mikos kioskas

Kelias į namus

2011-12-18T18:52:00.003+02:00

Mielas kelias namo.

Nuostabi idėja, kelianti šypseną ir pagarbą kačiuko šeimininkams. Jis vaikšto pro paradines! Ir jam nereikia laukti, kol koks paslaugus kaimynas susimylės palaikyti laiptinės duris. Ir jo laiptinė - visada švari!!!

Dalinuosi puikia idėja po rubrika "Pasidaryk pats", nors turbūt reikėtų įvesti rubriką "stačiai žavinga".

Mykonos: aplankykite Delos

2011-09-24T13:21:00.003+03:00

Nežinau kodėl, bet prisilietimas prie tikrosios (ne tos, itališkos-kopipeistintos) antikos mane jaudina daug labiau, negu kokia nors 13 a. Noišvaingülgenhaimo* gotikos arkikatedra su aštriais skliautais ir arkom ir kokiais nors ten špilioriais.

*nėra tokios realybėj.

Viena priežasčių, kodėl pasirinkau Mykonos buvo ta, kad netoli šios salos yra Delos - sala-muziejus, tokios graikiškos Rumšiškės, kurioje niekas negyvena, išskyrus eksponatus. Dienos išvyka laivu į šią salą - vertingiausias kultūrinis įspūdis, kurio paprastai ir tikimasi, išlipus iš lėktuvo Graikijos žemėje.

Pasak legendos, čia gimė Apolonas, nors patys graikai juokauja, kad Graikijos teritorijoje yra turbūt mažiausiai 3 vietos, kuriose gimė Dionizas ir mažiausiai 5 - kuriose gimė Dzeusas.

Bet iš tiesų, po Akropolio, tai pats nuostabiausias antikos muziejus po atviru dangumi, kokį tik teko matyti, nes čia nepaprastai daug išlikusių skulptūrų, pastatų, mozaikų. O salos viduryje dar stovi ir muziejus, kuriame priglausta daugybė skulptūrų. Žodžiu, ne sala, o tikras atradimas kultūriniam turistui. Keliauji po visą salą ir žvalgaisi išsižiojęs į kairę ir į dešinę, nes abiejose pusėse ką nors pamatysi. Kai kurie užsirioglino ir į patį kalno viršų, bet aš ten nėjau, nes ieškojau teatro. Na žinoma...

Pačioje saloje - daugybė šventyklų įvairioms dievybėms. Štai čia - Izidės šventykla, beveik išlikusiu fasadu.

Ir pati sala nesugriauta iki pamatų - aiškiai matyti likusių pastatų sienos.

Vaikščioji tarp jų kaip kokiame labirinte ir užeini į kokį nors laaaabai užleistą vidinį kiemelį,

o ten tau atsiveria štai toks grožis:

Pradžioje galvojau, kad čia tas vienintelis kiemelis, kurį reikia labai fotografuoti, bet kur tau - ten KAS ANTRAS TOKS!!! Kai kurie jų puošti skulptūromis:

Ir aišku, mozaikomis, mozaikomis. Kai kurios jų - nuostabiai išsilaikiusios, kaip šita, iš Delfinų namų:

Liūtai saugo šventąjį ežerą. Dabar čia pastatytos kopijos - originalai priglausti muziejuje po stogu.

Bet vis viena įspūdinga:

Nesidomėjau per daug, kokioms dievybėms čia buvo atnašaujama, bet vien iš architektūros ir landšafto tvarkymo kultūros galima suprasti, kad čia gyveno beprotiškai turtingi žmonės, galėję sau leisti daug, labai daug ir dar daugiau negu labai daug. Pagaliau radau ir nuostabiai išlikusį teatrą:

Marmurinės kėdės išgaubtos taip, kad jose nepaprastai patogu sėdėti!!! Visiškai nekieta, priešingai!

Negana to, šalia teatro buvo pastatytas ir aktorių viešbutis. Ir ne kokia ten pašiūrė, bet akmeninis pastatas, vienas iš tų, su vidiniais kiemeliais! Ot gyveno žmonės!

Ar įsivaizduojate, kaip atrodo antikinis teatras? Jeigu vizualizacija dirba gerai, tai užsimerkę pamatysite kažką panašaus į siaurėjantį kavos filtrą. Būtent kaip "piltuvėlį" teatrą naudojo Delos gyventojai - antikinio teatro forma puikiai tinka... kaupti nubėgantį lietaus vandenį. Kad sistema veikia, įsitikinome: sunkiai įsivaizduoju, kas turėtų įvykti, kad vasarą Graikijoje lytų, bet rugpjūčio viduryje šalia teatro esantis gėlo vandens rezervuaras buvo pilnas gėlo vandens!

Iš Mykonos į Delos kelis kartus dienoje plaukia tokie laiveliai. Paskutinis laivas iš Delos išplaukia 14 val. - tokius užrašus galima pamatyti visur saloje, bet įtariu, kad du kartus savaitėje koks nors vėpla vis viena lieka nakvoti "aktorių viešbutyje".

Kalbant apie laivelius...
Dar niekada gyvenime nemačiau tokių bangų. Graži, saulėta diena, vėjuota, bet juk ten visada pučia gan stiprus vėjas. "Naxos ir Mykonos yra kaip front desk'as" - juokaudami sako vietiniai, mūsų niekas neužstoja ir mes kenčiame nuo stipraus vėjo. Tiesa, vasarą čia vėsiau negu pvz. Kretoje.

Bet kai pro laivo langelį matai 3 m virš galvos atšliuožiančią bangą, ir ten, viršuje, belūžtančią keterą, pradeda ne džiūti ne tik gerklė, bet ir galūnės. Visa tai palydima keleivių klyksmų, besikartojančių reguliariai su bangavimu.
Popiet, kai reikėjo grįžti, vėjas dar labiau sustiprėjo...

Aš prisiminiau privalomos literatūros sąrašą, Odisėjo keliones ir supratau, kad tai nebuvo gryna poezija...
Tuo metu, kai išbalę italai jau maigė rankose popierinius maišelius, portugalai, priešingai, skaitė žurnalus. Gal jie kokie nors astronautai?

Iš to, kaip viešbučio šeimininkas mūsų paklausė apie kelionę:
- jūs KADA buvote Delose?!!! JŪS BUVOTE - ŠIANDIEN???!!!, - supratau, kad jam net ir labai labai daug sumokėjus, jis to nedaryt, nes jis į mus pažiūrėjo kaip į profesionalius musmirių valgytojus. Akutės - apvalios, vyzdžiai išsiplėtę...

Ir tuomet mane aplankė savotiškas apšvitimas.
Visos tavernos siūlo jūros gėrybes ir šviežią žuvį. Bet visą savaitę išbuvus Mykonos, niekada nemačiau, kad kas nors pardavinėtų šviežią žuvį uoste. Marmurinis žuvies turgaus stalviršis visuomet buvo švarut švarutėlis. Uoste nepamatysi ir žvejų laivų. Kas gi tau plauks žvejoti tokioms bangoms esant???

Vienoje tavernoje susižvalgėme su italais: žuvis čia šaldyta...

Ką veikti šeštadienį. Trys tobuli scenarijai

2011-09-03T17:01:00.008+03:00

Mykonos: Lenos namas

2011-08-29T22:34:00.010+03:00

Keletą dienų ėjome į pagrindinėje gatvėje tokiomis keistomis darbo valandomis dirbantį namą-muziejų, kuris visada būdavo uždarytas, kol vieną dieną radome duris į "Lenos namą" atviras. Tai - tradicinis Mykonų miestelėnų namas, išsaugotas toks, koks jis buvo dar amžiaus pradžioje.

Lena - paskutinė šio namo paveldėtoja, neturėjusi palikuonių, pageidavo, kad šis namas būtų išsaugotas toks, koks jis buvo. Ir dabar namą-muziejų prižiūri šeimos draugė.

Tradicinis Mykonų namas turėjo "salla" - didelę svetainę su prabangiais baldais ir kitomis interjero puošmenomis. Turint omeny, kad Mykonuose nėra medienos, o namas apstatytas baldais, galime teigti, kad čia gyveno tikrai pasiturinti šeima. Jūs tik pažiūrėkite į tą kėdę kampe - ji stačiai kaip iš modernaus skandinaviško dizaino muziejaus!

Lenos tėvas - jo portretas kaba svetainės viduryje buvo notaras, užsiėmęs medienos prekyba. Laivai nuplaukdavę iki Rusijos, prekyba vyko ir su Odesa, ir sprendžiant iš namo interjero - labai sėkmingai!

Baldai, kuriuos jūs matote - išskyrus vieną sofą visi pagaminti ir atvežti iš Prancūzijos, Anglijos, Italijos. Paveikslai "pagal užsakymą" nutapyti ir parplukdyti iš Europos.

Visas "Lenos namas" - vos trys kambariai: svetainė, tėvų miegamasis ir Lenos miegamasis.

Užtat daiktai - ne surinkti iš įvairių apylinkių, bet visada čia buvę ir tarnavę realiems žmonėms.

Net jeigu prieš 100 metų Mykonos buvo kaimas su uostu (pardon, dviem uostais), kuriame galbūt gyveno vos 3000 žmonių, tai šitas kaimas matė tikrai daug daugiau prabangos, negu bet koks to meto lietuviškas gubernijos didmiestis.

Ši lova "su medalionais" nepadarytų sarmatos jokiam Verkių muziejui.

Dailūs nėriniai puošia lovos patalynę.

Čia Lenos I-padas... Anksčiau kompiuterių nebūdavo...

Užtat kiek grožio sukurdavo žmogaus rankos!

Siuvamoji - neabejotainai miestelėnų prabangos rodiklis.

Gaila gaila, bet didesnė (ir įtariu įdomesnė) likusioji namo dalis, kurioje buvo virtuvė ir kiti kambariai, suradus kažkokią spragą įstatyme buvo užimti... marinistinio muziejaus.

Nors jų durys šalia ir visuomet atviros darbo metu, ten nėjom. Lyg būtume žinoję - tiesiog nesinorėjo. Kažkodėl nepatiko ten dirbančio personalo veidai - tokie, visai nemuzeologiniai, - greičiau karbiuratoriniai.

Mūsų poelgį sužinojusi "Lenos namo" prievaizdė plojo katučių ir sakė "brrrravo, brrrravo!". Nors tiek palinksminom senutę.

Beje, vietiniai labai dažnai vartoja šį žodį susižavėjimui reikšti, lyg būtų italai operoje, persisvėrę per ložės balkonus ir mėtantys rožes artistams. Sako tai netaupydami vienas kitam, vaikams ir tėvams, kai giria, kai patenkinti, kai laimingi. "Bravo! Bravo!!!" - aidi baltų gatvelių labirintuose dieną vakarą...

Mykonos: kuriozai ir mielos detalės

2011-08-23T19:32:00.027+03:00

Tęsiu pasakojimą apie Mykonus. Ši dalis skirta mažoms smulkmenoms ir kuriozinėms detalėms, kurios verčia stebėtis ir žavėtis momentais, prie kurių, regis, niekada nepriprastume, ir kurie taip būdingi Graikijai, kaip pvz. lipdukas virš autobuso vairuotojo kėdės - "Macedonia is GREECE".

Mykonų gatvelės labai siauros. O tos, kur platesnės, visos užkimštos nuomojamų motopirdų miškais. Parkuoti ne vietoje aišku draudžiama. Bet žinot, kas bus už tai? Niekas tavo automobilio nenutemps, ne! Kas gi čia tąsysis, jeigu gatvės plotis 90 cm? Policija tiesiog nusirinks automobilio numerius, jeigu jis bus priparkuotas ne vietoje!!!

Pratęsiant kuriozų temą - čia mano topai:

Namai Mykonuose be numerių. Kam jie - o jeigu užpultų piratai? Vienok prie mažyčių langelių galima rasti numeraciją... vandens skaitiklių, kurie visi kažkodėl užlaikomi gatvėje, kai kurie netgi neuždengti langinių. Štai kaip čia žymimi namų ūkiai.
"Autobusas eina kas pusvalandį" - toks arba panašus užrašas, dažniausiai net neapsaugotas stiklo, blunka autobusų stotyse nuo saulės ir vėjo. Saloje gyvena 5000 gyventojų. Užtat autobusų stotys yra trys! Uostai - du. Vienas iš jų - turi kruizinį terminalą. O jūs manėt čia žvejų gyvenvietė?!

Skersgatviai:

Namas "vienas ant vienas ant vienas". Be komentarų, nes jo architektūrinė forma daugiau nei tobula, kad jį komentuotum.

Lauko durys su užraktu (kaip ir daugelis durų Mykonuose - dekoruotos džiovintų gėlių vainiku):

Pašto dėžutė uoste - turbūt geresnės simbolikos nacionaliam paštui nerastum:

Saulėje džiovinti oktopusai (jie gi - aštuonkojai). Baboulo taverna iš tiesų juos siūlo savo meniu. Dar įdomiau, kad einant pro šalį po kelių dienų tų oktopusų balbatuojančių saulėje ir vėjyje - NEBEBUVO! Jie ką, rimtai juos nukabina ir klientams sukarpo??? Čia - ne marketingas???

Netoli tavernos dieną naktį budėjo ši antis. Tik sutariam, jeigu čia kokia nors žaliakaklė siaurasnapė plačiapelekė raiboji žąsis iš raudonosios knygos, tai prašom pataisyti mane išnašose, gerai?

Platys Gialos pliaže sutiktas krabas Dimitris gargaliuodamas leido burbulus, vartė juodas akis ir piktai mosikavo savo žnyplėmis, lyg iš sodininko-mėgėjo norėtum atimti jo paskutinius sekatorius:

Kalbant apie gyvūnus - čia jų rojus. Nu gal tik prieš balandžius imamamasi tokių iešmų:

O šiaip čia katės, katės kur dairais. Niekas jų neskriaudžia, neerzina, neveja lauk. Todėl gyvūnai ramūs, jaukūs, neagresyvūs. Guli tau skersai kelio parduotuvėje ir vis viena visi apeis juos pagarbiai, nes gyvūnėliai (kad ir benamiai) vėsinasi ant marmurinių grindų!

Šita gulėjo paslika ant vaistinės slenksčio, vėliau parimo ant saugumo vartelių, kartoju - vaistinėje!!!

Dieną jos visos pučia į ūsą kokiame nors viešame šešėlyje, pasidėjusios po galva akmenėlį,

arba laižo letenas, žvilgčiodamos į geltonąją kanarėlę.

Daugelis salos gyventojų lauke laiko pakabinę narvelius su paukšteliais. Bet naktį įneša juos vidun.

Rečiau pamatysi kokį šunelį, ramiai apžiūrinėjantį praeivius.

Ir vėl durys - puoštos džiovintų gėlių puokštele:

Niekada neatsibos tokia paprasta, miela, rustikalinė Graikijos estetika, nes ji asocijuojasi su geru oru, geru maistu, lėtu ir natūraliu gyvenimo būdu - be konservantų ir be kompiuterių.

Kalbant apie maistą - Mykonos - kažkokia raudonėlio tėvynė. Niekur kitur nemačiau tiek daug raudonėlio, ir niekur kitur neteko pajusti tokio intensyvaus jo skonio (nugnybau gatvėj kuokštą ir paragavau - skonis buvo svaiginamo stiprumo, grynas eterinis aliejus, tačiau neatgrasus, o maloniai sodrus - nors imk ir varyk iš jo oreganinę).

Jis auginamas visur, kur tik įmanoma pastatyti vazonėlį - ant palangių, ant laiptų, balkonuose, gatvėje priešais namą, abipus staktos, - visur, kur tik telpa!

Šiaip, raudonėlis didesnėj pagarboj negu bazilikas, kuris sutinkamas čia 10:1. O tas irgi "kelmais kelmais želia" ir užauga iki pusės metro! Tada jis apsmaigstomas pagaliukais ir parišamas ... kaip koks pomidoras! Štai kokie želdiniai Mykonuose.

Bet raudonėlis... Jo vazonėliais puošiamos net prašmatniausios tavernos. Jei ant staliuko bus tik stiklinė vazelė, joje mirks ne rugiagėlė, ne rožė, bet... raudonėlio šakelė!

Spavotai dažytos skardinės nuo graikiško alyvuogių aliejaus, kuriose auga pasirinktinai palergonijos, svogūnai su krapais arba... raudonėlis - dar viena romantiška Graikijos detalė, sutinkama kiekviename kaime.

Galima skardinių ir nedažyti, šitos buvo nuo kažkokios farmacevtikos, bet vis viena atrodė romantiškai.

Ir pabaigai - mažytis lopinėlis "graikiško kilimo", išdėlioto iš jūros akmenėlių.

Akmenėliai įmūryti pasukti šonu. Tiesiog žavinga!

Mykonos

2011-08-18T23:43:00.017+03:00

Bandau grąžinti moralinę skolą savo skaitytojams, kurie kasdien užsuka į kioską spaudos ir, jos neradę, ateina čia kitąkart. Ne visada turiu kada prisėsti prie rankdarbių, kurie yra šio kiosko didžiausias inspirado, todėl kioskas atnaujinamas retokai...

Šiaip laikausi nuomonės, kad skaityti, kaip atostogas leidžia kiti, yra visiška nuobodybė. Aprašomos kelionės detalės - tik dar vienas reklamos plotas pigioms avialinijoms ir vietiniam hostelių tinklui, be to nepamirština, kad tai neigiamai veikia tuos, kurie atostogauja tik sode (beje nieko blogo tame nematau, greičiau priešingai), kurie dar neatostogavo, ir kurie niekuomet ten nenuvažiuos, netgi jeigu ten ir "aaaaaach, kaip faaaaaaina".

Bandau neerzinti nei vienų nei kitų, o vietoj to pasidalinti tik įdomiais vaizdeliais su komentarais ne iš geografijos vadovėlio, ar man tai pavyko - spręsti jums.

Šį vaizdelį - Mykonų vizitinę kortelę - greičiausiai atpažinote iš Travel TV užsklandos. Tai - Mykonos, viena Kikladų salų.

Neapsigaukite - tie mediniai balkonėliai a la Šnipiškės, regis tuoj tuoj nugarmėsiantys į jūros dugną yra ne aplaidumo, o didžiausios prabangos reliktas. Saloje nėra medžių. Medines sijas, baldus ir lodžijas galėjo sau leisti tik iš prekybos praturtėję vietiniai nuvorišai. Balkonas - ne būtinybė, o prabanga!

Visai prie krašto išsidėsčiusios "mažosios Venecijos" kavinukės siūlo patį romantiškiausią vaizdą "su pursleliu": tiek dieną, tiek naktį bangos taip pliekia į namų sienas, kad sėdintys arčiausiai saulėlydžio gauna šlapią sūraus vandens dozę - ir ant kupros, ir ant kavos. Pačiame priekyje nieks nesėdi. O visi kaip nori!!!

Iš čia galima pamatyti kitą Mykonų įžymybę - penkis malūnus.
Man jie kažkodėl pasirodė visai ne graikiški, o tokie, donkichotiški.

Mykonų miestelis - tai gatvių iš mažų baltų namukų raizgalynė, pastatyta taip, kad apsaugotų gyventojus nuo stipraus vėjo ir suklaidintų piratus. Mykonos... yra labirintas!

Miesto architektas efekto tikrai pasiekė, nes pagrindinė gatvė visame pasaulyje yra tiesi ir plati reprezentacinė aveniu, bet tik ne Mykonuose, ne, kur ji eina iš vieno uosto iki kito - o tiedu yra šalia!

Kai kurios gatvelės - baigiasi taip, o tai reiškia, kad reikia apsisukti ir eiti atgal:

Prabuvę savaitę ten, vis viena sugebėdavome pasiklysti ir eidami gatve "tiesiai" galų gale vis viena atsidurdavom netoli tos vietos, nuo kurios pradėdavom tikslo paieškas.

