Mokytojo diena

Kaip ir žadėjau, pateikiu mūsų su Vaiva pasilinksminimų rezultatą. Idėja: mokytojams nežinant nukniaukti jų knygas - dienynus, per savaitgalį dekoruoti ir padovanoti Mokytojo dienos proga.

Kadangi dirbti reikėjo greitai, nestadartinių sprendimų neieškojome, - ėjome patikrintais, bet saugiais keliais. Svarbiausia - spėjome į deadlin'ą, - t.y. darbus atlikome tinkamai (?) ir laiku.

Štai šita knygelė botanikos mokytojai, laisvalaikiu klijuojančiai herbariumus:

O šita mokytoja mokykloje dėsto skiautinius per darbų pamokas:

Dar viena mokytoja nežinau ką dėsto, bet jai labai patinka Van Goghas ir jo beprotiškos saulėgrąžos...

O kai atėjo laikas dekoruoti knygą vyriškiui, - visai sutrikau... Beveik neįsivaizduoju, koks dekoras tiktų vyrui, biologijos mokytojui? Juk dekoro su amebom ir klumpelėm nedėsi, o juk nelabai ir būna.. Bet išeitį, atrodo radau! Truputį primena bibliją, bet žinot, tie mokytojai visi truputį mėgsta nuo pakylos pamokslauti...

Nuotrauka vienas ant keturių:

Belieka tik laukti, kaip į šias dovanas reaguos jų adresatai. Tikiuosi, kad Vaiva mus visus informuos.

P.S. Tiesa, į kai kuriuos dienynus silpniausiems mokiniams priraičiau penketų :)

Sakot reikėjo dešimtukų?

Tai iš kur galėjau žinoti?!...

Liaudansko vardan

Prisipažinsiu, kad esu tik pradedanti blogerė ir nieko neišmanau apie "vidinius blogo procesus" ir jų kažkokį kryptingą valdymą. Visgi pastebėjau, kad kartais daug įdomesni procesai vyksta ne pačiame bloge... o jo komentarų skiltyje!

Tiems, kas neturi laiko skaityti nepažįstamų žmonių komentarų, tik reziumuosiu, kad paskutinysis mano postas apie Mokytojo Knygą sukėlė gan įdomių įžvalgų. Kai kurios iš jų - išvirto net į grupinius procesus ar pilietines iniciatyvas!

Bet apie viską - iš eilės.

1. Visų pirma, mano kolegė, ilgai ir kantriai skaičiusi mano pamfletus nuo pat pavasario, pasakė, "kad ji jau seniai siekianti kažko daugiau ", ir "kad jai jau vieną kartą pribrendo". Tada nuvažiavo į e-šopą ir nusipirko medicininį skalpelį dailininkams - trafaretininkams.


2. Pedagogės metodininkės choru uždainavo: "ir mes norim kažkooo tokiooo".


3. Natūrinių mainų pagrindu susidarė savanorių moterų brigada, galinti atlikti smulkius remonto darbus su dekoro elementais naujakurių namuose ar bent dovanoti savo savaitgalio laiką, įdarbinant savo darbščiąsias rankeles Kilniam Tikslui.


4. Netikėtai atsiliepė Mokytojo Knygos autorius-sudarytojas (pavardės prašė neskelbti). Tai neskelbsime.


5. Jo dėka kiosko skaitytojai sužinojo apie vargšą mokytoją a.a. Liaudanskį, palaidotą Tytuvėnų kapinaitėse.


6. Taip kilo idėja dekoruoti kelių nusipelniusių mokytojų knygas (joms to nežinant) ir padovanoti artėjančios mokytojo dienos proga.


7. Knygos autorius įkalbintas įrašyti ten savo ranka gražų palinkėjimą mokytojoms, kad joms dar labiau norėtųsi nestreikuoti.
   

Įdomus tas blogerio gyvenimas, kai pagalvoji, - kartais per dieną tiek daug nutinka! Įtariu, kad tai dar nepabaiga... Laukite tęsinio. Aš irgi jo lauksiu. Labanakt.

Mokytojo knyga

Aš gi sakiau, kad tie krintantys lapai nieko gera nežada... Kur tas globalinis atšilimas? Oras vėsta, šildymas brangsta, lietus pila kaip iš dušo, o tu bandai važiuoti į Turkiją ir taip atitolinti jausmą, kad vasara visgi baigės!?

Kaip ten bežiūrėtum, ruduo - mokslo metų pradžia net ir nebesimokantiems. Pirmąją savaitę ji dar nėra tokia skausminga, nes naujos žiugždančios ir čiaužančios kanc. prekės apgavikiškai suponuoja "naujo etapo pradžią", kai pasižadama mokytis dėl savęs, o ne dėl aukštojo išsilavinimo, bet vėliausiai rugsėjo 20 d. supranti, kad viskas liko po senovei ir nieko gero iš to nebus.

Štai kad ir mokytojo knyga: taip ir įsivaizduoju, kaip kaukšėdamos kulniukais į mokytojų kambarį skuba specialistės metodininkės, ir visos - tokiom vienodom knygom nešinos, kaip kokios Chaoso agentės ar auksinės pakopos Oh-tai-flame kosmetikos platintojos. Neįdomu. Pasenę! Tavam pageltusiam pageltusiam delne.

Gerai, kad turime draugę, kuri, būdama taikomųjų menų magistrė iš pašaukimo, pasiūlė ... išmėginti trafaretus.

