2011 m. rugpjūčio 29 d., pirmadienis

Mykonos: Lenos namas

Keletą dienų ėjome į pagrindinėje gatvėje tokiomis keistomis darbo valandomis dirbantį namą-muziejų, kuris visada būdavo uždarytas, kol vieną dieną radome duris į "Lenos namą" atviras. Tai - tradicinis Mykonų miestelėnų namas, išsaugotas toks, koks jis buvo dar amžiaus pradžioje.

Lena - paskutinė šio namo paveldėtoja, neturėjusi palikuonių, pageidavo, kad šis namas būtų išsaugotas toks, koks jis buvo. Ir dabar namą-muziejų prižiūri šeimos draugė.

Tradicinis Mykonų namas turėjo "salla" - didelę svetainę su prabangiais baldais ir kitomis interjero puošmenomis. Turint omeny, kad Mykonuose nėra medienos, o namas apstatytas baldais, galime teigti, kad čia gyveno tikrai pasiturinti šeima. Jūs tik pažiūrėkite į tą kėdę kampe - ji stačiai kaip iš modernaus skandinaviško dizaino muziejaus!

Lenos tėvas - jo portretas kaba svetainės viduryje buvo notaras, užsiėmęs medienos prekyba. Laivai nuplaukdavę iki Rusijos, prekyba vyko ir su Odesa, ir sprendžiant iš namo interjero - labai sėkmingai!

Baldai, kuriuos jūs matote - išskyrus vieną sofą visi pagaminti ir atvežti iš Prancūzijos, Anglijos, Italijos. Paveikslai "pagal užsakymą" nutapyti ir parplukdyti iš Europos.

Visas "Lenos namas" - vos trys kambariai: svetainė, tėvų miegamasis ir Lenos miegamasis.

Užtat daiktai - ne surinkti iš įvairių apylinkių, bet visada čia buvę ir tarnavę realiems žmonėms.

Net jeigu prieš 100 metų Mykonos buvo kaimas su uostu (pardon, dviem uostais), kuriame galbūt gyveno vos 3000 žmonių, tai šitas kaimas matė tikrai daug daugiau prabangos, negu bet koks to meto lietuviškas gubernijos didmiestis.

Ši lova "su medalionais" nepadarytų sarmatos jokiam Verkių muziejui.

Dailūs nėriniai puošia lovos patalynę.

Čia Lenos I-padas... Anksčiau kompiuterių nebūdavo...

Užtat kiek grožio sukurdavo žmogaus rankos!

Siuvamoji - neabejotainai miestelėnų prabangos rodiklis.

Gaila gaila, bet didesnė (ir įtariu įdomesnė) likusioji namo dalis, kurioje buvo virtuvė ir kiti kambariai, suradus kažkokią spragą įstatyme buvo užimti... marinistinio muziejaus.

Nors jų durys šalia ir visuomet atviros darbo metu, ten nėjom. Lyg būtume žinoję - tiesiog nesinorėjo. Kažkodėl nepatiko ten dirbančio personalo veidai - tokie, visai nemuzeologiniai, - greičiau karbiuratoriniai.

Mūsų poelgį sužinojusi "Lenos namo" prievaizdė plojo katučių ir sakė "brrrravo, brrrravo!". Nors tiek palinksminom senutę.

Beje, vietiniai labai dažnai vartoja šį žodį susižavėjimui reikšti, lyg būtų italai operoje, persisvėrę per ložės balkonus ir mėtantys rožes artistams. Sako tai netaupydami vienas kitam, vaikams ir tėvams, kai giria, kai patenkinti, kai laimingi. "Bravo! Bravo!!!" - aidi baltų gatvelių labirintuose dieną vakarą...

2011 m. rugpjūčio 23 d., antradienis

Mykonos: kuriozai ir mielos detalės

Tęsiu pasakojimą apie Mykonus. Ši dalis skirta mažoms smulkmenoms ir kuriozinėms detalėms, kurios verčia stebėtis ir žavėtis momentais, prie kurių, regis, niekada nepriprastume, ir kurie taip būdingi Graikijai, kaip pvz. lipdukas virš autobuso vairuotojo kėdės - "Macedonia is GREECE".