Gatvelės viena į kitą labai panašios. Laimei, miestukas nedidelis ir tokie pasiklydimai per atostogas netgi labai maloniai nuteikdavo gomurį. Juolab, kad tik jų dėka pamatydavom kažką naujo ir netikėto. Vienoje tokių gatvelių ir gyvenome:

Namai be numerių. Tik vėliau supratau, kodėl šeiminkas pirmąją dieną taip keistai nusakė kaip rasti namus, lyg tai būtų ne viešbutis, o nelegalūs lošimo namai. Vietoj to, kad pasakytų "Jūs gyvensite Sokrato 7" jis mums parodė: kai saulė leisis į jūros bangas ir paskutiniai jos spinduliai lies pietinį malūną, kuris bus jums už nugaros, o prišais matysite šią koplyčią, eikite iki pirmos sankryžos ir tada pasukite į kairę. Ne pirmojoj, ne pirmojoj, bet antrojoj sankryžoj. Taip pat malūnas, likęs už nugaros turi būti ne toks ir toks, o va toks ir anoks - nes ir jų čia ant kiekvieno kampo, o kampų čia daug... Kažkaip nevalingai prisiminiau pasaką apie Ali Babą ir tuos keistus durų žymėjimus, bet pirmąją naktį buvau perdaug pavargusi, kad į tai gilinčiausi.

Bet argi tai bėda, kai aplinkui tiek grožio?

Svyrantys bugenvilijų žiedai baltame fone, šalia mėlynai dažytų durų ir langinių - Graikijos klasika.

Viduramžiais pastatyta Paraportiani koplyčia, šalia kurios anot turvadovų turi plunksneles kedenti dar vienas Mykonų simbolis - baltasis pelikanas. To tai nesimatė niekur.

Močiutė, vieną kartą savaitėje balinanti savo namo fasadą:

Nuostabus šviežios duonos kvapas iš seniausios kepyklos, kurioje duona laikoma tarp protėvių nuotraukų ir šeimos ikonų, užrašas skraistės - 1926 m.

Gatvelės, ir laiptai, kuriais visada įdomu lipti, nes niekada nežinai ką atrasi viršuje, ir ką pamatysi apačioje, kai ten jau būsi užlipęs:

Skersgatviai. Ar žinote, ką reiškia skersgatvis? Tai tokia gatvelė, kurią tu gali pereiti tik jeigu eisi... skersas. Man sakė neik, neik, tu nepraeisi. Bet aš praėjau, - pabaigoje teko pasisukti šonu. Skersgatvis!!!

Mielos detalės - jų gali rasti ant kiekvieno kampo.

Bet apie tai - kitą kartą.

Lysvę - kartotekai!

2011-07-24T18:43:00.012+03:00

"Vis viena, taip niekas nedaro!", - pasakė man batų taisykloje vidurvasarį, kai aš atnešiau ten remontuoti savo žieminius batus.

Na, nedaro tai nedaro. Aš taip darysiu.

Nors tiesą sakant, ir mane tokios pačios mintys vakar aplankė, kai sėdau prie projekto, kurį nešiojau galvoje ilgiau nei metus laiko, ir kuris, tiesą sakant, labiau tinka ankstyvam pavasariui negu rugsėjo pirmajai:

Visiškai ekologinis projektas. Iš serijos "gamyba be atliekų". Pagamintas iš namie rastų nereikalingų daiktų, kurie ir buvo perdirbti. Storą kartono lakštą, atsiradusį suskilus rėmo stiklui

supjausčiau lygiom dalim į 9 stačiakampius. Manau, galima naudoti ir storą popierių ar dar geriau - kartono padėkliukus nuo čekiško alaus. Tie būna gražiai nudailintais kampais, visi vienodi, kartais - apvalūs.

Kiniško maisto lazdelių turbūt rastum kiekvienoje virtuvėje - niekas to maisto namie paprastai negamina, užtat tų lazdelių, lazdelių turi apsčiai! Ai.... dėl manęs tai gali jos būti ir naudotos....

Viską dažom baltai.

Netikėtai radau būdą kaip išdžiovinti nudažytas lazdeles, - kad jos neprikibtų, gražiai nudžiūtų ir kad jų nereikėtų antrą kartą dažyti. Būdas - nepatentuotas, naudokitės į sveikatą!

Dekupažinam herbariumo vertais atvaidais.

Karštuoju ginklu prikalam korteles prie kotelių -

Ir turime visą puokštę informacinių lentelių daržo fanatikui.

Kur naudoti: geriausiai, aišku, pavasarį prismaigstyti ten, kur dar nesudygę. Bet galima ir praktiniais sumetimais antroje pusėje priklijavus etiketę su augalų priežiūros informacija ir palikus savo lysvę laistyti kaimynui senberniui, kuris krapo vulgaris neskiria nuo daržinio dašio, išvažiuoti savaitei atostogų.

Taip, taip, žinau, "kad taip niekas nedaro".
Aš darau.

Ir vėl pažvelgiau pro langą

2011-07-06T16:33:00.006+03:00

O ten pamačiau kažką tokio ore kybant

Atidariau langą, o ten - grožis neišpasakytas.

Dydžio labai didelio. Plazda ore ir visai nenukrenta.

Su švente Jus Visus!

Kas nori atostogų?

2011-07-04T23:27:00.004+03:00

Blogeriai šone įprastai įdeda mažą nuorodėlę ar net keletą jų: šiuo metu skaitau ir "Knygos pavadinimas" ties knygos viršelio ikonėle.

O man užsinorėjo blogo šone turėti tai, kas primena vasarą ir atostogas, arba tai, kas iškart sukeltų tokius jausmus.

Taigi, jei kas klaustų kodėl taip yra, žinokite, "šiuo aš metu žiūriu" į Lisa Daria kūrinius:

"shhh - secret garden tour"

early morning. . . "

"borrow teapot"

"hightide"

"turkey in the yard"

Tas arbūzas... mane stačiai varo iš proto.

Lisa Daria blogas

Kioskas turi indeksą!

2011-06-16T09:44:00.002+03:00

Visai netikėtai pastebėjau, kad gūglė pradėjo indeksuoti kioską! Surinkus "mikos kioskas", išmetamas štai toks vaizdelis:

Valio!!! Kioskas turi indeksą!!!

Sekminės

2011-06-14T17:41:00.003+03:00

Sėdi sau žmogus salione, geri kavą su pyragaičiu, ir staiga - bang!

Taip greitai viskas įvyko, kad net apie gyvenimo prasmę nespėjau pagalvoti.

Pažintinė kelionė

2011-05-06T09:40:00.007+03:00

Velykų rytą aplankėme vieną tų vietų, kurias rodo per tokias laidas kaip "Mūsų miesteliai" - Švėkšną.

Vienas įspūdingiausių kūrinių - Švėkšnos bažnyčia.

Tiesą sakant, net nemaniau, kad Lietuvoje yra tokių prabangių bažnyčių.

Altorius buvo užsakytas Tirolyje, ir deja, įjungus bažnyčioje šildymą, jį pamilo kinvarpos. Užtat skliautai labai įspūdingi.

Aikštė prieš bažnyčią, kur sakoma buvo filmuota finalinė scena su Tadu Blinda.

Romantiškas arkinis tiltelis virš kelio į Klaipėdą jungia bažnyčia su Pliaterių rūmais ir parku.

Vartai į parką.

Jame - "Villa Genovefa", dabar priklausanti iš JAV sugrįžusiai grafaitei Pliaterytei. Tako pradžioje plokštė sako: privati valda. Žmonės ją ignoruoja.

Bet ir parke yra įdomių eksponatų. Vienas jų - saulės laikrodis su zodiakų ženklais, rodantis laiką Švėkšnoje.

Neseniai remontuotas pastatas gražus iš abiejų pusių:

Šioje terasoje net ir be saulės skėčio gali pasijusti grafaite:

Gamta dar tik budo, užtat lapai neužstojo vaizdo į tolį.

Skulptūra mielam draugui:

Ir antikos herojei:

Kažin, ar paduos karietą?

Gamta graži visais metų laikais. Šiame parke, pasirodo esama retų eksponatų.

Visada galvojau, kad ginkmedis - na toks krūmas, a la mūsų karklai. O pasirodo, tai ohoho koks galiūnas:

Dar šiame parke auga ir kukmedis, bet jo nepastebėjau. Bet užtat parko pievoje žydėjo kažkas labai panašaus į gegužraibę (čia ta violetinė):

Prie vandens malūno pasistiprinome.

O žiūrint į nuvingiuojantį upelį vis galvojau: ar jame gyvenama bebrų? Ką manot jūs?

Pavasarėja

2011-05-01T12:24:00.007+03:00

Nesusilaikiau, ir pavasariui atatinkamai papuošiau vitriną:

Senus puantus nudažiau paprasčiausiu statybiniu pigmentu. Bet kas gi tai žino?

Buvo:

Yra:

O kaipgis, be triušių?

Kaip ir kasmet, triušiai praeidinėjo morką.

Pastebėjau, kad prie šitų baleto suknelių sustoja paprastai tik du pirkėjų tipai:

1. vaikai ir 2. baleto profesionalai.

Ech, kaip sakoma - pas de deux!

Sužaliuos lazda...

2011-04-20T13:05:00.002+03:00

Pastebėjau, kad ne visi žino - šie balerinų batai vadinami puantais.

Tik nepamirškite svogūnėlių

2011-04-19T16:05:00.006+03:00

Kažkaip... neatsilaikiau šitam motyvui, kuris pakėlė mano motyvaciją užleistam dekupomėgiui:

O gal čia ta saulė kalta už lango, o gal tik - sudygę svogūnai tamsioje spintelėje? Nežinau. Tik galiu pasakyti, kad viskas dygsta ir primena peržiūrėti savo sodininko inventorių.

Aš dar turėjau tų pliauskų, kurios man liko nuo vieno ekologinio projekto:

Šmoruojam ir dekupuojam, kol gaunam pusgaminį:

Viršų dažiau žalia, o apačią - rožine spalva.

Susukus kabliukus, gavosi štai tokia kabyklėlė sodininko džiaugsmui:

Galima susikabinti morkas ar šiaip naudingus rakandus.

Mama, tau reikia tokios į sodininko namelį?

Dituva grįžta!

2011-04-10T21:41:00.004+03:00

Taigi, regis liko dar pora valandų iki duoto pažado įvykdymo.

Prieš keletą savaičių teko būti Klaipėdoje. Visiškai neplanuojant, betgi visiškai ir absoliučiai neplanuojant, kažkur apie 14.30, važiuojat greitkeliu Klaipėda-Dreverna pavyko užsukti į "jau turėsiantį būti visai užsidariusį" Dituvos sendaiktyną.

Ir iš tiesų, dauguma prekiautojų jau rinkosi ir tvarkėsi savo daiktus. Įdomiausi radiniai aišku ten, kur jų mažiausiai tikiesi! O.... vargeli.... Gal būčiau ir daugiau pasirinkusi, betgi reikia ir kitiems pirkėjams palikti.

Radiniai ir kainos palyginimui - jums prieš akis. Kainos nurodytos su PVM.
Bet tai - dar ne geriausia naujiena. Pati geriausia naujiena yra tai, kad vasarą Dituvos sendaikčių turgus sugrįžta į savo pradinę ir pačią nuostabiausią lokaciją - ant pievutės! Ten, kur pavargus galėjai nusnūsti truputį: Valio Dituvai! Laukiu vasaros ir kelionių į Klaipėdą!

Aš tau - širdį, tu man - buroką?...

2011-04-09T17:51:00.003+03:00

Tiesą sakant, čia ne burokas, bet bulvė. Išauginta su meile (kas galėtų paneigti?) vieno Lietuvos ūkininko.

Indrės lauktuvės iš Rietavo

2011-03-19T12:37:00.004+02:00

Kiosko skaitytoja atsiuntė reportažą iš jos kelionės į Rietavo turgų ir naudingos informacijos vykstantiems senienų ieškoti prie jūros. Ačiū Indrei, o mes skaitom jos reportažą:

"Šį sekmadienį nusprendėme pirmąsyk aplankyti Rietavo turgų. Radome ne iš karto, važiavome nuo Palangos, pasukome ne ten, po to suklaidino vienas ženklas. Grįžome, pasiklausėme, dar pasiklausėme, ir radom :) Daug mašinų judėjo panašia kryptimi ir pamatėm didžiuuulį turgų. Oras buvo žvarbus, viskas pašalę, tai turguje ne vaikščiojom, o slidinėjom.

Movėm tiesiai į sendaikčių pusę. Ir ten po truputį viską apėjom :) Kažkaip pasirodė niekučių nelabai daug, daugiau stambių niekalų, buities rakandų, be abejo baldų, dviračių, slidzių, indų ir kitokių senienų.

Prisegu pirkinius: trys plokštelės - dvi “Pink Floyd” ir "Prince", bei įdomi dėžutė-spintelė, kurią tik užmačius pagalvojau, kad labai tiks dovanų mamai, kuri turi (ir vis ją pildo) mažų ąsotelių kolecija :) Tai va galės susidėti į šitą spintukę.

Plokštelės kainavo po 15 Lt, pardavėjas labai nenorejo derėtis, nuleido porą litų nuo bendros sumos :) Spintutė kainavo 20 Lt, be derybų pirkau :)

INDRĖ KLAUSIA: gal kas iš skaitytojų žino, kam tokia spintelė galėjo būti naudojama pirmame jos gyvenime? Pamiršau pasiklausti pardavejo...

INDRĖ PATARIA VAŽIUOJANTIEMS Į PALANGĄ:
Beje, Palangos tiltas remontuojamas ir uždarytas, jūra smagiai užšąlus. Beveik kiek užmato akis matosi baltas ledas arba jo sangrūdos!

Palangoje yra dvi sendaikčių parduotuvėlės į kurias visada užeinu, kai būnu. Pirmoji yra Basanavičiaus gatvėje, einant jūros link dešinėje, vidury kažkur. O antroji Kretingos g. (jei neklystu), einant link jūros, netoli autobusų stoties.

Basanavičiaus parduotuvėlė kiek didesnė, yra baldų, ir visokių idomesnių rakandų, o Kretingos g. paprastesnė, daugiausia indai ir maži niekučiai, ir kainos mažesnės."

Kas gero Aleksote

2011-02-02T16:58:00.003+02:00

Vilma L. labai pradžiugino, atsiųsdama įdomų pasakojimą apie Aleksoto sendaikčių turgų su iliustracijomis. Ačiū, Vilma! O mes klausom:

Kadangi abu su vyru esam sendaikčių fanatikai, tai pakankamai dažnai apsilankom tiek Aleksoto turgelyje ir be abejo vykstančiose Urmo bazėje organizuojamose sendaikčių mugėse "Laiko ratu".

Tačiau aš parašysiu apie Aleksoto turgelį. Čia ypatingai smagu apsilankyti pavasarį, tada atrodo ir prekeviai linkę atnaujinti savo sendaikčiukus. O galima rasti čia nuo šakutės iki valties. Šis turgelis pasižymi tuo, kad jame gausu visko: ir sendaikčių, ir naujų prekių, ir gyvunėlių, ir be abejo, sukčių. Prieš pora metelių nusprendėme su šeima įsigyti šuniuką, kadangi žinojome, kokios veislės norime, galvojome, kad bus paprasta mums jį įsigyti.

Nesame mes profesionalūs šunų augintojai ir mūsų mylimą šuns veislę matėm tik atvirukuose.

Nuvykom į turgelį, o ten tokia maloni moteriškė pardavonėja kaip tik tokius šunelius! Aišku mes nustebome, kodėl jie tokie pigūs, bet moteriškė taip gražiai kalbėjo, kad ji tiesiog nori juos parduoti, dar ir nuo tos kainos nuleido šimtelį ir rūbelių šuneliui pridėjo. Grįžome visi laimingi, neilgai buvome tokie... Mūsų šunelis pradėjo augti ir pasirodė jo tikroji „veislė“. Na ką padarysi, toks gyvenimas.

Kita istorija šiek tiek kitokia, apie derybas. Mums turgus ta vieta, kurioje norim derėtis. Visai netyčia vieną šeštadienio rytą tame pačiame turgelyje užtikom pasakiško grožio seną, skirtą interjerui vaikišką vežimėlį. Labai gražus buvo, labai, labai, dar dabar širdy suspaudžia. Bet pardavėjas buvo uj koks nemalonus, nenuleido nei lituko!!!
Išdidumas mums neleido jo pirkti! Šeštadienis liko sugadintas.
O štai čia keletas mūsų pavykusių pirkinių su derybomis:
- Ševrolė - 7 Lt
- Lornetas - 10 Lt
- Laikrodis be gegutės - 15 Lt
- Skustuvas a la Svynis Todas - 18 Lt.

Sumaniusiems apsilankyti Aleksoto sendaikčių turguje Kaune, Vilma pataria:
Atvykimas nesudėtingas: pervažiuoji Aleksoto tiltą ir visada važiuoji tiesiai į kalną, tiesiai... kol dešinėje pamatai Lukoil degalinę, o kairėje - turgų. Tačiau su parkavimu ten sudėtinga, - reikia sukti aplink turgelį ne vieną ratuką, kol randi laisvą vietelę.
Sendaikčių turgelis vyksta šeštadienį rytą, kuo anksčiau nuvyksi, tuo didesnė tikimybė, kad rasi perliukų!

Nuotraukų autorė - Vilma L.

Linkėjimai iš Vienos sendaikčių turgaus

2011-01-18T13:18:00.005+02:00

Nebuvau Austrijoje, bet ši šalis man asocijuojasi su štrūdeliu, Eiswein ir muzikos raktais. Todėl buvo labai netikėta, kai gavau siuntinį su linkėjimais iš Vienos sendaikčių turgaus (ir dar per savo gimtadienį). Visiems smalsu, kas buvo siuntinyje:

Aišku, mėlyna-balta ir rusų dailininko reprodukcija-atvirukas. Ei, kam ten patiko olandų Avercampas? Va rusai turi irgi savo averkampą - С.А.Лучишкин (род. 1902) Лыжники. Холст, масло.

Tiesiog nuostabus kūrinys, nerandamas net gūglo platybėse. Gražu kaip Vingio parke:

Rita, labai ačiū už linkėjimus iš Vienos sendaikčių turgaus ir dovanas! Labai nustebino, labai!

Svarbiausia - apiforminimas!

2010-12-21T12:41:00.010+02:00

- mėgdavo kartoti mūsų algebros mokytoja, kalbėdama apie abitūros egzaminų lapo išvaizdą, nuo kurio priklausė gal 60 proc. egzamino sėkmės. O kadangi ji sirgo chroniška sloga, tas žodis mums nuolat skambėdavo kaip "A-BI-BUOR-BI-DI-BAS".

Kalbant apiforminimo kategorijomis, šiemet turėjau garbės apiforminti parduotuvės vitriną Kalėdoms!

Kas nežinojot, per Kalėdas snieguolė pliekia kastanjetėmis ir sako olė!

Balerinos - dažniausiai rožinės spalvos, nors būna visokių.

Šitas daiktas vadinasi tutu. Tik tarti reikia ne "tūtū", o taip elegantiškai, prancūziškai: "tiūtiū". Kirčiuojam paskutinį skiemenį.

Flamenco ir per Kalėdas flamenco!

Kaip ir tango!

O prie šito eksponato pirkėjai praleido daugiausiai laiko. Teko du pagaminti on the request.

Projekto sąmata 64 litai: 24 gėlė, visa kita - saldainiai, kurių turėtų užtekti iki Trijų Karalių.

Xo xo xo? Kalėda!

Sidabrinės pačiūžos

2010-12-13T23:41:00.007+02:00

Jeigu vaikystėje skaitėte "Dėdės Tomo trobelę" ir "Penkiolikos metų kapitoną", tai greičiausiai skaitėte ir "Sidabrines pačiūžas". Ir kodėl mes neturime neturime tokių žiemą užšąlančių kanalų - čiuožtum ir čiuožtum, kaip tie olandai anuomet, pvz. prieš šimtus metų (žr. pav. viršuje) ir dabar (žr. foto apačioje).

Mano inspirado - sidabrinės pačiūžos. Šį motyvą naudojau kalėdinių atvirukų gamybai.

Tik pas mus pačiūžos su geležtėm. Bet jei nėra sniego - tiks ir ratukinės.

Ratukų irgi visokių turim. Metalinių-sidabrinių, bet raudonų, nes Kalėdos.

Kai kurios, ratukinės patiunintos. Svarbiausia, kad raišteliai būtų priderinti.

