Sulaukti Naujųjų

Anuomet, kai laukiant Naujųjų per (iš viso buvusius) tris kanalus buvo rodomi tik žydrieji žiburėliai, kuriuose dainuodavo kobzonai "daugiausiai bidonų primelžusių" melžėjų fone, sėdinčių prie mažyčių apvalių staliukų, dekoruotų vazomis su obuoliais ir geriančių "Buratino" limonadą vietoj šampano, visi laukdavo TIK vieno:

- fejerverkų, bet gi tai savaime suprantama - imperija finansuodavo šią pramogą, todėl tai nesiskaito, ir -

- naujametinės programos "po dvyliktos".

Tai buvo valandos-pusantros laida nekaltu pavadinimu "Užsienio valstybių estrada", per kurią transliuodavo angliškai dainuojančius dainininkus, kurie buvo apsivilkę blizgančiais rūbais, o moterys... jų kosmetika buvo įspūdinga, ne mažiau nei aptemptus kombinezonus vilkintys plaukuoti bosistai ir atsipalaidavusi publika.

Tai buvo įvairiausių koncertų, programų ir muzikinių videoklipų kratinys - deficitinė prekė, kurią išmesdavo savo piliečiams sąjunga vėlai po vidurnakčio, tikėdamasi, kad didesnė galimų žiūrovų dalis dėl suvartoto šampano ir mišrainės kiekio jos vis viena nepamatys, neišmoks angliškai ir dėl to neemigruos.

Bet šitie koncertai turėjo mažiausiai du trūkumus.

Visų pirma, kiekvieną dainą ir netgi priedainį Ostankino diktoriai išversdavo, kad ji būtų suprantama žiūrovams : "tu myli mane, o aš tave." Arba: "aš myliu tave, o tu manęs nemyli."

Kartais vertimas baigdavosi tik ties dainos viduriu ir tai baisiai siutino visus bernus, kurie su ausinėmis ir juostiniais magnetofonais kaip sprinteriai prieš startą visus metus laukdavo tų kelių dainų, kad jas įsirašytų.

Ir antra - jis prasidėdavo tikrai vėlai, gerokai po vidurnakčio.

Videomagnetofonų tuomet dar nebuvo, todėl kasmet kovodavau su savimi bandydama neužmigti ir pasižiūrėti to uždrausto vakarų spindesio, bet visada... užmigdavau. Atsibusdavau, kai jau rodydavo lentelę...

- Nu ką man daryti, kad neužmigčiau? - vos neverkiau iš apmaudo, kone kasmet.
- Nori neužmigti? Gerai... - pasakė mama, ir padarė man kavos. Mažą puodelį tikros kavos, kokią geria tik suaugusieji, ir kuri Lenkijos pakelių kavinėse vadinama "zalivnaja".

Dieve...

Tai buvo kažkas gražaus bet baisiai kartaus ir šlykštaus, beveik kaip pelynų arbata, bet juk ją geri tam, kad "tai praeitų" ir čia buvo toks forsmažorinis atvejis.

Aš net prisimenu tą puodelį, iš kurio ilgai ir karčiai gėriau TĄ KAVĄ, štai jis:

Ir tai įvyko!!! Kaip sakytų Karlsonas - "DRAUGAS IŠGELBĖJO DRAUGĄ"!

Aš neužmigau iki vidurnakčio, aš neužmigau ir ilgai po jo. Mačiau ir fejerverkus, ir užsienio valstybių estradą, ir "Lambadą" ir... ir... ir...

Tai buvo pati efektyviausia cheminė medžiaga, kokią man buvo tekę vartoti!!!

{didmenininkams: čia galėtų būti jūsų kavos reklama}

Nuo to karto visada gerdavau kavą per Naujuosius, todėl matydavau ne tik TV lentelę, bet ir tai, kas buvo rodoma iki jos.

Regis, nuo tada ir tapau priklausoma nuo kofeino?

Geriu "zalivnaja".

Ir?

Ji man geriausia!

Einu pasidarysiu puodelį .

Pasidaryk ir tu, galėsim gerti kartu!