Mykonų gatvelės labai siauros. O tos, kur platesnės, visos užkimštos nuomojamų motopirdų miškais. Parkuoti ne vietoje aišku draudžiama. Bet žinot, kas bus už tai? Niekas tavo automobilio nenutemps, ne! Kas gi čia tąsysis, jeigu gatvės plotis 90 cm? Policija tiesiog nusirinks automobilio numerius, jeigu jis bus priparkuotas ne vietoje!!!

Pratęsiant kuriozų temą - čia mano topai:

Namai Mykonuose be numerių. Kam jie - o jeigu užpultų piratai? Vienok prie mažyčių langelių galima rasti numeraciją... vandens skaitiklių, kurie visi kažkodėl užlaikomi gatvėje, kai kurie netgi neuždengti langinių. Štai kaip čia žymimi namų ūkiai.
"Autobusas eina kas pusvalandį" - toks arba panašus užrašas, dažniausiai net neapsaugotas stiklo, blunka autobusų stotyse nuo saulės ir vėjo. Saloje gyvena 5000 gyventojų. Užtat autobusų stotys yra trys! Uostai - du. Vienas iš jų - turi kruizinį terminalą. O jūs manėt čia žvejų gyvenvietė?!


Skersgatviai:

Namas "vienas ant vienas ant vienas". Be komentarų, nes jo architektūrinė forma daugiau nei tobula, kad jį komentuotum.


Lauko durys su užraktu (kaip ir daugelis durų Mykonuose - dekoruotos džiovintų gėlių vainiku):

Pašto dėžutė uoste - turbūt geresnės simbolikos nacionaliam paštui nerastum:

Saulėje džiovinti oktopusai (jie gi - aštuonkojai). Baboulo taverna iš tiesų juos siūlo savo meniu. Dar įdomiau, kad einant pro šalį po kelių dienų tų oktopusų balbatuojančių saulėje ir vėjyje - NEBEBUVO! Jie ką, rimtai juos nukabina ir klientams sukarpo??? Čia - ne marketingas???


Netoli tavernos dieną naktį budėjo ši antis. Tik sutariam, jeigu čia kokia nors žaliakaklė siaurasnapė plačiapelekė raiboji žąsis iš raudonosios knygos, tai prašom pataisyti mane išnašose, gerai?

Platys Gialos pliaže sutiktas krabas Dimitris gargaliuodamas leido burbulus, vartė juodas akis ir piktai mosikavo savo žnyplėmis, lyg iš sodininko-mėgėjo norėtum atimti jo paskutinius sekatorius:

Kalbant apie gyvūnus - čia jų rojus. Nu gal tik prieš balandžius imamamasi tokių iešmų:


O šiaip čia katės, katės kur dairais. Niekas jų neskriaudžia, neerzina, neveja lauk. Todėl gyvūnai ramūs, jaukūs, neagresyvūs. Guli tau skersai kelio parduotuvėje ir vis viena visi apeis juos pagarbiai, nes gyvūnėliai (kad ir benamiai) vėsinasi ant marmurinių grindų!

Šita gulėjo paslika ant vaistinės slenksčio, vėliau parimo ant saugumo vartelių, kartoju - vaistinėje!!!

Dieną jos visos pučia į ūsą kokiame nors viešame šešėlyje, pasidėjusios po galva akmenėlį,

arba laižo letenas, žvilgčiodamos į geltonąją kanarėlę.

Daugelis salos gyventojų lauke laiko pakabinę narvelius su paukšteliais. Bet naktį įneša juos vidun.

Rečiau pamatysi kokį šunelį, ramiai apžiūrinėjantį praeivius.

