2009 m. spalio 31 d., šeštadienis

Aritmetika pagal zuikį

Arba "iš kur atsirado corazón espinado"?




2009 m. spalio 25 d., sekmadienis

Corazon Espinado

O mes susitinkam vis dažiau - gal būt už tai reikia dėkoti atvėsusiam orui ir pailgėjusiems vakarams, o gal čia kaltas noras pasimokyti nebandytų rankdarbių? Kol Kliukva sukiojosi mano virtuvėje kaip ŠEFAS, mes sugalvojom apvelti muilą, kurį radome savo viešbučių kambariuose. Taip. Ir tik nesakykit kad jūs to nedarote?

Po pusvalandžio šlapio vėlimo visgi perėjau prie sauso. Mano dirbiniai - morkvinis kelioninis muilas veltinio kevale ir iš meilės plyštanti zuikio širdis sopulingoji.

Čia tikrai ne morka, čia širdis!!!

Nors galima naudoti kaip adatinę. Tada bus corazón espinado:


Pasiklausykim klasikos:

2009 m. spalio 21 d., trečiadienis

Laisvę laisvalaikiui!

Ilgai spyriojausi, bet vieną dieną ir aš atsidūriau feisbūke. Sako, kad ten reikia būti, nes ten yra visi. Bent jau tie, kuriuos pažįstu, tikrai ten buvo. Ir jie netgi „šnekėjosi“ tarpusavyje.

Nors dauguma visgi šnekėjosi su savimi, pvz.: „skruzdės bėgioja greičiau, kai joms kojytes paskrudini šokoladu.“ Taip žmogus užsirašė sau ant savo „sienos“. Ką aš žinau. Iki tol juos pažinojau tik realiame gyvenime. Ir ten jie atrodė visiškai normalūs!

Pradžioje buvo išties smalsu: kažkas nusipirko J.Oliver’io knygą, kažkas – pardavė šuniuką, kai kas pakomentavo, ką aš pakomentavau. Kažkas pakėlė nykštį (gerai, kad tik šitą pirštą), kažkas pakrovė jiutiūbę. Paskui pasidarė kažkodėl įdomu, ką pažįstamų pažįstami veikė Šiaurės Korėjoje, ir įstojau į ne vieno fanklubo gretas. Į kai kuriuos – iš mandagumo, nes gavau keturis kartus primygtinį pakvietimą prisijungti. Nors manęs ta veikla nė kiek nedomino, visgi „patvirtinau“ draugystę su tuo prekiniu ženklu, nes jo atstovą galiu kartą metuose sutikti kur nors Gedimino prospekte, būtų nesmagu...

Atėjus į šitą realybę trumpai neužsibūdavau, nes ten juk taip įdomu ir interaktyvu! Ten niekad nelyja, kaip Lietuvoje ir visada galima susirasti „draugų“. O kol juos patvirtini ir patikrini, žiūrėk, pusvalandžio ir nėra. Ir susipykti neįmanoma.

cartoon from www.weblogcartoons.com

Cartoon by Dave Walker. Find more cartoons you can freely re-use on your blog at We Blog Cartoons.

Bet vieną dieną sustojau ir pagalvojau: įdomu, jeigu prisijungus prie kiekvieno socialinio tinklo, kažkur šone apačioj veiktų toks tiksintis laikrodukas, kuris rodytų laiką, praleistą šioje erdvėje, ar kas nors pasikeistų? Pvz. rodo „jūs feisbūke jau 114 valandų.“ 114 valandų!!! O jeigu 114 000 valandų? O jeigu dar daugiau?

Aš dosniai dovanoju socialiniam tinklui savo laiką. O ką jis man dovanoja mainais? Menamą draugystę? O ką dar jis gali pasiūlyti, kai realiems draugams neturi laiko – juk visą laisvalaikį praleidi “ten”?

Todėl vieną dieną lengva ranka ištryniau savo anketas visuose socialiniuose tinkluose ir didžiausiam prekinių ženklų apmaudui deaktyvinau FB.

Laisvę laisvalaikiui!

Dabar aš - jo šeimininkė!

Valio!

2009 m. spalio 18 d., sekmadienis

Kartą balkone

Liepos rytą paskutinį,
Rytą baisų, rytą rūstų,
Du drugeliai sidabriniai
Skrido bombarduot kopūstų.

Gyvasis klasikas Juozas Erlickas. "Kopūsto dalia".


Šitas eilėraštis privertė mane kitaip pažvelgti į liepos rytą paskutinį. Nusprendžiau, kad du drugeliai sidabriniai labai papuoštų balkoną ir galbūt liepos rytas jame truktų ištisus metus? Išpjausčiau trafaretą ir patupdžiau laumžirgius čia:


čia:

Ir čia (ei, kieno ten varstotas?):

Ir dar čia irgi. Man regis, kad čia jau reikia remonto. Bet kol kas juk galima sakyti kad tai "puikus vienkompomenčio sutrūkinėjimas". O kas ten žino?


