaus.

Mums taip bestovint ir apmąstant pasakėčios moralą, į kiemą įėjo kompanija pagyvenusių žmonių. Įdomi kompanija, pagalvojau, turbūt kokie užsienio lietuviai. Neužsiparinę, atsipalaidavę, laisvai bendraujantys ir ... smalsūs.

- Ką čia turite? - paklausė viena ponia.- Staliuką? Man reikia tokio staliukooooooo! Leonai, pažiūrėk, aš VISADA NORĖJAU TOKIO STALIUKO!!!


Ir, kol Leonas nespėjo susigaudyti:
- Kiek jūs norite už šitą staliuką, mergaitės?

Bandėm kažką vapėti apie bandymų stoties eksperimentus ir kad čia mes šiaip, pasižaidimui, o ponia atsisuko į mane ir tiesiai paklausė:
- Ar jūs meninkė?
Čia norėjau suspindėti sąmojo purslais ir tiksliai atsiminti tą frazę kur ant ŠMC užrašyta, bet paskui supratau, kad jai tai nelabai rūpi, nes ji iškarto natūraliai prisistatė:
- Aš tai menininkė.... - ir t.t. tęsė monologą dama praktikuojantiems meninkams būdingu pasakojimo stiliumi.

Jūs manote, kad ši istorija tuo ir baigėsi?
Anaiptol!
Senoji ponia norėtų prie stalelio ir poros kėdžių.
Atrodo, kad šįkart ne juokais prisižaidėm.
Bus mums dekupažint.
Blemba.

15 komentarai (-ų):

Vaiva rašė...

Taigi reziume: staliukas atiteko poniai menininkei, ar vis tik prigludo prie spintos :-)

mika rašė...

Staliukas jau pažadėtas poniai Menininkei. Nėr kur bezdėt. Nėr.

Bet kaip daryti su kėdėm?
Ponia sakė, kad turinti porą, kurios idėjiškai tiktų.

Pagyvensim, pamatysim.

Vaiva rašė...

Nieko tokio labai nereikia galvoti: imkite tas kėdes ir padarykite jas :-)

Vienžo, šaunuolė esi :-)

Anonimiškas rašė...

mika, super, aš tave užsisubscribinsiu!

mika rašė...

Pirmyn.
Gal galėtumei pasakyti čia komentaruose, kaip tai daroma?

Daiva rašė...

Mikut, džiaugiuosi, kad taip gražiai padarei. Dar gražiau parašei. Aš vėl čia ateinu gerti kavos, nors dabar ne kavos, o arbatos, ir tik džiuvėsius graužiu:((
Bet labai gražu!!!

Asta rašė...

Labai grazus staliukas ir dar grazesne istorija;)

mika rašė...

Daiva, Asta - ačiū!
Anonimiškas - respectukas :)

KokoNA is ekogyvenimas.blogas.lt rašė...

Nu super staliukas ir dar superiškesnė istorija!

Bliamba, o kaip prisisubscribinti a este blogo?

Neringa rašė...

Nu Mika. Staliukas kaip is pasakos. Tai kas nors man paaiskins kaip krakeliuoti reikia, ar ne? :( :(
cia meta2007 :D

mika rašė...

Kokona, Yo que se? Aš rytoj paklausiu kolegės, ji atrodo įkirto tą mįslę.

Meta2007, labas. Krakeliuoti reikia sukamaisiais judesiais... o dieve, Tu čia rimtai ar čia "klausimas už 2000 litų"?

vilma rašė...

Super stalas , o dar geresne visa kurimo istorija :), reiks uzsukti paziureti kaip seksis dekupazinti ponios kedes prie sito sedevro, gal vel veiksmas vyks nuostabiame senamiescio kieme, ir ateis dar kazkas, ir pamatys ir sakys man reikia, ir prie tu kedziu uzsiprasys dar ko nors ir t.t. ir pavirsit jau praktikuojanciomis menininkemis:)

mika rašė...

Ačiū, Vilma,
kėdės manau kad tikrai bus - dabar jau mąstau kokią čia stratosferą apsistačius, kad apsisaugoti nuo tų Kosminių Piratų atakų :)))

Laima rašė...

Mika yra šauni pana su raudona vėliava rankoje. Ji eina maištingų dvasių būrio priekyje, ji bėga su vilkais per miškus ir klonius ir pralaužia ledus ten, kur stirkso sustabarėjęs mūsų sąmonės ledas. Bravo Mika! Aš su tavim!

Kalnų Ožka Laima

Vaiva rašė...

A kodėl tyla eteryje??? Va tau ir kalnų ožka ;-( Jaučiu, tarp akmeniukų pastrigo :-)

Blog Widget by LinkWithin