Ir dar būtų gerai, kad dviejų vienodų nebūtų, prašom. Ei, ten viena kalėdinė kojinė apsimeta pačiūža?!

O gal... užskaitom?

Paveikslas viršuje: Hendrick Avercamp (1585-1634)
Nuotrauka po juo iš: http://www.illinoistocht.com

Adventinis šurmulys

2010-12-10T12:27:00.010+02:00

Tradiciškai prieš Kalėdas - rankdarbių sektos susitikimas prie (karšto) vyno taurės, po kurio

paprastai turime apčiuopiamų kalėdinių rezultatų.

Rekomendacija prieškalėdiniam rankdarbiavimui: kad ir kiek priemonių pasiimsi, vis viena kažko truks. Pvz. adatos karoliukų siuvinėjimui arba sąvaržėlės. O didžiausios dalies inventoriaus vis viena neprireiks. Bet kai kas spėjo užbaigti savo darbelius:

O kai kas galėjo pateikti tik tarpinius rezultatus:

Ei!!!! Sausainius, sausainius pamiršai! Mes reikalaujam tarpinių rezultatų su imbieriniais sausainiais!!!

Turiu, turiu, štai jie:
Va taip va ir gyvenam. Su briedžio galvom ir imbieriniais sausainiais. Valio!

Prisiminti vasarą: dienos kuriozai

2010-11-17T15:10:00.007+02:00

Kartais per vieną dieną gali pamatyti daugiau nei per visus metus. Štai taip iš marių pusės atrodo Neringos šilelis,

nuklotas ne tik skujom, šakelėm ir šyškom, bet ir gausiomis kormoranų atmatomis, turtingomis rugščių ir kitų azotinių medžiagų:

Kai kas mariose pasirinko nesaugų greitį, todėl patyrė avariją ir sušlapo sprandą:

Vakare sutikę avarijos dalyvius įsitikinome, kad niekas, išskyrus mobilųjį, nenukentėjo.
Bet kiek (ap)kalbų tai sukėlė Drevernoje!

Ten, kur vakar vidury marių sėdėjo žuvėdra-muitininkė,

šiandien pamatėme žvejį:

Vidury marių kimba geriausiai. Aplinkui - jokios konkurencijos.

Tik kaip patekti į tą aikštelę? Reindžerės volkerės jums atsakytų - vandens motociklais!

Ilgai arkliukų prašyti nereikėjo.

Ir vietinės amazonės tai puikiai žino.

Jei kartais nuslystumėte, darykite taip kaip jos: greitai čiumpat arkliui už uodegos ir vėl užsliuogiat!
Smagu visiems.

Gal net kiek... ir pavydu?

Bet čia mes pamatėme tai, dėl ko pakyla kiekvieno šturmano spaudimas: ŽMOGUS UŽ BORTOOOOOOOOOOO! Matote, matote tą juodą taškelį? Greičiau gelbėjimo ratą! Ir? Ir sraigtasparnį!

Bet... kaip čia taip, niekas neskęsta?

Vidury marių įsibridęs žmogus vėsinosi . Ir dar žvejojo.

Tai mes jau jo ir nebegelbėjome. Tik palinkėjome sėkmės ir sotaus katino.

O juk vos nesusimovėm su tuo sraigtasparniu. Rupūže...

Žalty...

Pastarojo gan ilgo būta. Filmuota su buitine kamera.

O taip, čia jų daug besama, patikino vakare vietinis žvejys.

Tai išgirdusi, varlė-karalienė niurktelėjo į gilumą ir daugiau nebesirodė...

Prisiminti vasarą

2010-11-07T22:28:00.014+02:00

Turbūt pirmą kartą gyvenime taip laukiau, kol pasibaigs TA vasara. Aišku, dabar, atvėsus ir atšalus visai smagu ją prisiminti, o vartant pusmečio senumo nuotraukas - gal kiek ir padūsauti.

Mėlyna, balta, raudona - tobulos marinistinės spalvos.

Šis apsilaupęs laivo korpusas man pasirodė labai gražus. Natūralus sendinimas įkvepia dekupažo paieškoms.

"Šakiai" tokiu rakursu man pasirodė tokie, progesyviniai.

Į marias, į marias!

Kas nors paėmė jūrlapius? O kompasą? Taip, šitas tiks!

Kai kas bilietą buvo įsigijęs iš anksto, todėl keliavo be rūpesčių.

Bet buvo ir zuikių!!!

Taip, taip, jūs, keleivi, nesusimokėjote, o keliaujate.
Bilietas?
Jūsų bilietas!?
Ir nėra čia ko slėptis po permatomais savo sparnais!

Gamta gyvena savo ritmu. Vidury marių - apžvalgos punktas žuvėdrai.
Įtariu, kad čia jos daug kas privengia.

Dėl šios gervės vokiečių turistai eina iš proto, beveik kaip dėl briedžio Neringos miškuose.

Gaigalas ir gulbinas tikrino farvaterį ir uosto teritoriją:

Ten dabar toks trafikas!

O šiaip viskas po senovei - tylu, ramu, gražu...

Jei tik ne tas alinantis karštis....

Ir štilis. Mariose - nė bangelės.

Čia kaip kontoroje - kadangi nebuvo kas veikti, mes gėrėme kavą...
(Ei, pamojuokite komandai ant virdulio šono, jai bus malonu)

... kuri buvo verta paties Gustavo Pauligo!

Vakaras artėjo, bet vėsu netapo...

Šešėliai vis ilgyn...

O lelijoms karštis nė motais.

Baltos, geltonos prisiglaudę prie nendrių ir ajerų.

Joms ten gera ir vėsu.

Beje vanduo Kuršių mariose stebėtinai švarus!

Tai - ne abordažas. Traukite kopėčias, mes norim maudytis!

Po vandens procedūrų visuomet užsimanai kebabo.

Kiaulienos sprandinė. Ant viršutinio griliaus - mini šalotai.

Viskam savas laikas. Atėjo ir kompaso eilė.

Temo.

Pavargusi saulė nutarė trumpam nusnūsti ir nėrė tarp nendrių. Ten mes ją ir suradome kitą dieną.
Bet dabar gesinam šviesą.

Labanakt.

Small talk

2010-09-30T16:36:00.006+03:00

- Nori, Mika, aš tau pasakysiu blogą naujieną? - viename renginyje išsišiepęs paklausė prie manęs priėjęs vienas pažįstamas.
Jau beveik pasimečiau, bet staiga sumojau:
- Tu žinai kad... ne. Nenoriu! Man gali sakyti TIK geras naujienas, na... dar komplimentus. Bet blogas naujienas - jeigu galiu rinktis - ačiū, NE!

Ir jis nucybrino sau.

Aš dar tikėjausi staigaus pokalbio posūkio "Na, aš čia tik juokauju, nei čia bloga naujiena, nei ką, tiesiog norėjau pasakyti", arba kažko panašaus. Bet tai neįvyko.

Gal ir gerai? Bet net ir po tokios įžangos nuotaika vis viena pagedo.

Ir kur dingo geras tonas pradėti pokalbį nieko neįpareigojančiu pašnekesiu apie orą, ekologinius ūkininkų turgelius arba kamščius miesto centre?

Nu nieko sau small talk.

Pimp ma shoebag

2010-09-05T20:57:00.008+03:00

Pasiilgau rankdarbių. Todėl vienai pažįstamai Tanguerai pažadėjau papimpinti šokių batų krepšį jos naujiesiems "Caumme if Faut".

Štai taip atrodė šokių batams dedikuotas krepšys , kol jis dar buvo parduotuvėje:

Bet mano užsakovė turėjo ir vieną prašymą - įsiūti krepšyje mažytę kišenėlę pinigams - kai eini į milongą, daugiau nieko nereikia - tik poros tango batų ir... kelių litų(eurų) susimokėti už įėjimą. Pasipudruoti nosį laiko vis viena nebus, todėl visas tas gėris, kuris paprastai kasdien nešiojamas moterų rankinėse visą savaitę milongoje nebetenka prasmės.

Truputį pasirausiau nėrinių skrynutėje, ir suradau štai tokių gėrybių:

Po valandos baksnojimo adata (visai atpratau naudotis elementariausiais įrankiais), atsirado kažkas panašaus tarp seno kirpimo mokyklinės uniformos su kalnieriukais ir Šatrijos Raganos "Sename dvare":

Tos pačios stilistikos mini kišenė pinigams įsidėti - užsakovės pageidavimas:

Štai toks komplektas.

Tango Damai.

Labai petkevičaitėbitiškas.

Autleto gėrybė

2010-08-29T19:21:00.005+03:00

Na... neatsilaikiau aš šitam pupuliui, kai pamačiau jį viename autlete:

Outlet'ai - sparčiai plintanti mada Vilniuje. Iš principo tai tos pačios humanos, siūlančios atrinktą prekių asortimentą principu "tai, ką blogus rašančios mergaitės laiko vintažu, tik šiek tiek brangiau nei humanoj šalimais už kampo".

Jose valdo tvarka ir kasos aparatas, dėl ko jos turi ambicijų vieną dieną vadintis "butiku". Prekių mažiau, jos perrinktos, atrinktos, sukabintos ant pakabų ir dėl to... šiose parduotuvėse rečiau sutinkamas - tas nenusakomas siurprizo ir netikėtumo jausmas, kai iš didelės suverstos skarmalų krūvos tu išžvejoji tokį rūbelį, dėl kurio aikteltų visos tos ponios iš priešpaskutino puslapio atvarto, kartu su jų vyrais verslininkais ir prodiuseriais... ak, - kas nors kartą buvo Dituvos ar panašiame lupatyne, supranta, apie ką aš čia.

Bet šita rankinė nepadarytų gėdos jokiam rankiniam bagažui! Kai skrisiu pirmąja klase KLM, įsimesiu ten porą namukų su džinu!

Nuotraukose: mano paskutinis pirkinys. Į sveikatą!

Dėmesio, premjera: blusturgis Kaišiadoryse!

2010-08-27T18:37:00.004+03:00

Šiandien gavau įdomią žinutę iš Kaišiadorių būsimojo - pirmojo blusturgio organizatorių!

Kadangi šis kioskas dedikuotas sendaikčiams, kurių mums niekad negana ir naujiems blusturgių horizontams, kuriuos mes norime plėsti, viešinu skelbimą ir palaikau vietinę iniciatyvą.

Dabar visi į ekraną:

DĖMESIO!!! Pirmasis Kaišiadoryse Blusturgis!!!

Namuose prisikaupė daug nereikalingų, ar tiesiog pabodusių daiktų?

Svarstote, kam perduoti senų plokštelių kolekciją?

Tempkite viską į blusų turgų – galbūt kažkam šie daiktai taps tikru atradimu!!!

Norinčius prekiauti kviečiame registruotis, o visus kitus – atvykti apsipirkti ar tiesiog pasižvalgyti ir pabendrauti...

Vieta: Giržado mažosios mokyklėlės (Gedimino 38) sporto aikštelė.
Laikas: Rugpjūčio 28 d. 11 – 15 val.

Norintys prekiauti registruokitės el. paštu laura.r@remo.lt
arba telefonu 867603300

Nuotraukoje: Kaišiadorių geležinkelio stoties vandentiekio bokštas.
Ech, mielai nuvykčiau į Kaišiadoris ir paspausčiau organizatorėms abi rankas. Kas galėsite nuvykti - prašau pasidalinkite savo įspūdžiais ir praktiniais komentarais. (Ei, tik nekritikuokite labai, jei nerasite Armani iš praeitų metų kolekcijos su etiketėm už 15 Lt - tai juk pirmasis blusturgis, geriau pasakokit ką gero pamatėte ir išvydote - nuotraukos pageidautinos!)

Čia šiek tiek įdomių faktų apie Kaišiadoris:

"Kaišiadorių vardas savotiškas savo arabiška kilme. Miesto vardas kildinamas iš kilmingo totoriaus, gyvenusio šiose vietose dar XVI amžiuje, vardo Chašaidaras – tai samplaikinis darinys iš dviejų arabiškų vardų Hadži (Chadži) – „piligrimas į Meką“ + Haidar – „liūtas“. Palaipsniui gyvenvietė įgavo Kaišiadorių pavadinimą.

Kita versija teigia, kad pavadinimas galėjęs kilti nuo žodžių kašė (slavybė, reiškianti „krepšys, pintinė“) + daryti („dirbti, gaminti“), taigi, turėtų reikšti „krepšių gamintojus, dirbėjus“. Pirmasis pavadinimo sandas galėjo būti ir nuo žodžio kaištis („volė, kamštis, kuolelis kam nors užkimšti“ ir pan.), tuomet galėjo reikšti „kaiščių dirbėjas“. Tačiau abiem pastarosioms versijoms pagrįsti trūksta istorinio pagrindo, kadangi prie geležinkelio kuriantis gyvenvietei tokie amatai neturėjo esminės svarbos.

Liaudies etimologija miesto pavadinimą kildina iš XIX amžiaus, kai caro laikais buvo statomas geležinkelis, o gyventojai vis klausdavo kū čia dara? („ką čia daro?“).

1862 m. miestas vadintas lenk. Koszedary, 1905 m. rus. Кошедары, 1906 m. – Kašedarai, 1926 m. – Kaišedorys. Tarpukariu buvo vartojama vienaskaitinė forma (t.y. kilmininkas ne Kaišiadorių, bet Kaišiadorio, Kaišedorio). "

Nuotraukos ir istorinių faktų šaltinis: Vikipedija.

Pradedančio blusinėtojo pradžiamokslis

2010-08-22T17:24:00.009+03:00

"Laba diena,

Ar negaletumet pagelbeti pradedantiems blusinetojams? :) Kur ir kada buna turgeliai... Kurie ju pasizymi "numizmatinemis" kainomis, kurie "iperkami"... Kurie "idomesni"... Trumpiucius guideline'us turint butu lengviau orientuotis :)

Dekui :)"

- parašė man vieną dieną Milda.

Niekada nepagalvojau, kad blusturgių dabar yra tiek, kad jiems reikia vadovo ir kad yra poreikis tokiai informacijai!

Bandau sudaryti sąrašą mano dažniausiai lankomų (t.y. mėgstamų) sendaikčių turgelių ir tų, kuriuose bent kartą kitą buvau. Tikiuosi, kad ši informacija bus naudinga tokiems patiems blusinėtojams kaip aš.

Sendaikčių turgeliai - kaip gyvas organizmas. Dviejų vienodų nebūna, jie atsiranda, keičiasi, išnyksta. Labai tikėtina, kad čia parašyta informacija gali būti pasikeitusi, todėl visi, kas matote čia netikslumų ir neatitikčių, drąsiai rašykite paskutinę/naujausią informaciją. Juk ji čia ir skirta mums - tiems, kas nori praleisti laiką ... blusinėjant.

1. Vilnius, Kalvarijų g. turgus. Veikia ir šiokiadieniais, nors gausiausias būna šeštadieniais. Čia tikri žmonės parduoda tikrus (nebūtinai savo) turėtus daiktus. Kas jaučiate nostalgiją tarybmečio pramonei ir buities stilistikai (anuomet žodžio "dizainas" nebuvo), čia gali rasti įdomių unikalių eksponatų. Moterys dažniausiai parduoda vazeles ir servetėles, vyrai - tarybinės santechnikos detales. Pardavime būna kačiukų.

Išvada: šis turgus - visiškai originalus variantas. Kartais prekeiviai būna įdomesni už jų parduodamą asortimentą. Geriausiai į jį eiti be lūkesčių, tuomet tikėtina įdomi patirtis.

Reportažą apie Kalvarijų turgaus ypatybes galite rasti čia.

2. Vilnius, Tauro kalno antikvariatas. Tikrai, rašau antikvariatas, nes čia prekiaujama antikvariniais baldais ir "daiktais nuo 50 litų". Vyksta šeštadieniais, geriausiai čia ateiti nuo 9.00 val. ir geriausiai su stora pinigine, jeigu planuojate įsigyti Liudviko 17-ojo (ar toks buvo išvis?) servantą ar porceliano servizą savo villai. Prekeiviai yra tikri pardavėjai/kolekcininkai ir, - juos reikia suprasti - siekia geriausios pardavimo kainos rinkos sąlygomis. "Imu tris už dviejų kainą" čia nebūna. Jie suvažiuoja su sunkvežimiais ir priekabomis, ir regis, kad jiems visai nesunku su tuo kroviniu grįžti atgal į savo sendaikčių parduotuvę Vilniaus ar Kauno senamiestyje.

Tokio tipo prekyvietėje jūs būtinai pastebėsite didelį stalą nukrautą (žal)variniais puodais, žvakidėmis, samčiais, virduliais ir keptuvėmis, kurie atrodo kaip iš Rembrandt'o paveikslų. Daiktai išties žavingi, bet pradedančiajam blusinėtojui patariu pasivaikščioti po keletą antikvaro parduotuvių senamiestyje. Beveik kiekvienoje jų išvysite tas pačias "antikvarines" prekes. Įdomiausia, kad net tų daiktų kaina skirtingose parduotuvėse - vienoda! Bet, čia turbūt kokia nors "prekių iš Indonezijos ar Tailando" frančizė.

Profsąjungų rūmų pastate, kuris yra ant Tauro kalno renkasi kolekcininkai. Čia perkami ir parduodami ordinai, monetos ir visokie numizmatiniai raritetai. Vis dėlto verta pasižvalgyti (tiksliau: pasistumdyti) viduje, kad suprastum, kokio tipo prekeiviai čia suvažiuoja. Atatinkamos ir kainos. Kaip viduje - taip ir ant oro. Skardinę dėžutę nuo pastilių jums mielai parduos už 5 litus.

Išvada: komercinis variantas. Turgaus pakraščiuose keletas babyčių parduoda savo bižuteriją. O tai gali būti įdomu.

Reportažą apie Tauro kalno turgaus ypatybes galite rasti čia.

3. Vilnius, Arklių g. skersgatvis. Dirba šeštadieniais ir sekmadieniais, ryte. Savo vertybėm nedaug skiriasi nuo (2) varianto. Kainos numizmatinės. Geriausiai jų išvis neklausti, nes kažkodėl nuotaika pabiura. Ypač kai pats prekybininkas pasako, jog jis perka daiktus sendaikčių turguose ir užsimeta vieną kitą dešimtį ant viršaus. Neskanu.

Nors pradedančiajam blusinėtojui profilaktiškai reikėtų apsilankyti čia apsiuostymui. Paklausti kiek kainuoja vienas kitas daiktas ir palyginti su panašiais daiktais kituose, nekomerciniuose blusturgiuose.

Atvejo analizė čia.

4. Vilnius, Mokytojų namų kiemelis, Vilniaus g. Dirba sekmadienio rytais nuo 12 val. Jis turi savo blogą, į kurį, tiesą sakant, verta užmesti akį, nes kartais tame kiemelyje vyksta renginiai - dainuoja koks nors berniukų choras, ateini apie dvyliktą, o kiemelis dar tuščias...

Bet šitas mano mylimiausias. Jis turi kažkokią aurą ir nuostabią kūrybinę atmosferą! Prekeiviai - žmonės iš pašaukimo ir su pašaukimu, o ne muziejinių reliktų perpardavinėtojai numizmatinėmis kainomis.

Čia gali nusipirkti 1976 m. "Šluotą", organinės chemijos vadovėlį, kelnes galifė, bliūzką dekoltė ir rankų gamybos auskarus. Gali drąsiai eiti su 2 Lt kišenėje. Veikia lauko kavinė, kurioje galima smagiai pasėdėti grojant muzikai (yra DJ) plius dar yra diedukas su armonika prie vartų.

Vienintelis trūkumas - turgelis mažas. (Nors gal jis nebebūtų toks jaukus, jei būtų didesnis?) Pusę jo užima padėvėtų rūbų stilistės-dizainerės ir rankdarbių auksarankės. Toks, sakyčiau, lietuviškas realus etsy variantas.

Išvada: rankdarbiai+vintažas=blusturgis!

5. Kaunas, Aleksotas. Gaila, kad turėjau galimybės jame būti tik vieną kartą. Dirba šeštadieniais nuo nuo ryto. Man patiko, nes kaip ir tikrame sendaikčių turguje prekeiviai - skirtingi, siūlo įvairius senovinius ar šiaip nereikalingus daiktus. Tikras sendaikčių turgus su jam būdingais atributais. Tiesa, sudėtingas reikalas su parkavimu.