Ir vėl durys - puoštos džiovintų gėlių puokštele:

Niekada neatsibos tokia paprasta, miela, rustikalinė Graikijos estetika, nes ji asocijuojasi su geru oru, geru maistu, lėtu ir natūraliu gyvenimo būdu - be konservantų ir be kompiuterių.

Kalbant apie maistą - Mykonos - kažkokia raudonėlio tėvynė. Niekur kitur nemačiau tiek daug raudonėlio, ir niekur kitur neteko pajusti tokio intensyvaus jo skonio (nugnybau gatvėj kuokštą ir paragavau - skonis buvo svaiginamo stiprumo, grynas eterinis aliejus, tačiau neatgrasus, o maloniai sodrus - nors imk ir varyk iš jo oreganinę).

Jis auginamas visur, kur tik įmanoma pastatyti vazonėlį - ant palangių, ant laiptų, balkonuose, gatvėje priešais namą, abipus staktos, - visur, kur tik telpa!


Šiaip, raudonėlis didesnėj pagarboj negu bazilikas, kuris sutinkamas čia 10:1. O tas irgi "kelmais kelmais želia" ir užauga iki pusės metro! Tada jis apsmaigstomas pagaliukais ir parišamas ... kaip koks pomidoras! Štai kokie želdiniai Mykonuose.

Bet raudonėlis... Jo vazonėliais puošiamos net prašmatniausios tavernos. Jei ant staliuko bus tik stiklinė vazelė, joje mirks ne rugiagėlė, ne rožė, bet... raudonėlio šakelė!

Spavotai dažytos skardinės nuo graikiško alyvuogių aliejaus, kuriose auga pasirinktinai palergonijos, svogūnai su krapais arba... raudonėlis - dar viena romantiška Graikijos detalė, sutinkama kiekviename kaime.

Galima skardinių ir nedažyti, šitos buvo nuo kažkokios farmacevtikos, bet vis viena atrodė romantiškai.

Ir pabaigai - mažytis lopinėlis "graikiško kilimo", išdėlioto iš jūros akmenėlių.


Akmenėliai įmūryti pasukti šonu. Tiesiog žavinga!

2011 m. rugpjūčio 18 d., ketvirtadienis

Mykonos

Bandau grąžinti moralinę skolą savo skaitytojams, kurie kasdien užsuka į kioską spaudos ir, jos neradę, ateina čia kitąkart. Ne visada turiu kada prisėsti prie rankdarbių, kurie yra šio kiosko didžiausias inspirado, todėl kioskas atnaujinamas retokai...

Šiaip laikausi nuomonės, kad skaityti, kaip atostogas leidžia kiti, yra visiška nuobodybė. Aprašomos kelionės detalės - tik dar vienas reklamos plotas pigioms avialinijoms ir vietiniam hostelių tinklui, be to nepamirština, kad tai neigiamai veikia tuos, kurie atostogauja tik sode (beje nieko blogo tame nematau, greičiau priešingai), kurie dar neatostogavo, ir kurie niekuomet ten nenuvažiuos, netgi jeigu ten ir "aaaaaach, kaip faaaaaaina".

Bandau neerzinti nei vienų nei kitų, o vietoj to pasidalinti tik įdomiais vaizdeliais su komentarais ne iš geografijos vadovėlio, ar man tai pavyko - spręsti jums.

Šį vaizdelį - Mykonų vizitinę kortelę - greičiausiai atpažinote iš Travel TV užsklandos. Tai - Mykonos, viena Kikladų salų.


Neapsigaukite - tie mediniai balkonėliai a la Šnipiškės, regis tuoj tuoj nugarmėsiantys į jūros dugną yra ne aplaidumo, o didžiausios prabangos reliktas. Saloje nėra medžių. Medines sijas, baldus ir lodžijas galėjo sau leisti tik iš prekybos praturtėję vietiniai nuvorišai. Balkonas - ne būtinybė, o prabanga!