Aš prisipažinsiu, kad didele meile trafaretams niekad neliepsnojau. Gal net priešingai. Semantinė trafaretų konotacija buvo tokia galinga, kad šviesos greičiu nublokšdavo į laimingos vaikystės metus, kai darželyje reikėdavo gerti karštą pieną su plutele, ir ant balto popieriaus padėjus sustirusį klevo lapo lavoną, aptaškyti viską aplinkui, nepamirštant nei savęs, nei auklytės.

Bet netyčia internete pamačiau kažką gražaus, ir mano skepsis sumažėjo.

Paėmiau panašiausią servetėlės motyvą.

Jį pafotošposinus ir išdidinus, gavau paveikslėlį, kurį teliko tik išpjaustyti permatomoje plėvelėje:

Nuotraukoje: pjaustomas motyvas, medicininis skalpelis ir vyno taurė.

Mokytojo knygą aptraukėme lino audiniu. Visgi, nenutolkime nuo savo šaknų:

Nuotraukoje šalia trafareto: Tuštėjanti vyno taurė , medicininis skalpelis, ir pleistru apvynioti bebaimės mokytojos pirštai...

Paskutinis žingsnis - uždėjus trafaretą - jį pereiti tekstilės dažų sluoksniu.

Voilà! Štai ir mokytojo knyga! Su tokia knyga ne tik į pedagogų suvažiavimą, bet ir memorialinį Strazdelio namą-muziejų galima eiti, - niekas nepasakys, iš kokios mokyklos tamsta mokytoja esate!

Ačiū kūrybinės studijos komandai* (išvardinta pasirodymo scenose tvarka):
mokytojai, kuri moko vaikus lietuvių kalbos;
mokytojai, kuri pamokė trafaretų mokslo ir meno,
nemokamų patalpų sponsorei- rėmėjai;
ryšių ir susisiekimo specialistui, be kurio palaikymo ši kūrybinė studija nebūtų įvykus.
*Vardai redakcijai žinomi

Sudie, vasara! Sveikas, rudeny*!

Štai ir tos žadėtosios basutės, kurias buvo gaila palaidoti Kariotiškių pakalnėse.

o viena kolegė (fyfa tokia) pažiūrėjo, pažiūrėjo ir sako: betgi čia... čia gi - PUCCI!!! Ypač, sako, tos gėlės priekyje:


Ką aš žinau. Nesu čiupinėjusi nei Pucci, nei Gucci. Nei Dolčės Vitos, anei Gabbanos. Bet ir man patinka. Tiesiog "Metų Gaminys 2008", o ne atliekų utilizavimas!


Bet kadangi ruduo jau atėjo, atidėsiu juos dar metams.
Kitai vasarai. Puikiai tiks prie krempleno suknelės...
Nes prie kelnių tai nelabai:

* o kaip yra RUDUO šauksmininko linksnyje?

Niekas nenorėjo mirti

Kiekvienuose namuose yra tokių nenaudojamų daiktų, kurie užima visą nematomą naudingą plotą, nepaisant to, jų atsikratyti - nepaprastai sunku!

Juk maža ką - ar į kaimą, ar į sodą, ar ant kapų važiuojant, - labai gerai apsiauti, pasivilkti, įsisipirti... Taip ir stovi tie daiktai, beveik nenaudojami, beveik nereikalingi, beveik nematomi, beveik... neatsikratomi.

Tik pamėginkite kažkam iš artimųjų pasakyti:
- Šita kepurė: nejaugi tu ją tikrai dėvėsi? Juk ji visa aptaškyta dažų!
- Tik nedrįsk jos išmesti! Aišku, kad man jos reikia! Ar remontą darysiu, ar ką - juk reikės kepurės?

Ir taip - visą laiką. Turint omeniu, kad remonto darbai su varvančiais nuo lubų ant kaktos dažais atliekami kartą per dešimtmetį, šansų ištuštinti kandžių šėryklas - tolygūs globaliniam klimato atvėsimui.

Tai čia tik kepurė. O juk dar yra "remontinių" batų, džinsų, striukų, megztinių ir polo marškinėlių. Jeigu juos visus surūšiavus - galima būtų aprengti visą apdailos darbų brigadą, kartu su vyr. rangovu tame skaičiuje.

Nors remonto darbuose atlieku epizodinį antraplanį moters vaidmenį, mano scenos rekvizitai užima ne ką mažiau vietos.

Niekaip nesuprantu, kaip įsigudrinu per vieną sezoną įsigyti 3 rankines po 60 litų, vietoj to, kad kartą per 3 metus įsigyčiau vieną odinę už 600 litų?
Nuotraukoje: ta rankinė.



Atitarnavusi ne vienerius metus, ir mačiusi Antalijos, Kretos ir Liepojos pliažus ji nė nemato eiti užtarnauto poilsio - daiktas tai nesugedęs, nesuplyšęs - Nie vybrasyvatj ŽE!
Arba šitos basutės, kaip man jos nusibodo:


Prisipažinsiu, kad šiais 12-os proc. infliacijos ir ekologinės revoliucijos laikais vietoj to, kad versčiau nereikalingą šlamštą į konteinerį ant ten pusryčiaujančio katino šlapiais sūriais ūsais, padedu savo vintage šalimais - ir labai džiaugiuosi, kai po kelių minučių jų ten nelieka.

Bet... Man kažkaip pasidarė gaila... visiškai naujai pakaltų paties gryniausio poliuretano pakulnių, kurios, atsiėjusios gerus 27 lt be PVM taip ir liko asfalto nepaliestos.

Tai šįkart prie kontenteinerio dar nieko nepaliksiu. O jūs laukite tęsinio. Apie daiktus, iš kurių niekas nenorėjo mirti.