Reportažą apie Aleksoto gėrybes parašė Minerva, ir jį galima rasti štai čia.

6. Kaunas, sendaikčių gėrybių mugė. Rudenį Kauno bazės teritorijoje vyksta tokia respublikinio lygmenio sendaikčių mugė, kur suvažiuoja patys įvairiausi prekeiviai (nuo antikvariatų iki paprastų žmonių) ne tik iš Lietuvos. Būna toks kermošius, gyva muzika, bulvės su sosiskom ir troškintais kopūstais iš balagano ir t.t. Visai linksma ir smagu, tik saugokitės tų "a la senovinių- tipo antikvarinių" prekių, kurios aprašytos 2. punkte. Jų čia siūlys tikrai ne vienas.

Išvada: jei nieko nerasite šiame kermošiuje, tai bent apsipirksite Kauno bazėje!

Renginys respublikinis, todėl sekite informaciją - paprastai būna anonsas spaudoje.

Reportažo neturiu.

7. Rietavas, Rietavas! Turbūt vienintelis šio turgaus trūkumas - kad jis taip toli nuo Vilniaus ir kitų didmiesčių... Tai turbūt pats didžiausias blusturgis, kuris tik gali būti Lietuvoje! Skirtingai nuo kitų prekybinių vienetų, Rietavo turgus turi savo wėwėwė. Į jį nukreips ir nuorodos nuo greitkelio, čia nėra problemų su parkavimu, nors jeigu turgus gausus, o jūs skubate, siūlau parkuotis mokamoje (5Lt) aikštelėje - iš jos mašinos išvažiuoja greičiau, nei tos, kurios stovi nemokamoje. Kaip ir bet kuris kitas normalus turgus, kuriame parduodama nuo viščiukų iki svetainės "Uošvė-3"komplektų, jis prasideda anksti ryte, ir apie 12 jau pradeda tuštėti. Taigi, atvykti geriausiai apie 9-10 val.

Čia yra visko labai daug. Dauguma čia apsilankiusių patvirtino ir mano patirtį: kartais turgus būna labai geras, o kartais jame "nieko nėra". Kadangi paskutinius 3 kartus iš paties didžiausio sendaiktyno grįžau tuščiomis, patariu į Rietavą užsukti tik jeigu jis pakeliui - kitaip gali apimti nusivylimas.

Foto: Romas Juška

Dauguma prekiautojų - lietuviai, nors kartais čia atvažiuoja ir latviai. Parduodami realūs sendaikčiai - iš Belgijos, Olandijos, Vokietijos (kitaip sakant daiktai, kurių nebereikės senelių namuose). Ir jeigu Kalvarijų turguje galima pamatyti sovietmečio palikimą, čia jūs susipažinsite su lengvąja Vakarų Europos pramone 1970-1999 m.

Kainos įvairios, ir tai yra labai gerai. Gali ir už 2 lt nusipirkti daiktą, kuris tau bus vertybė. Į Rietavą gali drąsiai eiti ir su 5 litais ir su 50 litų kišenėje. Žmonės čia perka buities rakandus ir išties nemažai sutaupo tokiems namų apyvokos daiktams kaip lėkštės, puodai, fenai, keptuvės, džiovyklės, stalo įrankiai ir t.t., nekalbant apie "Nintendo" ar vaikiškus žaislus.

Numizmatinių antikvarinių pardavėjų čia bus tik keletas. Jei iki šio laiko būsite apsilankę (2) ir (3) turguje, tipažą atpažinsite iš tolo.

Apie Rietavą skaitom čia

8. Dituva, Klaipėdos r. Vyksta trečiadienį, šeštadienį ir sekmadienį 9.00-15.00 val. Patariu važiuoti šeštadienį, nes trečiadienį turgus labai mažas, o sekmadienį dauguma tų pačių prekiautojų suvažiuoja į Rietavą, kur tos pačios prekės 2 lt dar ir pabrangsta.

Kaip rasti: iš Klaipėdos važiuojam Šilutės pl. link ... Šilutės (141 kelias). Privažiuojam Dituvos gyvenvietę, pravažiuojam ją ir už 0,5 km pamatę degalinę pasukam į dešinę. Čia yra nuoroda "Dituvos sodai", o jų mums ir reikia. Pervažiavus geležinkelį prieš mus atsiveria prekybiniai plotai.

Mėgstu šią vietą, nes čia tvyro tokia pati demokratija kaip ir Mokytojų namų kiemelyje. 2/3 ploto užima lupatynas, kurį čia suveža humanos iš Klaipėdos, 1/3 - sendaiktynas, o pakraščiuose galima rasti surudijusių poveržlių, kilmingų šuniukų ir alyvinių obuolių.

Pirmąkart apsilankius patarčiau: visų pirma apeikite visą teritoriją, įvertindami kiek ir ko yra, kad žinotumėte, kokiu greičiu (Lt/val.) judėti. Pirmuosius kartus pernelyg daug laiko praleidau prie pirmųjų pakabų, todėl pabaigoje nebeturėjau nei laiko, nei jėgų.

Jeigu kartu vežatės vyrą, patartina turėti su savimi termosą, sumuštinių ir kompiuterį ar kitos zabovos pasirinktinai, kad jį būtų galima valandai-dviem palikti mašinoje ir įkalbėti čia atvažiuoti dar kartą.

Ką aš galiu pasakyti: mėgstu šią vietą, nes ji man geriausia. Tiesą sakant, geriausi mano pirkiniai buvo iš Dituvos. Kainos įvairios, dažniausiai - realios, prekių - kokių tik nori. Gal tik sendaikčių norėtųsi daugiau?

Ko reikės blusturgių šukuotojui: kuprinės (tuomet galima abiem rankom dirbti renkantis daiktus/drabužius) ir būti apsirengus taip, kad tai nesudarytų nepatogumų matuotis patikusius rūbus, nes matavimosi kabinų kaip ir... nėra. Ir greitai nusiaunamos/apsiaunamos avalynės. Batų yra tiek daug ir įvairių, kad vien mintis apie kas kartą varstomus sportbačius sukelia atmetimo reakciją. Visuomet galvojau, kad dėvėta avalynė - kažkaip nepatrauklu, nehigieniška ir išvis ne man. Bet nuo to karto, kai Dituvoje radau visiškai naujus "Next" batelius už 15 LT, vasarą rankinėje visuomet turiu su savimi ir kojinaitę, kurią naudoju matuojantis batus!

Vienas iš daugelio reportažų apie Dituvą

9. Sužydėjus Dituvai, atsikvošėjo ir Klaipėda. Šią vasarą Klaipėdos senamiestyje pradėjo vykti blusturgelis, kuris turi visas galimybes ir didžiulį potencialą įkvėpti gyvasties apmirusiam Klaipėdos senamiesčiui.

Veikia sekmadienį rytais. Pasiūla: labai įvairi: yra ir antikvariatų, ir rankdarbių, ir gėrybių iš močiučių skrynių. Padėvėtais rūbais neprekiaujama, nes tam reikėtų daugiau vietos. Savo atmosfera kol kas labai primena Mokytojų namų blusturgį, ir tikiuosi, kad jis toks ir liks - mažas, mielas ir labai gyvas.

Kainos - demokratinės, kaip ir visa turgelio atmosfera. Trumpai apie jį rašiau čia, ir netrukus žadu įmesti dar vieną reportažą. Žodžiu, turgelis pamaži gali pasidaryti įdomus ir sendaikčių prekeiviams iš Dituvos. Pamatysim!

Išvada: jeigu čia nieko nerasite, tai bent nusipirksite krapų ir bulvių šalimais esančiame senajame turguje!

Štai tokia mano apyžvalga.

Dar keletas universalių patarimų žaliems blusturgių šukuotojams:
1. Ankstyva varna dantis rakinėja. Atvykę anksčiau, turėsite didesnį pasirinkimą.
2. Turėkite grynųjų. Geriausiai - smulkiomis kupiūromis. ("Nu duokit, kokius 15... Tai kad turiu tik 10!" ir t.t.)
3. Turėkite pirkinių maišelį (kai kurie sendaikčiai būna purvini ir dulkėti). Jei planuojate pirkti stalą, vežkitės virvių, kartono ar kitokių pakavimo medžiagų ir įrankių.
4. Man praverčia rakto pakabutis - metras, su juo galiu visuomet pamatuoti ar šitas staliukas tiks patefonui.
5. Apsirenkite patogiai. Kuprinė atlaisvins rankas. Patogi, nevarstoma, lengvai apsiaunama - nusiaunama avalynė matavimosi procesą daro lengvą ir neskausmingą.
6. Derėkitės, bet proto ribose ir... turėkit sąžinės. Jeigu žmogus nori 26 Lt, drąsiai prašykite nuleisti iki 25 Lt, bet nesakykit: paimsiu abu, su pristatymu. Šie žmonės dirba nelengvomis sąlygomis - ne tik vasarą, kai šilta, bet ir kai šalta, lyja... Jums tai - savaitgalio iškyla, o jiems - pragyvenimo šaltinis.
7. Prieš važiuodami, pastudijuokite, kur parkuoti mašiną, kiek tai kainuoja ir t.t.
8. Mašinoje verta turėti higieninių servetėlių - grįžus po turgaus rankos būna ... juodos! O taip kavos norisi.... o sumuštiniai taip skaniai kvepia, o pilvas taip garsiai gurgia...
9. "Kai aš vaikštau blusturgyje, visuomet užsidedu juodus akinius. Ne dėl saulės. Tiesiog, nenoriu, kad prekeivis mano akyse pastebėtų beribį susidomėjimą man patikusiu daiktu ir pakeltų kainą. Visuomet paklausiu kainos šalia esančių daiktų, tada, abejingai - to DAIKTO kainos." - pasakojo viena garsi prancūzų aktorė specialiai sendaikčiams skirtoje laidoje "Tous a la brocante", kurią prieš porą metų transliavo TV5 Monde.
10. Sendaikčių kultūra labai gaji užsienyje. Šiai temai skirta daug tinklapių ir blogų. Vartykite juos, švieskitės, domėkitės daiktais ir jų realiomis (arba ne) kainomis.
11. Skaitykite "Mikos kioską". Ne tik įrašus, bet ir komentarus. Skaitytojai palieka labai vertingų ir praktinių patarimų. Apie Dituvą sužinojau iš vieno skaitytojo komentaro!!!

Ir toliau šukuojam blusturgius!

2010-08-01T18:06:00.010+03:00

Tenka pripažinti, kuo toliau, tuo labiau man patinka mokytnamio blusturgis: čia visuomet geri daiktai geromis kainomis iš gerų žmonių. Kažkaip... vietom... net derėtis nepatogu.

Kaklo papuošalas už tik 1 lt. (Ai, daviau du... Nes iš duktės žvilgsnio supratau, kad mama užsiprašė per mažai)

Segė į agrobaltą - 3 litai! Pasigendu tešmens, bet kaip už 3 litus, galiu apsieiti ir be jo.

Nežinantiems - puiki žinia: Vilniaus senamiestyje atsidarė dar vienas sendaikčių turgus - kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį nuo 10 (berods iki 15 val.?) Arklių gatvės skersgatvyje vyksta štai toks dūzgimas:

Prekeiviai iš Lietuvos, o kartais ir iš Latvijos siūlo kažką labai panašaus, ką paprastai galima rasti sendaiktyne ant Tauro kalno (O gal tie prekeiviai iš ten ir yra?). Pasiūla - turtingesnė nei mokytojų namų kiemelyje, bet jau kainos, kainos!...

Palyginimui: ta pati karvė-broškė be spenių čia jau kainavo nei daug nei mažai - 40 litų!...

Čia sendaikčiai parduodami numizmatinėmis kainomis. Ir išvis, prieš perkant ką nors čia, būtinas bent minimalus vaikščiojimo po blusturgius stažas ir išprusimas, kitaip gali permokėti ne vieną šimtą litų.
- Šitam žiedui 170 metų...
Kurgi ne, ir greičiausiai jį nešiojo Napoleno senelė?

Bet buvo kur akis paganyti, ypač porceliano mylėtojams:

Arba šitas stalelis...

Porcelianines caraites, ondatras ir geišas galima laikyti ant sekcijos.
Ir vis dėlto aš kai ką pirkau! Pamenu iš vaikystės, mes turėjom gal 4 tokius šaukštelius. Paskui jų su laiku liko 3, tada 2, dabar gal tik 1? 9 litai už emocinį pirkinį - nedaug...

Pabaigai - grobis iš Dituvos. Taip ir nesupratau, sugrąžino prekeivius į pievutę, ar juos vis dar laiko prievartos būdu tame baisiame aptvare. Trečiadienis Dituvoje nėra toks populiarus kaip šeštadienis, bet šita suknutė buvo verta kelionės: 25 litai už visiškai naują suknelę su kaina ant etiketės 50 svarų???

Atleiskit, nelyginau... Baisiai jau karšta...

Kam trukdo sendaikčių turgeliai?

2010-06-20T21:55:00.011+03:00

Štai toks kraštovaizdis paprastai pasitikdavo senienų mylėtoją Dituvoje. Buvo:

Yra: Senojoje prekyvietės vietoje galėjai kad ir basas vaikščioti - žolytė, švaru, ekologika! Batus matuotis - vienas smagumas. O pavargus - galėjai nusnūsti truputį: Bet kažkoks vietinis apsukruolis užčiuopęs klondaiką, nutarė, kad prekeiviams čia nepatogu: mažoka tualetų, apsaugos ir reglamentų, todėl paragrafo pagalba suvarė juos į tokį aptvertą rezervatą, kuriame kepina saulė nenaudingą plotą. Saulėje svylanti danga iš asfalto ir dervos atliekų skleidė nemalonų kelių tiesimo kvapą ir nuodijo arčiausiai jos esančius - vaikus. Prekeiviai priversti glaustis arti vienas kito, o pirkėjai - grūstis tarp jų. "Saugokit pinigines" - įspėjo viena prekeivė. Ten kur spūstys - ten ir kišenvagiai, nors tokio įspėjimo ankstesnėje turgavietėje girdėti neteko. Niekas čia nenorėjo užsibūti - nei pirkėjai, nei prekeiviai, kurie tvirtino čia neliksią. Jeigu taip ir toliau viskas vyks, šie prekeiviai netrukus persikels į neseniai atsidariusį Klaipėdos sendaikčių turgelį pačiame senamiestyje, šalia parodų rūmų. O jis, regis, turi potencialą.Kokia išdidi iškaba! Ir dar blynai! Vox populi - kas keliolika minučių skaitomos paskutinės naujienos iš vykstančio turgaus ir kviečiama prisijungti prie ten pat vykstančių renginių! Vienas jų - mankšta, kurią darė ir prekeiviai ir pirkėjai! Muzika, mankšta, blynai su arbata ir sendaikčiai, gera nuotaika - štai ko verta ateiti į Klaipėdos senamiestį sekmadieniais. Iki pasimatymo Klaipėdoje!

P.S. Regis pamiršau padaryti keletą nuotraukų su Klaipėdos sendaikčiais. Bet jų ten tikrai yra, netgi nusipirkau vieną daikčiuką, bet apie jį - kitą kartą :).

Mėlynai, mėlynai. 2-oji dalis

2010-05-31T11:38:00.003+03:00

Žiūrovų pageidavimu įkeliu visą mega opuso versiją.

Juk sakiau, kad visas į monitorių netilps...

Blusturgių gėrybės - sezonas atidaromas!

2010-05-24T19:48:00.014+03:00

Nežinau kaip jūs, bet aš jau prieš gerą mėnesį atidariau blusturgių sezoną. Kodėl nerašiau? Todėl, kad ne visuomet grįšti iš jų praturtėjęs gėrybių, todėl jungiu visus įspūdžius į vieną reportažą.

Kažkas iš skaitytojų nuolat teiravosi, ar jau veikia Dituvos sendaikčių turgus. Taip, jis jau veikia, nors manau, jis net ir ne sezono metu nebūna uždarytas.

Nors sendaikčių ten dar buvo mažoka. Dauguma prekeivių siūlė tai, ką mačiau dar pernai. O dviejų ilgų darbastalių su daugybe indų, vazų ir taurelių iš viso nebuvo. Apmaudu.

Vienok... ant vieno stalo buvo parduodamos... kūno dalys!... Nenuostabu, kai pardavinėjamos galvos, bet čia... jergau, tai buvo kažkas, ką nešioja nebent Lopezų Dženiferė:

Vienas užpakalis buvo juodas, o kitas - bėžinis!!! Aš neklausiau, koks tai dydis ir kieno gamybos, nes bijojau išgirsti tą nuvalkiotą pasakaitę: čia labai geras, pasilikau sau, bet mano pasirodo vienu dydžiu didesnis...

Dievaži, gal aš per retai vaikštau po specializuotas parduotuves, bet... o gal vis dėlto vertėjo pasimatuot? Na, į darbą, ar į sodą.

Be poros skudurėlių Dituvoje daugiau neradau nieko. Užtat sustojau trumpam pasigėrėti prie Vilhelmo kanalo:

O Rietavo sendaikčių turguje radau vieną mielą indelį - jame ketinu laikyti cinamono lazdeles. Žr. apatinėje lentynoje, pavadinimu "Briedis šiaurėje":

Užsukom į Rietavo dvaro parką, kuriame jau skleidėsi pirmieji pumpurai:

O Kunigaikščių alėjoje kelmais kelmais žėlė ožkabarzdžiai. Parkas - didžiulis. Rekomenduotina pasivaikčioti ypač praleidus valandą kitą dulkėtame Rietavo turguje.

O vakar mane maloniai nustebino Mokytojų namų kiemelio blusturgis. Išėjau iš jo ne tuščiomis, ir dar nuo kai kurių pirkinių vos susiturėjau, taigi vertinkit:

Ryžių degtinės butelaitis į mano baltai-mėlyną kolekciją. Prekeivė sakė, kad čia vietnamiečių, nors jokių kilmės sertifikatų ant jo nerasta. Įdomūs motyvai: vienoje pusėje - kokosų vagys:

kitoje - kirpėjų dienos Silmačiuose (siūlyti variantus). Bet kuriuo atveju, tikrai rankų darbas, o ir piešiniai - originalūs. Dar neturėjau nieko rytietiško balto-mėlyno. Dabar turiu.

Ši segė, kurią nuskyniau vos įžengusi į kiemelį, verta pačios Madlenos Olbrait NATO viršūnių susitikime! Labai tiks į dekoletė, einant į milongą:

Bet tai dar ne viskas.

Niekada netikėjau, kad blusturgyje galiu rasti tai, ką išties kolekcionuoju jau gal 10 metų: tai buvo pats tikriausias vinilinis tango!

Taip, turiu jų nemažai ir mano kolekcijoje yra vokiečių, slovakų, rusų tango... bet tai buvo PATS TIKRIAUSIAS ARGENTINIETIŠKAS TANGO SINGLAS - C. Castillo "Organito de la tarde"!!!

Kitoje pusėje - lenkiškas tango, kurio irgi neturėjau savo kuklioje senovinių vinilinių tango kolekcijoje. Deja, šioje pusėje labiau girdimi treškėjimai nei muzika, ir vis dėlto man šis radinys - vienas pačių nerealiausių!

Kaip skamba "Organito de la tarde", galite maždaug įsivaizduoti iš šio įrašo. Sakau "maždaug" todėl, kad maniškėje plokštelėje tango atlieka visai kitas orkestras.

Kaip skambės tango - priklauso ne nuo kompozitoriaus, o nuo... jį atliekančio orkestro. Todėl tas pats kūrinys skirtingų muzikantų rankose suskamba visai naujai.

Viskas, užsivedžiau. Noriu šokti. Vėl!

Mėlynai, mėlynai. 1-oji dalis

2010-05-17T19:22:00.004+03:00

Turbūt daugiausiai laiko pareikalavęs opusas.

Pradėjau gal gruodį, ir tik visai neseniai baigiau. Gal ir gerai, kad neskubėjau - nes turėjau tik viziją, o plano - ne...