Visai prie krašto išsidėsčiusios "mažosios Venecijos" kavinukės siūlo patį romantiškiausią vaizdą "su pursleliu": tiek dieną, tiek naktį bangos taip pliekia į namų sienas, kad sėdintys arčiausiai saulėlydžio gauna šlapią sūraus vandens dozę - ir ant kupros, ir ant kavos. Pačiame priekyje nieks nesėdi. O visi kaip nori!!!

Iš čia galima pamatyti kitą Mykonų įžymybę - penkis malūnus.
Man jie kažkodėl pasirodė visai ne graikiški, o tokie, donkichotiški.

Mykonų miestelis - tai gatvių iš mažų baltų namukų raizgalynė, pastatyta taip, kad apsaugotų gyventojus nuo stipraus vėjo ir suklaidintų piratus. Mykonos... yra labirintas!

Miesto architektas efekto tikrai pasiekė, nes pagrindinė gatvė visame pasaulyje yra tiesi ir plati reprezentacinė aveniu, bet tik ne Mykonuose, ne, kur ji eina iš vieno uosto iki kito - o tiedu yra šalia!

Kai kurios gatvelės - baigiasi taip, o tai reiškia, kad reikia apsisukti ir eiti atgal:



Prabuvę savaitę ten, vis viena sugebėdavome pasiklysti ir eidami gatve "tiesiai" galų gale vis viena atsidurdavom netoli tos vietos, nuo kurios pradėdavom tikslo paieškas.



Gatvelės viena į kitą labai panašios. Laimei, miestukas nedidelis ir tokie pasiklydimai per atostogas netgi labai maloniai nuteikdavo gomurį. Juolab, kad tik jų dėka pamatydavom kažką naujo ir netikėto. Vienoje tokių gatvelių ir gyvenome:

Namai be numerių. Tik vėliau supratau, kodėl šeiminkas pirmąją dieną taip keistai nusakė kaip rasti namus, lyg tai būtų ne viešbutis, o nelegalūs lošimo namai. Vietoj to, kad pasakytų "Jūs gyvensite Sokrato 7" jis mums parodė: kai saulė leisis į jūros bangas ir paskutiniai jos spinduliai lies pietinį malūną, kuris bus jums už nugaros, o prišais matysite šią koplyčią, eikite iki pirmos sankryžos ir tada pasukite į kairę. Ne pirmojoj, ne pirmojoj, bet antrojoj sankryžoj. Taip pat malūnas, likęs už nugaros turi būti ne toks ir toks, o va toks ir anoks - nes ir jų čia ant kiekvieno kampo, o kampų čia daug... Kažkaip nevalingai prisiminiau pasaką apie Ali Babą ir tuos keistus durų žymėjimus, bet pirmąją naktį buvau perdaug pavargusi, kad į tai gilinčiausi.

Bet argi tai bėda, kai aplinkui tiek grožio?

Svyrantys bugenvilijų žiedai baltame fone, šalia mėlynai dažytų durų ir langinių - Graikijos klasika.

Viduramžiais pastatyta Paraportiani koplyčia, šalia kurios anot turvadovų turi plunksneles kedenti dar vienas Mykonų simbolis - baltasis pelikanas. To tai nesimatė niekur.

Močiutė, vieną kartą savaitėje balinanti savo namo fasadą:

Nuostabus šviežios duonos kvapas iš seniausios kepyklos, kurioje duona laikoma tarp protėvių nuotraukų ir šeimos ikonų, užrašas skraistės - 1926 m.

Gatvelės, ir laiptai, kuriais visada įdomu lipti, nes niekada nežinai ką atrasi viršuje, ir ką pamatysi apačioje, kai ten jau būsi užlipęs:




Skersgatviai. Ar žinote, ką reiškia skersgatvis? Tai tokia gatvelė, kurią tu gali pereiti tik jeigu eisi... skersas. Man sakė neik, neik, tu nepraeisi. Bet aš praėjau, - pabaigoje teko pasisukti šonu. Skersgatvis!!!

Mielos detalės - jų gali rasti ant kiekvieno kampo.

Bet apie tai - kitą kartą.

Blog Widget by LinkWithin