2010 m. gegužės 31 d., pirmadienis

Mėlynai, mėlynai. 2-oji dalis

Žiūrovų pageidavimu įkeliu visą mega opuso versiją.


Juk sakiau, kad visas į monitorių netilps...

2010 m. gegužės 24 d., pirmadienis

Blusturgių gėrybės - sezonas atidaromas!

Nežinau kaip jūs, bet aš jau prieš gerą mėnesį atidariau blusturgių sezoną. Kodėl nerašiau? Todėl, kad ne visuomet grįšti iš jų praturtėjęs gėrybių, todėl jungiu visus įspūdžius į vieną reportažą.

Kažkas iš skaitytojų nuolat teiravosi, ar jau veikia Dituvos sendaikčių turgus. Taip, jis jau veikia, nors manau, jis net ir ne sezono metu nebūna uždarytas.

Nors sendaikčių ten dar buvo mažoka. Dauguma prekeivių siūlė tai, ką mačiau dar pernai. O dviejų ilgų darbastalių su daugybe indų, vazų ir taurelių iš viso nebuvo. Apmaudu.

Vienok... ant vieno stalo buvo parduodamos... kūno dalys!... Nenuostabu, kai pardavinėjamos galvos, bet čia... jergau, tai buvo kažkas, ką nešioja nebent Lopezų Dženiferė:

Vienas užpakalis buvo juodas, o kitas - bėžinis!!! Aš neklausiau, koks tai dydis ir kieno gamybos, nes bijojau išgirsti tą nuvalkiotą pasakaitę: čia labai geras, pasilikau sau, bet mano pasirodo vienu dydžiu didesnis...


Dievaži, gal aš per retai vaikštau po specializuotas parduotuves, bet... o gal vis dėlto vertėjo pasimatuot? Na, į darbą, ar į sodą.

Be poros skudurėlių Dituvoje daugiau neradau nieko. Užtat sustojau trumpam pasigėrėti prie Vilhelmo kanalo:


O Rietavo sendaikčių turguje radau vieną mielą indelį - jame ketinu laikyti cinamono lazdeles. Žr. apatinėje lentynoje, pavadinimu "Briedis šiaurėje":


Užsukom į Rietavo dvaro parką, kuriame jau skleidėsi pirmieji pumpurai:


O Kunigaikščių alėjoje kelmais kelmais žėlė ožkabarzdžiai. Parkas - didžiulis. Rekomenduotina pasivaikčioti ypač praleidus valandą kitą dulkėtame Rietavo turguje.


O vakar mane maloniai nustebino Mokytojų namų kiemelio blusturgis. Išėjau iš jo ne tuščiomis, ir dar nuo kai kurių pirkinių vos susiturėjau, taigi vertinkit:

Ryžių degtinės butelaitis į mano baltai-mėlyną kolekciją. Prekeivė sakė, kad čia vietnamiečių, nors jokių kilmės sertifikatų ant jo nerasta. Įdomūs motyvai: vienoje pusėje - kokosų vagys:

kitoje - kirpėjų dienos Silmačiuose (siūlyti variantus). Bet kuriuo atveju, tikrai rankų darbas, o ir piešiniai - originalūs. Dar neturėjau nieko rytietiško balto-mėlyno. Dabar turiu.

Ši segė, kurią nuskyniau vos įžengusi į kiemelį, verta pačios Madlenos Olbrait NATO viršūnių susitikime! Labai tiks į dekoletė, einant į milongą:

Bet tai dar ne viskas.

Niekada netikėjau, kad blusturgyje galiu rasti tai, ką išties kolekcionuoju jau gal 10 metų: tai buvo pats tikriausias vinilinis tango!

Taip, turiu jų nemažai ir mano kolekcijoje yra vokiečių, slovakų, rusų tango... bet tai buvo PATS TIKRIAUSIAS ARGENTINIETIŠKAS TANGO SINGLAS - C. Castillo "Organito de la tarde"!!!

Kitoje pusėje - lenkiškas tango, kurio irgi neturėjau savo kuklioje senovinių vinilinių tango kolekcijoje. Deja, šioje pusėje labiau girdimi treškėjimai nei muzika, ir vis dėlto man šis radinys - vienas pačių nerealiausių!

Kaip skamba "Organito de la tarde", galite maždaug įsivaizduoti iš šio įrašo. Sakau "maždaug" todėl, kad maniškėje plokštelėje tango atlieka visai kitas orkestras.

Kaip skambės tango - priklauso ne nuo kompozitoriaus, o nuo... jį atliekančio orkestro. Todėl tas pats kūrinys skirtingų muzikantų rankose suskamba visai naujai.

Viskas, užsivedžiau. Noriu šokti. Vėl!

2010 m. gegužės 17 d., pirmadienis

Mėlynai, mėlynai. 1-oji dalis

Turbūt daugiausiai laiko pareikalavęs opusas.


Pradėjau gal gruodį, ir tik visai neseniai baigiau. Gal ir gerai, kad neskubėjau - nes turėjau tik viziją, o plano - ne...


Bet ir su planu nelabai ką būčiau paskubėjus - motyvų gausa ir jų dydis neleido improvizuoti.


O ir akys pavargdavo nuo raštų margumo - ilgiau nei valandą - pusantros prie šio darbo negalėjau praleisti.


Jeigu nepaisydavau sveikatos ir higienos normų - ir piknaudžiaudavau laiku, žiūrint į dienos darbą visko rodėsi arba pernelyg daug, arba per mažai.


Todėl kokia bus galutinė kompozicija, pamačiau tik visai visai neseniai...


Pateikiu fragmentus, nes visas kūrinys vistiek netelpa į monitorių.

2010 m. gegužės 6 d., ketvirtadienis

Mano mėgstami daiktai

Pastebejau, kad bent kartą per savaitę atsiverčiu šią nuotrauką pasižiūrėti. Kažkaip magiškai ji mane veikia... Todėl pagalvojau, kad įsidėsiu ją sau į kioską, kad bet kada lengvai ją rasčiau.

Čia tai bent siena! O triušiai - įdomu, jie susiję giminystės ar svainystės ryšiais, ar visi - tapyti atsitiktinai? Gatvės, pardon, pievos dailininko?

Nuostabi nuotaiką ir ūsus kelianti kolekcija. Aišku, kad norėčiau...

O ką mėgstate žiūrėti jūs? Mėgstamiausia nuotrauka, vaizdas, daiktai?

Šaltinis: Living with a thousend friends, New York Home Design

Blog Widget by LinkWithin