Bet ir su planu nelabai ką būčiau paskubėjus - motyvų gausa ir jų dydis neleido improvizuoti.

O ir akys pavargdavo nuo raštų margumo - ilgiau nei valandą - pusantros prie šio darbo negalėjau praleisti.

Jeigu nepaisydavau sveikatos ir higienos normų - ir piknaudžiaudavau laiku, žiūrint į dienos darbą visko rodėsi arba pernelyg daug, arba per mažai.

Todėl kokia bus galutinė kompozicija, pamačiau tik visai visai neseniai...

Pateikiu fragmentus, nes visas kūrinys vistiek netelpa į monitorių.

Mano mėgstami daiktai

2010-05-06T11:47:00.003+03:00

Pastebejau, kad bent kartą per savaitę atsiverčiu šią nuotrauką pasižiūrėti. Kažkaip magiškai ji mane veikia... Todėl pagalvojau, kad įsidėsiu ją sau į kioską, kad bet kada lengvai ją rasčiau.

Čia tai bent siena! O triušiai - įdomu, jie susiję giminystės ar svainystės ryšiais, ar visi - tapyti atsitiktinai? Gatvės, pardon, pievos dailininko?

Nuostabi nuotaiką ir ūsus kelianti kolekcija. Aišku, kad norėčiau...

O ką mėgstate žiūrėti jūs? Mėgstamiausia nuotrauka, vaizdas, daiktai?

Šaltinis: Living with a thousend friends, New York Home Design

Iš serijos "Drąsiųjų keliai"

2010-04-11T19:42:00.005+03:00

Dar vienas mano koliažas iš stiliaus vartymo ir mišrios technikos pamokų. Arba kitaip sakant, iš serijos "Drąsiųjų keliai". Kas atspės, koks žemėlapis/jūrlapis pavaizduotas nuotraukoje?

Žiūrint į jį, norisi atostogų - nebūtinai kur nors Kuršių Nerijoje. Dėl manęs gali būti ir kurioje nors Švedijos ar Graikijos saloje.
Ech...
Kažkur turėjau savaiminio įdegio kremo...

O tuo metu, kitame stalo gale...

2010-04-04T09:14:00.000+03:00

Linksmų Velykų!

Mišri technika

2010-03-17T16:26:00.005+02:00

"Koks ten menas... Nuskanuoja Vilniaus priemiesčių žemėlapį, išdidina 1,5 m x 2,5 m, tada nusiveža į dirbtuves, užpila kavos, permanganato, kad pageltonuotų, tada šveičia šepečiais, kol viskas nusidėvi, dar ant prikolo priklijuoja savo senelių nuotraukas, dažų, dažų pakrapina - ir tiesiu taikymu - į ŠMC" - šnekėjo vienas landšaftinis dailininkas apie jaunosios dailininkų kartos kūrybą, kurią šie vadina mišria technika.

O čia manoji mišri technika iš stiliaus vartymo temos. Truputį naujo, truputį seno, truputį mėlyno, truputį dekupažo...

Dabar žiūriu, kad tikrai, permanganato gal ir mažoka...

Belaukiant Velykų

2010-03-06T14:52:00.011+02:00

Mes ir vėl susitikom - beveik iškart po Kalėdų, bet iki Velykų. Randarbių sektos tema - laisva. Tai kas kuo norėjo, tuo ir užsiėmė: kas mezgė, kas siuvinėjo,

kas patarimus nemokamai dalino,

kas akimirką žavingą gaudė ... Ir taip - visą dieną...

Rezultatai džiuginantys: šalikas kaklui ir krepšys skalbiniams. Tokius krepšius - kas nežino - pasirodo galima nusinerti iš vernisaže parduodamo statybinio špagato. Va taip va!

O aš pavarčiau spaudą, ten radau wökischkaj paraszyta: keine Ostern ohne Eier! (Velykos be kiaušinių - ne Velykos, pažod.vert.).

Paskui man pasakė, kad aš ne tik perskaičiau, bet ir supratau viską pažodžiui... Bet jau buvo per vėlu.

Kur tą zuikį dėt, nežinau, gal suvožus knygą naudoti kaip skirtuką? Bet kažkas iš sektančių surado daug gražesnį panaudojimą:

Vaiva, šypsokis!

Nuotrauka atminčiai:

Ta pati nuotrauka, tik iš arčiau:

Ir vėl jos pradeda... Kol prisimerki, nusitaikai, jos jau dainuoja lady Gagos "Papa... papa... razzi"...

Stilum verte

2010-02-23T19:07:00.010+02:00

Tie kinai tau pagamins bilentką, by tik pirktų.

Nežinau, kaip jie sužinojo apie dekupažą, bet tai, ką matome prekybos centruose labai jau primena lietuvių moterų rankdarbius tik už labai priimtiną kainą!

Dar keletas mėnesių ir žiūrėk kokiam vernisaže pamatysi savo dekoruotos dėžutės prototipą masiškai ištiražuotą eilinei prekybinei akcijai. Gal net ir su tavo parašu kampe.

Konkuruoti su jais kainos ir gamybos apimčių sąskaita - be šansų. Lieka viena - vartyti stilių, kaip sakytų lotynai.

Stilium verte - apsuk stilių (pažodžiui), taisyk, kas parašyta.

Stilius - tai ne rašymo būdas, bet tokia lazdelė, kurios galu gali užglaistyti molio lentelėje parašytą tekstą, ir, apvertus ją, toliau rašyti savo traktatą.

Einu ir aš pavartysiu savo stilių. Gal kas įdomaus pavyks.

Rožės, darželio gėlės

2010-02-03T10:56:00.004+02:00

Būdavo anksčiau toks tortas "Jaunystė" - vieni morengai, o viduje traškios tešlos (regis iš riešutų ir baltymų?) masė. Įpjovus tą tortą, jis visas subyrėdavo kaip koks kalnagūbris per žemės drebėjimą, bet niekas nepykdavo, kad torto gabalai tokie netolygūs ir neestetiški - todėl, kad torto skonis ir smagumas jį triaukšti (chrimst, chrimst, chrimst) viską atpirkdavo.

Nebėra dabar tokių tortų, o juk galėtų būti!!! Iki šiol pamenu tą skonį ir tą garsą burnoje (chrimst, chrimst, chrimst...) Tas tortas mane įkvėpė tokiam "konditeriniam" darbeliui:

Labai tinka susidėti žemčiūgus ir briliantus iš stiklo:

Nes paprastai jie išbyra...

Toks truputį antuanetiškas motyvas - saldus, sentimentalus, kičiškas, bet mielas kaip tortas "Jaunystė".
Kažkur turėjau karamelės...

Labai pasiilgau vasaros.Labai

2010-01-22T00:03:00.004+02:00

Mano inspirado - Santorinis, kur +34 būna vos spėjus papusryčiauti, kur dangus mėlynesnis už jūrą ir todėl net nesimato horizonto, o baltai dažyti nameliai taip atspindi saulės šviesą, kad net prisimerki - akina.

Pavėsyje ant tako snaudžia šunys, kuriuos pagarbiai apeini - bijai pažadinti, o kas, jeigu jis pabudęs išsigąs ir kąs? Turisto mąstymas, ir kodėl gi tas kailiniuotas šuo turėtų eikvoti savo energiją, loti ir kąsti, jeigu jis gali sau snausti vidurdienį ant tako, pučiant gaiviam jūros brizui? Ei, prisijunk ir tu!

Diagnozė.
Man turbūt jau pats laikas apsilankyti soliariume, kad pajutusi svylančios odos kvapą bent trumpam pamirščiau šaltos žiemos klastas. Visas klastas. Šaltaaaaaaaaa!!!!!

Kam atiteks žurnalai

2010-01-17T16:05:00.005+02:00

Šį kartą išrinkti laimėtoją, kuriai atiteks šūsnis žurnalų, padėjo... tango:

Gal kokybė ir nėra pati geriausia, bet kilus ginčams ir nesutarimams visuomet bus galima kreiptis į arbitražinį teismą.

Neringa, nepadėk ragelio ir padiktuok sekretorei savo telefoną, kad galėčiau su tavim susisiekti dėl žurnalų perdavimo. Sveikinu!!!

Kioske yra spaudos!

2010-01-10T12:37:00.005+02:00

- Aš tau paliksiu žurnalą, galėsi jį pavartyti, - prižadėjau kolegei palikti vieną užsienietišką glamūrišką leidimą.

- Kąąąąą tu!!!! Nesupranti, kad moteriškų žurnalų esmė yra ta, kad juos vartyti reikia su padrūške - t.y. KARTU!!!!

Hm... niekada apie tai nesusimąsčiau. Su drauge aišku, smagiau, tada neerzina reklamos ir žurnalas, kurį pirkai užsienyje už valiutą, regis, įgauna visai kitą, investicinę reikšmę.

Nors... tiesą sakant užsieniuose moteriškus žurnalus pirkdavau tik dėl to, kad juos galėčiau dar ir skaityti. Kalbu ne apie straipsnius (kurie dažniausiai yra tik užsakomosios reklamos išdava), bet daugiau apie tuos mažyčius trumpus aprašymus prie gražiai išdėliotų ir apšviestų produktų su kainomis. Juk geriausiai mokytis kalbos ne iš vadovėlių (kur tokių žodžių net nėra), bet iš realių tos kalbos pavyzdžių. O čia turime pačią tikriausią, natūraliausią... moterų kalbą!

Nežinau ar tai tiesa, bet girdėjau, kad net Langenscheidt kažkada netgi buvo išleidęs tokį - "Moterų - vokiečių kalbų žodyną". Jis, matyt, skirtas vyrams?

Kad ir kaip ten bebūtų, mano namuose prisikaupė įvairiausių užsienyje leistų ir pirktų žurnalų, kuriuos galima vartyti vienumoje ar su drauge, galima tik žiūrėti paveikslėlius, o galima juos karpyti ir braukyti ar net mokytis kalbos - kaip kam smagiau.

Išmesti gaila, o atiduoti neturiu kam. Galbūt kažkam jie irgi bus vertingi, kaip ir man kadaise, o gal kažkas irgi panaudos juos didaktiniais tikslais? Jei taip, mielai atiduočiau šiuos egzempliorius jų norinčiam nemokamai, t.y. be pinigų:

Marie Claire (UK, 2008), Vogue (2009, wökischk.), Young (2008, wökischk.), Glamour (2005, España), Cosmo (2005, España), El Mueble (tipo "baldai", 2008). Plius vienas lietuviškas "Deko" žurnaliukas.

Kadangi kioskas su dekupažine pakraipa, į kašutę įdedu ir keturis prancūziškus dekupažo žurnaliukus, 2007 m.:

Kaip gauti? Registracijai tiesiog palikite komentarą - parašykite ką nors apie... save. Registruotis iki kito šeštadienio imtinai. Jei atsiras daugiau nei vienas norintis - trauksime burtus. Burtų rezultatą pranešiu kitą sekmadienį, sausio 17 d. 17 val. Tik reikės tik susirasti kokią centrifūgą išsukimui...

Laimėtoja iš kito miesto šį gėrį turėtų pasiimti pati per savaitę, nes siuntimas brangiai kainuotų, o saugoti ilgiau neturiu kaip...

Gražaus sekmadienio!

Sulaukti Naujųjų

2010-01-03T18:54:00.006+02:00

Anuomet, kai laukiant Naujųjų per (iš viso buvusius) tris kanalus buvo rodomi tik žydrieji žiburėliai, kuriuose dainuodavo kobzonai "daugiausiai bidonų primelžusių" melžėjų fone, sėdinčių prie mažyčių apvalių staliukų, dekoruotų vazomis su obuoliais ir geriančių "Buratino" limonadą vietoj šampano, visi laukdavo TIK vieno:

- fejerverkų, bet gi tai savaime suprantama - imperija finansuodavo šią pramogą, todėl tai nesiskaito, ir -

- naujametinės programos "po dvyliktos".

Tai buvo valandos-pusantros laida nekaltu pavadinimu "Užsienio valstybių estrada", per kurią transliuodavo angliškai dainuojančius dainininkus, kurie buvo apsivilkę blizgančiais rūbais, o moterys... jų kosmetika buvo įspūdinga, ne mažiau nei aptemptus kombinezonus vilkintys plaukuoti bosistai ir atsipalaidavusi publika.

Tai buvo įvairiausių koncertų, programų ir muzikinių videoklipų kratinys - deficitinė prekė, kurią išmesdavo savo piliečiams sąjunga vėlai po vidurnakčio, tikėdamasi, kad didesnė galimų žiūrovų dalis dėl suvartoto šampano ir mišrainės kiekio jos vis viena nepamatys, neišmoks angliškai ir dėl to neemigruos.

Bet šitie koncertai turėjo mažiausiai du trūkumus.

Visų pirma, kiekvieną dainą ir netgi priedainį Ostankino diktoriai išversdavo, kad ji būtų suprantama žiūrovams : "tu myli mane, o aš tave." Arba: "aš myliu tave, o tu manęs nemyli."

Kartais vertimas baigdavosi tik ties dainos viduriu ir tai baisiai siutino visus bernus, kurie su ausinėmis ir juostiniais magnetofonais kaip sprinteriai prieš startą visus metus laukdavo tų kelių dainų, kad jas įsirašytų.

Ir antra - jis prasidėdavo tikrai vėlai, gerokai po vidurnakčio.

Videomagnetofonų tuomet dar nebuvo, todėl kasmet kovodavau su savimi bandydama neužmigti ir pasižiūrėti to uždrausto vakarų spindesio, bet visada... užmigdavau. Atsibusdavau, kai jau rodydavo lentelę...

- Nu ką man daryti, kad neužmigčiau? - vos neverkiau iš apmaudo, kone kasmet.
- Nori neužmigti? Gerai... - pasakė mama, ir padarė man kavos. Mažą puodelį tikros kavos, kokią geria tik suaugusieji, ir kuri Lenkijos pakelių kavinėse vadinama "zalivnaja".

Dieve...

Tai buvo kažkas gražaus bet baisiai kartaus ir šlykštaus, beveik kaip pelynų arbata, bet juk ją geri tam, kad "tai praeitų" ir čia buvo toks forsmažorinis atvejis.

Aš net prisimenu tą puodelį, iš kurio ilgai ir karčiai gėriau TĄ KAVĄ, štai jis:

Ir tai įvyko!!! Kaip sakytų Karlsonas - "DRAUGAS IŠGELBĖJO DRAUGĄ"!

Aš neužmigau iki vidurnakčio, aš neužmigau ir ilgai po jo. Mačiau ir fejerverkus, ir užsienio valstybių estradą, ir "Lambadą" ir... ir... ir...

Tai buvo pati efektyviausia cheminė medžiaga, kokią man buvo tekę vartoti!!!

{didmenininkams: čia galėtų būti jūsų kavos reklama}

Nuo to karto visada gerdavau kavą per Naujuosius, todėl matydavau ne tik TV lentelę, bet ir tai, kas buvo rodoma iki jos.

Regis, nuo tada ir tapau priklausoma nuo kofeino?

Geriu "zalivnaja".

Ir?

Ji man geriausia!

Einu pasidarysiu puodelį .

Pasidaryk ir tu, galėsim gerti kartu!

Kas buvo maišelyje

2009-12-29T00:31:00.016+02:00

Nors ir negalėjau dalyvauti mugėje, mane per aplinkui pasiekė didžiulis maišas su lauktuvėmis iš jos ir... iš tolimojo užjūrio!

Bet apie viską - iš eilės.

Visų pirma - etiketė, verta nosies rietimo į viršų! Laikiau maišą neatrišus ir nekišau ten nagučių iki pat Kūčių. Na, gerai, gerai, prisipažįstu - iš dalies ir dėl to, kad ir kiti tą etiketę skaitytų... O kai atrišau, iš maišo pabiro, pažiro...

Visai nenuodinga musmirė, miškinė nuo kristinos magic iš bukčiom dienoraščio:

Valdorfo mokyklos vaikų pieštas atvirukas su palinksėjimais nuo mugės organizatorės Gintės iš Kokono:

O čia jau prasideda nervų galūnėlių kutenimas. Mano virtuvė šviesos pagreičiu artėja prie savo baltai mėlynos svajonės ...

Čia dovanų nuo Karinos iš Geros nuotaikos užrašų.

Kol surasiu šiam puodeliui geriausią vietą interjere, tai ir sutems iš ryto, todėl greitai greitai nutraukiau, kad turėčiau dabar kuo pasigirti. Eksponatas vertas Rijksmuziejaus Amsterdame. Galima laikyti praktiškai viską: čiobrelius, druską ar net karvalolą. Ant kabliukų galima kabinti daugybę naudingų dalykų: kryžiuku siuvinėtą puodkėlę, rezginėlę į ekoturgų ar raktą nuo spintelės, kuriame padėtas šokoladas. Ne, šitas daiktas pernelyg audrina vaizduotę, gal geriau aš pereisiu prie kito eksponato...

O beje, Karina per mugę pelnė metų pardavėjos titulą! Tai ji mugėje pardavinėjo negalėjusių dalyvauti produkciją - tarp jų ir mano dėžikes bei medžiotojo rinkinukus!

Bet čia kalėdiniai stebuklai dar nesibaigia. Etatinė kiosko korespondentė iš įvykio vietos Švedijoje - Daivulė iš Mano kelionių - jau gerą pusmetį specialiai kioskui siuntusi reportažus iš blusturgio Stokholme, į kurį po šitų reportažų panoro nuvykti patikrinti ten daiktų padėtį ne vienas tūlas lietuvis, per antras, trečias rankas man perdavė žiugždantį ryšulėlį. O ten - jau ko nesitikėjau tai nesitikėjau -

vienas seniai pažįstamas eksponatas, tik kitu gyvenamosios vietos registracijos numeriu. Negaliu patikėti - ten ką, blusturgiuose IRGI tokius namelius pardavinėja?

(Tiems, kas nesekė priešistorės apie namukus, skaityti nuo pradžių: Ką veikti sekmadienį, Du namukai susitiko ir Dar daugiau namukų).

Skirtingai nuo mano turimo egzemplioriaus, čia - tikras originalas, o ne kokia nors azijinis erzacas.

Tai aiškiai matyti iš darbų kokybės, kruopčiai atliktų smulkių detalių ir aišku, sertifikatui prilygstančių žymų.

Kaip ir priklauso, jis turi KLM ir BOLS logotipus bei originalų namo numerį - 60. Ei, GinCherry, taviškis regis 59? Tiesa, džinas iš butelio jau "paleistas", bet... kartais džinas nenutuokia, kad butelis, kuriame jis uždarytas laikomas, būna vertingesnis...

Ką gi, mano prieskonių lentyna darosi panaši į vieną tų Amsterdamo gatvių šalia kanalų, kuriuose supasi baržos ir laivai...

Mane... netgi truputį užsupa, kai žiūriu į šitą vaizdelį. Štai taip:

Epilogas. Man tai trūksta žodžių, nors paprastai jaučiu jų perteklių. Labai labai ačiū visoms už dovanas, palinksėjimus, kaspinėlius ant jų, reportažus iš karštų blusturgių, pardavimų skatinimus per mugę ir baltai mėlynos svajonės užsukimą! Neįtikėtina, kad šių mergaičių net nepažįstu - epizodiškai esu mačius tik Gintę. Va čia ir yra Kalėdų stebuklas.
Jūs taip nemanot?

Apie dovanas, arba kodėl reikia mokytis kalbų

2009-12-26T18:37:00.006+02:00

Vieną prieškalėdinę dieną man paskambino draugė:
- Galima, aš tave padovanosiu Kalėdoms?
- He?????
- Galima, aš perku tave, kad padovanočiau Kalėdoms?
- Čia dabar kaip: man reikės iššokti iš torto su žvakutėmis, apsirengus tik soliariumo skrudėsiais ir kutosiukais, ir papūtus lūpas dainuoti "happy birthday Mr. President", ar pigesnis variantas: mane suvynios į kilimą, perriš kaspinu ir paridens po egle? - iškart prieš akis stojo tik du galimi šio klausimo sprendimo variantai.