Geros savaitės!

2009 m. spalio 14 d., trečiadienis

Jūratės prizai ir pyragėliai

Tai ką gi laimėjo konkurso "Mano naftalininė vasara" laureatė Jūratė, - baisiai smalsu. Jai paštu iškeliavo du šiugždantys netaisyklingos formos paketėliai: vienas ir ... kitas.

Kadangi konkursas buvo dedikuotas sendaikčių turgelių "grobikėms", man pasirodė natūralu, kad ir prizas toks turi būti, t.y. mieli, sentimentalūs, senobiniai daikteliai, gal net sendaiktyno eksponatai? Pritraukit arčiau, nesimato nieko:

Tai - porcelianinis liūdnojo veido Pjero ir rišeljė siuvinėta staltiesėlė. Šiuos daiktelius kažkada labai seniai "išgelbėjau" iš vieno kaimynų namo Vokietijoje jų generalinio tvarkymosi metu, kai viskas, kas nepanaudojama, - tiesiog... iššluojama. Niekaip nesupratau, kaip galima išparceliuoti tokius gražius mielus daikčiukus. Čiupau juos ir parsivežiau. Nors... taip jie ir pragulėjo mano kraičio skrynioje - atsukęs nugarą į veidrodį, Pjero labai norėjo sėdėti mano grimo kambaryje tarp stiklinių kvepalų butelaičių, pudros dėžučių, kosmetinių teptukų, ir visokių spalvotų dėžučių, o staltiesėlė prašėsi sidabrinio padėklo, ar bent konzolės, su krištolo vaza (būtinai) ir rožių puokšte joje.



Todėl atrodo, kad naujuose namuose jie tikrai prigijo: staltiesėlė išsitiesė ant padėklo, o Pjero dabar parimęs žiūri į sendaikčių turgeliuose įsigytus krištolus...

Beje, konkurso laimėtoja Jūratė, kaip ir žadėjo, visiems balsavusiems iškepė pyragėlių: su obuoliais ir cinamonais. Valio!!!

2009 m. spalio 11 d., sekmadienis

Mano komoda persirengė

Tai buvo paprasta laminuota fanieruota komoda. Ideali dekupažui, todėl iki šiol stebiuosi, kad man pavyko jos nenudekupažinti po pirmųjų kursų, kaip tai daro visi pradedantieji.

Panaudotos medžiagos - kuklios: dovanų popierius, kurį radau palėpėj: tas, šviesusis nekainavo nieko, nes gavau jį dovanų. Tamsusis kainavo išdidų litą.

Popierius kažkuo primena medžiagą, kurią, prieš siuvant norisi vartyti, glostyti, liesti.

Šia "medžiaga" aptraukiau stalčių fasadus. Koks jausmas dekupažinti ištisą stalčių? Panašu į didelių kalėdinių dovanų pakavimą.

Pasiėmiau abi lentas po pažasčia ir patraukiau į statybinių medžiagų parduotuvę - aksesuarų.
- Stop, ką čia nešat?, - klausia apsauginis.
- Tai... stalčiai čia... vienas, ir kitas...
Dėl visa pikto dėdė uždėjo antspaudą, kad tetos kasoje leistų man juos ir išsinešti.

Radau dvi rankenėles. Man patiko, kad radau skirtingas:

Dabar stalčiukai atrodo šitaip va ir va kaip:

Tarpinis variantas, nes tarpuose tarp dekupažintų:

Ir dar vienas.

Mano komoda dabar atrodo taip:

Jeigu man atsibos šitas dekoras po dviejų savaičių? Tada tuos stalčius perdažysiu!

Rakdarbio savikaina: 1 lt dovanų popierius ir 5 lt rankenėlės. Klijų ir lako neskaičiuoju, nes jo turėjau savo rankdarbių kraitelėje.

2009 m. spalio 8 d., ketvirtadienis

Jokių modelių

Tikriausiai viso pasaulio moterų žurnalų redakcijose šiandien įvyko panaši scena.
- kodėl JŪS negalėjote šito sugalvoti!!!??? Ką??? Ir už ką aš jums MOKU??? - rėkė susiėmęs už galvos vyriausiasis redaktorius, mesdamas ant stalo presrelysą apie vokiečių žurnalo "Brigitte" akciją -

"Be modelių". Nuo 2010 m. šis žurnalas nusprendė nebesamdyti modelių savo fotografijoms, o kviesti į fotosesijas paprastus žmones, tokius kaip tu ir aš. Grožis, sakoma pranešime, turi daug veidų. Ir nebūtinai tai turi būti modelių veidai. Moterims nebereikia atstovių. Joms nebereikia nurodymų, ką ir kaip daryti. Apranga šiais laikais yra ne mados, bet asmenybės klausimas. Todėl grožį ir madą ateityje pristatys realios moterys, ne iškreipto mados pasaulio atstovės.