O pasirodo, viskas daug paprasčiau: čia buvęs klausimas ar galima būtų padovanoti giminaitei dekupažo pamoką mano kioske. Na, jeigu nereikia į soliariumą, tada aišku, kad galima. Dovanų čekio vertė - vakarienė su drauge ir su vynu. Hm... tik va pamiršau paklausti: čia didmeninė ar mažmeninė kaina?

O kitą istoriją apie kalėdines dovanas man papasakojo viena stebėtoja, nepanorusi prisistatyti pavarde.

Tai nutiko vienoje populiarioje pigių vokiškų prekių parduotuvėje.
Sodo ir laisvalaikio prekių skyriuje du jaunuoliai savo merginoms rinko kalėdines dovanas:
- Gal perkam šitą?, - rodo vienas į angelą.
- Ne, gal geriau šitą - kitas ištraukė iš krūvos kažką panašaus į širdį su sparnais.
- Bet čia kažkas užrašyta, - atkreipė dėmesį pirmasis.
- Tai negi jos skaitys? - logiškai argumentavo antrasis.
Čia neatlaikė stebėtojos nervai, kuri, nujausdama porą šeimyninių dramų neva šiaip sau, praeidama tarė:
- Čia yra dekoracijos... ant kapų!
- Ant kapųųųųųųųųų!, - jaunuoliai metė dekoracijas ir, pasipustę padus, dingo iš parduotuvės.

Ant epitafijos - širdies su angelo sparnais - vokiečių kalba gražiom pasvirusiom raidėm buvo užrašyta: "mano mylimam velioniui vyrui"...

Nuotrauka iš: http://www.metaefficient.com/

Kalėdų rytą rožė sužydo...

2009-12-25T11:37:00.003+02:00

...dainuojama lietuvių liaudies dainoje. Dar neseniai per tielį mačiau, kad kai kuriuose Lietuvos miškuose jau sužydo žibutės, ir jeigu pamotė siųstų savo podukrą į mišką, šioji susitvarkytų su užduotimi laiku ir tinkamai.
Vis dėlto teisybę sako liaudies išmintis...
Bet kaip ji galėjo žinoti apie tą atšilimą???

O tuo metu, kitame stalo gale...

2009-12-24T14:57:00.003+02:00

...kalbantys briedžiai turėjo bendrijos susirinkimą. Gražių Kalėdų!

Medžiotojo rinkinukas

2009-12-19T09:09:00.003+02:00

Baigiam pusryčiauti ir einam į mugę!

Kioskas pristato "medžiotojo rinkinuką" - degtukus ir improvizuotą žvakidę kalėdų tematika. Yra ir vienas nekalėdinis rinkinukas, bet ką jau dabar padarysi...

Tiesa, privažiavę darželį, automobilius geriau palikite architektų gatvėje: aikštelė labai mažas, įvažiavimas - laaabai siauras. Visiems geros nuotaikos ir dar vieno nuostabaus Advento šeštadienio.

Išsiduokite, ką pirkote!

Iki mugės liko tik dvi dienos!

2009-12-17T14:24:00.002+02:00

Primenu, kad šeštadienį Štainerio gydomosios pedagogikos centre vyks rankdarbių mugė, kurioje bus galima įsigyti rankdarbių.

Kuo bus prekiaujame mugėje, geriausiai pasiskaityti Kokone.

O aš į mugę atnešiu šiuos paukščius - juos galima kabinti ant eglutės, ant šviestuvų, ant dovanos įpakavimo ir ant kalėdinio vyno butelio.

Čik?

Čirik!

Kalėdinės švedų tradicijos

2009-12-16T17:39:00.010+02:00

Kai daugiau nei prieš dešimtį metų lankiausi Bornholmo saloje, mane nustebino ne tik langai be užuolaidų, pro kuriuos galėjai pamatyti ir pilną sriubos lėkštę ir... miegamąjį, bet ir tai, kaip salos gyventojai dekoruoja savo palanges.

Akivaizdu, kad tai buvo skirta praeivio akiai. Kiekviena palangė buvo tarsi miniatiūrinė vitrina, reprezentuojanti to namo gyventojų charakterį, pomėgius, skonį ir būdą.

Dažniausiai čia buvo laikomos vazelės, žvakidės, gražūs šviestuvai, skulptūrėlės ar net miniatiūriniai servizai, iš kurių, įtariu niekas negeria kavos, nes jie - dekoratyviniai. Labai dažnai tai būdavo relikvijos, perduodamos iš kartos kartą, o kartais - ir menkaverčiai, bet mieli niekučiai iš vietinių "džyskų".

Suomijoje, mačiau kaip žmonės kovoja su visa ryjančia tamsos galybe ir atvirame lange tiesiog pastato į viršų nukreiptus labai stiprius šviestuvus: esantys viduje - mėgaujasi nuo lango sklindančia šilta šviesa, o esantys lauke, neįtikėtina, tačiau mato tik nepaprastai ryškią "šviesos užuolaidą": dėl šviesos stiprumo įžvelgti, kas dedasi viduje - neįmanoma.

Matyt, panašios šviesos tradicijos egzistuoja visoje Skandinavijoje.

Daivulė iš mano kelionių lepina visus kiosko skaitytojus įdomiais fotoreportažais iš Skandinavijos. Šį kartą - apie įdomią Švedijos tradiciją languose deginti žvakeles

Daivulė:

"Kai Stokholmo diena patampa tokia trumpa ir pilka, kad jos net nebepastebi, staiga įvyksta stebuklas. Į kovą su tamsa pakyla šimtai ir tūkstančiai švieselių languose.

Tai viena iš tų keistų tradicijų, kurių šaknų net patys miestelėnai negali paaiškinti. Tačiau yra žmonių, kurie žino visus atsakymus. Taigi, viskas labai paprasta (kaip visada).

Švedijos žemė yra labai uolėta. Tiksliau, tarp uolų sunku atrasti žemės, kurioje galima būtų ką nors auginti. Žemdirbiai kūrėsi šalia tų derlingųjų lopinėlių, apie jokius kaimus ar kolektyvinius ūkius net kalbos negalėjo būti. Net ir šiais laikais Švedija yra retai apgyvendinta šalis, o tais laikais... Taigi, vienišas keliautojas galėdavo nukeliauti mylių mylias nepastebėdamas jokio trobesio patamsyje. Nors ir būdami labai uždaro būdo (kas atsiskyrėliškai gyvendamas toks nebūtų?) švedai palikdavo nakčiai lange žiburį, suteikdami šansą klajūnui surasti užuovėją.

Šią istoriją išgirdau dar vasarą ir neįsivaizdavau, kaip jaukiai ši tradicija atrodo vėlų rudenį. Tad sendaikčių turguje užtikusi šias žvakides (25 kronos kiekviena), prisijungiau prie klajūnų gelbėjimo akcijos.

Gal kas užklys ir pas mane?"

Dar pora eksponatų mugei

2009-12-14T11:27:00.003+02:00

Šios dėžutės keliaus tiesiai ant prekystalių mugėje, vyksiančioje gruodžio 19 d. Štainerio gydomosios pedagogikos centre.

Labai lauksime visų jūsų mugėje! Iki pasimatymo šeštadienį!

Dar kartą apie istorinį dekupažą

2009-12-09T09:17:00.004+02:00

Visose knygose, žurnaluose ar net dekupažo kursų aprašymuose dažniausiai rasime tą pačią pabodusią įžangą: dekupažas kilo nuo žodžio découper, ir Marija Antuanetė su savo freilinomis prie to ženkliai prisidėjusi.

Rečiau pavyksta sužinoti kažką naujo, pavyzdžiui, kad dekoruojama būdavo ne tik iškarpytomis paveikslų reprodukcijomis, bet ir tekstilės atraižomis, dar rečiau - pamatyti istorinio dekupažo pavyzdžių.

John Opie "82 metų Mary Delany " (1782)

Design*Sponge rašo apie istorinę dekupažo asmenybę - Mary Delany ir jos įspūdingus kūrinius, kurie ne veltui saugomi Britų muziejuje.

Neįsivaizduojamas kruopštus darbas ir koks produktyvumas! Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais ji sukūrė tūkstančius tokių koliažų!

Noriu tikėti, kad Mary Delany darbai įkvėps ir šių laikų dekupažininkes.

Straipsnį apie Mary Delany ir mažą dekupažo pamokėlę rasite čia.

Į mugę, į mugę!

2009-12-08T10:52:00.006+02:00

Pavargusiems nuo stumdymosi nekropoliuose tarp lentynų su papigiaja produkcija iš Kinijos ir ieškantiems išskirtinių originalių dovanėlių artimiesiems, - gamintų su širdies šiluma ir nuosavomis rankomis Lietuvoje, - šiemet bus lengviau: nuostabių dalykų galima bus įsigyti labdaros mugėje, vyksiančioje gruodžio 19 d. Štainerio gydomosios pedagogikos centre.

Ko ten bus? Sekite reklamą. Mugės organizatorius - megablogas KOKONAS, kuriame kasdien galite rasti po naują reportažą su nuotraukomis apie tai, kas bus parduodama mugėje!

Iki susitikimo mugėje!

Meduolinė joga Advento laikotarpiu

2009-12-03T19:50:00.005+02:00

Žvaigždutės, mėnuliukai ir širdutės? Neįdomu, pasenę...

Va jeigu meduoliai veiktų kažką prasmingo - visai kas kita. Kaip kad šitie - kol visa šeima sėdi prie stalo ir kemša kūčių valgius, jie daro jogą! Meduolių lėkštėje - visos populiariausios jogos asanos: vakrasana, trikampis, karys 2, lotosas...

O... gal ir visai prasminga tokių meduolių ant šventinio stalo turėti? Jau lyg ir dėtumei į lėkštę dar vieną šaukštą šaltanosių su mėlynių įdaru, bet... čia pamatai iš gretimos lėkštės į tave žvelgiantį ir pūškuojantį meduolį, sustingusį tiltelio asanoje ir.... ir supranti, kad gal jau užteks to nežmoniško maisto naikinimo tavo traktui?

Jums kurie meduoliai labiausiai patinka? Man šie: šuniukas, žiūrintis žemyn, karys 3 ir svanasana (negyvėlio asana), - pastaroji skamba ypač įpareigojančiai.

Kas toliau?

"Saulės pasveikinimo asanų rinkinys dviems" o gal meduoliai pagal tai chi? O gal meduoliai iš Šaolinio vienuolyno su Džaki Čano siluetu? Pagyvensim, pamatysim.

Kur radau: Apartment Therapy

Kalėdos Stokholmo blusų turguje

2009-11-30T00:14:00.012+02:00

Daivulė iš mano kelionių matyt vienintelė Lietuvoje, kuri netgi žiemą lankosi blusturgyje Stokholme. Šiandien skaitykite jos reportažą apie nacionalinius Švedijos blusturgio ypatumus tiesiai iš Stokholmo! Dėmesio, skaitytojai - įrašo pabaigoje rasite klausimą, į kurį reikia sugalvoti atsakymą. Viktorinoje gali dalyvauti visi, netgi anoniminiai komentuotojai!

Daivulė:

"Net nežvilgtelėjus į kalendorių, mūsų turgelyje pastebėsi artėjančias Kalėdas.

Kokios šventės be tradicinių žuvies patiekalų? Be švediškos pūdytos silkės, kuri savo kvapu nurungia net stipriausia prancūzišką sūrį? (Gal todėl jos nėra ir Kalėdinėje mugėje už poros kvartalų?)

Apsilankymai turguje tampa svarbiu darbu, nes jau pats laikas ieškoti dovanų giminėms ir draugams.

Bet kaip kažkas čia jau rašė, nuperki kažką tarsi kitam dovanų, o vėliau taip gaila pasidaro skirtis... Gerai, kad potencialus dovanos gavėjas nežino, ko neteko, nes labai nuliūstų... Liktų išsižiojęs...

Taigi, renkamės dovanas. Mamai - braškių pyragas:

Draugėms - vazelės:

O kam tiktų šie batukai? Snie-guo-le! Snie-guo-le!!!

Cilindras - dėdulei iš Anglijos, o lempa studentei iš viešosios bibliotekos.

Grafinas – naminio vyno mėgėjui.

Žaisliukai - mažiesiems.

O jums dovanoju mįslę.

Kas tai per dėžė? Jei nuotraukose gerai nesimato, tai paaiškinu - viduje yra kapoklė ant paaukštinimo, dugnas su skylutėmis, o iš šono išsitraukia stalčiukas...

Kas pirmas atspės, tas tikrai sulauks Kalėdų Senio. Mika, girdėjau ir pas tave jis tikrai tikrai užsuks, kažką baltai mėlyno atneš už gerus darbus ir tą džiaugsmą, kurį teiki aplinkiniams.

Na, o kol jūs spėliojate, teskamba muzika:

Tiesa, savęs irgi nenuskriaudžiau. Įsigijau dar vieną grožį, kurio kilmę bandysiu išsiaiškinti!"

Užuolaidos su jazminaičiais

2009-11-25T18:10:00.007+02:00

Mėgstate Earl Grey arbatą? O aš nelabai. Nors jos negeriu ir niekada negersiu, išmesti negaliu - prisimenu deficito laikus, kai nebuvo net juodų siūlų sagai įsiūti.

Viena kūrybinga mergaitė iš Bruklino sugalvojo puikų sprendimą.

25-erių Este Lewis pasisiuvo užuolaidas iš... arbatos pakelių! Imam adatą su siūlu ir daigstom "Bodrost" arba "Majskij čaj":

...kol gaunam tokią paklodę. Skiautiniai vėl madoj?

Reikia kilpučių? Bus ir kilpučių!

Garbės žodis, visai kaip iš užuolaidų salono!

Suveriam ant karnizo ir

...voila - pačios originaliausios kada nors matytos ekologinės jazminaičių skonio užuolaidos iš jokio ten užuolaidų salono!

Man patinka, sako jų autorė, kad pakeliuose esanti arbata sukuria skirtingą kraštovaizdžio piešinį. Gal dėl to ji paliko ir keletą "langelių", pro kuriuos galima matyti tikrus kalnelius?

Visą instrukciją su aprašymu kaip pasisiūti tokias užuolaidas rasite Turn tea bags into curtains, iš Time Out New Yourk, nuotraukos: Virginia Rollison

Lėkštė su klaustuku

2009-11-24T00:37:00.008+02:00

Kaip ir žadėjo, Daivulė iš mano kelionių atsiuntė dar vieną reportažą iš Stokholmo! Pirmąjį jos reportažą galėjote perskaityti konkursinėje "Mano naftalininės vasaros" dalyje. (Regis, kioskas turi narių-korespondetų! Iš užsienio?! Kurie praneša iš įvykio vietos!!!)

Daivulė:
"Mano domėjimasis sendaikčių turgumis nesibaigė kartu su konkursu. Tai jau tapo ritualu, kai tik savaitgaliui lieku Stokholme. O jei ne, tai kažkaip ir liūdna patampa.
Štai vieną tokį sekmadienį suradau savo lobį:

Gal net nebūčiau taip labai įsižiūrėjusi į šią baltai mėlyną lėkštelę, bet šalia stovėjęs senukas pradėjo girti ją, patarė pažiūrėti ar yra kitoje pusėje raidė W...

Spėjimui pasitvirtinus, jis dar karščiau ėmėsi aiškinti kažką, deja švediškai, ir aš tesugebėjau suprasti, kad tai labai garsaus danų menininko darbas. Na, jei jau tai yra lobis, tai pirkti reikėtų. O kokia gi kaina? Pamenu, kažkurį kartą buvau nusižiūrėjusi mažą Kalėdinę lėkštelę, bet pardavėjas užsiprašė 1500 kronų... Tipo, tai labai garsios manufaktūros darbas. Šįkart man pasisekė, nes lobio kaina tik 50 kronų.

Nors smalsumas kankino, kas tas garsusis menininkas, kasdieniai darbai kuriam laikui nustūmė į šalį paieškas. Kol pagaliau išaušo diena, kai prisėdau pagooglinti to paslaptingojo W. Ir štai rezultatai iš šaltinio:

"Bjorn Wiinblad (1918 – 2006)
Bjorn Wiinblad gimė 1918 m. spalio 20d. Kopenhagoje ir čia studijavo Karališkojoje menų akademijoje. Su keramika dirbti jis pradėjo Lars Syberg studijoje, o savo studiją atidarė 1952 m. Jo bendradarbiavimas su Nymolle porceliano fabriku prasidėjo 1946 m., o 1976 m., kai kompanijai grėsė uždarymas, jis ją nusipirko. Bendrovė tęsė jo darbų gamybą iki uždarymo 1990aisiais. Jo bendradarbiavimas su Rosenthal Porzellan AG prasidėjo 1956 m. Jiems W. kūrė keramikos, stiklo, sidabro ir baldų dizainą. Jo darbai eksponuojami visame pasaulyje, pelnė daug medalių ir kitų apdovanojimų. Bjorn Wiinblad darbai pagrįsti muzika ir gyvenimo džiaugsmu."

Aukcionuose parduodama nemažai jo darbų, tačiau tokios lėkštelės neradau, taigi kol kas išlieka paslaptis, iš kokios ji serijos, kuriais maždaug metais sukurta. Beje, internete matyti firmos ženklai yra kiek kitokie, autoriaus vardas ir pavardė parašyti pilnai, darbai turi ilgesni kodą. Tokio antspaudo, kaip ant manosios, kol kas dar neradau. Gal kas turit idėjų kaip tęsti paieškas?"

---------

mk: lėkštė tikrai stebuklinga. Ir per daug meniška, kad iš jos valgytum Kėdainių blynus! Bet man šiame reportaže įdomūs pasirodė kiti dalykai:
1) kad apsilankymai blusturgiuose tampa savaitgalio ritualu, kuris nepaprastai pakelia nuotaiką (ak, kaip atpažįstama!) ir

2) kad šie apsilankymai skatina domėtis menu, kūrėjais ir istorija. Labai panašiai pasijutau kai sužinojau, kad ne tik aš turiu tokį namuką su džinu, bet ir Cherry iš Cherry Boutique bei Loreta iš Allthebeautifulthings! Buvo nepaprastai įdomu skaityti ir naršyti apie tuos namukus, kurių pasirodo, yra visa kolekcija ir kuri turi savo istoriją. Ką gali žinoti - gal ir po šio reportažo bus įminta tikroji lėkštės mįslė?

Taip kad, Daivule, ne viskas prarasta - palauk, gausim netrukus čia pareiškimą iš kokio nors labai nacionalinio muziejaus su pasiūlymu perpirkti iš Tavęs šitą raritetą. Arba atsilieps koks nors kolekcininkas, kuriam iki pilno komplekto trūko tik šitos lėkštės?

Visiems senkdaikčių mėgėjams - sėkmės medžioklėje ir laukiame jūsų reportažų!

Ačiū Daivule!

Triumfalinė Vaivos segė

2009-11-21T16:33:00.005+02:00

Regis blusturgių radiniai įdomūs visiems. Nemažiau nei anuomet, kai grįžus iš užsienio, į kurį išleisdavo tik su vizom, namiškiai (ir ne tik jie!) nekantriai klausdavo:
- Rodyk, ką pirkai?
- Už kiek?
- Dar turi?
- Kiek už jį nori?
Ir visa tai prasidėdavo dar autobuse...

Jei turite įdomų ar kuriozinį radinį iš sendaikčių lobynų - siųskite savo reportažą, pasakojimą ar etiudą ir leiskite mums pabūti tais kelionės bendrakeleiviais, kuriems įdomu absoliučiai viskas, kas slepiasi jūsų kelioniniame krepšyje!

Šiandien apie savo blusturgio radinį parašė mano draugė ir rankdarbių sektantė Vaiva iš Vaivos namai namučiai.

Vaiva:

"Mika, pameni, kai nuvažiavome ant Taurakalnio ir ieškojome dėžučių dekupažui ;-)
Aišku, radome tik vieną kitą dalyką, ir tai, kažin ar vertą dėmesio, bet tada tu nusipirkai žalvarinius virtuvės įrankius (aš net nežinočiau, ką su jais gaminti), tada berods dėklą akiniams? Kadangi daugiau nebeprisiminiau, ką pirkai, radau kioske reportažą :-)

Tai va. O tada priėjome prie bobučių, kurios turėjo visokių niekų. Varčiau varčiau aš visokias seges, nes, pasirodo, aš turiu joms silpnybę, ir kaip tau batai, taip man segės yra matyt kartais tik dėl to, kad jos gražios.

Kuo baigiau? A, tai va, paėmiau tą segę, varčiau varčiau, o tada ir sakai, imk, tikrai graži. Ir paėmiau...

Pragulėjo ji pas mane beveik metus nepajudinta. Ir vieną dieną, kai ėjau į "Triumfo arkos" filmavimą, supratau, kad tai vieta, kur galiu ją įsisegti. Pati nesitikėjau, bet pažįstami iš tiesų gyrė. ir mačiau, kad nuoširdžiai. Kitą dieną, gal iš inercijos, o gal dėl to, kad buvau išgirta, nuėjau įsisegusi ją į darbą. ir vėl pagyros ir klausimai, iš kur, ar tik ne iš močiutės kraičio skrynios? Na taip, iš močiutės, tik ne iš mano, deja...

Žodžiu, dėkinga esu už tai, kad tada pastūmėjai ją įsigyti. Pati gal ir nebūčiau išdrįsusi..."

____
Pamenu, gerai pamenu mūsų pirmąsias "ekspedicijas" į blusturgius, į "senius" ir į "vernisažus". Ir tą sekmadienį pamenu (o gal tai buvo šeštadienis?), ir tas sušalusias babytes irgi.
Keista, bet nuo to karto ant Tauro kalno taip ir nebuvau.
Gal reiktų ten kada darkart nukakti?
Kankam, kada, Vaiva?

Dituvos magija

2009-11-19T22:49:00.007+02:00

Konkursą "Mano naftalininė vasara" transformavus į skaitytojų reportažų ciklą, tęsiame tradiciją: rodomės ir giriamės, ko ten galima rasti. Jeigu ir jūs lankotės baraklynuose, deratės juose ir randate ten įdomių radinių - fotografuokite juos! O jeigu jūs juos dar ir nusiperkate - siųskite fotografijas su komentarais! Mums viskas įdomu!

Netikiu, kad baraklynai šiuo metu nevyksta ir kad žmonės juose nesilanko. Aišku, gal ir ne taip juose jauku kaip vasarą, o vis dėlto gražių dalykų galima juose rasti nepriklausomai nuo sezono.

Šįkart - mažas fotoreportažas nuo skaitytojos, kuri nepanorėjo skelbti savo vardo. Moteris lankėsi Dituvos sendaikčių turguje ir štai ką ji ten rado:

Kavinukų kolekcija praturtėjo dar vienu kavinuku kavai už 6 litus.

Rėmai, kartu su paveikslėliu siuvinėtu kryželiu - 3 Lt. Galima naudoti tik rėmus.

Krištolo vaza vienišai rožei - 6 Lt. Nuotraukoje - be dekoracijos.

Kviestinių pietų iš šešių karštų, iš kurių yra vienas žuvies patiekalas, stalo įrankių rinkinys vienam asmeniui - 6 Lt.

Mėtų spalvos vazelė lauko gėlėms - 3 Lt.

O čia - topų topas. Paukščiukas - drožtukas.

Įdomu, gal jis kokius garsus leidžia, kai smailinamas pieštukas?

Va dėl ko man patinka baraklynai - juose niekad nežinai ką gali rasti. O kai randi, nenustoji stebėtis. Kaip ten toj dainoj buvo sakoma?

- Čik!
- Čirik.
- Čik?
- Čirik!
- Tik
Ne-
Ap-
Si-
Rik!!!

Dar daugiau kiaušinių

2009-11-12T21:46:00.006+02:00

Turėjau tokį kiaušinį. Iš medžio:

Bet jis nesėkmingai nusirito ir sudužo:

Tai aš jį gražiai paėmiau ir išsikepiau:

Petražolės, druskos su pipirais - ko daugiau reikia?

Na, gal ir daržovė viena kita nepatrukdytų...

Ei, nežaisk su maistu -valgyk!

Aš tik bandau įsivaizduotų aplinkinių veidus, kai išsitrauksiu šitą veidrodėlį kokioje nors itin padorioje vietoje ir sumanysiu pasižiūrėti į savo makiažą... Jų akys turbūt bus kaip šita glazūnja:

Glazūnja!

Dainuojantis fotografijų albumas

2009-11-07T19:42:00.007+02:00

Jei norite, kad svečiai pradėtų skirstytis, pasiūlykite jiems kavos - sakė "Žydrieji patarimai tikriems vyrukams" - Jie supras, kad vakarėlis jau linksta į pabaigą ir netrukus atsisveikins su šeimininkais.

O jei norite, kad svečiai pas jus daugiau nebeateitų, pasiūlykite jiems pavartyti asmeninį nuotraukų albumą, ir itin išsamiai pasakokite, kaip fotografavotės prie to žalio kipariso, už kurio stovi spaudos kioskas, kuriame pirkote pašto ženklą, kurį užklijavote ant antviruko, kurio paskui taip ir neišsiuntėte ir ką pasakė autobuso bendrakeleiviai, kai jūs 10 minučių pavėlavote, nes sumaišėte šiaurę su pietumis, nes pripažinkim, niekada ir nesigaudėte žemėlapiuose, - nėra nieko nuobodesnio už kito asmens asmeninį nuotraukų albumą - tvirtina psichologai.

Bet kartais į kitų žmonių fotografijas negali atsižiūrėti. Šis video sukurtas iš 4664 Noah Webb fotografijų, kuriose užfiksuota atlikėja Sara Lov dainuojanti "A Thousand Bees" ir bandanti susitvarkyti savo nuotraukų dėžutę:

Nežinau kodėl, bet paklausius šios dainos, man kažkodėl panūdo atidaryti savo nuotraukų dėžutę, kurios paprastai niekam nerodau ir pasižiūrėti, ko ten yra!

Gražaus savaitgalio! Ir nesušlapkit kojų!

Tai ką mes darom su sendaikčiais?

2009-11-04T18:38:00.010+02:00

Štai jau geras mėnuo ar du kai nebuvau jokiame baraklyne. Baigėsi ir vasara, o su ja - ir blusturgis Mokytojų namų kiemelyje. Kažko trūksta, neramu... Todėl šįkart - vienas didelis reportažas iš visų mano aplankytų turgelių rugsėjo mėnesį ir juose rasti trofėjai, kurie mane džiugina iki šiol.

Šį ekipažą sutikau pakeliui į Dituvą. Nesusilaikiau.

Ne, šuniuko nepirkau. Bet ir nežadinau - jis taip saldžiai miegojo! Bijojau. Bet jo snukutis! O ausys, ausys! Štai ką reiškia tikras nuovargis. Užfiksuota Dituvos sendaikčių turgelyje.

Šis stalviršis man visuomet buvo pats patraukliausias. Čia visada gali rasti labai stilingų, įdomių indų, taurių, stalo įrankių:Keistokas radinys - tualetinis staliukas -laikrodis, kurio stalčiuką atidarius, pasigirsta muzika. Taip ir nesupratau jo paskirties - čia žaislas ar papuošalų dėžutė? O gal vistik laikrodis? O gal židinio puošmena? Sutrikau.

Dar vienas žavingas radinys - medinis ruonis. Ak, jeigu aš turėčiau tokią figūrą!

Ką pirkau? Tortinę, senovinę, su auksiuku palei kraštą ir gėlytėmis aplinkui už 2 litus. Piešinys viduryje kiek pabraižytas, bet kas gi jį matys, jeigu ant jo gulės riebus "Napoleonas"?

Keturias plonyčio trapučio stiklo čierkutes už 10 litų. Ne taureles, bet čierkutes - bus smagu iš jų likerį laižyti, kai ateis į svečius rankdarbių sekta. Pirmą kartą teko fotografuoti tokį ploną stiklą - kurio net nesimato:

Vazelę raudoniems ikrams už 6 litus, be dekoracijos. Nuotraukoje vietoj ikrų - obuoliai.

Staltiesę įsigijau Mokytojų namų blusturgyje už 5 lt. Aš nesuprantu, ir kaip tos vokietės tokias baltas staltieses išlaiko? Matyt jų skalbimo milteliai tikrai Vokietijoje gaminti?

O šias lentynėles radau Rietavo turguje po 4 lt už vieną. Kol parvažiavau į Vilnių, pasigailėjau, kad nepaėmiau jų daugiau. Visą savaitę galvojau kaip aš vėl ten važiuosiu. O kai po savaitės nuvykau į Rietavą, radau ten megalentyną už tik 20 Lt!

O kaip jūsų apsilankymai turgeliuose, ar dar užsukate į juos, ką gero jūs nusipirkote?

Nors konkursas "Mano naftalininė vasara" pasibaigė kartu su vasara, po truputį grįštu prie klausimo, o tiksliau - prie pasiūlymo, kurį kažkada iškėliau, o skaitytojai džiaugsmingai palaikė. Taigi, vadovaudamasi mini apklausos rezultatais ir paskutinio konkurso suteiktais džiaugsmais siūlau ir kviečiu:

Jei turite įdomių radinių ar įspūdžių iš sendaikčių turgaus Lietuvoje ar užsienyje ir norite savo atradimo džiaugsmu pasidalinti su kitais, sukeliant jiems sveiką pavydo jausmą šio besaikio globalinio persivartojimo laikais - atsiųskite savo reportažą apie rastus trofėjus ar patirtus nuotykius sendaikčių turguje. Reportažas turi būti vienintelis ir nepakartojamas, - t.y. neskelbtas kitose priemonėse

Paminėkite kur lankėtės, jeigu tai - ne respublikinės reikšmės baraklynas, parašykite kaip jį rasti, kur prisiparkuoti, kokiomis dienomis jis vyksta, ką pirkote ir už kiek, kaip derėjotės, iš ko pirkote ir kitas įdomias, o gal net kuriozines detales - domina viskas.

Jūsų reportažą publikuosime kioske, rubrikoje "guest post", taip kaip tai padarė "naftalinės vasaros" konkursantės. Nuorodos į autorių, jo blogą ar jo wėwėwė - garantuojamos!

Ką manot jūs?

Dekupažo magija

2009-11-03T15:06:00.006+02:00

Kuo arčiau Kalėdos - tuo daugiau knygų apie dekupažą galima rasti knygynuose. Šiandien tarp "Atsisakykite įpročio mirti", "Bikini figūra per 3 savaites" ir "Lietuva tarpukario laikotariu" radau ir

"Dekupažo magiją"! Gražus, solidus leidinys. Išsamūs tekstai, skirtingos technikos, stilingi darbai. Daug nuotraukų, kas labai svarbu pradedančiajam, ir skoningi interjerai, kuriuose panaudoti dekupuoti daikteliai. Atrodytų, elementaru, tačiau randarbių knygos dažniausiai apsiriboja tik darbelių nuotraukomis fotostudijoje - baltas fonas ir akinamai balta šviesa, nukreipta į objektą... Gal dėl to vis dažniau tenka girdėti klausimą "o kaip atrodo dekupažas interjere?". Pavartykite šią knygą, ir pamatysite. Man patiko!

Knygos autorė - Rima Aidietė.
Leidykla - Alma Litera.
Kaina: 39 Lt.

Aritmetika pagal zuikį

2009-10-31T09:50:00.007+02:00

Arba "iš kur atsirado corazón espinado"?

Corazon Espinado

2009-10-25T13:42:00.006+02:00

O mes susitinkam vis dažiau - gal būt už tai reikia dėkoti atvėsusiam orui ir pailgėjusiems vakarams, o gal čia kaltas noras pasimokyti nebandytų rankdarbių? Kol Kliukva sukiojosi mano virtuvėje kaip ŠEFAS, mes sugalvojom apvelti muilą, kurį radome savo viešbučių kambariuose. Taip. Ir tik nesakykit kad jūs to nedarote?

Po pusvalandžio šlapio vėlimo visgi perėjau prie sauso. Mano dirbiniai - morkvinis kelioninis muilas veltinio kevale ir iš meilės plyštanti zuikio širdis sopulingoji.

Čia tikrai ne morka, čia širdis!!!

Nors galima naudoti kaip adatinę. Tada bus corazón espinado:

Pasiklausykim klasikos:

Laisvę laisvalaikiui!

2009-10-21T09:57:00.004+03:00

Ilgai spyriojausi, bet vieną dieną ir aš atsidūriau feisbūke. Sako, kad ten reikia būti, nes ten yra visi. Bent jau tie, kuriuos pažįstu, tikrai ten buvo. Ir jie netgi „šnekėjosi“ tarpusavyje.

Nors dauguma visgi šnekėjosi su savimi, pvz.: „skruzdės bėgioja greičiau, kai joms kojytes paskrudini šokoladu.“ Taip žmogus užsirašė sau ant savo „sienos“. Ką aš žinau. Iki tol juos pažinojau tik realiame gyvenime. Ir ten jie atrodė visiškai normalūs!

Pradžioje buvo išties smalsu: kažkas nusipirko J.Oliver’io knygą, kažkas – pardavė šuniuką, kai kas pakomentavo, ką aš pakomentavau. Kažkas pakėlė nykštį (gerai, kad tik šitą pirštą), kažkas pakrovė jiutiūbę. Paskui pasidarė kažkodėl įdomu, ką pažįstamų pažįstami veikė Šiaurės Korėjoje, ir įstojau į ne vieno fanklubo gretas. Į kai kuriuos – iš mandagumo, nes gavau keturis kartus primygtinį pakvietimą prisijungti. Nors manęs ta veikla nė kiek nedomino, visgi „patvirtinau“ draugystę su tuo prekiniu ženklu, nes jo atstovą galiu kartą metuose sutikti kur nors Gedimino prospekte, būtų nesmagu...

Atėjus į šitą realybę trumpai neužsibūdavau, nes ten juk taip įdomu ir interaktyvu! Ten niekad nelyja, kaip Lietuvoje ir visada galima susirasti „draugų“. O kol juos patvirtini ir patikrini, žiūrėk, pusvalandžio ir nėra. Ir susipykti neįmanoma.

Cartoon by Dave Walker. Find more cartoons you can freely re-use on your blog at We Blog Cartoons.

Bet vieną dieną sustojau ir pagalvojau: įdomu, jeigu prisijungus prie kiekvieno socialinio tinklo, kažkur šone apačioj veiktų toks tiksintis laikrodukas, kuris rodytų laiką, praleistą šioje erdvėje, ar kas nors pasikeistų? Pvz. rodo „jūs feisbūke jau 114 valandų.“ 114 valandų!!! O jeigu 114 000 valandų? O jeigu dar daugiau?

Aš dosniai dovanoju socialiniam tinklui savo laiką. O ką jis man dovanoja mainais? Menamą draugystę? O ką dar jis gali pasiūlyti, kai realiems draugams neturi laiko – juk visą laisvalaikį praleidi “ten”?

Todėl vieną dieną lengva ranka ištryniau savo anketas visuose socialiniuose tinkluose ir didžiausiam prekinių ženklų apmaudui deaktyvinau FB.

Laisvę laisvalaikiui!

Dabar aš - jo šeimininkė!

Valio!

Kartą balkone

2009-10-18T23:10:00.005+03:00

Liepos rytą paskutinį,
Rytą baisų, rytą rūstų,
Du drugeliai sidabriniai
Skrido bombarduot kopūstų.

Gyvasis klasikas Juozas Erlickas. "Kopūsto dalia".

Šitas eilėraštis privertė mane kitaip pažvelgti į liepos rytą paskutinį. Nusprendžiau, kad du drugeliai sidabriniai labai papuoštų balkoną ir galbūt liepos rytas jame truktų ištisus metus? Išpjausčiau trafaretą ir patupdžiau laumžirgius čia:

čia:

Ir čia (ei, kieno ten varstotas?):

Ir dar čia irgi. Man regis, kad čia jau reikia remonto. Bet kol kas juk galima sakyti kad tai "puikus vienkompomenčio sutrūkinėjimas". O kas ten žino?

Geros savaitės!

Jūratės prizai ir pyragėliai

2009-10-14T12:33:00.005+03:00

Tai ką gi laimėjo konkurso "Mano naftalininė vasara" laureatė Jūratė, - baisiai smalsu. Jai paštu iškeliavo du šiugždantys netaisyklingos formos paketėliai: vienas ir ... kitas.

Kadangi konkursas buvo dedikuotas sendaikčių turgelių "grobikėms", man pasirodė natūralu, kad ir prizas toks turi būti, t.y. mieli, sentimentalūs, senobiniai daikteliai, gal net sendaiktyno eksponatai? Pritraukit arčiau, nesimato nieko:

Tai - porcelianinis liūdnojo veido Pjero ir rišeljė siuvinėta staltiesėlė. Šiuos daiktelius kažkada labai seniai "išgelbėjau" iš vieno kaimynų namo Vokietijoje jų generalinio tvarkymosi metu, kai viskas, kas nepanaudojama, - tiesiog... iššluojama. Niekaip nesupratau, kaip galima išparceliuoti tokius gražius mielus daikčiukus. Čiupau juos ir parsivežiau. Nors... taip jie ir pragulėjo mano kraičio skrynioje - atsukęs nugarą į veidrodį, Pjero labai norėjo sėdėti mano grimo kambaryje tarp stiklinių kvepalų butelaičių, pudros dėžučių, kosmetinių teptukų, ir visokių spalvotų dėžučių, o staltiesėlė prašėsi sidabrinio padėklo, ar bent konzolės, su krištolo vaza (būtinai) ir rožių puokšte joje.

Todėl atrodo, kad naujuose namuose jie tikrai prigijo: staltiesėlė išsitiesė ant padėklo, o Pjero dabar parimęs žiūri į sendaikčių turgeliuose įsigytus krištolus...

Beje, konkurso laimėtoja Jūratė, kaip ir žadėjo, visiems balsavusiems iškepė pyragėlių: su obuoliais ir cinamonais. Valio!!!

Mano komoda persirengė

2009-10-11T23:28:00.007+03:00

Tai buvo paprasta laminuota fanieruota komoda. Ideali dekupažui, todėl iki šiol stebiuosi, kad man pavyko jos nenudekupažinti po pirmųjų kursų, kaip tai daro visi pradedantieji.

Panaudotos medžiagos - kuklios: dovanų popierius, kurį radau palėpėj: tas, šviesusis nekainavo nieko, nes gavau jį dovanų. Tamsusis kainavo išdidų litą.

Popierius kažkuo primena medžiagą, kurią, prieš siuvant norisi vartyti, glostyti, liesti.

Šia "medžiaga" aptraukiau stalčių fasadus. Koks jausmas dekupažinti ištisą stalčių? Panašu į didelių kalėdinių dovanų pakavimą.

Pasiėmiau abi lentas po pažasčia ir patraukiau į statybinių medžiagų parduotuvę - aksesuarų.
- Stop, ką čia nešat?, - klausia apsauginis.
- Tai... stalčiai čia... vienas, ir kitas...
Dėl visa pikto dėdė uždėjo antspaudą, kad tetos kasoje leistų man juos ir išsinešti.

Radau dvi rankenėles. Man patiko, kad radau skirtingas:

Dabar stalčiukai atrodo šitaip va ir va kaip:

Tarpinis variantas, nes tarpuose tarp dekupažintų:

Ir dar vienas.

Mano komoda dabar atrodo taip:

Jeigu man atsibos šitas dekoras po dviejų savaičių? Tada tuos stalčius perdažysiu!

Rakdarbio savikaina: 1 lt dovanų popierius ir 5 lt rankenėlės. Klijų ir lako neskaičiuoju, nes jo turėjau savo rankdarbių kraitelėje.

Jokių modelių

2009-10-08T22:55:00.007+03:00

Tikriausiai viso pasaulio moterų žurnalų redakcijose šiandien įvyko panaši scena.
- kodėl JŪS negalėjote šito sugalvoti!!!??? Ką??? Ir už ką aš jums MOKU??? - rėkė susiėmęs už galvos vyriausiasis redaktorius, mesdamas ant stalo presrelysą apie vokiečių žurnalo "Brigitte" akciją -

"Be modelių". Nuo 2010 m. šis žurnalas nusprendė nebesamdyti modelių savo fotografijoms, o kviesti į fotosesijas paprastus žmones, tokius kaip tu ir aš. Grožis, sakoma pranešime, turi daug veidų. Ir nebūtinai tai turi būti modelių veidai. Moterims nebereikia atstovių. Joms nebereikia nurodymų, ką ir kaip daryti. Apranga šiais laikais yra ne mados, bet asmenybės klausimas. Todėl grožį ir madą ateityje pristatys realios moterys, ne iškreipto mados pasaulio atstovės.