Net jeigu tai ir išpūsta (?) reklaminė akcija, siekianti padidinti pardavimus krizės metu, iš kurios pusės bežiūrėtum - ji geniali! Verta pagarbos ir pasigėrėjimo. Manyčiau, kad netrukus šis rinkodaros žingsnis taps klasika ir atsidurs Kotlerio vadovėliuose bei keliaujančių marketingo trenerių prezentacijose.

Tikrai, kodėl NIEKAS iki šiol apie tai nepagalvojo? Puikus ėjimas!

2009 m. spalio 7 d., trečiadienis

Komodos su herbariumais

Retai tenka išvysti dekupažintą baldą, kuris patiktų - visokios gėlytės, drugeliai, angeliukai įdomiai atrodo tik pirmąją savaitę. Vėliau nusibosta. Be to, dažniausiai tai būna per maži motyvai tokiai "dėžutei" kaip baldas. Žodžiu, visuma retai būna verta ilgalaikio pasigėrėjimo.

Bet internete radau labai įdomių pavyzdžių - komodos, dekoruotos herbariumų paveikslėliais! Iš pavyzdžių gausos darau išvadą, kad tai - naujas trendas.

Šaltinis: poppytalk

Ši idėja man pasirodė labai šviežia. Tereikia tik popieriaus lakštų su augalų motyvais ir puikios komodos papuoš jūsų namus!






Šaltinis: Apartmenttherapy
Labai gražu. Gaila tik, kad mes neturime tokio gražaus popieriaus Lietuvoje. Bet tikiu, kad viena kita darbšti dekupažininkė sumaniai pasinaudos šia idėja!

Dekupažinau ir aš savo komodą. Bet apie tai - kitą kartą!

Sveikinu konkurso laimėtoją!

Šiandien išaiškėjo konkurso "Mano naftalininė vasara" nugalėtoja. Tai buvo didžiausias kiosko konkursas tiek paraiškų, tiek balsavusiųjų kiekiu!

Dėkoju visiems - ir dalyvėms, ir balsavusiems! Jūsų paraiškos buvo nuostabios: jos sukėlė skaitytojams ne vieną šypseną, daug šiltų įspūdžių ir įkvėpė tikrų vertybių ieškoti ne nekropoliuose, o sendaikčių turgeliuose. Tikėtina, kad jūsų reportažai prisidės prie jų populiarėjimo Lietuvoje, o tai reiškia, kad juose rasime dar daugiau kuriozinių, pigių ir labai vertingų mums dalykų.


O čia mūsų balsavimo rezultatai:

1. Loretos žaliai mėlyni stiklo sifonai sode:
Liucija!

2. Rasuolės filigranas ir krištoliniai butelaičiai:
lapai,Vaivaj, iLorca!

3. Rasuolės toną sveriantys vazonai:
Ruta, Janina!

4. Loretos
pasakiškai stebuklinis arkliukas:
Juratera, medula, Jurga, Ilona!

5. Dianos stiklinė manekeno galva kepurei pasidėti:
Kur dingo balsai? Atneškite balsadėžę!

6. Karinos tikros damos komplektas su vaikystės prisiminimais:
sciurus, magic, Yuki, Loreta!

7. Daivulės-vikingės grobiai iš Stokholmo sendaikčių turgaus:
Danute, Monni, Agne:), Simona, Laura!

8. Minervos tapatybės paieškos Aleksoto sendaikčių turgelyje.
GinCherry, Petit Moris!

9. Jūratės klumpakojis lietuje su ragučiais
Barsa, Lina, Birutė, Leo, Rafidoforija, Ziuzia, kara, Skirmantė, Justina, Inga, Alda, Elia, egidija, Giedrė, Andžela, Emma, Mamertina, Jonas (!), Vaida, BataMane!

Jūrate, ar žinai ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Tu visus šiuos žmones turės pasikviesti kavos su medaus tortu, nes Tu ir laimėjai konkursą! Prašau nepadėk ragelio, ir padiktuok sekretorei savo adresą, kuriuo Tau bus išsiųstas konkurso prizas!

Sveikinu nugalėtoją. Tai buvo konkursas -


2009 m. spalio 4 d., sekmadienis

Žingsnis po žingsnio arba šaukštas po šaukšto

Išvyniojau ilgai lauktą siuntinį ir radau jame penkias žalias tūteles. Kiekviena - su pavadinimu. O gal palinkėjimu? Užkeikimu?

Greitai greitai išvyniojau. O ten - ak!.... Koks grožis įstabus!

Penki keraminiai šaukšteliai, kiekvienas su prasme ir potekste. Palinkėjimu. Tik dabar neduokdie, kad nors vienas keraminis šaukštelis nukris ant keraminių grindų!

Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmo mažo žingsnio. Baltai-mėlyna virtuvė prasideda nuo vieno mažo šaukšto. Įdomu, ar aš jau artėju bent kiek savo tikslo:

Dar viena baltai-mėlyna keraminė virtuvė. Fotografo Jose Picayo nuotrauka iš Desire to inspire.

Blog Widget by LinkWithin