Net jeigu tai ir išpūsta (?) reklaminė akcija, siekianti padidinti pardavimus krizės metu, iš kurios pusės bežiūrėtum - ji geniali! Verta pagarbos ir pasigėrėjimo. Manyčiau, kad netrukus šis rinkodaros žingsnis taps klasika ir atsidurs Kotlerio vadovėliuose bei keliaujančių marketingo trenerių prezentacijose.

Tikrai, kodėl NIEKAS iki šiol apie tai nepagalvojo? Puikus ėjimas!

Komodos su herbariumais

2009-10-07T17:31:00.007+03:00

Retai tenka išvysti dekupažintą baldą, kuris patiktų - visokios gėlytės, drugeliai, angeliukai įdomiai atrodo tik pirmąją savaitę. Vėliau nusibosta. Be to, dažniausiai tai būna per maži motyvai tokiai "dėžutei" kaip baldas. Žodžiu, visuma retai būna verta ilgalaikio pasigėrėjimo.

Bet internete radau labai įdomių pavyzdžių - komodos, dekoruotos herbariumų paveikslėliais! Iš pavyzdžių gausos darau išvadą, kad tai - naujas trendas.

Šaltinis: poppytalk

Ši idėja man pasirodė labai šviežia. Tereikia tik popieriaus lakštų su augalų motyvais ir puikios komodos papuoš jūsų namus!

Šaltinis: Apartmenttherapy
Labai gražu. Gaila tik, kad mes neturime tokio gražaus popieriaus Lietuvoje. Bet tikiu, kad viena kita darbšti dekupažininkė sumaniai pasinaudos šia idėja!

Dekupažinau ir aš savo komodą. Bet apie tai - kitą kartą!

Sveikinu konkurso laimėtoją!

2009-10-07T00:00:00.002+03:00

Šiandien išaiškėjo konkurso "Mano naftalininė vasara" nugalėtoja. Tai buvo didžiausias kiosko konkursas tiek paraiškų, tiek balsavusiųjų kiekiu!

Dėkoju visiems - ir dalyvėms, ir balsavusiems! Jūsų paraiškos buvo nuostabios: jos sukėlė skaitytojams ne vieną šypseną, daug šiltų įspūdžių ir įkvėpė tikrų vertybių ieškoti ne nekropoliuose, o sendaikčių turgeliuose. Tikėtina, kad jūsų reportažai prisidės prie jų populiarėjimo Lietuvoje, o tai reiškia, kad juose rasime dar daugiau kuriozinių, pigių ir labai vertingų mums dalykų.

O čia mūsų balsavimo rezultatai:

1. Loretos žaliai mėlyni stiklo sifonai sode:
Liucija!

2. Rasuolės filigranas ir krištoliniai butelaičiai:
lapai,Vaivaj, iLorca!

3. Rasuolės toną sveriantys vazonai:
Ruta, Janina!

4. Loretos pasakiškai stebuklinis arkliukas:
Juratera, medula, Jurga, Ilona!

5. Dianos stiklinė manekeno galva kepurei pasidėti:
Kur dingo balsai? Atneškite balsadėžę!

6. Karinos tikros damos komplektas su vaikystės prisiminimais:
sciurus, magic, Yuki, Loreta!

7. Daivulės-vikingės grobiai iš Stokholmo sendaikčių turgaus:
Danute, Monni, Agne:), Simona, Laura!

8. Minervos tapatybės paieškos Aleksoto sendaikčių turgelyje.
GinCherry, Petit Moris!

9. Jūratės klumpakojis lietuje su ragučiais
Barsa, Lina, Birutė, Leo, Rafidoforija, Ziuzia, kara, Skirmantė, Justina, Inga, Alda, Elia, egidija, Giedrė, Andžela, Emma, Mamertina, Jonas (!), Vaida, BataMane!

Jūrate, ar žinai ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Tu visus šiuos žmones turės pasikviesti kavos su medaus tortu, nes Tu ir laimėjai konkursą! Prašau nepadėk ragelio, ir padiktuok sekretorei savo adresą, kuriuo Tau bus išsiųstas konkurso prizas!

Sveikinu nugalėtoją. Tai buvo konkursas -

Žingsnis po žingsnio arba šaukštas po šaukšto

2009-10-04T15:14:00.012+03:00

Išvyniojau ilgai lauktą siuntinį ir radau jame penkias žalias tūteles. Kiekviena - su pavadinimu. O gal palinkėjimu? Užkeikimu?

Greitai greitai išvyniojau. O ten - ak!.... Koks grožis įstabus!

Penki keraminiai šaukšteliai, kiekvienas su prasme ir potekste. Palinkėjimu. Tik dabar neduokdie, kad nors vienas keraminis šaukštelis nukris ant keraminių grindų!

Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmo mažo žingsnio. Baltai-mėlyna virtuvė prasideda nuo vieno mažo šaukšto. Įdomu, ar aš jau artėju bent kiek savo tikslo:

Dar viena baltai-mėlyna keraminė virtuvė. Fotografo Jose Picayo nuotrauka iš Desire to inspire.

Mano naftalininė vasara: balsavimas prasidėjo!

2009-09-30T22:05:00.005+03:00

Papildyta 2009.10.02
Ilgai mus džiuginęs originaliais reportažais, šiandien baigėsi konkursas "Mano naftalininė vasara". Nuostabūs rašiniai, puikūs radiniai - o kiek teigiamų emocijų tai suteikė skaitytojams! Ne paskutinėje vietoje lieka ir šių reportažų dėka užsimezgusios naujos pažintys ir pagausėję pirkėjų sendaikčių turgeliai, kas, be abejo, turėtų skatinti pardavėjus vežti kuo įvairesnius ir keistesnius daiktus į Lietuvą.

Visoms konkurso dalyvėms ačiū už reportažus iš Dituvos, Aleksoto, Rietavo, Skuodo ir Stokholmo!

Beliko paskutinė konkurso dalis - balsavimas. Primenu, kad konkurso tikslas - pasigirti ir pasirodyti, kokių gražių/pigių/širdžiai ir akiai mielų/kuriozinių/nerealių/daiktų galima įsigyti sendaikčių turgeliuose. Kad sendaikčių turgūs yra ne atliekų, bet išlikusių vertybių lobynai. Kad tuos daiktus galima prikelti antram gyvenimui. Kad sendaikčių turgeliai yra mūsų visų istorijos dalis. Kad sendaikčių turgūs yra puiki pramoga ir laisvalaikio leidimo būdas, gal net - gyvenimo būdas ar sportas?

Konkursui pateiktos devynios paraiškos. Laimės reportažas, surinkęs daugiausiai skaitytojų komentarų. Kumuliuojami bus tik neAnoniminiai balsai. (Papildyta 2009.10.02: BALSAI, KURIUOS PALIEKA "ANONIMIŠKAS" SKAIČIUOJAMI NEBUS.) Balsavimas vyks iki spalio 6 d. nul nul valandos (t.y. brėkštant spalio 7 d. rytui). Jei dvi ar daugiau paraiškų sulauks vienodo balsų skaičiaus, lemiamas bus pirmasis ir vienintelis balsas, atėjęs po šio termino ir taip nulėmęs laimėtoją.

Vertinimo kriterijai? Asmeniniai ir subjektyvūs, bet tikri ir nuoširdūs! Vienas žmogus = vienas balsas. Kiekvienas balsuoja nuo savęsp. Konkursantės irgi gali palikti po balsą už labiausiai patikusį konkurentės reportažą!

Balsuojame ne už dalyvę, bet už reportažą, taigi, komentare įrašykite trumpąjį numerį ar įlgąjį pavadinimą.

Laimėtojos laukia prizas. Prizas atgal nepriimamas ir į kitus nekeičiamas. Kadangi konkursas prasidėjo daugiau nei prieš mėnesį, trumpai primenu visas paraiškas.

1. Loretos žaliai mėlyni stiklo sifonai sode.

2. Rasuolės filigranas ir krištoliniai butelaičiai.

3. Rasuolės toną sveriantys vazonai.

4. Loretos pasakiškai stebuklinis arkliukas

5. Dianos stiklinė manekeno galva kepurei pasidėti.

6. Karinos tikros damos komplektas su vaikystės prisiminimais

7. Daivulės-vikingės grobiai iš Stokholmo sendaikčių turgaus.

8. Minervos tapatybės paieškos Aleksoto sendaikčių turgelyje.

9. Jūratės klumpakojis lietuje su ragučiais

Tai buvo konkursas -

Jūratės klumpakojis lietuje

2009-09-28T22:27:00.012+03:00

Jūratė atsiuntė avalynės radinių iš Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos apžvalgą. Jūratė:

"Tikriausiai visi žino, kas trukdo blogam šokėjui. O ar žinote, koks yra geros šokėjos (čia aš apie save be kruopelytės kuklumo) didžiausias galvos skausmas? Ogi patogūs šokių bateliai, tinkantys prie kostiumo ir šokio charakterio.

Nors nulipau nuo scenos jau senokai, bet manija bateliams liko ir panašu, kad turgelių dėka ji aštrėja. Gal net reikėtų mano rašinėlį pradėti anoniminių klubų dvasia: Sveiki, aš Jūružė. Aš turgelių maniakė...

Na kaip ten bebūtų, revizuojant Žemaitijos turgelius, per šią vasarą susirinkau visai padorią šokių batelių kolekciją.

Pirmuoju pirkiniu pradžiugino Skuodo sendaikčių turgelis. Nuostabūs natūralios auksinės odos, puošti versta oda bateliai tiesiog žiūrėjo į mane. Iš karto įsivaizdavau save su jais šokančią rumbą. Kažkaip buvau giliai įsitikinusi, kad mažesnio miestelio turguje ir kainos turėtų būti mažesnės. Deja, deja...Atkakliai derėjausi, bet kai pardavėja labai gražia žemaitiška šnekta pasakė, kad tų batų „laba gers išlynkiems i aney kainiava 200 eurų“, palūžau ir atidaviau tuos prašytus 24 Lt. Susipakavau rumbos (manau tiks ir kankanui) batelius ir laiminga patraukiau link namų.

Kiti bateliai manau visai tiktų tango vakarėliui (čia jau tikiuosi Mikos komentaro). Tokie nekrentantys į akis, bet kaip sako mano močiutė „pry reikala“. T.y.“prie reikalo“, kažkokiam ypatingai rimtam reikalui, ale tik močiutė tuo reikalu visada įvardindavo laidotuves :( . Na jau ne, geriau jau šoksiu tango.

Bateliai nugriebti Dituvoje, už 20 Lt (ir vėl be derybų). Tekstiliniai, su oda aptrauktu kulneliu. Ir man visai negaila, kad nužievinsiu juos per sezoną bevaikščiodama bruke (vertimas: akmenimis grįsta gatvė).

Tame pačiame Dituvos turgelyje sutirpau nuo nuostabaus grožio samanų spalvos, verstos odos batelių, su a la sendinto sidabro sagtimis. Karštligiškai svarsčiau ką su jais šoksiu. Nusprendžiau, kad labiausiai tiks prie mano Klaipėdos krašto tautinio kostiumo (beje taip pat surinkto iš tų turgelių). Ir pvz.: galėsiu taip pasipuošusi eiti atsiimti mandato, kai būsiu seimo narė. Na ir labai santūriai ir išdidžiai sušoksiu kokį Trankverą. Tam šventam reikalui patuštinau piniginę 25 Lt.

(MK: ilgai tylėjau, bet dabar tai jau nebeiškęsiu: Jūrate, aš... hm... kaip čia pasakius... e... irgi matavausi šiuos batelius, prieš porą savaičių Dituvoje! Jie - fantastiški, odiniai, austriški. Turint omeniu, kad Klaipėdos krašte kadaise gausiai gyventa austrų, jie Tau tikrai tiks prie klaipėdietiško kostiumo, nes tik klaipėdiečių kostiumuose naudojamos tokios prabangios medžiagos ! Puikus pasirinkimas!)

Na ir prasidėjus rudeniškiems orams, dar kartą puoliau į Dituvos turgų, tikėdamasi „išpardavimo“ sezono baigimo proga. Greitai, greitai pralėkiau pro jau pažįstamais tapusius pardavėjus ir nieko patrauklaus nematau. Tik atkreipiu dėmesį į kybantį juodą debesį virš galvos. Prekeviai dangstosi prekes. Na va, teks važiuoti namo nieko nepešus ir dar sulytai. Paskutinę akimirką akį patraukia klumpaitės. Deja, ne žemaitiškos, o atkeliavusios iš vikingų kraštų. Kokia kaina? 5 Lt. Nugi tikrai išpardavimas, ar čia besiartinantis lietus įtakoja. Visiškai nauji, raudoni medpadžiai su odinėmis nosimis, išpieštomis gėlytėmis man labiausiai tiks lietingam orui prie raudono skėčio. Nusipirkau juos , ir iš karto apsiaviau. Kaip tik ir lietus prapliupo. Visi susigūžė, o aš aukštai iškeliau nosį ir lengvu Klumpakojo žingsniu taškydama balas patraukiau link automobilio.

Taigi, mano šokių bateliai išrikiuoti. Esu pasirengusi „Naftalininės vasaros“ pabaigtuvų puotai. Maestro, muzika!!!!"

Ačiū, Jūrate!

P.S. paraiškas dar galite siųsti iki rugsėjo 30 d., trečiadienio, 24 val. vakaro ir imtinai!

Mano kioske šiandien šventė

2009-09-25T11:12:00.008+03:00

Šiandien Klaipėdos gyventojai laikraštyje 15 min gali perskaityti reportažą apie Dituvos kolektyviniuose soduose veikiantį sendaikčių turgelį. Reportažo autorė - Jurgita Andriejauskaitė, reportaže kalbinusi ne tik turgelio pirkėjus, pardavėjus ir organizatorius bet ir pasibeldusi į mano "kioską".

Reportažą "Dituvos" turgavietė vilioja įdomybėmis", galite perskaityti interne, atsisiuntę 2009.09.25 d. laikraščio PDF versiją.

Pirmą kartą "mikos kioskas" - spaudoje!

Ačiū, Jurga!

Susitikome ir susivėlėme

2009-09-24T23:28:00.013+03:00

Mes ir vėl susitikome savo "rankdarbių sektos" rėmuose. Kuo nuostabi mūsų rankdarbių sekta? Kad mokome viena kitą rankdarbių ir tų gudrybių, kurias geriausiai išmanome. Tokiu būdu nereikia mokėti už kursus, kuriuose mokytojos žvilgčioja į laikrodį. Ir dar tie susitikimai, kaip pastebėjau, dažnai turi ir tokią pridėtinę vertę - degustaciją. Čia išragaujami naujausi receptai arba eilinį kartą patvirtinamas jų populiarumas. Žodžiu, vieni privalumai!

Nuotraukoje: randarbių sektantės. Šiaip nežinau, kodėl tokia nuotrauka išėjo, realybėje jos visos kiek kitaip atrodo.

Išdykėlės!

Šios sesijos tema - veltinis, dėl kurio aš zyziau beveik metus. Labai norėjau sužinoti, kaip veliama vilna, nes ko paklaustum, visi sakė: "nu visai paprastai, tiesiog imi adatėlę ir baksnoji, kol susidaro forma." Galvoju - juk negali visi žmonės taip susitarę man tyčia nesakyti, KAIP VELTI VILNĄ???

Pabandėme ir šlapią ir sausą vėlimą. Kiekviena nusivėlė po širdį ir kaip kokia muškietininkė parsinešė ją namo. Kai kas - net su monograma!

Agropramoninis kompleksas dominavo. Viena ryškiausių vakaro temų - žemės ūkis.

Temo. Patekėjus pilnačiai išsikvietėme taksi. Automobilis skrodė juodą miško tamsą net neatsisukdamas.

Savo zuikučiui (taip jį dabar vadinu) parnešiau lauktuvių: širdį (ne kokį buroką) ir zuikio spirą.

Zuikučiui patiko.

Tik, sako, geriau tu man iškepk čirvinių blynų! Atsispyrė ir nuskrido. Mielas. Gerutis.

Kaip Minerva Aleksote tapatybės ieškojo

2009-09-22T23:14:00.008+03:00

Dar viena įdomi istorija, kurią atsiuntė sendaikčių turgaus mylėtoja Minerva iš Minervos blog'o:

"Kadangi gyvenu tarp karo ir taikos, tarp mokslo ir kvepalų, galiausiai kyla klausimas, kas iš tiesų yra Minerva? Taip besiblaškydama tapatybės paieškų klystkeliuose nusprendžiau tapatybės paieškoti ir sendaikčių turguje - kad iš mažų detalių surinkčiau savo pasaulio paveikslą. Maža kas - gal ims ir pasiseks. Taip vieną savaitgalio rytą patraukiau į Aleksoto turgų, kur, kiek buvau girdėjusi, ne tik kačiukus bei triušiukus parduoda, bet ir visokių senų lobių, o gal net ir savąją tapatybę galima atrasti.

Pirmoji mano tapatybės detalė buvo žalvarinė didžiaakė pelėda, pirkta iš labai šnekios moteriškaitės, vietoje pelėdos bandžiusios visai neintelektualius varinius povus įsiūlyti. Na, kam man tie povai, jeigu vos pamačius šią išminties paukštę sužibo akys - tobulas nuolat išmėtomų mokslinių popierių prispaudėjas! O ir Minervos paukštis - kas be ko. Taip sumokėjusi 20 Lt laimingai įsigijau pirmąją tapatybės detalę, kuri dabar ištikimai tarnauja kasdieninėje mano veikloje ir piktai spokso, kai darbus "ne į temą" darau.

Antroji detalė mane surado pati - dairantis senų kvepalų buteliukų akis užkliuvo už varinio "neaiškios paskirties daikto", pasak jauno pardavėjo. Cha, man, kaip ir visiems, gyvenusiems anoje santvarkoje, ir mačiusiems skalbimo mašinas "Ryga" paskirtis yra visai akivaizdi, taigi, mintyse nuskambėjus frazei "aš moteris, o ne skalbimo mašina" tapo akivaizdu - man reikia šios tapatybės detalės! Ir taip už 10 Lt mano namuose apsigyveno modernios moters, turinčios automatinę skalbimo mašiną ir galinčios užsiiminėti moksline veikla, vizija, kažkodėl labai prajuokinusi mano mamą.
Tarp visokio sendaiktiško šlamštelio, kur pardavėjai pardavinėja išmetimui skirtus daiktus, užmačiau perlus. Perlais šiais laikais nieko nenustebinsi, tačiau šie perlai suverti dar ant vaškuotos virvelės, tarpai tarp jų - patys paprasčiausi mazgeliai, o puikiai išsilaikęs užsegimas išsaugojo visas tris žalsvas akutes, kurių spalva atitinka mano smaragdinių auskarų, pirktų už man labai svarbią mokslinę premiją, spalvą. Mano daiktas. Paėmiau į rankas ir supratau, kad nebepaleisiu. Į dėžes suverstą šlamštelį pardavinėjo itin grubi moteriškė, kuri, paklausta apie kainą, numojo ranka - "duok kokį piataką ir užteks". Namuose atsargiai nuvalius perlus nusišypsojau - pardavėja suklydo: už "piataką" aš įsigijau ne neaiškaus amžiaus bižuterinius perlus, o savo tapatybės dalį, dabar lydinčią mane viešo kalbėjimo metu. Viskas, kas šiandien atrodo nauja, yra naujai atrasta sena - bet kuris socialinių mokslų atstovas patvirtins tą patį, taigi, nuvalytieji seni perlai yra mano modernaus pasaulio dalis .

Ir taip, sutupdžiusi visas tris savo tapatybės dalis iš Aleksoto sendaikčių turgaus ant idėjinės skarelės su muškietininkais pamačiau... save. Trūksta tik kvepalų, tačiau apie kvepalų spintą ir jos turinį - jau kita istorija.

Su geriausiais linkėjimais! Minerva"